Visaginas, kuriame noriu gyventi

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Visagino ženklas – perėjoje tarp Savivaldybės ir centrinės aikštės. Su jokiais valstiečiais nieko bendro neturi – iš tų laikų, kai jokie ten tokie nei neegzistavo.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Aš tiesiog nežinojau, kokią nuotrauką pasirinkti šiam įrašui apie Visaginą. Kažkodėl visas miestas kuria jausmą, kad jis čia – prie šio ežero, visas miške ir visas po medžiais. Ir kartu pilnas šviesos.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Miestas, kuris pakankamai mažas, kad per dieną aš jį išvaikščiojau skersai-išilgai. Taip, dauguma namų aukšti – pvz., 9 aukštų ar dar didesni, tad jis labai kompaktiškas, užima mažą plotą – nors ten gyvena 20 tūkstančių žmonių, pagal dydį Visaginas – panašiai gal, kaip kokie Pašilaičiai ar Justiniškės. Žodžiu, netipiškai kompaktiškas – Lietuvoje tai gana retas dalykas. Ir, nepaisant to kompaktiškumo, Visaginas yra visiškai pripildytas medžių, tiek pilnas, kad kartais galima atsistoti kažkur daugiabučių kiemuose, apsižvalgyti ir suprasti, kad nematai anei vieno daugiabučio aplinkui. Jūs tai įsivaizduojate?

Visai tipiškas Visagino vaizdas. Tiesiog visiškai įprastas. Ten tiesiog nėra jausmo, kad esi mieste, nors esi visiškai mieste.

Įsivaizduokite tokį miestą, kur pardavėjos Maxima parduotuvėje šypsosi, džiaugiasi ir juokauja. Visos. Visose kasose. Suprantate, aš to nemačiau niekur. Tiesiog niekur. Jūs irgi nematėte. Taip tai tiesa, taip išties būna, taip yra – Visagine. Suprantate, užeini į Maximą, o ten pardavėjos visos šypsosi, draugiškai kalbasi su pirkėjais ir džiaugiasi. Jūs tai suprantate? Nuvažiuokite į Visaginą, pamatysite tai savo akimis.

Žmonės, kurie kelia tokį įspūdį, kokį kelia ir visas miestas. Tiesiog tai yra kažkas nuostabaus.

Visaginas yra miestas, kuriame nemačiau nei vieno sudaužyto butelio. Netgi pakampėse, kuriose niekas nieko paprastai nemato (aš specialiai lindau ir į pakampes, nes nu negali taip būti, kad neatsirastų kur kokio nors šlamšto – neradau). Aš norėjau įsitikinti, kad nefantazuoju apie tai, kad niekur nemačiau sudaužyto butelio. Ir aš nemačiau. Taip, tai Visaginas.

Viena iš pirmų šiukšliadėžių, kuri krito man į akis: stovi tiesiog visai paskiroje vietoje, bet kadangi žmonės vaikšto – reiškia, kad reikia. Šiukšlių aplinkui – anei jokio pėdsako. Žinote, kodėl nėra šiukšlių? Todėl, kad žmonės nešiukšlina. Žinote, kodėl žmonės nešiukšlina? Šiukšliadėžių pakanka ir tvarkos galvose – irgi.

Miestas, kuriame visur visur pilna šiukšliadėžių ir nėra jokių šiukšlių. Tiesiog nesvarbu, kokioje miesto vietoje bebūtum, apsižvalgai – ir elementariai nėra tokios vietos iš kurios negalėtum pamatyti kažkur stovinčios šiukšliadėžės. Gatvėse šiukšlių nėra, niekur, jokių – aš nesu matęs dar tiek švaros, ir tai netgi pavasarį, kai visos žiemos dulkės ir atliekos būna pasilikusios. Aišku, Visagine pašluoja ir kiemus, ir gatves (ir tikrai rūpinasi, ir matosi šluojantys tvarkytojai), nu bet tai yra tiesiog miestas, kuris suprato, kad reikia statyti šiukšliadėžes. Po galais, jeigu tiek šiukšliadėžių, kiek yra Visagine, kažkas pastatytų Vilniuje, tai besimėtančių šiukšlių Vilniuje sumažėtų du kartus, o gal ir daugiau*.

Daugiabučių kiemai

Tarp namų visur auga medžiai. Jūs neįsivaizduojate, kiek medžių – išeini į daugiabučio kiemą – o ten beveik miškas. Ir kankorėžiai tame miške. Paeini šimtą-kitą metrų į kažkurią pusę – o ten jau ir realus miškas. Kažkas stebuklingo. Taip, visas miestas toks.

Ežeras didelis, visiškai prie pat miesto, ir tęsiasi toli toli. Dėl didumo sukuria truputį jūrinio jausmo.

Visagine yra Visagino ežeras. Jis realiai didelis – kažkiek ten kilometrų ilgio. Pagal savo plotą jis išties už patį Visaginą didesnis. Kai oras vėjuotas (o tokiu oru aš ten buvau), susidaro bangos, kurios ošia ir taškosi. Ir primena jūrą kažkuo – ežeras realiai didelis, erdvės jausmo labai daug.

Ir pilna vietos visur aplink ežerą – nėra jokių ten vietinių kurortinių cariukų, kurie pasistato sau namus palei krantą, apsitveria tvoromis, o paskui metų metais persekioja žurnalistus, kurie apie tai parašo. Čia tiesiog to nėra. Čia yra ežero krantas, kur vaikštai ir sėdi kur tik nori. Taip, kaip ir turi būti.

Pakankamai tipiškas Visagino vaizdas. Suoliukų daug, pakankamai daug, kad jų tiesiog pakanka – ir kiemuose, ir parkuose, ir visur. Vilniuje labai jų trūksta.

Ir dar, mieste yra daug daug suoliukų parkuose bei kiemuose – normalių, su atramomis, patogių. Jei tik nori, atsisėdi ir sėdi. Ir taip pat pilna suoliukų prie vaikų žaidimų aikštelių (man roods, tiktai tėvai tai gali įvertinti, nes gerai žino, ką reiškia stovėti valandą laiko prie aikštelėje žaidžiančio trimečio). Ir ne šiaip suoliukų, o tokių, ant kurių realiai patogu sėdėti, nes galima atsilošti ir tiesiog atsipalaiduoti.

Ir dar, ten pilna medžių, ir visur kaip su miestu susiliejęs miškas. Visur miškas ir medžiai, medžiai, medžiai ir miškas. Ir tarpais namai. Šiaip tai namai pakankamai tankiai sustatyti (nors tikrai ne kaip kokiuose Žirmūnuose), bet per medžius tiesiog nesimato namų, todėl daugelyje vietų atrodo, kad namai tiesiot tik retsykiais kažkur iš už medžių prasišviečia.

Daugiabučių kiemuose.

Žinote, iš ko galima atskirti miestietį? Miestiečiai svaigsta nuo medžių, kai kaimiečiai tiesiog nesupranta, kodėl tuos medžius reikia saugoti, o vis šneka apie kažkokius ten fasadų atidenginėjimus ir kitus marazmus. Taip, Visaginas yra miestietiškiausias Lietuvos miestas, jie ten medžius augina kaip kokias gėles. Gėles jie irgi augina (pavasaris – matosi, kaip sodina), bet medžių ten išvis pilna visur.

Yra keletas parduotuvių, bet kai kurios – gana keistai užsislėpusios, išsyk gali ir nepasimatyti. Ir bus dar ir Lidl. Ir čia yra vienas bajeris – Lidl bus vietoje kokio tai seno ir didelio (turiu pasakyti, man tai ne ypatingai atrodančio) viešbučio. Ir kažkuriais atžvilgiais tai jau problema: aš manau, kad Visaginas yra idealus ir tiesiog dar neatrastas kurortas. Specifinis – verslo kurortas. Toks, kuris idealiai tinkamas atvejams, kai poilsis persimaišo su darbu (jūs žinote, apie ką aš kalbu). Tam reikia daug viešbučių.

Tiesiog eilinis parko vaizdas. Daug daug tokio vaizdo. Atsisėdus ant suoliuko, matosi čia pat esantis ežeras. Galima valandom sėdėti taip. Jūs žinote, ką reiškia dirbti parke, atsisėdus priešais ežerą? Tai yra tobula. Trūksta tik rozečių lauke, kad galėtum kompą ar telefoną prisijungti.

Bet vat čia niuansėlis: atrodo, kad miestas turi perteklių žemės, bet kažkokia Nacionalinė Žemės Tarnyba (NŽT) tiesiog neduoda nieko statyti, kur niekas dar nepastatyta. Taigi – Lidl, vietoje to, kad nusipirktų gabalą tiesiog žemės, turėjo nusipirkti didžiausią Visagino viešbutį, kad jo vietoje pastatyti galėtų parduotuvę, o kitų variantų tiesiog nesigavo. Viešbučio man kažkaip nepasakyčiau, kad gaila, bet tiesiog aš galvoju, kad ta specifinė verslo kurorto niša – ji labai jau unikali. Ir Visaginas ją gali užimti.

Jei jau nukrypome į tokius reikalus, tai aš nežinau, kokia yra tos NŽT paskirtis, nes man atrodo, kad tai viena iš tų įstaigų, kurios išvis jokios prasmingos paskirties tiesiog neturi. O kai įstaiga neturi prasmingos paskirties, ji visada bando įrodyti, kad kažkam jos reikia. Biurokratinis būdas įrodyti, kad be tavęs niekas neapsieis – tai viską drausti. Vat čia tą ir matome. nors gal ir dar kai kas buvo su ta NŽT, ypač prisiminus gana šviežius triukšmus iš sklypo palei Sodrą Vilniuje. Ką aš žinau…

Dar yra senas miesto centras, kuris priešais savivaldybę – ten stovi Visagino pastatymo akmuo. Viena iš kiek nykesnių vietų, nes ten vieni iš nedaugelio menkiau aptvarkytų pastatų. Ten galėtų būti keletas kavinių ir smulkių kabokų (kokių dabar Vilniaus centre pilna), bet kažkodėl nėra nieko. Nežinau, kodėl. Jei jie padarys taip, kad toje vietoje būtų bent kokios 3-4 paprastos kavinės, jie pavirs į poilsio miestą, kaip kokie Druskininkai.

Nežinau, ar gerai gaunasi įžiūrėti, bet tas radioaktyvumas kažkoks toks mažas, kad vos ne neigiamas.

Dar yra gervė, kuri rodo radioaktyvumą (kuris mažesnis, nei kitur Lietuvoje). Gervė yra miesto herbe, su valstiečių gandru nieko bendro neturi, kaip ir tie valstiečiai išties nieko bendro neturi su gandrais. Ir išvis, kiek supratau, Visagine jokių valstiečių nėra, nes tai miestas. Ramūnas Karbauskis ten neturėtų ką veikti. Ir labai gerai.

Čia labai gera vieta pasėdėti. Ir skamba bliuzas, ir kuo geriausias. Muzikinis skonis pas šiuos žmones yra tiesiog liuks, kaip ir kava, kaip ir migdolinis tortas.

Visai prie pat miesto centro, už kokio 100 metrų, yra jūra. Tai yra, norėjau pasakyti, ežeras. Visagino ežeras yra didelis, daugelio kilometrų, todėl jausmas ten kaip prie jūros. Einant prie ežero yra toksai sovietinių laikų pastatas, nelabai aiškios paskirties. Jame yra maža maža kavinukė – užsukit, verta (aš labai labai atsiprašau, užmiršau pavadinimą, bet ten geriausia tokio tipo vieta ever, eikit ir nepamirškit arbatpinigių ten palikti, nes ten yra The Best). Ir žmonės ten liuks, ir bliuzas, suprantate, bliuzas. Aš neatsimenu jau, kada girdėjau bliuzą kur nors grojantį.

Visagino Šv. kankinio Panteleimono cerkvė, vienas iš visai naujų statinių. Irgi tarp medžių.

Cerkvės laiptai, kitoje pusėje. Vat jie man labiausiai nesuprantami. Tiesiog neįprasta kažkaip, nes nesuprantu. Bet padaryta puošniai.

Visagine yra stačiatikių cerkvė, ir yra katalikų bažnyčia. Cerkvė man pasirodė labai keista (pakankamai proporcinga ir ryški – tiesiog tikrai labai neįprasta), tokia kaip ir biškį postneobizantinio stiliaus, ar kaip pasakius, ir kažkaip man nesuprantama – su daug visokių laiptų, matyt kažkokioms apeigoms skirtų. Nepanaši į Vilniaus cerkves.

Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus katalikų bažnyčia paprastesnė (tiesiog visai paprasta), bet gražesnė už daugelį naujai Lietuvoje pastatytų – turi ryškias bažnytiškas proporcijas (nemažai naujų bažnyčių būna savo formomis panašios į sandėlius – o čia taip nėra, čia proporcinga).

Katalikų bažnyčia. Ji tai man įprasčiau pasirodė, gal dėl to, kad esu įpratęs.

Kažkur dar, sako, yra maža sentikių cerkvelė, bet aš jos neužtikau, bevaikščiodamas. Lietuvoje yra labai nemaža sentikių bendruomenė, bene vienintelė tokia stabili ir sena, daugybę šimtmečių gyvenanti.

Bene labiausiai nunykusi miesto vieta – kažkaip tai centre. Ten stovi toks pastatų kompleksas, kažkiek apleistas, ir centrinė aikštė, ir mažiausiai medžių. Išties tai man atrodo, kad ten galėtų būti tiesiog keletas kokių nors kavinių. Paprasčiausiai jei taip būtų, tai per kokius metus-du nusistovėtų vakarinis gyvenimas, o paskui labai kitaip viskas pasidarytų.

Visagino centrinė aikštė. Dar ir toliau – kita aikštė. Ko gero, vienintelė tokia miesto vieta, kur įmanoma atsistoti taip, kad bent kažkur nesimatytų medžių. Na, su išlyga, kad nesukiosi galvos į šonus.

Mieste daugiausiai žmonės kalba rusiškai. Lietuviškai irgi kalba. Aš pats supratau, kad aš jau užmiršau, kaip kalbėti rusiškai, bet paaiškėjo, kad lietuviškai kažkaip mane visiškai supranta, o ir susišneka, ir visai nesijuokia iš to, kad aš nemoku rusiškai susišnekėti. Toks jausmas kaskart kildavo, kad žmonės apsidžiaugia, kad gavo progą pakalbėti lietuviškai. Wow.

Visagino centrinėje aikštėje – akmuo, nuo kurio prasidėjo Visagino statyba.

Kas dar nustebino – tai, kad kelis kartus išgirdau tiesiog literatūrinio gražumo rusų kalbą (su daugybe tų kaip iš Dostojevskio ar Tolstojaus), su kraštutinai gražia tartimi – Vilniuje to beveik nepasitaiko. Gal netgi ir išvis nepasitaiko. Labai kitaip skamba. Kaip kino filme.

Gal tai ir natūralu – Visaginas buvo vienas iš tų atominių miestų, kurie buvo statomi sovietmečiu. Suveždavo žmones į juos iš visos SSRS, nesvarbu, ar žmonės norėdavo, ar ne (sovietinė sistema tokia buvo – kur liepė, ten važiuoji, ir rinktis negali). Kadangi miestas buvo atominis, tai vežė išsilavinusius žmones, techninius inteligentus. Ir tai tikrai labai jaučiasi.

Čia matome gyvenamuosius namus. Daugiabučius. Vienas iš didesnių atvirų plotų – gana netoli parko. Per kokį šimtą-kitą metrų nuo paties miesto centro.

Viename tolimiausiame miesto pakraštyje yra labai keistas paminklas. Aš moku skaityti pasakojimus, kurie užrašyti įvairiais simboliais, o ne raidėmis (tai vadinasi semiotika, ir tais semiotiniais straipsniais aš retsykiais jus panervinu). Ir tas paminklas buvo pirmas objektas, prie kurio aš atvažiavau. Aš jį pasižiūrėjau ir man pasidarė graudu. Ir dabar rašant, irgi graudu. Nes aš, matyt, mąstau taip pat, kaip ir žmonės, kurie gyvena Visagine.

O vat čia pabandykite įsižiūrėti ir labai gerai pagalvoti, kas yra pasakojama (taip – tai paskojimas). Čia jums semiotinių gebėjimų testas.

Tiems, kas studijavo semiotiką, nieko aiškinti nereiks, bet aš suprantu, kad ne visi tą supranta, tai aš išversiu šį pasakojimą (nors apie semiotiką esu rašęs pakankamai, kad manau, jog pusė mano skaitytojų supras ir be mano paaiškinimų). Žodžiu, taip: kairėje – katalikų kryžius, viduryje – užrašas 1939-1945, dešinėje – stačiatikių ikona, viršuje – kai kuriuose kontekstuose kontraversijas primenantis sovietinis II Pasaulinio karo ženklas (jį priimam tiesiog kaip kitos kalbos simbolį – jis čia akivaizdžiai ne politinis), o pats paminklas savo paminkline esme (ir gėlės prie jo) sako, kad tai atminimas. Atkreiptinas dėmesys, kad matomas pranešimo pasikeitimas, paminklas yra akivaizdžiai vystęsis per maždaug 30-40 metų.

Išvertus, paminklas sako: „katalikai (t.y., lietuviai, lenkai, vokiečiai) ir pravoslavai (rusai, ukrainiečiai, baltarusiai) buvo žudomi, kankinami, žuvo mūšiuose, o karą 1939 (Molotovo-Ribentropo paktas) metais sukėlė nusikalstami režimai, todėl atsiminkime visus, kuriuos tada nužudė, kad tai niekada nepasikartotų“. Tai vat ir viskas.

Žinote, ką man reiškia tas karo periodas? Kadaise seniai viena moteris iš Dzūkijos man pasakojo apie Pirčiupius: jos pusseserė (keliolikos metų mergaitė) tenai gyveno, bet atėjo kuriam laikui paviešėti į kitą kaimą, buvusį už kokių 10 kilometrų. Paskui grįžo namo ir rado visą kaimą sudegintą. Atgal į kaimą, kur svečiavosi, parbėgo bėgte, o paskui negalėjo net kalbėti, negalėjo paaiškinti, kas atsitiko. Jos tėvai, broliai, seserys – visi buvo sudeginti gyvi. Visas kaimas. Tai yra karas, tai yra nusikalstamo režimo veikla. Aš nežinau, kaip nupasakoti, koks košmariškas yra karas ir kokie baisūs būna nusikaltėlių režimai. Tai tiesiog košmaras.

Visa Lietuva, kur bevaikščiotum miškais, pilna senų, sugriuvusių, užžėlusių apkasų – tokių specifiškų, ribotose zonose išsidėsčiusių, tarpusavy neretai sujungtų, kartais labai pailgų duobių. Visur. Vienur – gal ir I Pasaulinio karo laikų, kitur – II Pasaulinio karo laikų. Prie Visagino esančiuose parkuose bei miškuose irgi galima tų duobių pastebėti. Begalės aukų, begalės žuvusių ir suluošintų, praradusių namus, nukankintų, išnaikintų žmonių.

Nežinau, kodėl aš čia nukrypau į liūdnas temas. Gal tai kažkoks kontrastas, emociškai mane užkabino – kai viskas gražu, o paskui prisimeni ir kažką, kas yra baisu. Geriau pereikim prie kitų dalykų.

Vienas Visaginui specifiškas dalykas – spalvotos šaligatvių plytelės. Nuo labai senų laikų. Bet ir nauji šaligatviai neretai daromi spalvotais. Atkreipkite dėmesį – labai aiškiai matosi vienas dalykas – matosi, kad šaligatviai laikas nuo laiko paremontuojami mažomis išlaidomis. Tai labai geras taupios priežiūros pavyzdys.

Jei jau apie senesnių dalykų priežiūrą mažomis išlaidomis, čia jums nuotrauka bus, kuri visiškai tipinė ir apie pačią esmę:

Šaligatvis nusileidžia taip, kad galima ir su kūdikiu vežimėlyje važiuoti, ir neįgaliąjam nuvažiuoti. Ir tai jau seniai daryta – yra supratimas pas žmones.

Suprantate, yra mamos su vežimėliais, yra ir neįgaliųjų. Žmonės turi turėti galimybę vaikščioti. Ir tam, kad ta galimybė atsirastų, nereikia jokių absurdiškai brangių rekonstrukcijų projektų. Tam išvis lėšų nereikia – yra fiksuoti kaštai pas darbininkus. Jie tiesiog tai šen, tai ten gali patvarkyti tuos nuvažiavimus nuo bordiūrų. Ir visiems tada gerai. Tiesiog visiems. Be jokių ten investicijų. Ir tai irgi rodo žmonių požiūrį.

Vienas iš naujai sutvarkytų nulipimų nuo šaligatvio.

Naujai statant – irgi viskas ok padaroma. Ir jau su pritaikymu akliesiems bei silpnaregiams. Ir visur taip. Tai rodo tiesiog sistemiškumą. O jūs, beje, bandėte bent įsivaizduoti, kaip neįgaliąjam važiuoti kur nors vežimėliu Vilniuje? Nebandėt? Pabandykit įsivaizduoti – ir suprasite dar vieną priežastį, dėl kurios aš taip svaigstu apie Visaginą 🙂

Atspėkit, kas čia? Čia ligoninė, kurioje norisi gyventi. Nuotraukoje nesimato, bet dešinėje tiek medžių, kad irgi miškas, o fotografuota – irgi iš po medžių.

Ir dar daug visokių didesnių ir mažesnių smulkmenų ten yra – tiesiog tokių, kur pamatai, kad čia yra gerai. Kuo aš daugiau Lietuvoje matau tokių smulkmenų, tuo aš labiau džiaugiuosi – mes gyvename šalyje, kurioje daugėja gėrio 🙂

Knygų inkilas. Tarp ten esančių knygų yra ir vertų.

Žinote, Visagine yra picerija, į kurią, nežinodamas, gal ir dėmesio neatkreiptum, ir užėjęs gal nepagalvotum (viskas ten primena kokius 1997 metus), bet ji yra tiesiog paprastai kuo geriausia ir nuoširdžiai verta to, kad tenai pavalgytum. Aš ten buvau, o kitą kartą kai būsiu, tai gal ir vėl būsiu. Man labai patinka, kai aš ateinu, niekad tenai nebuvęs, o manęs nepažįsta, bet visvien manimi tiesiog atvirai džiaugiasi ir viskas smagu.

Čia tik picos fragmentas. Buvo skani. Klasikinė lietuviška pica (nors ir kitokia – čia firminis variantas). Lietuvoje tokios picos jau pradėjo po truputį nykti, tad kartais suima nostalgija tiesiog.

Kai kurie atsimena, kad aš suvalgau dvi šeimynines picas (kai kuriuos tai šokiruodavo, bet paskui žmonės susitaikydavo). Taip dabar jau nebūna, nes stengiuosi valgyti mažiau. Man tos picos nepavyko suvalgyti, nes ji realiai DIDELĖ. Ji buvo tiesiog tokia, kokia turi būti gera klasikinė lietuviška (ne moderniai plintanti itališko tipo) pica, bet su savais niuansėliais. Sakyčiau, viena iš geresnių tarp tų, kokias tik galima rasti Lietuvoje, o tokios picos darosi retesnės, man kartais nostalgija jau joms sukyla. Aš jums patariu užeiti į tą piceriją, jei užvažiuosite į Visaginą.

Picerijoje „Prestorante“. Labai malonios ir džiaugsmingos merginos ten dirba, tik kai fotkinau, buvo kažkur nulėkusios 🙂

Per visą miestą mačiau vieną policijos mašiną. Iš to, kad niekur nemačiau jokių šiukšlių, tik kartą kažkur visiškai nuklydęs mačiau vieną plastmasinę stiklinę parko glūdumoje ir, grubiai imant, besimėtančių šiukšlių tipo objektų per visą dieną mačiau gal kokius 7-8, galite susidaryt vaizdą. Visagine tą dieną nuėjau maždaug 21 tūkstantį žingsnių (turiu programėlę, kuri skaičiuoja) – skersai išilgai visaip, zigzagais. Čia kad įsivaizduoti galėtumėte, kokio švarumo ir gražumo tai miestas.

Atėjo pavasaris – ir palei namus jau žmonės rengia gėlių darželius. Pavasaris ankstyvas, bet paskui bus gražu.

Aišku, mieste yra visko – ir galima kažkur pastebėti vieną-kitą nebaigtą statyti ar apleistą pastatą, tačiau tokių yra nedaug. Mažiau, nei Vilniaus senamiestyje, ko gero. Nors per paskutinius kelioliką metų Visaginas juntamai sumažėjo, visgi jis yra gyvas miestas. Ir kažkoks labai lietuviškas – prie namų žmonės įrengia darželius, kuriuose auga gėlės, o paskui prižiūri. Buvau labai anksti pavasarį, vasarą tai turėtų viskas žydėti.

Vienas iš kelių Visagino vaiduoklių. Jų nedaug. Gal kažkada sutvarkys, o gal nugriaus.

Tų apleistų, nebaigtų statyti pastatų – labai nedaug. Kiti pastatai atrodo protingai remontuoti. Kitaip tariant, mažomis išlaidomis – nekišant didžiulių pinigų, kurie gali niekada neatsipirkti, bet kartu taip, kad šilumos sąnaudos sumažėtų, o komfortas padidėtų.

Tipiška laiptinė: sutvarkyta ir be didelių renovacijų, o šalia – ir suoliukas, ir šiukšliadėžė.

Visas miestas kelia tokį įspūdį, kad prižiūrimas protingai – dažnu atveju dideli pinigai nėra taškomi, tačiau tie dalykai, kurių reikia – gražiai pataisomi nedidelėmis išlaidomis. Man tai kelia daugiau įspūdžio, nei brangios renovacijos. Brangiai bet ko pridaryti gali kiekvienas, tačiau sutvarkyti kažką nebrangiai – tam jau reikia ir rūpesčio, ir proto.

Daugiabučių kiemuose – atnaujintas segmentas. Takeliai išgrįsti ne ten, kur koks projektuotojas sufantazavo, o kur žmonės buvo pramynę.

Kita vertus, ir naujų takų yra daug. Čia vienas toks geras momentas: naujus pėsčiųjų takus tiesia ten, kur randa pramindžiotus takelius. Ir tai reiškia, kad gaunasi nauda. Takus, beje, stengiasi nutiesti taip, kad neužkabintų medžių.

Tiesiog parko takeliai.

Iš miesto istorijų: berods prieš rinkimus į Seimą į Visaginą atvažiavo kažkoks veikėjas iš Vilniaus, kuris ėmė leisti keistą laikraštį. Išleido gal kokius 5 numerius – žinote, tokie prieš rinkimus neaiškūs laikraščiai kartais pasirodo. Tuose laikraščiuose skleidė kažkokius pasakojimus, kad Visaginas bus laimingas, jei į jį iš visur veš šiukšles, kurias ten kaups ir saugos. Jūs tą įsivaizduojate? Visagine, tame Visagine, kurį jau matėte nuotraukose?

Čia net nežinau, ar parkas, ar daugiabučių kiemai.

Man rodos, Vilniuje kadaise esu matęs tą žmogų, kuris ten leido tą keistą laikraštį: stovi kartą viduryje Gedimino prospekto (prie sankryžos su Vilniaus gatve), svyruoja lyg nuo vėjo, nors jokio vėjo nėra, o paskui garsiai ir kraupiai ima ne tai rėkti, ne tai juoktis. Tą klaikų žvengimą (o gal riksmą) išgirdę praeiviai staiga pasibaido ir puola į šalis. Labai fantasmagoriškas vaizdas. Paskui iš Visagino tas žmogus kažkur dingo. Matyt, jo tenai irgi baidėsi. Nežinau, kur jis dabar. Kalbos sako, kad tas veikėjas vadinamas Pilnaties Iguana.

O kas dar? O dar, iki Visagino nuo Vilniaus tėra gal 150 kilometrų, nors važiuoti reikia mažiausiai 2 valandas, o gal ir 3, jei neskubėsit. Tačiau tas kelias eina per nuostabias vietas. Ir važiuoji ten, ir tiesiog gražu.

Čia prie atominės elektrinės paminklas. BTW, linkėjimai Valstybės sienos apsaugos tarnybai, jūs dirbat puikiai 🙂

Ir dar, ten kažkur (gal už kokių 7-10 kilometrų) yra elektrinė, kuri jau uždaryta. Vienas iš uždarymo projektų – tiesiog palikti ten žalią plotą. Bet kita vertus, tie pastatai, apsaugos sistemos, energijos tiekimo jungtys, aušinimo sistemos – tai kažkas tokio milžiniško, kad man rodos, galima tenai įrengti kai ką geresnio. Smarkiai geresnio, nei žalias plotas.

Gana keistas dalykas, kadaise pastatytas – didžiuliai daugybės kilometrų vamzdžiai iš elektrinės į Visaginą (čia kažkur jau tolokai už miesto – beje, iki šiol matosi, kad visvien tvarkingai prižiūrima). Kadaise šiluma buvo tiesiog nieko nekainuojanti.

Visagine yra ir kažkiek įmonių. VIRI Technologija gamina plieninius karkasus namams. Milimetrų tikslumu – iš esmės, suprojektuoja jums kažkas namą – įmonė padaro karkasą, kuris milimetriniu tikslumu paskui ir surenkamas. Tai reiškia, kad dar karkaso gamybos metu galima netgi langus ir duris užsakinėti – visi visi išmatavimai ideliai atitinka. Čia realiai aukštų technologijų statyba. Karkasai, beje, savaime gražūs.

Cechas, šita linija gamina pastatų karkasų elementus. Nuokrypiai nuo numatytų išmatavimų – kažkas apie milimetrą, jei ne mažiau.

O dar, Visagine yra viena profesinė mokykla, bet kažkodėl nėra kolegijos. Man tai labai keista: esmė tokia, kad šiaip jau Visagine turėtų būti aukštoji mokykla ar bent jau kolegija. Paprastai įsivaizduokim: kiekvenoje žmonių grupėje būna tam tikra dalis žmonių, kurie siekia aukštojo mokslo ir turi pakankamai geras pirmines žinias, kad galėtų išmokti. Pirminės žinios gaunamos didžiule dalimi per aplinką – pvz., per tai, apie ką kalba tėvai ir seneliai, ko jie pamoko vaikus.

Kas atsispindi profesinio centro languose? Aišku gi – medžiai, kaip ir visur Visagine.

Dėl natūraliai gaunamų žinių vienur atsiranda daugiau menininkų, kitur – daugiau inžinierių, trečiur – daugiau psichologų. Visaginas yra labai ryškus ir išsilavinęs inžinierių bei fizikų miestas – jei pasižiūrėsim į tas natūralias žinias, kurias jie turi, ir į tai, kokia dalis žmonių tas žinias turi – tai tokių ten bus bent kelis kartus daugiau, nei tipiškuose Lietuvos miestuose – t.y., tiesiog dėl labai aukšto bendro išsilavinimo šį miestą, kad ir nedidelį, reiktų vertinti bent jau taip, kaip Šiaulius, kur universitetas yra (beje, tokie fokusai, kaip ŠU buvusios chiromantijos, Visagine nepraeitų – žmonės per daug protingi). Iš esmės, sakyčiau, kad Visaginui būtų ok turėti techninės/fizikinės pakraipos universitetą. O jau kolegijos – tai taip reikia, kad nors persiplėšk.

Auksas, auksas. Net varžtai iš aukso. Realiai tai ta auksinė danga gaunama, naudojant kažkurį iš titano oksidų, bet jau neatsimenu, kurį. Šiaip, čia fragmentas iš mokymui naudojamos programuojamos sistemos.

Kita vertus, Visagino profesinė mokykla (atsiprašau, kad taip vadinu), tiksliau technologijos ir verslo profesinio mokymo centras ten – labai įspūdingas. Visaginui čia gali pavydėti bet kas: vėlgi ir dėl to, kad dėstytojai turi išskirtines žinias (atominė aplinka duoda savo), ir mokinai irgi tokie. Ir dar rūpestis jaučiasi tuo, kad viskas augtų ir vystytųsi.

Mokomasis robotizuotas konvejeris. Nors ir mažas (telpantis ant stalo), iš esmės veikia kaip visiškai pilnavertė pramoninė sistema – tokia, kokios būna didelėse gamyklose. Viduryje – elektros varikliai. Taip, besimokydami, jie netgi perrinkinėja tuos konvejerius. Čia nuotraukoje visko nesimato, bet ta pati mokomoji sistema leidžia automatiškai maišyti iš kokio nors sirupo ir gazuoto vandens limonadus, o paskui juos išpilstyti į mikroskopinės apimties tarą.

Kažkaip daug ten visko toje mokykloje. Aš čia dedu nuotraukas su robotizuotom linijom (nes man jos pačios gražiausios), bet išties tai visko yra gyvas galas. Ir robotai, ir programuojamų pastatų simuliatoriai, ir elektros linijų simuliatoriai, ir litavimas, ir didžiulis kiekis įvairiausių suvirinimo sistemų (netgi plazminė stotis). Žodžiu, visko ten pilna. Bet yra dar vienas niuansas – mokytojai ir mokiniai, kurie moka džiaugtis.

Štai tokios detalės apie mokyklą kartais pasako žymiai daugiau, nei įranga ar apdovanojimai (beje, apdovanojimų – ten nesuvokiamai daug). Dalis mokinių mokosi dizaino – ir daro savo projektus. Prireikė žurnalų (matyt, koliažams) – ir patys viską organizuojasi. Tai yra liuks – jie patys nori, jie džiaugiasi, ir tai reiškia, kad mokykla yra puiki. Tai yra esmė.

Ir dar, Visagine yra nenormaliai daug sporto. Man tai yra labai keista, nes aš pats sportu nelabai žaviuosi, o vienas mano draugas man netgi kartą aiškino, kas yra Olimpinės žaidynės (jis žino, kiek man sportas yra toli, tad padarė kad ir klaidingą, tačiau labai logišką prielaidą, kad aš net nežinau, kas tai per dalykas). Žodžiu, Visagine yra pakankamai geras sporto kompleksas, kad man rodos tokio kitur Lietuvoje gal ir nėra (nors gal ir klystu, nes apie sportą nieko neišmanau). Stadionas, visokie aikštynai, plaukimo bazė ir vienintelė Lietuvoje akrobatikos mokykla. Ir dar kažkas, ir dar kažkas.

Visagino stadionas, geltonas-žalias-raudonas. Labai gražiai sutvarkyta ten viskas, ir netgi darbo dieną, vakarui artėjant, galima pamatyti dešimtis žmonių. Man tur būt pastatai įdomesni už žmones, tai gavosi, kad pastatus fotkinau. Gražu ten.

Man atrodo, kad ten būtų ideali vieta visokiems IT frykams: įsivaizduokit, atsibundi, palakstai, padirbi parke su kompu, paskui tenisą pažaidi, paskui papietauji, paskui vėl padirbi kur nors parke.

Dar atleiskit, kad aš vėl apie medžius, nes visur man medžiai. Medžius Visaginas saugo realiai. Taip, kaip Vilniuje nelabai įmanoma įsivaizduoti. Ir tas medžių saugojimas tęsiasi dešimtmečius, jis tiesiog į kraują žmonėms įaugęs.

Vėl apie medžius: dar sovietmečiu statyto mokyklos šiltnamio tvora. Pastatyta taip, kad jokio medžio nekabintų.

Supranate, ką galima pasakyti apie miestą, kur netgi sovietmečiu (kai įprasta buvo statant pastatus, išnaikinti visus medžius bent keliasdešimt metrų spinduliu), medžius visvien žmonės saugojo? Tai yra neįmanoma, bet tai faktas: ta nuotrauka viršuje – vėlyvo sovietmečio (198x) statinys (mokyklinis šiltnamis), kurio tvora ne tik pravesta taip, kad medžių nekabintų, bet dar ir išlenkta, kad tik tie medžiai sveiki liktų.

Pasižiūrėkite į vaizdą – tai požiūrio į medžius esmė. Medžiai yra esmė, o visi statiniai – tik aplinkui.

Suprantate, kodėl aš apie medžius vis ir apie medžius? Todėl, kad tai yra neįtikėtina. Ir tai, kaip Visaginas elgiasi su medžiais – tai yra tų pačių žmonių atspindys. Aš noriu tokiame mieste gyventi.

Toks Visaginas vakare. Švytintis savo medžiais. Tais medžiais, kurie yra panašūs į Visagino žmones. Man patinka šis miestas.

Aš jau kažkelintą savaitę vis bandau parašyti viską, ką prisimenu apie Visaginą. Vis prisėdu, parašau, prisėdu, parašau. Ir suprantu, kad tai kaip prisiminimai iš sapno. Tokio keisto, nerealaus sapno apie tai, kaip būna gražu. Aš noriu ten sugrįžti.

Ir vakare, tas ežeras su bangomis, ir saulė, ir tiesiog ramuma. Supranate, tai yra kurortas. Tiesiog kurortas. Ir kartu miestas. Ir ežeras, kuris nuolat šalia.

Aš net nežinau, kaip man nupasakoti tą miestą. Jis keistas, jis nuostabus, ir jis visiškai netikėtas. Aš niekada net nebūčiau įtaręs, kad tenai yra šitaip gražu. Man atrodo, kad tai miestas, kuris galėtų būti vienu iš Lietuvos centrų. Net ne branduolinės energetikos, o tiesiog vienu iš mokslo ir verslo centrų.

 

—————-

* Aš dar parašysiu kada ir apie Vilnių, bet bus daug baisaus tame (ir blogis slepiasi biurokratuose, kurie dešimtmečiais sėdi įstaigose, o ir visokiose kadaise prieš N metų prikurtose absurdiškose savivaldybės įmonėse). Kadangi apie Vilnių gautųsi daug baisaus, tai vis nerašau. Nesinori galvoti apie tai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook1.1kShare on Google+1Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

43 thoughts on “Visaginas, kuriame noriu gyventi

  1. Sergej

    Visada žinojau -- kad mūsų miestas įpatyngas, bet beveik visada gyvenau čia, todėl negalėjau palyginti. Ir labai džiaugiosiu, kad perskaičiau šį gera straipsnį apie Visagina.
    Visaginečiai, gal laikas grįžti iš svetur ir kurti savo ateitį čia?!

    Ir dar, čia miesto darželiai turi visada laisvų vietu naujiems vaikams. Mieste net nėra šios problemos.
    Vaikai į mokyklos ir būrelius VAIKŠTOOO PATIS, todėl kad maksimalus atstumas apie 2 km nuo namo iki kūrybos namų arba akrabatikos, muzikos mokyklos. Atsidarykit maps.google, įveskite Visaginas, ir įsitikinkite.
    Ir dar, 1.5 buto kaina su remontu ir plastikiniai langai nesenai buvo nupirkau už 5500 eur. Ir tai tikra, nes apejom 40 būtų

    Reply
  2. Visaginietė

    Labai smagu skaityti teigiamus straipsnius apie gimtąjį miestą.
    Prie to viso gėrio galiu pridėti keletą dalykų: 1) darželių ir mokyklų skaičius (tiek lietuviškų, tiek ir rusiškų); 2) ežerų, esančių kelių kilometrų spinduliu nuo miesto, skaičius 🙂
    O šeip viskas +/- taip ir yra, tik mes taip nesureikšminam tų medžių… gal dėl to, kad tarp jų užaugom ir tai atrodo natūralu, taip ir turi būt. O dėl šiukšlių nebuvimo.. teko girdėti, kad vienoje iš mokyklų mokinių taryba norėjo užsiprašyt (ar užsiprašė) valdžios, kad įrengtų miškelyje (taip, tam miškelyje kur mokiniai per pertraukas bėga parūkyt) šiukšliadėžės, kad turėtų kur nuorūkas mest. Ar kitam mieste irgi mokiniai taip elgiasi? Ar tik Visagine mokiniai rūko pasislėpę per pertraukas, kur juos gaudo soc.darbuotojos?
    Ačiū už gražų straipsnį! ♥

    Reply
  3. stas

    Visagino simbolis gervė, ne gandras. Smagu, kad dar lankysitės, nes liko dar daug nepamatytų dalykų.

    Reply
  4. mike

    Miestas nuostabus tik gal kiek nutoles…visada mieste simta kameru tai dar ir saugus 🙂

    Reply
  5. Eglė

    Iš tiesų nuostabus miestas -- išsilavinęs, tvarkingas ir žalias žalias. Vis juokaudavau,kad ne taip seniai pas mus ir konteinerių nebuvo, nes atvažiuodavo šiukšlių mašina 2 kartus per dieną ir visur buvo išvis švaru.
    Neišnaudotos šio miesto intelektinės, rekreacinės galimybės, belieka tiketis, kad dar atsigaus šis fantastiškas miestas.
    Ačiū už straipsnį -- labai skaniai susikaitė 🙂

    Reply
  6. Jolita

    Pametu, kaip sovietiniais laikais vaziuodavome is Utenos i Visagina koncervuotu zirneliu pirkti… Nors buvau dar vaikas, bet puikiai pamenu nuostabu miesto aura. P. S. anais laikais tai buvo labai privelegijuota vieta 🙂

    Reply
      1. Jonas

        Kaip gi sovietmečiu nebus privilegijuotas, juk ten buvo pageidaujami tik rusai. Pamenu kaip sunkiai įsileisdavo mus lietuvius.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Paprasčiau -- kad rusai, tai išties lietuviškas įspūdis, nes tiesiog nesuprantama. Realiai veždavo žmones į tokius miestus, atrinkę tiesiog baigusius atitinkamas aukštąsias, dalimi atvejų -- kitų panašių elektrinių darbuotojus. Niekas neklausdavo, paprasta tvarka buvo -- paskiria ir viskas. Kadangi atominiai miestai buvo žinybiniai, visas organizavimas, darbinimas ir tiekimas į juos būdavo gan kitoks, uždaras.

          Šiuo atveju tai buvo geras variantas -- atominių elektrinių miestai buvo inteligentų miestai visgi. Dažniausias uždarų miestų atvejis SSRS būdavo kariniai miestai, kurie formaliai net į uždarus paprastai nebūdavo įtraukiami (nors, nepaisant to, būdavo režiminiai) -- ten paprastai būdavo nemenka suirutė, o publika -- tikrai visiškai kitokia (beje, karinio kontingento skaičius į oficialią gyventojų statistiką būdavo neįskaičiuojamas). Lietuvoje didesnių karinių miestų, visa laimė, beveik nebuvo -- kokia nors Pabradė gal nebent būtų kažkas panašaus.

          Reply
        2. arte

          kas norėjo, tas galėjo atvažiuoti dirbti ir gyventi. Kiek žinau sovietiniai laikais buvo apribojimai vokiečiams (ir tai beje ne vien Visagine) 🙂 O už straipsnį Ačiū, nedažnai gali paskaityti ką nors gero ir gražaus.

          Reply
    1. dona

      aciu uz grazu straipsni apie mano mylima miesta ,miestas miske ,miskas mieste ,ka tik is pliazo grizau ,pliaze screma cafe ,ko dugiau reik zmogui darbo ir taikos

      Reply
  7. Victor Sierra Mike

    Tikrai puikus straipsnis.

    Stipriai surezonavo su mano paties patirtimi -- vaikystėje gyvenau panašioje, tik daug mažesnėje gyvenvietėje -- Valkininkų Geležinkelio Stotyje, kurioje tebėra įsikūrusi vaikų sanatorija, kuria sovietmečiu buvo užmaskuota rezervinė karininkų ligoninė.

    Ten taip pat buvo didelė išsilavinusių ir aukštos kvalifikacijos specialistų koncentracija, o ir architektūra ir artumas gamtai stebėtinai primena tą, apie kurią rašo gerb. Rabinovičius.

    Niekada nebūčiau pagalvojęs apie tai kad tas artumas su gamta ir pušys daugiaaukščių kiemuose yra niekuo nesusiję su gamtosauga ar harmonijos siekimu -- priežastis yra gerokai prozaiškesnė, bet tai supratau tik tada, kai pamačiau gyvenvietę išsilaikęs piloto licenciją ir apžvelgęs ją iš viršaus. Viskas yra padaryta tam, kad strateginis objektas nebūtų matomas iš oro. Pušys kiemuose idealiai slepia net ir devynaukščius, o antžeminė aura buvo ir tebėra tik netikėtas bonusas ten gyvenantiems žmonėms.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Valkininkai tikrai yra gražūs. Kadaise, labai labai seniai, buvau ten užsukęs. Tiesa, dėl medžių ir slėpimo -- Visagine namai ir gatvės visgi per daug dideli, ir užstatyti plotai irgi -- nepaslėps iš oro, matosi gerai. Medžiai ten aiškiai tiesiog dėl nuotaikos palikti, dėl žmonių 🙂

      Reply
  8. Apakęs

    Niekuomet nebuvau Visagine. Bet aš apakęs nuo straipsnio ir labai džiaugiuosi visaginiečiais. Sėkmės jums!!! Teks apsilankyti.

    Reply
  9. Virginija

    Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną Visagino pozityvą. Esame tolerancijos pavyzdys ne tik Lietuvai, bet, drįsčiau sakyti, ir pasauliui. Per visą miesto gyvavimo laikotarpį nei vieno konflikto tautiniu ar religiniu pagrindu. O gyvena per 20 tautybių. Pačių įvairiausių religijų. Galime didžiuotis, kad visais istorinių lūžių metais, o ir dabar veikiami propogandų, pirmiausiai išliekame žmonėmis

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, čia irgi jaučiasi -- man atrodo, kad tai irgi susiję su tuo, kad nepaprastai daug inteligentų. Visokie konfliktai dėl to, kad esi vienos ar kitos kilmės -- tai, savo esme, visiška tamsybė, buduliškumas. O ten, kur lemia mąstymas, ten būna supratimas, kad tikros vertybės yra asmenybėse. Ir asmenybių Visagine atrodo yra daug 🙂

      Reply
  10. Oksana

    Kaip gražu, labai malonu skaityt buvo. Net susigraudinau, vaikystę prisiminiau.
    Beja, dėl medžių neperdėta jų ten realiai labai daug. Tik kaip jau kažkas rašė tada natūralu atrodė.
    Dar intensyviai atnaujinamus dviračių takus paminėčiau, tai irgi kurortinio miesto ypatybė.
    Gaila kad ne vasarą buvot. Ten dabar labai įspūdingai paplūdimio infrastruktūra sutvarkyta. Be tiltelių, čiuožynių ir suoliukų dar ir kempingas įrengtas su WC, dušu, elektros stotelėm nameliams ant ratų. Grįsti takeliai, žaidimų aikštelės ir viskas tarp medžių ant ežero kranto! 🙂 Kažkas nerealaus 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Suprantu, kad dar ir vasarą reiks atvažiuoti 🙂 O dėl medžių -- žinot, kartais tiesiog atrodo, kad viskas, kas aplink -- tai taip, kaip ir turi būti. Ir tiesiog nepagalvoji, kad išties gyveni stebukle 🙂

      Reply
  11. And

    Ačiū, puikus straipsnis, susiskaitė it kokio Varlamov’o. Visada miela ten pabūti. Užsukite pakeliui kada į Ignaliną, gal irgi ką brūkštelsite ta tema.

    Reply
  12. Giedrė

    Net užsinorėjau pamatyti gyvai, po tokio pozityvo. Beje, ar man atrodo, ar išties ant ligoninės balkonų yra saulės fotoelementai sumontuoti?

    Reply
  13. Jaroslava

    Naujoke.
    Susiruosiau pirkti buta Visagine. Kainos nedideles, lyginant su kitais miestais. Girdejau gerus atsiliepimus apie gydytojus. Aukstos kvalifikacijos.
    Daug zmoniu pensininku is Klaipedos, Druskininku atvaziuoja i Visagina gyventi. Ten parduoda brangiai butus, cia nusiperka pigiai ir is to skirtumo oriai gyvena.

    Reply
  14. Erdvilas

    kas gerai, tai ir yr gerai. Bet su renovacija -- tai į pievas… NĖĖR Visagine NĖ VIENO GYVENAMOJONAMO NAMO, kuris būtų renovuotas Va tau ir šeimininkai…

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Absoliučia dauguma atvejų renovacija išvis neapasimoka. Vilniuje, kur gyvenamasis būstas yra brangus, ji būna ganėtinai ant ribos pagal atsiperkamumą (ne tiek iš sutaupymų per šildymą, kiek daugiau per būsto kainos padidėjimą). Visagino atveju, kur butai pigūs, renovacija per niekur negali atsipirkti.

      Praktiškai dažniau atsiperka tik dalinė bendros pastato dalies renovacija -- stogų šiltinimas, šiluminių mazgų atnaujinimas, tam tikra dalimi rūsių šiltinimas. Labiausiai atsiperkanti renovacijų dalis -- laiptinių langų ir durų keitimas.

      Visagine mažai kainuojantys remontai akivaizdžiai daromi -- pastatai matosi, kad remontuojami.

      Reply
  15. Olga

    Cerkvė atrodo keistai, nes ten buvo pradėtas statyti daugiabutis toks pats, kaip šalia stovi 12-aukštis, bet prasidėjus perestrojkei jį nebaigė -- taip ir liko tik pirmas aukštas. Iš jo ir padarė cerkvę. Iš paaukojimų pamažu statė toliau (tai tesėsi apie 20 metų).

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      O, geras -- čia man daug ką paaiškina ir tame, kaip ta architektūra tokia atsirado, ir kažkur neatitikimus. Ir tai dar vienas geras dalykas -- kai žmonės iš aukojimų stato ir pastato per ilgą laiką didelį dalyką, tai yra geras stiprios bendruomenės požymis.

      Man dar labiau patinka Visaginas, kuo labiau sužinau viską.

      Reply
  16. Saulius

    Labai grazu is nuotrauku sprendziant.
    Vienas dalykas tik neramina tai vatnikanas, kad ir kaip bebutu gaila, bet gentiskumo (angl. tribalism) zmonese sunku atsikratyt. Niekam nepaslaptis, kad didzioji dauguma ten rusai, idomu kiek jie pradetu bujanint pajudinus rusijos-Ukrainos tema arba nuo paminklo nuemus „akivaizdžiai ne politinį kitos kalbos simbolį“. Jei tikrai zinociau , kad tokios problemos ten nera (skirtingai nei Vilniuje tam tikruose rajonuose) , atrodytu butu, variantas gyvent jei susitvarkyt su darbu ir finansais zinoma.
    Tiesa pasakius nuotraukos pasakiskos ir net rodos too good to be true 🙂

    Reply
      1. Saulius

        Na tikiuosi, tiesiog, pastaruoju metu labai nusivyles siuo klausimu, todel cia ji ir iskeliau ne tiek kiek tikedamasis atsakymo, konkreciai apie Visagina, kiek del bendro pastebejimo.
        Nelabai tikiu skirtingu kulturu co-egzistavimu, nes laikui begant dominuojanti grupe asimiliuoja kita grupe, galbut , procese pasiimdama asimiliuotos grupes\kulturos elementus (tarkim Europietiska kultura naudoja arabiskus skaicius arba romeniska abecele), net ir tarp inteligentu tikriausiai minciu kyla visokiu, tiesiog jie perdaug protingi ir mandagus kad tai issiverstu i veiksmus ar zodzius.
        Pamenu paauglyste kaip „misrios“ chebros persiimdavo dominuojancios (nebutinai skaitlingesne) grupes manieras ir kalba t.y. lietuviai kalbedavo rusiskai ir siaip tiesa pasakius budavo siokie tokie pastumdeliai. Todel ir idomu kas po tuo fasadu „neikart nekilo konfliktu“ slepiasi, ar tikrai ten zmones TOKIE issilavine kad sugyvena(ka truputi butu sunku isivaizduot maam miestely), ar tiesiog prie dominuojancios grupes prisitaike likusieji. Ir tarkim atvykeliui is kito miesto tai keltu nuostaba kodel per susirinkumus kalbama rusiskai ir nesivarginama, nes kiti „ïr taip supranta“ (cia irgi pavyzdys ir gyvenimo)

        Reply
  17. Vytautas

    Puikus ir šviesus straipsnis. Būtinai vėl apsilankysiu Visagine, tikiuosi rasiu viešbutėlį ar vietą palapinei.
    Berods 1989 dalyvavau Sąjūdžio organizuotame Gyvybės Žiede aplink AE. Kada Misiukonio gvardija sėdėjo krūmuose dėl visa ko. Apjuosėm rankomis, važiavom dviračiais prie AE su užrašais „cestnoje slovo ne zorvetsia“. Turiu nuotraukas.
    Vakare į palapinių miestelį atėjo visaginiečiai. Nepabijojo. Inteligentiški inžinieriai, rimtai pasikalbėjome apie rizikas, problemas ir kad jei driokstels tai mums nebus kur dingti.

    Į rusus mes, lietuviai, žiūrim įtariai. Kaip ir istorija mokė. Bet -- man atrodo, kad žmones reikia vertinti pagal IQ kiekį smegeninėje. Ir aš su malonumu važiuosiu į Visaginą, kur gyvena inteligentiški žmonės, nei į … (praleidžiu)

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *