Taigi pasikapsčiau, pasiskaičiau ir išsiaiškinau truputį apie tuos škvalus. Pasirodo, išties tai ir yra dalykas, daug kuo primenantis viesulus, tik tiek, kad sūkūrių sukimosi ašis – ne vertikali, o horizontali. Ir dėl škvalų kalti yra visiškai nekaltai atrodantys kamuoliniai debesys.
Vyksta maždaug taip: Saulė smarkiai įkaitina žemę, o dėl to atsiranda labai greitai kylančio karšto oro srautai. Kartu Saulė kaitina ir pačius kamuolinius debesis, tad aplink kiekvieną tokį debesį susidaro sūkūrinis oro srautas – toje pusėje, į kurią Saulė šviečia, oras kyla, o priešingoje, šešėlinėje – oras leidžiasi. Gaunasi toksai sūkūrys. Šitas sūkūrys pasigauna kylantį nuo žemės karšto oro srautą ir ima stiprėti – karštoje debesies pusėje oras kyla dar greičiau, o šešėlinėje – jis vėl šaldomas, tiktai dar smarkiau (temperatūrų skirtumas gaunasi didesnis). Taip kelių kilometrų aukštyje susidaro daugybė labai greitų sūkūrių.
Būtent šitie greiti oro sūkūriai ir formuoja tą tipišką kamuolinių debesų formą – apvalainus rutulius. Viskas atrodo labai gražiai, kol tie rutuliai-kamuoliai su savo sūkūriais skrenda aukštai. Tačiau kai oras karštas, o pats debesis – šaltas, gaunasi taip, kad tie debesėliai su visais tais sūkūriais ima ir nusileidžia ant žemės – juk šaltesni jie, ir tankis jų didesnis.
Tai vat tų žemėn nusileidusių sūkūrių-debesėlių sukimosi greitis ir gaunasi kartais 100 km/h (~30 m/s), kartais 200 km/h (~60 m/s), o kartais – ir dar daugiau. Savaime aišku, su jais duoda ir lietus ar kruša, būna nemažai žaibavimo, tik pastarasis dažnai keistokas – labai intensyvus ir dažnai paties debesies viduje, nes potencialų skirtumai susidaro ne tiek tarp debesies ir žemės, kiek tarp skirtingų gretimų debesų.
Kas dar neįprasčiau – pilnavertis škvalas būna labai trumpas, kartais – vos kelios minutės. Ir prieš škvalą, ir po jo neretai būna visiškai bevėjis oras – tiesiog vėjo greitis pakyla per kelias minutes iki griaunančio dydžio, o paskui, sūkuriui išsikvėpus, nurimsta. Taip ir susidaro visai atsitiktinės niokojamai išlaužytos teritorijos – kur koks sūkūrys užtaikė.
Lietuvoje didžiausias fiksuotas škvalinio vėjo greitis – apie 40 m/s, tačiau visi tokie duomenys – gan atsitiktiniai. Tikrų duomenų gauti labai sunku, nes, kaip jau minėjau, vėjas eina sūkūriais, o tų sūkūrių – daugybė. Vienas nusileido, praėjo žeme, išgriovė kažkiek namų ir nusilpo, o už kilometro ėmė ir nusileido kitas sūkūrys. Tarp tų sugriovimo vietų vėjo greitis gali būti keletą kartų mažesnis nei ten, kur nusileido pats sūkūrys. Taigi, tikimybė, kad meteorologinės stoties vėjo greičio matuoklis paklius į patį sūkūrį – gan menka netgi tuo atveju, jei per vietovę, kur ta stotis yra, praeis niokojantis škvalinio vėjo srautas.
Vėlgi, medžius išversti gali ir daug lėtesnis vėjas – 10 m/s irgi gali pridaryti daug žalos. Vėlgi, viesulo viduje vėjo greitis kartais gali siekti ir daugiau, kaip 100 m/s.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
lėktuvai
Jau norėjau pamintyti kaip būtų su lėktuvais ir kodėl nieko lėktuvams, bet paskui pagalvojau kad sūkuriai susidaro tarp debesies ir žemės -- ten lėktuvų būna mažiau ir rečiau… 🙂
Re: lėktuvai
Lėktuvams manau, kad ne nieko, jei jie skrenda aukštai per tuos debesis, tiesiog daugumos lėktuvų kreiserinis greitis yra apie dešimt kartų didesnis, nei to škvalinio vėjo, tai gaunasi tiesiog oro duobė -- tie kas skraidė, žino tuos šokčiojimus aukštyn-žemyn.
O vat jei į tokį sūkūrį lėktuvas pataikys palei žemę, kildamas ar leisdamasis -- tai vargšas lėktuvas su visa įgula bei keleiviais, kaip vargšai ir tie žmonės, ant kurių namų tas lėktuvas nukris. Kita vertus, esant tokioms sąlygoms, lėktuvams kilti ir leistis neleidžiama.
Taip ir buvo pastarosios Kuršių marių regatos metu.
Vienus laiveliu guldė ant šono, nespėjus ateilsti burių, kitus -- pametėjo į viršų.
Juokingiausia, kad krante buvo galima stebėti neeilinį vaizdelį: vieni tos pačios regatos dalyviai drebančiomis rankomis pasakojo kas buvo, o kiti -- išpūtę akis klausė, nes būdami už poros kilometrų nieko panašaus nepatyrė. 🙂
Jo, ten kažkaip nusileidžia, kaip kokios sūkūrinės bombos. Miške mačiau tokių vietų, kur pvz., eina į visas puses šimtą metrų nei nepaliestas miškas, bet kokių 10-20 metrų skersmens plotelyje viskas tiesiog nusiaubta, perskeltas koks nors pusmetrinis medis, lyg koks sprogimas būtų įvykęs. Kartais toks nusiaubimo plotas vertikaliai yra žymiai didesnis, nei horizontaliai, lyg kokia duobė miške išmušta būtų.
Tad bandau dabar įsivaizduoti, kaip ten regatos dalyviai turėjo jaustis -- vieniems košmaras, o kitiems už kokio kilometro -- štilis. Truputį nerealus kažkoks vaizdas, primenantis tą iš filmo „Nasrai“, kur vienus ėda, o kiti, nieko neįtardami, pliuškenasi visai netoliese.
O kaip angliškai?
Kaip angliškai škvalas? Rokiškis gerai kad parašė, bet man labai patinka paveiksliukus pažiet, iliustracijas visokias schemas ir pan…
Re: O kaip angliškai?
Angliškai škvalas yra squall, tik nežinau, ar apie tai rasi ką nors suprantamo -- kai bandai gilintis labiau, supranti, kad ta meteorologija yra košmariškai sudėtingas daiktas, o tų sūkūrių, audrų, debesų ir t.t. rūšių -- tiek, kad ten mėnesį laiko kapstytis reiktų, kad galėtum daugmaž pradėt gaudytis.
Re: O kaip angliškai?
Iš Rokiškio aprašymo tai panašu į tornado — tai irgi yra vėjo sūkurys, kuris nusileidžia ant žemės, nuniokodamas viską, ką paliečia. Čia Teksase mes su jais neblogai pažįstami, bet Lietuvoje apie juos nebuvo tekę girdėti.
Re: O kaip angliškai?
Sūkurio ašis pas tornadą vertikali, o škvalo atveju -- horizontali. Iš to labai daug įvairių skirtumų kyla. Bet ir tornadai, kitaip tariant viesulai būna Lietuvoje, tik visa laimė, kad retai. Ko gero, rečiau, nei škvalai ar vėtros.
Labai gerai paaiškinai, ačiū 🙂
Nu, nežinau, ar gerai paaiškinau, bet jei padėjo kuo nors -- tai ir prašom 🙂