Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

 

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

20 thoughts on “Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

  1. 789OOO

    Nežinau kodėl, tačiau kai matau šitą dalyką, tai man širdis plyšta. gal dėl visiškai neadekvataus sugadinimo, gal gaila tos freskos ir to jėzulio, gal labai makabriškai atrodo ta bobutė, kai ją įsivaizduoju..

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ta bobutė atrodo visai ne makabriškai, o kaip energinga pagyvenusi moteris.

      O dėl šitos restauracijos ir neadekvataus sugadinimo -- freska buvo praktiškai žuvusi, kai bobutė jos ėmėsi. O nebūtų ėmusis, tai būtų žuvusi iki galo. Per paskutinius metus ten tiesiog tinkas byrėt matyt ėmė.

      Šiaip, sakyčiau, auka verta tų totalinių lūlzų ir visų teigiamų efektų, kurie gausis rezultate.

      Reply
  2. tiesiaisviesiai

    Man nesuvokiamas kitas aspektas- stabai. Kultūra, istorija, tradicijos, taip tvarkoje- perduodama iš kartos į kartą, tęstinumas. Nu bet blyn ta freska yra daiktas ir viskas. Niekam, išskyrus keliems vietiniams ir religiniams fanatikams netgi nežinomas. Ir kai bobutė perpaišo, pasidaro visiems labai svarbus daiktas. O sako pagonys lenkėsi stabams. Tai kas tiki stabais? Daiktų vergai….
    O ir vertė tokių daiktų orinė. Ją sukuria tikintys, kad ji vertinga, padaroma deficitu ir kaina kyla. Vienintelė tikra vertė- į ją žiūrintiems vietiniams- emocija, įspūdis. Kaip iš paveikslo. Galbūt tai bobutei kaip simbolis.
    Kas liečia valdininkus, tai yra kita medalio pusė, ypač prieš rinkimus- kėdės tų sunkiai duoną uždirbančiųjų braška, ir priėmus tikrą sprendimą kad ir dėl minėtojo Marijos paveikslo atnaujinimo, gali išsipūsti toks didelis burbulas, kad sprogęs neaišku kiek kėdžių nuverstų. Baimė prieš pačius save, sistemėlė gera sukurta. Tiesiog matrica protosuoe, ne fizinė kaip tame filme.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Apie stabus galima būtų ilgai kalbėti, bet vienaip ar kitaip, visi mąstom simboliais. Tiesiog kai kuriems pakanka kažkokių abstrakčių gėrio ir blogio sąvokų, kai kitiems prireikia ryškesnių, materialių simbolių.

      O vat dėl valdininkų -- rinkimai čia gal ir nedaro kažkokios įtakos, nes valdininkai nerenkami, o iškrapštyti jų iš kėdžių nelabai įmanoma. Bet mechanizmą tamsta identifikavote labai teisingai: kadangi yra kad ir nedidelė blogos baigties tikimybė, tai geriau nieko nedaryti ir duoti kažkam supūti, nes jei savaime kažkas supus, tai bent jau galėsi pavaizduoti nekaltą.

      Vat kaip tik tokiais atvejais skandalai ir neša labai didelę naudą -- tų ispaniškų valdininkų tikrai kažkas paklaus, kodėl nebuvo imtasi restauravimo, kodėl buvo laukta, pakol freska nubyrės. Ir tada pradės lįsti kokie nors dokumentai apie tai, kad užklausos buvo, noro pas kunigą buvo, etc., bet viskas buvo pernelyg sudėtinga.

      Po kažkokio panašių skandalų skaičiaus galų gale reikalai ims judėti. Svarbu tik tai, kad skandalai būtų kuo triukšmingesni.

      Reply
    2. petraszd

      Nepraktiškų daiktų (ale – ne plaktuko ir ne keptuvės) vertė nėra orinė. Didžiausią dalį tokių orinių daiktų vertės sudaro tų daiktų gyvenimas. T.y. ant kiek įdomią istoriją galėtum papasakoti apie tą daiktą draugų kompanijoje.

      Aš visą savaitę kartas nuo karto kvatodavau, prisiminęs šitą freską – netgi eidamas vienas gatve nesusilaikydavau – ant tiek juokinga ir absurdiška man šitos freskos istorija. Jokia kita pasaulio freska man nėra suteikus tokių gerų emocijų. Tai šiuo atžvilgiu man tai geriausia ir vertingiausia freska.

      Tik gaila, kad tikriausiai katalikų bažnyčia neturi tokio keisto humoro supratimo kaip aš ir sunaikins šitą naują freskos atgimimą.

      Ir dar kažkaip man tos bubutės gaila – gi stengėsi tikriausiai moteriškė…

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Čia ne tas žodis būtų trauka. Jei jie greitai susiprastų, tai ten minias būtų dabar galima vesti, pakol triukšmas neužsimiršo.

          Tik spėju, kad vietoje to, kad padarytų miestelio įžymybę, jie tos moteriškės kūrybą tiesiog sunaikins.

          Reply
  3. Apollo

    Negaliu sustot kvatoti, bet tai juk pono Byno ir „Whistler’io motinos“ istorija realybėje. Buvo užkliuvus akis už antraštės apie kažkokią nevykusią restauraciją,dėl laiko stokos nesigilinau, ir štai dabar Rokiškio dėka sužinojau, kas iš tikro įvyko. Pirma asociacija, pamačius nuotraukas -- filmas apie poną Byną Amerikoje. Griūk negyvas, visada maniau, kad mintys materializuojasi 🙂

    Reply
  4. prowler

    Del to bico Londone,tai Uzkalnis viska paiskino-paprasta pakazucha ir viskas ivykdyta mazarasciu apsauginiu.Viskas buvo padaryta taip “ant smugio“,kad net to bico daiktai dingo ir bula istrigo…Zodziu angliskas fufelis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, fufelis ar ne fufelis, bet baudomis užbaudavo. Ir žiniasklaidos riksmai, prisipažinsiu, net ir mane buvo apgavę.

      Reply
  5. bst

    Nieko cia nauja: tipine aibiu sajunga is „klaidos nedarant“ ir „klaidos darant“. Tik kad „klaidos nedarant“ (blemba sunkiai tas Ackoff „error by omission“ vercias) yra sunkiau/maziau pastebimos. Del to ir sunkiau baudziamos (tegu sau byra ta freska….). Va bobute padare „klaida darant“ -- va tokius veiksmus labai lengva atpazinti, ivertinti ir nubausti.Optimali strategija bet kurioje biurokratineje sistemoje, orientuotoje i bausme uz „klaida darant“ yra -- _nieko_nedaryt_.
    P.S. apie toki demesi koki dabar ta freska gavo kitom aplinkybem butu galima tik svajot.

    Reply
  6. Brauninkas

    Šiaip gal būtų visai logiška, jeigu valstybė paskelbdama kažkokį objektą „vertingu meno kūriniu“, kartu automatiškai ir prisiimtų atsakomybę (finansinę) už jį. Neturi pinigų -- apsiimk saugoti tik tiek, kiek gali finansiškai pavežti. Likusius dalykus galima tiesiog parduoti tiems -- kam tai yra „vertybė“. O jei niekas nenori pirkti ir saugoti (įskaitant valstybę) -- reiškiasi tai nėra vertybė.
    Dabar gi neretai būna taip, kad nusiperka žmogus kokia sukriošusią trobą, nori suremontuot -- o čia išlenda kultūros paveldo apsauga ir prigalvoja tokių kosminių restauravimo sąlygų, kad ir ne kiekvienam filantropui milijardieriuo pagal kišenę. Gaunasi kaip ir savotiška bauda tiek savininkui -- tiek ir pačiam daiktui.

    Beje, apie meno kūrinių „orinę“ vertę gerai vienas sučiuptas falsifikatorius teisme pasakė, rodydamas į savo falsifikuotą paveikslą -- dar vakar už šitą paveikslą siūlė milijonus, o dabar tik skatikus; tai kas pasikeitė? paveikslas tai gi nepasikeitė?

    Vienu žodžiu, vertė yra daugau įvaizdyje, o ne „meniškume“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai vertė kolekcinėje rinkoje yra nustatoma pagal pirkimo-pardavimo faktą: už kiek sėkmingai parduota, už tiek ir veikia.

      Rinkos dėsniai iš esmės, tik kad daug labilesni ir nesusieti su savikaina, skirtingai nuo daugumos kitų prekių.

      Kitas dalykas, kad pardavimo-pirkimo kaina ne visada parodo realijas, nes kartais ta vertė būna netiesioginė. Tas būdinga, pvz., statinių atveju.

      Reply
    2. tiesiaisviesiai

      Valstybė jokios atsakomybės niekur neprisiima. Kaip teisingai pastebėjote, tik užkrauna visokiom prievolėm, teisių elgtis su savo nuosvybe neturi, nebent praeini ir sumoki krūvai institucijų oficialiais ar kitais keliais, kurios vistiek niekuo neatsako. Darmajedų prikurta daug, ūkiškumo, praktiškumo lygiai 0.
      Dar vienas dalykas yra valstybiniu mąstu- galva nežino, ką daro šikna. Žinau atvejį viename dabar jau atrestauruotame dvare- ten mediniai laiptai, kokie ir buvo originalūs, tačiau gaisrininkai draudė tokius daryti dėl priešgaisrinių reikalavimų. Tiesiog sausai raides prieųgaisrinių taisyklių skaito, ir visai nežino nieko apie paveldą ir t.t. Padarius kitokius laiptus, kur autentiškumas? Va ir gaunasi vieni įstatymai siauroje srityje vienus reikalavimus kelia, kiti kitus, prieštaraujančius pirmiem. Paprastas klausimas- kaip visus, įskaitant prieštaraujančius, reikalavimus atitikti? O kur sveikas protas? Prisiminiau pasaką, kai gulbė, lydeka ir vėžys vežimą tempė į skirtingas puses. Taip ir valstybėje- tampomas vežimas į skirtingas puses, bet ir vietoje stovim.

      Reply
  7. ENORCA

    😀 galėtų kaip pradžioje -- paišyti tik inkarus ir žuvytes ant sienų, tai neliktų tokių problemų 🙂

    Reply
  8. Sky

    Bet ši močiutė aiškiai priklauso tai katerorijai moterų, kuri nemėgsta barzdotų vyrų. Užtat mėgsta alkanus.

    Reply
  9. Laurynas

    Aš tik dabar pastebėjau, kad restauruotas apatinis ritinys sukasi į tą pačią pusę, kaip ir viršutinis. Escher’is, netyčia.

    Reply
  10. Pingback: Restauracija ir autorių teisės, tęsinys « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *