Tag Archives: meteorologija

Amalai

Jau taip gaunasi, kad pradėjau meteorologinėmis temomis rašyt – tai apie škvalus, tai apie jų pasekmes, tad pratęsdamas (o tikiuosi, gal užbaigdamas), dar apie amalus parašysiu, ne moksliškai, o šiaip, buitiškai ir naiviai. Pats tikiuosi, kad daugiau apie meteorologijas neteks, nors bala žino, nenuspėju pats, apie ką užplauks…

Trumpai tariant, būna paprastas žaibavimas, su griaustiniu ir taip toliau, o būna amalas. Amalas – tai lyg ir žaibavimas, bet be griaustinio. Paprastai amalą pamatyti ne taip jau dažnai pasitaiko, gal link vasaros pabaigos kiek labiau jie įprasti, bet kiek save atsimenu, amalas man būdavo daug keistesnis ir retesnis reginys, nei žaibų kibirkštys. Tačiau vakar Dzūkijoje pamačiau šimtą kart daugiau amalų, nei per visą gyvenimą. Vakare žybsėjo kas kokias 10 sekundžių, o paryčiais, kai prižadino naktinė tvankuma, jau truputį pradėjus šviesėti dangui – kas 2-3 sekundes. Tik švyst, švyst, švyst – be perstojo, tai šen, tai ten…

Išties, jei jau vyksta momentinė kibirkštinė iškrova, tai turėtų būti ir nemenkas triukšmo kiekis, tačiau neretai būna taip, kad garsas, ypač esant giedram orui, sugeriamas atmosferoje daug kartų geriau už šviesą. O jei dar žaibavimas vyksta kažkur tarp skirtingų oro masių ar debesų aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, kur oras retas – garsui gali tekti šimtus kartų mažiau energijos, nei įprasta. Taip ir gaunasi, kad blykčiojimai matosi, o garso nėra.

Truputį nerealiai čia atrodo tik vienas dalykas – kai blykčioja visiškai giedras dangus, pilnas žvaigždžių, toks tyras, kad Paukščių Takas švieste šviečia, o žvaigždžių šviesos netgi pakanka, norint įžiūrėti aplinką. Ir horizonte – nei menkiausio debesėlio. Kai amalas blykčioja, esant tokiam giedram orui, tai gali reikšti vieną iš dviejų: arba žaibavimas vyksta ypatingai toli, už kokio šimto kilometrų, o gal ir dar toliau, arba žaibai vyksta kažkur aukštai tarp paprasčiausių oro masių, giedrame danguje (būna toks dalykas, tačiau, kiek suprantu, labai retai). O tai reikštų labai galingus oro srautus.
Vėlgi, tai – meteorologija, kurios net paviršutiniškai neišmanau, tad tiktai spėlioju. Nustebino tik tai, kad tų amalų buvo nežmoniškai daug. Aplink tamsu, kaimas, tyla, nei žiburėlio (išskyrus degančią cigaretę), o visas dangus vis mirkčioja ir mirkčioja – tai vienoje, tai kitoje pusėje, be perstojo, visą vakarą ir naktį – nuo sutemų ligi aušros.

Kas yra škvalas

Taigi pasikapsčiau, pasiskaičiau ir išsiaiškinau truputį apie tuos škvalus. Pasirodo, išties tai ir yra dalykas, daug kuo primenantis viesulus, tik tiek, kad sūkūrių sukimosi ašis – ne vertikali, o horizontali. Ir dėl škvalų kalti yra visiškai nekaltai atrodantys kamuoliniai debesys.

Vyksta maždaug taip: Saulė smarkiai įkaitina žemę, o dėl to atsiranda labai greitai kylančio karšto oro srautai. Kartu Saulė kaitina ir pačius kamuolinius debesis, tad aplink kiekvieną tokį debesį susidaro sūkūrinis oro srautas – toje pusėje, į kurią Saulė šviečia, oras kyla, o priešingoje, šešėlinėje – oras leidžiasi. Gaunasi toksai sūkūrys. Šitas sūkūrys pasigauna kylantį nuo žemės karšto oro srautą ir ima stiprėti – karštoje debesies pusėje oras kyla dar greičiau, o šešėlinėje – jis vėl šaldomas, tiktai dar smarkiau (temperatūrų skirtumas gaunasi didesnis). Taip kelių kilometrų aukštyje susidaro daugybė labai greitų sūkūrių.

Būtent šitie greiti oro sūkūriai ir formuoja tą tipišką kamuolinių debesų formą – apvalainus rutulius. Viskas atrodo labai gražiai, kol tie rutuliai-kamuoliai su savo sūkūriais skrenda aukštai. Tačiau kai oras karštas, o pats debesis – šaltas, gaunasi taip, kad tie debesėliai su visais tais sūkūriais ima ir nusileidžia ant žemės – juk šaltesni jie, ir tankis jų didesnis.

Tai vat tų žemėn nusileidusių sūkūrių-debesėlių sukimosi greitis ir gaunasi kartais 100 km/h (~30 m/s), kartais 200 km/h (~60 m/s), o kartais – ir dar daugiau. Savaime aišku, su jais duoda ir lietus ar kruša, būna nemažai žaibavimo, tik pastarasis dažnai keistokas – labai intensyvus ir dažnai paties debesies viduje, nes potencialų skirtumai susidaro ne tiek tarp debesies ir žemės, kiek tarp skirtingų gretimų debesų.

Kas dar neįprasčiau – pilnavertis škvalas būna labai trumpas, kartais – vos kelios minutės. Ir prieš škvalą, ir po jo neretai būna visiškai bevėjis oras – tiesiog vėjo greitis pakyla per kelias minutes iki griaunančio dydžio, o paskui, sūkuriui išsikvėpus, nurimsta. Taip ir susidaro visai atsitiktinės niokojamai išlaužytos teritorijos – kur koks sūkūrys užtaikė.
Lietuvoje didžiausias fiksuotas škvalinio vėjo greitis – apie 40 m/s, tačiau visi tokie duomenys – gan atsitiktiniai. Tikrų duomenų gauti labai sunku, nes, kaip jau minėjau, vėjas eina sūkūriais, o tų sūkūrių – daugybė. Vienas nusileido, praėjo žeme, išgriovė kažkiek namų ir nusilpo, o už kilometro ėmė ir nusileido kitas sūkūrys. Tarp tų sugriovimo vietų vėjo greitis gali būti keletą kartų mažesnis nei ten, kur nusileido pats sūkūrys. Taigi, tikimybė, kad meteorologinės stoties vėjo greičio matuoklis paklius į patį sūkūrį – gan menka netgi tuo atveju, jei per vietovę, kur ta stotis yra, praeis niokojantis škvalinio vėjo srautas.

Vėlgi, medžius išversti gali ir daug lėtesnis vėjas – 10 m/s irgi gali pridaryti daug žalos. Vėlgi, viesulo viduje vėjo greitis kartais gali siekti ir daugiau, kaip 100 m/s.

Košmaras Varėnos rajone arba vėjas nuo jūros užpuolė Dzūkiją

Kokios 15 minučių vėtros ar škvalo (nežinau, kaip ten meteorologai klasifikuoja) nusiaubė gabalą Lietuvos taip, kaip jokia gamtinė katastrofa nebuvo nusiaubusi nežinia, kiek metų. Kai kurie šį trumputį vėjo protrūkį lygina su visokiais Anatolijais ar kitomis iki ne taip seniai buvusiomis baisybėmis, tačiau bijau, kad šie žmonės elementariai nematė to, ką matė kiekvienas, bandęs iš Vilniaus važiuoti link Druskininkų.

Vėtros nusiaubtas miškelis
Čia – kiek didesnis išguldytas miškelis, keliolika kilometrų nuo nuniokoto Sarapyniškių kaimo, tačiau panašių vaizdų – pilna, vienur didesnis plotas, kitur mažesnis… Paspauskite nuotrauką – vargais negalais pavyko padaryti panoramą, pamatysit truputį bendresnio vaizdo (paveiksliukas didelis, apie 8000px pločio).

Prisimenu, kaip dar sovietmečiu, kokiais 1985 ar pan. metais irgi buvo kažkokia vėtra, nepaisant įprastų tiems laikams cenzūrų, rodyta per TV. Vaizdai tada buvo gan panašūs, tačiau atrodo, tik kažkokioje vienoje vietoje – plotas miško išlaužytas į šipulius. Tuo tarpu šį kartą vėjas siautė kokiu 100 kilometrų viena nuo kitos nutolusiose vietovėse, lyg pasipramogaudamas – hektarą miško, lyg kokią žolę išguldydamas tai šen, tai ten, tai dar kažkur.

Stambesnių plotų su išverstais ar tiesiog perpus išlaužytais medžiais – šimtai, o gal ir tūkstančiai. Mažų plotelių, kur tik keli išvirtėliai – tūkstančiai, o gal ir dar daugiau – man atrodo, niekas to net nebandys suskaičiuoti. Vien važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus galima suskaičiuoti kelias dešimtis stambesnių plotų, kur medžiai tiesiog ištraiškyti. Ir tai – vien pakelėje. Palei plentą – krūvos supjaustytų medžių, kurie nutempti nuo asfalto į šalikelę, kad būtų įmanoma pravažiuoti. Dešimtys krūvų. Į daugumą miško keliukų važiuoti – vis dar neįmanoma: užversta nukritusiais medžiais. Ir itin į akis krenta tai, kad vietose, kur visad palei kelią stovėdavo žmonės, parduodantys grybus ir uogas (pvz., palei Valkininkus ar Pirčiupius) – tuščia. Gal tiesiog niekas jau net nebando eiti į staiga nepraeinamais virtusius išvartų brūzgynus, o gal tiesiog taiso sugriuvusius savo ir kaimynų namus.

Aš tikėjausi, kad bus baisu – naujienos buvo baisios, o dar baisiau pasakojo pažįstami, tai matę, bet aš netikėjau, kad bus šitaip baisu. Jokios nuotraukos neperduoda to įspūdžio, kurį susidarai, kai pamatai ištisus plotus drūtų, keliasdešimt centimetrų storio medžių, išlaužytų taip, lyg kokie degtukai. Kokioms 15 minučių pakilęs vėjas buvo toks, kad prieš jį blanksta visos gamtos katastrofos, kokias tik teko matyti Lietuvoje.

Dar nuotraukų iš įvairių vietų…