Semiotika ir struktūralizmas, kvankšt

Yra tokia sritis – struktūrinė lingvistika, o gal tiksliau semiotika, pilna visokių keistų įdomybių, metapožiūrių, generatyvinių stuktūrų, jų dekompozicijų, dekompozicijų meotodų dekompozicijų ir taip toliau. Išties tai mokslo sritis, kur kalba ribojasi su matematine metateorija ir informacijos teorija, visa ta matematika ribojasi su filosofija, filosofija – su programavimu, o programavimas – su psichologija. Velniškai kebli, įdomi ir paini sritis, mane užkabinusi dar prieš porą dešimtmečių. Velniškai sudėtinga sritis, į kurią gilindamasis, gali išsikraustyt iš proto. Gal todėl tiek mažai ir Lietuvoje, ir pasaulyje žmonių, kurie į visas tas semiotikas gilinasi, kita vertus, gal taip yra dėl to, kad mažai kas bando supažindinti su šiomis koncepcijomis plačiąją visuomenę?

Struktūralizmas yra kompleksiškas ir labai gilus, tačiau yra kalbos, informacijos ir pan. dalykų, kurie nėra tokie jau baisūs: kai kurių supratimui nebūtina įvesti krūvos naujų konceptų, tad bent jau kažkurių sričių (pvz., programavimo ar psichologijos) specialistams kai kurios idėjos gali būti sąlyginai nesunkiai priimamos. Kai kuriose vietose modernios kalbinės koncepcijos labai susiliečia su kitų mokslų patirtimi, ją labai įdomiai išplėsdamos ar išvis sukurdamos teorinį pagrindą, pvz., tokioje srityje, kaip psichologija, kur be kalbinių konceptų liktų faktiškai viena empirika.

Tad norėčiau sužinoti, ar kažkam būtų įdomu, jei aš imčiau rašyti vieną-kitą straipsniuką apie įdomesnius struktūralistinius dalykus ir pan.? Taip nebūdingai klausiu dėl to, kad tema – atvirai šizofreniško keistumo, o kai kada – ir nemenko sudėtingumo konceptų lygmenyje, tad nesu užtikrintas, ar bus tokių, kam tai gali būti įdomu. Ar yra čia pas mus šizofrenikų ar norinčių tokiais tapti?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

42 thoughts on “Semiotika ir struktūralizmas, kvankšt”

  1. skirtumas

    Šyza? Šyza! Nešyza!
    Give it to me. Ir dar nuorodą į tarptautinių žodžių žodyną, nes anądien skaitydamas tavo kurį tai postą ieškojausi tokio bet nieko padoraus neradau.

    Reply ↓
  2. nemunas

    kadangi nieko apie tai neišmanau, o dar daugiau nesuvokiu, kaip tai gali būti pritaikoma praktiškai (man šita dedamoji visada aktuali), tai lauksiu tavo pasidalijimo savo žiniomis.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Praktiškai tai beveik niekur nepritaikoma, na, gal jei neskaitysim kai kurių specifinių sričių, susijusių su informacijos analize 🙂

      Reply ↓
              1. mishrune

                Nemanau, kad mano smegeninėj dar liko kas nors, ką verta saugot, taip kad -- nedidelė bėda. Dora psichozė yra gerai. 😉
                O jei matysiu, kad jau visai visai trumpina galvoj, eisiu kokių simsų žaist, staigiai IQ nukris iki palaimingo nulio. 😀

                Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Re: tomonzo, ismanija.lt
      Greimas toli gražu buvo ne vienintelis. Gal tik tiek, kad žinomiausias pasaulyje ir daugiausiai padaręs, apjungiant skirtingus konceptus į naują mokslo sritį. Man pačiam ši sritis -- tai tiesiog senų laikų hobis, laisvalaikis, kur smagu ir įdomu būdavo šį tą pakapstyti, bet ne užsiėmimas, kur gilinčiausi ir rimtai išmanyčiau -- tiesiog malonumas 🙂
      Kęstutis Bacevičius čia truputį pakylėta nauja lietuviška žvaigždutė galėtų būti su savo eksceptologinėm idėjom apie metastruktūralistinius požiūrius, irgi Prancūzijoje gyvenantis emigrantas, pasukęs Greimo keliais…

      Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Sakyčiau, kad pats pavadinimas „poststruktūralizmas“ yra ganėtinai neadekvatus -- į jį bandoma traukti belenką, kas atsirado, sprendžiant ankstyvas problemas ir vystant patį struktūralizmą. Aš nelinkęs būčiau vartoti to pavadinimo -- tai man kažkaip dvelkia nemokšišku, pigiu, popsišku ir netgi nevalyvu bandymu priešpastatyti pirmines analitines idėjas vėlesniems teorijos antstatams, detalizacijoms ir pan., netgi drįstu įtarti, kad tai gali būti netgi kokio nors Skinnerio konvulsyvių aktų pasekmė: pats terminas „poststruktūralizmas“ atsirado būtent tarp senosios kartos kalbajobų ir bihevioristų, atstovavusių grynai aprašomąjį, o ne analitinį ar generetyvinį požiūrį, t.y., akivaizdus bandymas kalbėti apie menamą skilimą, remiantis pačių nesuprastomis problematikomis. Žodžiu, fuj.
      O apie VU programą nežinau. Rolandas Pavilionis, kiek atsimenu, buvo ganėtinai stiprus šioje srityje, bet kai paskui jam pasimaišė protas, tai nežinau, kas ten kaip gavosi…

      Reply ↓
      1. starlin_elvea

        Prašau: http://www.semiotika.lt/greimo-centras/
        Ne vienas mokslininkas ir ne du.
        Visi post- yra ganėtinas mišinys, bet ta ir esmė: post- atsisakoma minties apie vienam-pasauly-vienas-dėsnis ir pan. Struktūralizmas bandė viską -- kalbą, kultūrą -- suvesti į aiškios, nors ir paslėptos „struktūros“ egzistavimą. Paskui buvo nutolta nuo tų teorijų, nors jos nenurašytos -- tiesiog modifikuotos (kaip tu sakai, antstatai, detalizacijos). Tie patys Saussure’as, Levi-Strauss’as, Barthes’as naudojami ne mažiau nei anksčiau (aš čia daugiau iš kultūros teorijos pozicijų žiūriu). Ir tai nėra grynai aprašomasis požiūris, tiesiog požiūris, kad neegzistuoja struktūra-virš-visko, kad viskas daug fragmentiškiau ir situaciškiau. Žodžiu, gal „post-“ terminas ir buvo sugalvotas, norint atsiriboti nuo pirminės teorijos, bet dabar viskas taip susipynę, kad jokio „menamo skilimo“ nieks nebeskelbia. Tiesiog tai yra naujesnis, vėlesnis, toliau išplėtotas požiūris.

        Reply ↓
        1. rokiskis Post author

          Matai, prieš pusšimtį metų vykę konfliktai tarp fenomenologų ir struktūralistų -- tiesiog tipinė stadija bendros teorijos kūrimui. Yra reiškiniai, randasi ir teorinis aparatas, kol viskas prisitrina -- tol prisitrina… Gal ir taip, gal ir tiksliau būtų vadinti struktūralizmu tiesiog tam tikras istorines sritis. Tuo tarpu visą patį jau susiformavusį reikalą tiesiog vadinti semiotika.
          O dėl požiūrio, kad neegzistuoja struktūra virš visko -- irgi nesakyčiau, nors Chomsky pasekėjai gal kartais ir atrodo beviltiškai su savo tomis paieškomis. Kaip čia pasakius… Tai, kad visi skaičiai skirtingi, tai nereiškia, kad neegzistuoja skaičiavimo sistema. Ir tai irgi nereiškia, kad neverta analizuoti sistemiškumo ir struktūrų, tepasiliekant fenomenologinį požiūrį: pati struktūra yra fenomenas, tačiau fenomenai atitinka struktūrą, įskaitant ir pačios struktūros fenomeną. Čia dar ir toks klausimas, kaip generacija ir autogeneracija, BTW, vėlgi ta pati matematika su Gėdeliu ir Tiuringo mašina. Iš esmės, vėl tas pats pilnumo ir pakankamumo klausimas.
          Tarp kitko, vienas iš paradoksų, kad metaproblematiką kėlę struktūralistai paprastai priskiriami poststruktūralizmui ir traktuojami, kaip revizionistai, nors iš esmės teorinę ir struktūrinę dalį būtent nuo metų ir reiktų pradėti 😀

          Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Žinai, o gal tu ir teisus, netgi šiaip pagalvojus, plikų mergų fotkės čia gali būti daug įdomesnės ir iškalbingesnės 🙂 Nors kita vertus… Juk tu visvien skaitai, tai be fotkių tau bus blogiau, tiesa? 🙂

      Reply ↓
        1. rokiskis Post author

          Jo, kažkas panašaus. Bandymas aprašyti sistemų aprašymo sistemą, tačiau likęs bandymu. Realybės generacijos teorijos, gyvenime lieka labai jau naiviomis. Gal dėl to, kad bandant jas padaryti nenaiviomis, tenka pakeisti subjektyvią realybę į generacinę realybę, kas duoda labai įdomias ir sunkiai pataisomas pasekmes smegeninei dėl automatiškai atsirandančio subjektyvios realybės lūžio.
          Todėl nenaivių realybės metainterpretacijų nešėjai dažniausiai gaunasi kvankštelėję tiek, kad taip ir lieka nesuprasti. Arba, kaip koks Jėzus Kristus, nors ir likę nesuprastais, gauna melejonus užhipnotizuotų pasekėjų, kas irgi vargu, ar labai maloniau. Žostka, ne? 🙂

          Reply ↓
      1. rokiskis Post author

        Greimas… Šiaip tai matematiškas jis savo tose semiotinėse knygose, kita vertus „Tautos atminties beieškant“ -- malonumas 🙂

        Reply ↓
          1. rokiskis Post author

            Bet kaip žostkai jisai sumalė su ta knyga tas įprastines lietuvių mitologijos interpretacijas -- galima sakyti, yra lietuvių mitologijos tyrimai iki Greimo ir yra tyrimai nuo Greimo 🙂 Mane toji knyga ir užkabino, atvėrė naują požiūrį -- požiūrį į požiūrį. Nors knygoje semiotika tebuvo užkabinta tik truputį -- greičiau tik parodyta, kaip ja galima naudotis. Ir kaip seniai tai buvo…

            Reply ↓

  13. Pingback: Šventa trejybė, tfu, dvi šventos trejybės, tfu, trys šventos trejybės « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *