Rokiškis Rabinovičius

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Miestas, kuris pakankamai mažas, kad per dieną aš jį išvaikščiojau skersai-išilgai. Taip, dauguma namų aukšti – pvz., 9 aukštų ar dar didesni, tad jis labai kompaktiškas, užima mažą plotą – nors ten gyvena 20 tūkstančių žmonių, pagal dydį Visaginas – panašiai gal, kaip kokie Pašilaičiai ar Justiniškės. Žodžiu, netipiškai kompaktiškas – Lietuvoje tai gana retas dalykas. Ir, nepaisant to kompaktiškumo, Visaginas yra visiškai pripildytas medžių, tiek pilnas, kad kartais galima atsistoti kažkur daugiabučių kiemuose, apsižvalgyti ir suprasti, kad nematai anei vieno daugiabučio aplinkui. Jūs tai įsivaizduojate?

Įsivaizduokite tokį miestą, kur pardavėjos Maxima parduotuvėje šypsosi, džiaugiasi ir juokauja. Visos. Visose kasose. Suprantate, aš to nemačiau niekur. Tiesiog niekur. Jūs irgi nematėte. Taip tai tiesa, taip išties būna, taip yra – Visagine. Suprantate, užeini į Maximą, o ten pardavėjos visos šypsosi, draugiškai kalbasi su pirkėjais ir džiaugiasi. Jūs tai suprantate? Nuvažiuokite į Visaginą, pamatysite tai savo akimis.

Žmonės, kurie kelia tokį įspūdį, kokį kelia ir visas miestas. Tiesiog tai yra kažkas nuostabaus.

Visaginas yra miestas, kuriame nemačiau nei vieno sudaužyto butelio. Netgi pakampėse, kuriose niekas nieko paprastai nemato (aš specialiai lindau ir į pakampes, nes nu negali taip būti, kad neatsirastų kur kokio nors šlamšto – neradau). Aš norėjau įsitikinti, kad nefantazuoju apie tai, kad niekur nemačiau sudaužyto butelio. Ir aš nemačiau. Taip, tai Visaginas.

Miestas, kuriame visur visur pilna šiukšliadėžių ir nėra jokių šiukšlių. Tiesiog nesvarbu, kokioje miesto vietoje bebūtum, apsižvalgai – ir elementariai nėra tokios vietos iš kurios negalėtum pamatyti kažkur stovinčios šiukšliadėžės. Gatvėse šiukšlių nėra, niekur, jokių – aš nesu matęs dar tiek švaros, ir tai netgi pavasarį, kai visos žiemos dulkės ir atliekos būna pasilikusios. Aišku, Visagine pašluoja ir kiemus, ir gatves (ir tikrai rūpinasi, ir matosi šluojantys tvarkytojai), nu bet tai yra tiesiog miestas, kuris suprato, kad reikia statyti šiukšliadėžes. Po galais, jeigu tiek šiukšliadėžių, kiek yra Visagine, kažkas pastatytų Vilniuje, tai besimėtančių šiukšlių Vilniuje sumažėtų du kartus, o gal ir daugiau*.

Tarp namų visur auga medžiai. Jūs neįsivaizduojate, kiek medžių – išeini į daugiabučio kiemą – o ten beveik miškas. Ir kankorėžiai tame miške. Paeini šimtą-kitą metrų į kažkurią pusę – o ten jau ir realus miškas. Kažkas stebuklingo. Taip, visas miestas toks.

Visagine yra Visagino ežeras. Jis realiai didelis – kažkiek ten kilometrų ilgio. Pagal savo plotą jis išties už patį Visaginą didesnis. Kai oras vėjuotas (o tokiu oru aš ten buvau), susidaro bangos, kurios ošia ir taškosi. Ir primena jūrą kažkuo – ežeras realiai didelis, erdvės jausmo labai daug.

Ir pilna vietos visur aplink ežerą – nėra jokių ten vietinių kurortinių cariukų, kurie pasistato sau namus palei krantą, apsitveria tvoromis, o paskui metų metais persekioja žurnalistus, kurie apie tai parašo. Čia tiesiog to nėra. Čia yra ežero krantas, kur vaikštai ir sėdi kur tik nori. Taip, kaip ir turi būti.

Ir dar, mieste yra daug daug suoliukų parkuose bei kiemuose – normalių, su atramomis, patogių. Jei tik nori, atsisėdi ir sėdi. Ir taip pat pilna suoliukų prie vaikų žaidimų aikštelių (man roods, tiktai tėvai tai gali įvertinti, nes gerai žino, ką reiškia stovėti valandą laiko prie aikštelėje žaidžiančio trimečio). Ir ne šiaip suoliukų, o tokių, ant kurių realiai patogu sėdėti, nes galima atsilošti ir tiesiog atsipalaiduoti.

Ir dar, ten pilna medžių, ir visur kaip su miestu susiliejęs miškas. Visur miškas ir medžiai, medžiai, medžiai ir miškas. Ir tarpais namai. Šiaip tai namai pakankamai tankiai sustatyti (nors tikrai ne kaip kokiuose Žirmūnuose), bet per medžius tiesiog nesimato namų, todėl daugelyje vietų atrodo, kad namai tiesiot tik retsykiais kažkur iš už medžių prasišviečia.

Žinote, iš ko galima atskirti miestietį? Miestiečiai svaigsta nuo medžių, kai kaimiečiai tiesiog nesupranta, kodėl tuos medžius reikia saugoti, o vis šneka apie kažkokius ten fasadų atidenginėjimus ir kitus marazmus. Taip, Visaginas yra miestietiškiausias Lietuvos miestas, jie ten medžius augina kaip kokias gėles. Gėles jie irgi augina (pavasaris – matosi, kaip sodina), bet medžių ten išvis pilna visur.

Yra keletas parduotuvių, bet kai kurios – gana keistai užsislėpusios, išsyk gali ir nepasimatyti. Ir bus dar ir Lidl. Ir čia yra vienas bajeris – Lidl bus vietoje kokio tai seno ir didelio (turiu pasakyti, man tai ne ypatingai atrodančio) viešbučio. Ir kažkuriais atžvilgiais tai jau problema: aš manau, kad Visaginas yra idealus ir tiesiog dar neatrastas kurortas. Specifinis – verslo kurortas. Toks, kuris idealiai tinkamas atvejams, kai poilsis persimaišo su darbu (jūs žinote, apie ką aš kalbu). Tam reikia daug viešbučių.

Bet vat čia niuansėlis: atrodo, kad miestas turi perteklių žemės, bet kažkokia Nacionalinė Žemės Tarnyba (NŽT) tiesiog neduoda nieko statyti, kur niekas dar nepastatyta. Taigi – Lidl, vietoje to, kad nusipirktų gabalą tiesiog žemės, turėjo nusipirkti didžiausią Visagino viešbutį, kad jo vietoje pastatyti galėtų parduotuvę, o kitų variantų tiesiog nesigavo. Viešbučio man kažkaip nepasakyčiau, kad gaila, bet tiesiog aš galvoju, kad ta specifinė verslo kurorto niša – ji labai jau unikali. Ir Visaginas ją gali užimti.

Jei jau nukrypome į tokius reikalus, tai aš nežinau, kokia yra tos NŽT paskirtis, nes man atrodo, kad tai viena iš tų įstaigų, kurios išvis jokios prasmingos paskirties tiesiog neturi. O kai įstaiga neturi prasmingos paskirties, ji visada bando įrodyti, kad kažkam jos reikia. Biurokratinis būdas įrodyti, kad be tavęs niekas neapsieis – tai viską drausti. Vat čia tą ir matome. nors gal ir dar kai kas buvo su ta NŽT, ypač prisiminus gana šviežius triukšmus iš sklypo palei Sodrą Vilniuje. Ką aš žinau…

Dar yra senas miesto centras, kuris priešais savivaldybę – ten stovi Visagino pastatymo akmuo. Viena iš kiek nykesnių vietų, nes ten vieni iš nedaugelio menkiau aptvarkytų pastatų. Ten galėtų būti keletas kavinių ir smulkių kabokų (kokių dabar Vilniaus centre pilna), bet kažkodėl nėra nieko. Nežinau, kodėl. Jei jie padarys taip, kad toje vietoje būtų bent kokios 3-4 paprastos kavinės, jie pavirs į poilsio miestą, kaip kokie Druskininkai.

Dar yra gervė, kuri rodo radioaktyvumą (kuris mažesnis, nei kitur Lietuvoje). Gervė yra miesto herbe, su valstiečių gandru nieko bendro neturi, kaip ir tie valstiečiai išties nieko bendro neturi su gandrais. Ir išvis, kiek supratau, Visagine jokių valstiečių nėra, nes tai miestas. Ramūnas Karbauskis ten neturėtų ką veikti. Ir labai gerai.

Visai prie pat miesto centro, už kokio 100 metrų, yra jūra. Tai yra, norėjau pasakyti, ežeras. Visagino ežeras yra didelis, daugelio kilometrų, todėl jausmas ten kaip prie jūros. Einant prie ežero yra toksai sovietinių laikų pastatas, nelabai aiškios paskirties. Jame yra maža maža kavinukė – užsukit, verta (aš labai labai atsiprašau, užmiršau pavadinimą, bet ten geriausia tokio tipo vieta ever, eikit ir nepamirškit arbatpinigių ten palikti, nes ten yra The Best). Ir žmonės ten liuks, ir bliuzas, suprantate, bliuzas. Aš neatsimenu jau, kada girdėjau bliuzą kur nors grojantį.

Visagine yra stačiatikių cerkvė, ir yra katalikų bažnyčia. Cerkvė man pasirodė labai keista (pakankamai proporcinga ir ryški – tiesiog tikrai labai neįprasta), tokia kaip ir biškį postneobizantinio stiliaus, ar kaip pasakius, ir kažkaip man nesuprantama – su daug visokių laiptų, matyt kažkokioms apeigoms skirtų. Nepanaši į Vilniaus cerkves.

Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus katalikų bažnyčia paprastesnė (tiesiog visai paprasta), bet gražesnė už daugelį naujai Lietuvoje pastatytų – turi ryškias bažnytiškas proporcijas (nemažai naujų bažnyčių būna savo formomis panašios į sandėlius – o čia taip nėra, čia proporcinga).

Kažkur dar, sako, yra maža sentikių cerkvelė, bet aš jos neužtikau, bevaikščiodamas. Lietuvoje yra labai nemaža sentikių bendruomenė, bene vienintelė tokia stabili ir sena, daugybę šimtmečių gyvenanti.

Bene labiausiai nunykusi miesto vieta – kažkaip tai centre. Ten stovi toks pastatų kompleksas, kažkiek apleistas, ir centrinė aikštė, ir mažiausiai medžių. Išties tai man atrodo, kad ten galėtų būti tiesiog keletas kokių nors kavinių. Paprasčiausiai jei taip būtų, tai per kokius metus-du nusistovėtų vakarinis gyvenimas, o paskui labai kitaip viskas pasidarytų.

Mieste daugiausiai žmonės kalba rusiškai. Lietuviškai irgi kalba. Aš pats supratau, kad aš jau užmiršau, kaip kalbėti rusiškai, bet paaiškėjo, kad lietuviškai kažkaip mane visiškai supranta, o ir susišneka, ir visai nesijuokia iš to, kad aš nemoku rusiškai susišnekėti. Toks jausmas kaskart kildavo, kad žmonės apsidžiaugia, kad gavo progą pakalbėti lietuviškai. Wow.

Kas dar nustebino – tai, kad kelis kartus išgirdau tiesiog literatūrinio gražumo rusų kalbą (su daugybe tų kaip iš Dostojevskio ar Tolstojaus), su kraštutinai gražia tartimi – Vilniuje to beveik nepasitaiko. Gal netgi ir išvis nepasitaiko. Labai kitaip skamba. Kaip kino filme.

Gal tai ir natūralu – Visaginas buvo vienas iš tų atominių miestų, kurie buvo statomi sovietmečiu. Suveždavo žmones į juos iš visos SSRS, nesvarbu, ar žmonės norėdavo, ar ne (sovietinė sistema tokia buvo – kur liepė, ten važiuoji, ir rinktis negali). Kadangi miestas buvo atominis, tai vežė išsilavinusius žmones, techninius inteligentus. Ir tai tikrai labai jaučiasi.

Viename tolimiausiame miesto pakraštyje yra labai keistas paminklas. Aš moku skaityti pasakojimus, kurie užrašyti įvairiais simboliais, o ne raidėmis (tai vadinasi semiotika, ir tais semiotiniais straipsniais aš retsykiais jus panervinu). Ir tas paminklas buvo pirmas objektas, prie kurio aš atvažiavau. Aš jį pasižiūrėjau ir man pasidarė graudu. Ir dabar rašant, irgi graudu. Nes aš, matyt, mąstau taip pat, kaip ir žmonės, kurie gyvena Visagine.

Tiems, kas studijavo semiotiką, nieko aiškinti nereiks, bet aš suprantu, kad ne visi tą supranta, tai aš išversiu šį pasakojimą (nors apie semiotiką esu rašęs pakankamai, kad manau, jog pusė mano skaitytojų supras ir be mano paaiškinimų). Žodžiu, taip: kairėje – katalikų kryžius, viduryje – užrašas 1939-1945, dešinėje – stačiatikių ikona, viršuje – kai kuriuose kontekstuose kontraversijas primenantis sovietinis II Pasaulinio karo ženklas (jį priimam tiesiog kaip kitos kalbos simbolį – jis čia akivaizdžiai ne politinis), o pats paminklas savo paminkline esme (ir gėlės prie jo) sako, kad tai atminimas. Atkreiptinas dėmesys, kad matomas pranešimo pasikeitimas, paminklas yra akivaizdžiai vystęsis per maždaug 30-40 metų.

Išvertus, paminklas sako: „katalikai (t.y., lietuviai, lenkai, vokiečiai) ir pravoslavai (rusai, ukrainiečiai, baltarusiai) buvo žudomi, kankinami, žuvo mūšiuose, o karą 1939 (Molotovo-Ribentropo paktas) metais sukėlė nusikalstami režimai, todėl atsiminkime visus, kuriuos tada nužudė, kad tai niekada nepasikartotų“. Tai vat ir viskas.

Žinote, ką man reiškia tas karo periodas? Kadaise seniai viena moteris iš Dzūkijos man pasakojo apie Pirčiupius: jos pusseserė (keliolikos metų mergaitė) tenai gyveno, bet atėjo kuriam laikui paviešėti į kitą kaimą, buvusį už kokių 10 kilometrų. Paskui grįžo namo ir rado visą kaimą sudegintą. Atgal į kaimą, kur svečiavosi, parbėgo bėgte, o paskui negalėjo net kalbėti, negalėjo paaiškinti, kas atsitiko. Jos tėvai, broliai, seserys – visi buvo sudeginti gyvi. Visas kaimas. Tai yra karas, tai yra nusikalstamo režimo veikla. Aš nežinau, kaip nupasakoti, koks košmariškas yra karas ir kokie baisūs būna nusikaltėlių režimai. Tai tiesiog košmaras.

Visa Lietuva, kur bevaikščiotum miškais, pilna senų, sugriuvusių, užžėlusių apkasų – tokių specifiškų, ribotose zonose išsidėsčiusių, tarpusavy neretai sujungtų, kartais labai pailgų duobių. Visur. Vienur – gal ir I Pasaulinio karo laikų, kitur – II Pasaulinio karo laikų. Prie Visagino esančiuose parkuose bei miškuose irgi galima tų duobių pastebėti. Begalės aukų, begalės žuvusių ir suluošintų, praradusių namus, nukankintų, išnaikintų žmonių.

Nežinau, kodėl aš čia nukrypau į liūdnas temas. Gal tai kažkoks kontrastas, emociškai mane užkabino – kai viskas gražu, o paskui prisimeni ir kažką, kas yra baisu. Geriau pereikim prie kitų dalykų.

Jei jau apie senesnių dalykų priežiūrą mažomis išlaidomis, čia jums nuotrauka bus, kuri visiškai tipinė ir apie pačią esmę:

Suprantate, yra mamos su vežimėliais, yra ir neįgaliųjų. Žmonės turi turėti galimybę vaikščioti. Ir tam, kad ta galimybė atsirastų, nereikia jokių absurdiškai brangių rekonstrukcijų projektų. Tam išvis lėšų nereikia – yra fiksuoti kaštai pas darbininkus. Jie tiesiog tai šen, tai ten gali patvarkyti tuos nuvažiavimus nuo bordiūrų. Ir visiems tada gerai. Tiesiog visiems. Be jokių ten investicijų. Ir tai irgi rodo žmonių požiūrį.

Naujai statant – irgi viskas ok padaroma. Ir jau su pritaikymu akliesiems bei silpnaregiams. Ir visur taip. Tai rodo tiesiog sistemiškumą. O jūs, beje, bandėte bent įsivaizduoti, kaip neįgaliąjam važiuoti kur nors vežimėliu Vilniuje? Nebandėt? Pabandykit įsivaizduoti – ir suprasite dar vieną priežastį, dėl kurios aš taip svaigstu apie Visaginą 🙂

Ir dar daug visokių didesnių ir mažesnių smulkmenų ten yra – tiesiog tokių, kur pamatai, kad čia yra gerai. Kuo aš daugiau Lietuvoje matau tokių smulkmenų, tuo aš labiau džiaugiuosi – mes gyvename šalyje, kurioje daugėja gėrio 🙂

Žinote, Visagine yra picerija, į kurią, nežinodamas, gal ir dėmesio neatkreiptum, ir užėjęs gal nepagalvotum (viskas ten primena kokius 1997 metus), bet ji yra tiesiog paprastai kuo geriausia ir nuoširdžiai verta to, kad tenai pavalgytum. Aš ten buvau, o kitą kartą kai būsiu, tai gal ir vėl būsiu. Man labai patinka, kai aš ateinu, niekad tenai nebuvęs, o manęs nepažįsta, bet visvien manimi tiesiog atvirai džiaugiasi ir viskas smagu.

Kai kurie atsimena, kad aš suvalgau dvi šeimynines picas (kai kuriuos tai šokiruodavo, bet paskui žmonės susitaikydavo). Taip dabar jau nebūna, nes stengiuosi valgyti mažiau. Man tos picos nepavyko suvalgyti, nes ji realiai DIDELĖ. Ji buvo tiesiog tokia, kokia turi būti gera klasikinė lietuviška (ne moderniai plintanti itališko tipo) pica, bet su savais niuansėliais. Sakyčiau, viena iš geresnių tarp tų, kokias tik galima rasti Lietuvoje, o tokios picos darosi retesnės, man kartais nostalgija jau joms sukyla. Aš jums patariu užeiti į tą piceriją, jei užvažiuosite į Visaginą.

Per visą miestą mačiau vieną policijos mašiną. Iš to, kad niekur nemačiau jokių šiukšlių, tik kartą kažkur visiškai nuklydęs mačiau vieną plastmasinę stiklinę parko glūdumoje ir, grubiai imant, besimėtančių šiukšlių tipo objektų per visą dieną mačiau gal kokius 7-8, galite susidaryt vaizdą. Visagine tą dieną nuėjau maždaug 21 tūkstantį žingsnių (turiu programėlę, kuri skaičiuoja) – skersai išilgai visaip, zigzagais. Čia kad įsivaizduoti galėtumėte, kokio švarumo ir gražumo tai miestas.

Aišku, mieste yra visko – ir galima kažkur pastebėti vieną-kitą nebaigtą statyti ar apleistą pastatą, tačiau tokių yra nedaug. Mažiau, nei Vilniaus senamiestyje, ko gero. Nors per paskutinius kelioliką metų Visaginas juntamai sumažėjo, visgi jis yra gyvas miestas. Ir kažkoks labai lietuviškas – prie namų žmonės įrengia darželius, kuriuose auga gėlės, o paskui prižiūri. Buvau labai anksti pavasarį, vasarą tai turėtų viskas žydėti.

Tų apleistų, nebaigtų statyti pastatų – labai nedaug. Kiti pastatai atrodo protingai remontuoti. Kitaip tariant, mažomis išlaidomis – nekišant didžiulių pinigų, kurie gali niekada neatsipirkti, bet kartu taip, kad šilumos sąnaudos sumažėtų, o komfortas padidėtų.

Visas miestas kelia tokį įspūdį, kad prižiūrimas protingai – dažnu atveju dideli pinigai nėra taškomi, tačiau tie dalykai, kurių reikia – gražiai pataisomi nedidelėmis išlaidomis. Man tai kelia daugiau įspūdžio, nei brangios renovacijos. Brangiai bet ko pridaryti gali kiekvienas, tačiau sutvarkyti kažką nebrangiai – tam jau reikia ir rūpesčio, ir proto.

Kita vertus, ir naujų takų yra daug. Čia vienas toks geras momentas: naujus pėsčiųjų takus tiesia ten, kur randa pramindžiotus takelius. Ir tai reiškia, kad gaunasi nauda. Takus, beje, stengiasi nutiesti taip, kad neužkabintų medžių.

Iš miesto istorijų: berods prieš rinkimus į Seimą į Visaginą atvažiavo kažkoks veikėjas iš Vilniaus, kuris ėmė leisti keistą laikraštį. Išleido gal kokius 5 numerius – žinote, tokie prieš rinkimus neaiškūs laikraščiai kartais pasirodo. Tuose laikraščiuose skleidė kažkokius pasakojimus, kad Visaginas bus laimingas, jei į jį iš visur veš šiukšles, kurias ten kaups ir saugos. Jūs tą įsivaizduojate? Visagine, tame Visagine, kurį jau matėte nuotraukose?

Man rodos, Vilniuje kadaise esu matęs tą žmogų, kuris ten leido tą keistą laikraštį: stovi kartą viduryje Gedimino prospekto (prie sankryžos su Vilniaus gatve), svyruoja lyg nuo vėjo, nors jokio vėjo nėra, o paskui garsiai ir kraupiai ima ne tai rėkti, ne tai juoktis. Tą klaikų žvengimą (o gal riksmą) išgirdę praeiviai staiga pasibaido ir puola į šalis. Labai fantasmagoriškas vaizdas. Paskui iš Visagino tas žmogus kažkur dingo. Matyt, jo tenai irgi baidėsi. Nežinau, kur jis dabar. Kalbos sako, kad tas veikėjas vadinamas Pilnaties Iguana.

O kas dar? O dar, iki Visagino nuo Vilniaus tėra gal 150 kilometrų, nors važiuoti reikia mažiausiai 2 valandas, o gal ir 3, jei neskubėsit. Tačiau tas kelias eina per nuostabias vietas. Ir važiuoji ten, ir tiesiog gražu.

Ir dar, ten kažkur (gal už kokių 7-10 kilometrų) yra elektrinė, kuri jau uždaryta. Vienas iš uždarymo projektų – tiesiog palikti ten žalią plotą. Bet kita vertus, tie pastatai, apsaugos sistemos, energijos tiekimo jungtys, aušinimo sistemos – tai kažkas tokio milžiniško, kad man rodos, galima tenai įrengti kai ką geresnio. Smarkiai geresnio, nei žalias plotas.

Visagine yra ir kažkiek įmonių. VIRI Technologija gamina plieninius karkasus namams. Milimetrų tikslumu – iš esmės, suprojektuoja jums kažkas namą – įmonė padaro karkasą, kuris milimetriniu tikslumu paskui ir surenkamas. Tai reiškia, kad dar karkaso gamybos metu galima netgi langus ir duris užsakinėti – visi visi išmatavimai ideliai atitinka. Čia realiai aukštų technologijų statyba. Karkasai, beje, savaime gražūs.

O dar, Visagine yra viena profesinė mokykla, bet kažkodėl nėra kolegijos. Man tai labai keista: esmė tokia, kad šiaip jau Visagine turėtų būti aukštoji mokykla ar bent jau kolegija. Paprastai įsivaizduokim: kiekvenoje žmonių grupėje būna tam tikra dalis žmonių, kurie siekia aukštojo mokslo ir turi pakankamai geras pirmines žinias, kad galėtų išmokti. Pirminės žinios gaunamos didžiule dalimi per aplinką – pvz., per tai, apie ką kalba tėvai ir seneliai, ko jie pamoko vaikus.

Dėl natūraliai gaunamų žinių vienur atsiranda daugiau menininkų, kitur – daugiau inžinierių, trečiur – daugiau psichologų. Visaginas yra labai ryškus ir išsilavinęs inžinierių bei fizikų miestas – jei pasižiūrėsim į tas natūralias žinias, kurias jie turi, ir į tai, kokia dalis žmonių tas žinias turi – tai tokių ten bus bent kelis kartus daugiau, nei tipiškuose Lietuvos miestuose – t.y., tiesiog dėl labai aukšto bendro išsilavinimo šį miestą, kad ir nedidelį, reiktų vertinti bent jau taip, kaip Šiaulius, kur universitetas yra (beje, tokie fokusai, kaip ŠU buvusios chiromantijos, Visagine nepraeitų – žmonės per daug protingi). Iš esmės, sakyčiau, kad Visaginui būtų ok turėti techninės/fizikinės pakraipos universitetą. O jau kolegijos – tai taip reikia, kad nors persiplėšk.

Kita vertus, Visagino profesinė mokykla (atsiprašau, kad taip vadinu), tiksliau technologijos ir verslo profesinio mokymo centras ten – labai įspūdingas. Visaginui čia gali pavydėti bet kas: vėlgi ir dėl to, kad dėstytojai turi išskirtines žinias (atominė aplinka duoda savo), ir mokinai irgi tokie. Ir dar rūpestis jaučiasi tuo, kad viskas augtų ir vystytųsi.

Kažkaip daug ten visko toje mokykloje. Aš čia dedu nuotraukas su robotizuotom linijom (nes man jos pačios gražiausios), bet išties tai visko yra gyvas galas. Ir robotai, ir programuojamų pastatų simuliatoriai, ir elektros linijų simuliatoriai, ir litavimas, ir didžiulis kiekis įvairiausių suvirinimo sistemų (netgi plazminė stotis). Žodžiu, visko ten pilna. Bet yra dar vienas niuansas – mokytojai ir mokiniai, kurie moka džiaugtis.

Ir dar, Visagine yra nenormaliai daug sporto. Man tai yra labai keista, nes aš pats sportu nelabai žaviuosi, o vienas mano draugas man netgi kartą aiškino, kas yra Olimpinės žaidynės (jis žino, kiek man sportas yra toli, tad padarė kad ir klaidingą, tačiau labai logišką prielaidą, kad aš net nežinau, kas tai per dalykas). Žodžiu, Visagine yra pakankamai geras sporto kompleksas, kad man rodos tokio kitur Lietuvoje gal ir nėra (nors gal ir klystu, nes apie sportą nieko neišmanau). Stadionas, visokie aikštynai, plaukimo bazė ir vienintelė Lietuvoje akrobatikos mokykla. Ir dar kažkas, ir dar kažkas.

Man atrodo, kad ten būtų ideali vieta visokiems IT frykams: įsivaizduokit, atsibundi, palakstai, padirbi parke su kompu, paskui tenisą pažaidi, paskui papietauji, paskui vėl padirbi kur nors parke.

Dar atleiskit, kad aš vėl apie medžius, nes visur man medžiai. Medžius Visaginas saugo realiai. Taip, kaip Vilniuje nelabai įmanoma įsivaizduoti. Ir tas medžių saugojimas tęsiasi dešimtmečius, jis tiesiog į kraują žmonėms įaugęs.

Supranate, ką galima pasakyti apie miestą, kur netgi sovietmečiu (kai įprasta buvo statant pastatus, išnaikinti visus medžius bent keliasdešimt metrų spinduliu), medžius visvien žmonės saugojo? Tai yra neįmanoma, bet tai faktas: ta nuotrauka viršuje – vėlyvo sovietmečio (198x) statinys (mokyklinis šiltnamis), kurio tvora ne tik pravesta taip, kad medžių nekabintų, bet dar ir išlenkta, kad tik tie medžiai sveiki liktų.

Suprantate, kodėl aš apie medžius vis ir apie medžius? Todėl, kad tai yra neįtikėtina. Ir tai, kaip Visaginas elgiasi su medžiais – tai yra tų pačių žmonių atspindys. Aš noriu tokiame mieste gyventi.

Aš jau kažkelintą savaitę vis bandau parašyti viską, ką prisimenu apie Visaginą. Vis prisėdu, parašau, prisėdu, parašau. Ir suprantu, kad tai kaip prisiminimai iš sapno. Tokio keisto, nerealaus sapno apie tai, kaip būna gražu. Aš noriu ten sugrįžti.

Aš net nežinau, kaip man nupasakoti tą miestą. Jis keistas, jis nuostabus, ir jis visiškai netikėtas. Aš niekada net nebūčiau įtaręs, kad tenai yra šitaip gražu. Man atrodo, kad tai miestas, kuris galėtų būti vienu iš Lietuvos centrų. Net ne branduolinės energetikos, o tiesiog vienu iš mokslo ir verslo centrų.

 

—————-

* Aš dar parašysiu kada ir apie Vilnių, bet bus daug baisaus tame (ir blogis slepiasi biurokratuose, kurie dešimtmečiais sėdi įstaigose, o ir visokiose kadaise prieš N metų prikurtose absurdiškose savivaldybės įmonėse). Kadangi apie Vilnių gautųsi daug baisaus, tai vis nerašau. Nesinori galvoti apie tai.