Tag Archives: Artūras Račas

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar kartą apie Davos ekonomikos forumą ir Andrių Kubilių

Mane šiandien užšokiravo vienu dalyku. Ne, nors aš esu labai šokiruotas tuo, kad pasirodo, jog suklydau ir į Davos buvo kviečiamas ir tenai kalbėjo dar ir Gediminas Vagnorius. Ir ne dar kažkuo, kaip pvz., buvusiu, o paskui pražuvusiu Gedimino Kirkilo kvietimu. Aš paskutiniu metu stengiuosi rašyti greitai, nes jau esu rašęs apie tai, kas būna, kai bandau rašyti rimtai. Taigi, mano kokios nors klaidos manęs čia visai nestebina.

Mane labiausiai stebina ir šokiruoja kitas dalykas – pasirodo, kad Artūras Račas mane skaito ir negana to, dar ir gerbia (nors ir su išlygomis). Ir netgi sako, kad aš neretai parašau įdomiai ir esu netgi kažkoksai elitas. Tai yra man nelabai suprantama, nes aš pats tai jau seniai galvoju, kad aš įdomiai nerašau, o rašau tiktai taip, kad kažką subalamutinčiau. Todėl esu lengvai šokiruotas. O gal net ir nelabai lengvai šokiruotas. Bet tai neesmė, o esmė, kad man reikia parašyti čionai paneigimą apie šias insinuacijas, kurias aš paneigsiu.

Katė ar žiurkėnas?

Čia yra ne aš. Čia yra katė kažkokia, kuri manęs bijo, o ne šokiruota. Nieko nesuprantu, ko jūs čia dabar visi nepatenkinti. Ko jūs čia norit?

Tai aš paneigiu, kad Andrius Kubilius buvo pirmas Ministras Pirmininkas, pakviestas į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją. Nes čia atkartosiu maždaug ką rašo ponas Artūras Račas, nors ir su savo paaiškinimais, kad būtų paprasčiau:

  • 1996 į tą konferenciją buvo pakviestas Adolfas Šleževičius. Nenuvyko, nes tuo metu buvo kaip tik išmetinėjamas iš posto. Šito aš tikrai nežinojau ir niekaip sužinojęs nebūčiau, jei ne ponas Artūras. Tai yra vambzdec, nes aš apie tą nebūčiau net įtaręs. Dėl šito prisipažįstu, nes tai mano žinių spraga, kurios aš netgi nebūčiau turėjęs per kur užpildyt.
  • 1999 į tą konferenciją buvo pakviestas Gediminas Vagnorius. Nuvyko ir kalbėjo, buvo išrinktas į kažkokius geriausius. Labai veltui ir labai gaila, kad aš to nežinojau, nes šitas tipažas pagal veiklos rezultatus buvo vienas prasčiausių MP, kokie tik pas mus yra buvę. Jei atsimenate, kaip Lietuva iš Rytų Europos interneto lyderės per kokius metus nusirito į estams bei latviams pavydinčią subinę – tai čia kaip tik Gedimino Vagnoriaus valdymo metu. Ir čia aš prisipažįstu, kad nežinojau.
  • 2007 į Davos buvo keistai kviestas Gediminas Kirkilas. Pakvietimas buvo stebėtinai aktyviai triūbinamas ir stebėtinai staigiai nutilo, kiek vėliau. Apie su tuo susijusius gandus čionai nekalbėsiu, bet taip ar anaip, ten nuvažiavo Valdas Adamkus, kuris buvo niekam neįdomus. Tiesa, dar paskui jau gandų motyvų gandais anokie tolimi giminaičiai Mauzeris ir Sūrskis papasakojo kai kurių niuansų, bet tie kolegos yra nelabai patikimi, todėl jais galima ir netikėt, nes jie ne tokie gerbiami, kaip aš.

Dabar į Davos konferenciją važiuoja Andrius Kubilius. Per kokius 10 paskutinių metų iš šiaip svarbiausios ekonominės konferencijos pasaulyje Davos konferencija tapo vieta, kurią konspirologai sieja su iliuminatais, Pasaulio valdžia ir taip toliau, nes tas forumas yra realiai elitinis. Jau ne Davos organizatoriai džiaugiasi, kai pas juos atvyksta politikai, o politikai džiaugiasi, jei tik būna pakviesti. Taigi, įvykio mastas yra aiškus: Andrius Kubilius pakviestas į Davos.

Bet gi fcuk. Ponas Artūras Račas tikrai teisus dėl vieno. Jei tenai į Davos 1999 buvo pakliuvęs Gediminas Vagnorius, tai geriau skaitykim, kad ana konferencija tada dar neegzistavo. Gediminas Kirkilas – tai jau tiek to. Visvien jis tenai nenuvyko, tai čia dzin. Neįdomu. Bet Vagnorius… Bet Šleževičius… Ne, ponai ir ponios, aš geriau jau visgi perrašysiu istoriją, nes aš galiu sau tai leisti.

O ko čia dar norėt? Gal nebent to, kad Andrius Kubilius atvežtų iš Šveicarijos pinigų pensijoms mokėti. Sako, kad jis jau susitarė su tenykščiais bankininkais, jie nori į Lietuvą investuoti, nes mato investicijose į pensijas dideles perspektyvas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Stylish Blog Awards proga, sveikinu blogo skaitytojus

Patsai įžymusis Piktas Gnomas Arvydas suteikė Rokiškiui Rabinovičiui iškilmingą apdovanojimą – taip kad savo žiurkiško snukelio dėka, o gal dar ir dėka to, kad loju ant žmonių, kaip šuva, šis blogas dabar skelbiamas, kaip Stylish Blog, ir dar ne šiaip sau kaip nors, o awarded!

Tad net jei čia kartais ir pritrūksta proto, bent jau mano stilingumas – pripažintas ne bet kokio, o įžymaus blogosferos autoriteto 🙂

Ir čia ne šiaip koks rokiškis (iš mažosios raidės) apdovanotas, o jūsų numylėtasis, branginamas ir nekenčiamas chamiškasis Rokiškis iš dižiosios raidės apdovanotas! Taigi, tuo pačiu, ir jūs visi apdovanoti! Nes jei nebūtų jūsų – tai ir Rokiškis būtų be blogo ir neegzistuotų jokiuose internetuose! 🙂

Pagal Stylish Blog Awards reikalavimus, kiekvienas, kas tik apdovanotas, privalo ne tik šį apdovanojimą priimti, bet ir išvardinti apie save 7 įdomius dalykus, geriausia – itin pikantiškas paslaptis, o paskui išrinkti savo nuožiūra būrelį kitų apdovanotųjų. Aišku, išrinkti būrelį kitų – gal ir nesunku, kai skaitai tiek, kad negali apsispręsti, kuriuos skaitai nuolat, o kuriuos – atsitiktinai, užmiršti vienus, atrandi kitus ir neturi jokio RSS readerio.

  1. Taip, aš neturiu jokio RSS readerio ir esu ar tik ne vienintelis toks atsilikėlis mūsų blogosferoje? Skaitau blogus, kurie atmintyje, o kadangi atmintyje telpa vos keletas, tai gaunasi taip, kad kurį laiką skaitau 2-3 vienus, paskui – 2-3 kitus, paskui – dar 2-3 kitus ir rezultate labai daug prarandu, bet kita vertus, ir daug atrandu.
  2. Aš ganėtinai daug valgau. Įprastas mano patiekalas – šeimyninė pica. Kartais – daugiau. Visgi, priešingai, nei teigia kai kurie draugai, dvi šeimyninės picos nėra man įprasta porcija, o greičiau – retesnė išimtis. Paprastai pakanka vienos šeimyninės, o jei smarkiau išalkęs – tai vienos šeimyninės ir vienos paprastos.
  3. Aš neturiu jokio smartfono ir nesiruošiu jo įsigyti. Mano supratimu, telefonas yra telefonas, juo skambint reikia. Turėti navarotlyvi telefonai su internetais kažkodėl būdavo tik mažiau pritaikyti skambinimui. Nešioju telefoną toje pat kišenėje, kur ir raktus. Galit įsivaizduoti, kaip jis atrodo 🙂
  4. Turiu gal kokius 3 ar 4 kostiumus, kurių nei vieno nebuvau apsivilkęs jau bent metus ir tuo labai džiaugiuosi. Nekenčiu kostiumų. Suplyšę džinsai ir koža – va, kur yra patogumas.
  5. Mane kažkodėl nervina SMS. Niekada neatsakinėju į jokias SMS žinutes ir išvis jų niekam nerašau. Jei labai reikia – geriau perskambinu atgal. O šiaip – ignoruoju.
  6. Aš neturiu televizoriaus jau kokius 10 metų. Ir per tą laiką man jo neprireikė. Pastebiu, kad panašių į mane po truputį daugėja. Prieš 5 metus tai dar daugeliui atrodė labai keista, bet dabar – atrodo, jau darosi normalu.
  7. Iš esmės, nevartoju alkoholio, nors ir nesu absoliutus abstinentas. Nes blaivumas – dar malonesnė būsena už apgirtimą.

O dabar – gražioji dalis, nes ne apie mane.

Stylish Blog Awards apdovanojimai nuo Rokiškio

Aš galvojau, kas čia tokie stilingieji galėtų būti. Žinoma, moterys – tai jau neabejotinai. Bet moterys ir taip jau stilingos, net ir be apdovanojimų, o turint omeny, kad ši apdovanojimų banga į Lietuvą ir atėjo iš moterų blogerių, tai sunku ir rasti būtų tokią, kuri dar neapdovanota. Aš tik dar kartą pagalvojau apie tuos, kas įsuko mūsų blogosferą. Apie tuos, kas ją įtakojo ir padarė tokia keista, stipria ir įdomia – štai tie žmonės ir atnešė mums stilių, visai kitą – blogosferinį.

Tad jau nesupykit už mano keistus pasirinkimus ar, gal būt, kiaurą galvą, dėl kurios kažką praleisiu (ne dėl nevertingumo, o gal dėl pirmus požymius rodančios senatvinės smegenų džiūties). Mano supratimu, stilius – ne išvaizdoje, o tik galvoje. Tad pagal tai ir skirsiu „Stylish Blog Award“ apdovanojimus. O kadangi mano keistenybių buvo paminėtos septynios, tai tebūne ir blogeriai septyni.

  • Vienas Toks. Neabejotinai, žmogus, kuris tapo blogosferos krikštatėviu – tai Džiugas Paršonis. Jei ne jis – mes neturėtume tokios didelės ir taip vis augančios blogerių bendruomenės. Šis žmogus yra toks, kad jį savaime galima pavadinti visos lietuviškosios blogosferos stiliumi. Jo įdėto darbo aš pats dar neseniai negalėjau nei įsivaizduoti. Dabar jau truputį įsivaizduoju. Truputį. Ir žinau, kad net jei Lietuvoje yra koks nors blogeris, kuris nežino, kas yra Vienas Toks iš Nezinau.lt, net ir tas blogeris už daug ką galėtų būti dėkingas Džiugui.
  • Karolis Pocius. Jis suregistravo blogerius Tviteryje ir tapo lietuviškos Twitter bendruomenės ašimi. Jūsų dar nėra Twitter? Tai reiškia, kad jūs dar tik viena koja blogosferoje 🙂
  • Artūras Račas. Prisipažįstu, tai žmogus, kurio aš nesuprantu, jo pažiūros visiškai skiriasi nuo manųjų ir mes, man rodos, gal net nei vienu žodžiu nesam persimetę. Tačiau Artūras Račas yra unikalus. Taip, tai žmogus su stilium. Nes tik žmogus su stilium galėtų suburti tokią milžinišką ir neretai – net ir kvankštelėjusią diskutuotojų bendruomenę, akivaizdžiai pademonstravusią mums, kad blogai gali konkuruoti su rimtais žiniasklaidos portalais.
  • Aurelijus. Tiesiog Aurelijus. Jis atnešė į blogosferą ne šiaip stilių, o minties stilių. Lakonišką, aiškų, suprantamą ir paliekantį erdvės skaitytojui. Aurelijaus dėka per kelerius metus rašyti gerus straipsnius išmoko, ko gero, daugiau žmonių, nei sugebėjo išmokinti visos Lietuvos mokyklos, įskaitant ir aukštąsias.
  • Andrius Užkalnis, priešpastatantis save ir Artūrui Račui, ir Aurelijui. Jo dėka mes atradom naują stilių – kad galima juoktis iš bet ko. Juoktis iš visko, net ir iš savęs. Neįtikėtinas balamūtas, turintis genialų talentą užčiuopti silpnąsias vietas bet kur, kur tik įmanoma ir net neįmanoma. Per kokius metus ar du Andrius Užkalnis pridarė tiek smagių bardakų, kad visa blogosfera ėmė keisti savo veidą. Ar atsimenat, kaip prieš porą metų vos ne geru tonu atrodė, jei koks blogeris vaizduodavo sausą, nykų ir nuobodų rimtuolį? O ar liko nors kažkas panašaus dabar? Humoras nugali viską. Tai irgi stilius, neįtikėtinai ryškus.
  • Andrius Kleiva. Žinoma, kaip gi be jo 🙂 Tai vienas jauniausių blogerių amžiumi, bet jau tikrai nejaunas savo blogeriška patirtimi. BlogOUT konferencijų organizatorius, žmogus, į kurį žiūrėdamas, aš pats pagalvoju, kad norėčiau būti kažkuo panašiu.
  • Žavinta. Na, kaip gi be moterų? Žavinta kažkodėl truputį apleido savo blogą, tačiau neabejoju, kad daugelis žmonių jos pasiilgsta. Dar ne taip seniai ji tapo lietuviško Tviterio siela, o dabar kažkodėl aptilo. Žavinta, pradėk rašyti vėl. Tavo gerietiškumas, tavo rūpinimasis kitais – tai tikras stilius!

O dabar einu kiekvienam asmeniškai pranešinėti…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Commonsense.lt gimtadienis – man patiko

Nagi Alaus Namai ir Commonsense sugebėjo vakar man sugirdyti netgi ištisus 4 bokalus alaus su savo surengta degustacija ir taip toliau. Jaučiuosi gėdingai, nes per vieną vakarą prigėriau tiek, kiek per kokius pusę metų ir, matomai, visus kraupinau, lyg būčiau daug didesnis degeneratas, nei esu. O ir degustacija gavosi įdomi: Alaus Namai į 10 degustuojamų rūšių tarpą sudėjo krūvą belenkokių lagerių, kokių pilna parduotuvėse ir vieną, kurio nerasi – Daujotų. Ir šitą kažkodėl įtraukė du kartus. Ir prieš tai testais su pora beveik nesiskiriančių lagerio rūšių išbrokavo vos ne pusę degustatorių – reikėjo atskirti dvi alaus rūšis trijuose bokaliukuose. Kaip įprasta degustacijoms – gauni 100 gramų alaus, trečdalį nugeri, likusį išpili, o tos alaus rūšys tokios panašios, kad nei nelabai gali atskirt… Tiesą sakant, dauguma man kvepėjo kažkokiais skalbimo milteliais, o veik pusę buvo beveik beskoniai, ypač, kai gerai pateliūskuoji ir burbuliukai išburbuliuoja.

Kokį alų geri degustacijos metu – aišku, kad nežinai. Taigi, lyg sutartinai visi tam Daujotų alui davė geriausius balus, nors ir neįtardami, kokį geria. Pirmos dvi vietos – šiai vienai rūšiai. Vargšas Švyturys, kurio Ekstra pakliuvo vos į 7 vietą… Kitų rūšių jau neatsimenu, bet kažkur dugne pasiliko ir Utenos su mėlyna etikete, o bene šamarliakiškiausiai pasirodė berods kažkoks Kalnapilis, nors gal ir painioju, nes neatsimenu jau tų rezultatų. Žodžiu, buvo visai įdomu, nors tų rūšių truputį neskiriu ir nieko neišmanau…

Taigis, o dar gavau progą išlošti 50 litų kuponą gitaros pamokoms, tai irgi dabar nežinau, ką su jomis daryt – kažkada mokiausi, mečiau, nes užkniso, kad pirštukus skauda. Bet tai buvo prieš keliasdešimt metų, o dabar vat vėl nežinau… BTW, buvo ir  Skirtumas, katras irgi laimėjo šitą reikalą 🙂

Taip ar anaip, Commonsense.lt padarė gerą šventę, kurios pavydėti galėtų belenkas, juolab ir su gyvo garso koncertu, kurį padarė Titas Petrikis ir Darius Gylys. Tai vat ir ačiū už tai. Krūva blogerių, kurių dabar nesuvardinsiu, nes labai jau daug ir atvirai pasakysiu, per daug, kad prisiminčiau. Tarp kitko, Artūras Račas, kaip ir Blogout atveju, taip ir dabar – pažadėjo ir nepasirodė, gal manęs bijodamas sutikt, užtat atėjo superžvaigždė – Vidmantas Nuolaida, o ir būrys kitų žymūnų 🙂 Žodžiu, įspūdžiai liejas per kraštus 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter