Šiandien kalbėjausi su Evaldu Karmaza apie VšĮ "Vaiko Namas" (Children.lt). Naujienos, iš esmės, liūdnos. Daug metų dirbusi įstaiga, buvusi tuo centru, kuris padėdavo vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, užsidarė dėl banalios priežasties: nuo 2009 visiškai nutrauktas finansavimas. Nuo 2009 rudens iš įstaigos, turėjusios 12 profesionalių psichologų, specialiai išėjusių mokymus darbui su prievartą patyrusiais vaikais, teliko tik trys darbuotojai. Nuo 2010 visa įstaiga tėra pats Evaldas Karmaza, tuo tarpu kiti darbuotojai turėjo rasti darbus kitur. Nuo 2010 pabaigos "Vaiko Namas" turėtų užsidaryti galutinai.
Vienintelė veikla, kuri dar vyksta – tai paskaitos ir mokymai, kuriuos Evaldas Karmaza rengia pedagogams, teisėsaugai ir pan.. Evaldo nuotaika, nepaisant įstaigos užsidarymo, nėra tokia jau bloga: taip, įstaiga neišliks, neatsikurs, nes norint paruošti darbui su smurtą patyrusiais vaikais, vieną profesionalų psichologą reikia mokyti pusantrų metų (ir tai – ne mėgėjiška veikla, čia su laisvalaikio savanoriais neišsiversi), tačiau situacija teisėsaugoje ir valdžioje keičiasi į gerąją pusę – žmonės jau ima suprasti, kad smurtas bei pedofilija – tai problema, kurią reikia spręsti.
Per pastarąjį pusmetį įvyko tai, ko "Vaiko Namas" beveik beviltiškai siekė paskutinius penketą metų: smurto prieš vaikus ir pedofilijos problematika susidomėjo ir teisėsaugininkai, ir valdžia, ir žurnalistai. Galų gale prokuratūros ėmė galvoti apie tai, kad reiktų įrengti vaiko kambarius, galų gale žurnalistai ėmė aiškintis, kas ta pedofilija, galų gale net ir politikai ėmė apie tai kalbėti. Žinoma, liūdna, kad pokyčius pradėjo labai nekokie įvykiai, o beveik visa informacija spaudoje buvo pateikiama tragiškai neprofesionaliai. Bet pokyčiai prasidėjo ir tai jau yra gerai.
Esminis dalykas, kurį man pasakė Evaldas, buvo toks pat, kokį pasakyčiau ir aš: visiškai apleista, košmariška problema galų gale pradedama spręsti. Dabar tiktai nuo žmonių, nuo visuomenės aktyvumo priklausys, ar valdžia bei teisėsauga tuos pokyčius sugebės įgyvendinti.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
„galų gale žurnalistai ėmė aiškintis, kas ta pedofilija,“--nu tu ce pavarei:)Žurnalistai komunikacijų fakultete neprivalo susipažinti su V.Nabokovo „Lolita“:))))?
Lolita savo esme neturi nieko bendra su pedofilija. O tau reiktų pačiam apsišviest, nes prašaisi pasiunčiamas.
„Lolita savo esme neturi nieko bendra su pedofilija“:)—Dar vienas perlas:)Manai,kad gerai supranti „pedofilijos esmę“?:)—Tiek to ,mielas Rokiški,ainu aš pac,kol nepasiuntei:)
Eik eik, išsitrink galvą. O paskui kokį nors žodyną paskaityk, atrasi bent apibrėžimą žodžio.
A.S.
O vis dėl to, pagal kokius požymius atvejis su Nabokovo Lolita nėra pedofilija, o jau kiti yra pedofilija? Kai Drąsius Kedys turėjo lytinius santykius su 14 metų Laima Stankūnaite, tai irgi bent truputį pedofilija.
Re: A.S.
Nu knygą bent perskaityk ir gal sužinosi. Jei nepavyks suvokt -- perskaityk dar 50 knygų. Gal tada dašus.
Re: A.S.
Pedofilija yra potraukis vaikams, kurių lytinis brendimas dar nėra prasidėjęs.
12-metė Lolita yra bręsti pradėjusios paauglės atvejis, santykiai su tokio amžiaus asmenimis irgi nepavadintini normaliais (hebefilija), bet tai nėra pedofilija pagal savo esminį požymį (t.y., ne prepubertatinis periodas) ir todėl painioti visgi nederėtų.
Panašiai ir su 14 (man rodos ji su Kedžiu pradėjo visgi 16, o ne 14) ar kiek ten metų Laima Stankūnaite -- tai gal ir nebuvo visai normalu, bet tai neturi pedofilijos ir netgi, matomai, aiškesnių hebefilijos požymių.
vaikų apklausos kambarius tikrai ne šiemet „galvojama“ įrengti. tai gal ne tos istorijos rezultatas, o vis dėlto daugelio žmonių įdirbio, tik dauguma nesidomėjo, nematė ir nežinojo.
pvz., http://www.balsas.lt/naujiena/215038/teismuose-irengiami-nepilname-iu-apklausos-kambariai (2008 m.)
tik ketino 25, o kiek pamenu iš pastarojo susitkimo (http://www.prokuraturos.lt/Naujienos/Prane%C5%A1imaispaudai/tabid/71/ItemID/3297/Default.aspx) aprašymų, yra 5… aa, pagaliau aptikau: „Vaiko teisių apsaugos kontrolierė sakė, kad policijos pareigūnai ją patikino, kad visoje Lietuvoje jau įrengė penkis Vaiko kambarius. Dar penkis planuoja įrengti per šiuos metus.“
(http://www.alfa.lt/straipsnis/10367814/?Kedzio.dukters.istorija.apnuogino.vaiko.teisiu.uztikrinimo.trukumus=2010-05-31_13-17)
naudokimės ne vien pasakojimais, bet ir kitais šaltiniais:)
Ok, gal išties netiksliai ir nerišliai parašiau.
Iki šiol vaiko kambarių įrengimas tiesiog klaikiai strigo -- tipo tam nieko nereikia. Kiek įrengta -- tai irgi per tuos pačius Vaiko Namo vargus, kur jie nuolat kalė į galvas visiems, jog be to išvis negalima. Žinai, tiesiog kai nuo seno žinai, kaip ten niekas nejuda (reikia visur, o didžiausias pasiekimas -- tie patys 5, ir tai per vargus), tai kai atsiranda pačių prokuratūrų, policijos, teismų noras įrenginėt -- tai visiškai kardinalus pokytis.
Yra vilties, kad galų gale atsiras ir pareigūnų, kurie specializuotųsi vaikų nusikaltimuose. Nors šiaip čia jau sudėtingiau, krauna jiems viską, kas papuola, specializacijos nėra :-/ Tiesiog norėjau parašyti, kad situacija turi labai ryškius požymius, kad taisosi į gera -- tą Evaldas ir akcentavo. Išties jo požiūris žymiai optimistiškesnis, nei mano.
Mane tai glumina vaikapisystės ir stankūnapisystės palyginimai. Čia tas pats, kas lygint bybį su pirštu. Lygint tokio amžiaus mergaitę su lytiškai subrendusia merga gali tik pedikas. Čia turbūt per didelės tolerastijos pasekmė, kai jau pradeda žmogus iš neturėjimo ką veikt pistis į šikną -- gero nelauk ir pedofilai „žmonėm“ pradeda atrodyt… Tfu, ble, atsiprašant.
Pingback: Socialinių reikalų valdymas pagal klerikalus « Rokiškis