Trance, ambient ir death. Muzika ir beprotybė. Burzum.

Kartais būna dalykų, kurie tiesiog neįtikėtini, panašesni į mitus, nei į realybę. Tačiau jie būna. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti ambient ir black metal muziką. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti trance ir death metal. Neįtikėtinai atrodytų badymas prikelti iš mirusiųjų senuosius vikingų dievus. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sukelti kruviną karą prieš krikščionybę. Tačiau tai padarė vienas beprotis – Burzum.

Apie 1990 į Heavy Metal sceną atėjo išsyk dvi naujos bangos – industrial ir scandic metal. Abi kruvinos bangos susidūrė, ir lyg pūlį iš traiškomo spuogo, sviedė į dangų Burzumą. Burzumą – šviesiaplaukį vaikinuką nekaltu, vos ne mergaitišku veidu. Pragaro genijų. Tamsos ir Šiaurės pašvaistės kūdikį, užliejusį Norvegiją bažnyčių gaisrais bei aukojamų žmonių krauju. Visai mielą vaikinuką, iki tol dar žinomą, kaip Varg Vikernes arba Count Grishnackh.

Tolkieno mordoriečiai žodžiu „burzum“ vadino tamsą – toks žodis buvo užrašytas ant Saurono žiedo. Burzumas ir buvo tamsos kūdikis. Kruvinas, mordoriškas žudikas, sukėlęs masinius bažnyčių deginimus Norvegijoje, nužudęs draugą iš Mayhem ir taip mielai šypsojęsis teisme, vos įstengdamas sulaikyti juoką, kai teisėja skaitė jo nuosprendį. Juokęsis po to, kai būriai satanistų vieną po kitos degino bažnyčias. Juokęsis, kai jį sekdami, satanistai ėmė aukoti žmones. Juokęsis ir kūręs muziką, varančią žmones iš proto.

Tamsos genijus kuria ir dabar. Tiesa, keistai suktelėjęs savo mintis – jei anksčiau jis kovojo prieš krikščionybę, dabar jis tapo vienu garsiausių Norvegijos nacių, kviečiančių kovai prieš islamą. Juk šitai – tik žaidimas genijaus ir bepročio galvoje.

Užmirštas, užmirštas Burzum… Jis visai buvo išsitrynęs iš mano galvos. Bet man jį priminė Skirtumas, parašęs apie Burzum savo bloge. Ir aš tiesiog nesusilaikiau neparašęs irgi. Ne, negaliu klausyti šitos muzikos, ji man kelia kažkokį disonansą, matyt kažką aš joje pajuntu…

Jau parašęs šį tekstą, bet dar nesurankiojęs visų gabalų jam, daviau vieną iš jų paklausyti savo draugui. Jis muzikuoja ir turi klausą, tačiau net neperklausęs iki galo pareiškė štai ką (citata): „man tai nepatinka, diorgina netgi, toks jausmas, kad pisa protą kažkas, vos ne kažkokį softą instalina„.

O man dar kartą kyla mintys apie tai, kad muzika – tai irgi atskira, labai keista, labai pasąmoninga ženklų sistema. O taip, taip, čia aš vėl su savo semiotika. Muzika – tai kalba, kurią mes naudojame, kuriame, bet patys nevisad įstengiam suprasti, bent jau sąmoningai. Genijai ją supranta, išmoksta ja kalbėti taip gražiai, kad mus tiesiog užburia. Tačiau genijų būna įvairių.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook44Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

15 thoughts on “Trance, ambient ir death. Muzika ir beprotybė. Burzum.

  1. skirtumas

    Įdomiai su tavo tuo draugu 😉 Įtaigios kompozicijos…
    Aš to programavimo nepajutau. Gal dėl to, kad ilgai su ta kūryba susipažinęs. Man tiesiog nostalgiją tokią kuria ir pagarbą pagonybei kažkodėl…

    Reply
      1. skirtumas

        Kiek vėliau ir aš apie tai pagalvojau…

        Jaučiu nenustebsit, jei per žinias mane pamatysite su degtukais prie katedros? :))

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Katedra, matai, mūrinė. Nedega. Bet vat kažkokia medinė bažnyčia sudegė ne taip jau seniai… Neprisimeni, kokia?

          Reply
  2. Marcius

    “man tai nepatinka, diorgina netgi, toks jausmas, kad pisa protą kažkas , vos ne kažkokį softą instalina“.
    Nu sita perskaites kai pradejau juoktis, tai kolegos kai suziuro. 😀 senai taip besijuokiau. Gerai pavare. Taiklus humoras.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jo, tas žmogus humoro jausmą turi. Bet tame tikrai kažkas yra. Kai kurie Burzum gabalai labai jau primena kažkokią šamanistinę muziką.

      Reply
  3. laiqualasse

    Antrame klipe vis laukiau, kol prasidės Imperijos maršas iš Žvaigždžių karų. Neprasidėjo 🙁

    Šiaip muzika tikrai per smegenis kažkaip „mušanti“. Turbūt ritmas turi kokias nors 7 ar 13 ar kiek ten hercų harmonikas, kurios su smegenim sėkmingai rezonuoja. Arba kokiais kitais bebrais. Bet nepatiko -- visiškai asmenine nuomone, „Summoning“ yra geresnis meditacinio bliako pavyzdys.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nepatiko, nes kyšo plaukuotos Šėtono ausys 😀 O dėl tokių mažų hercų -- abejoju, ar čia tame esmė. Kažkokie ten kiti durnumai man rodos. Tik vat deja, rimtieji muzikologai matyt nelabai tokia muzika domisi, nes kokių nors paaiškinimų niekur neradau: daugiausia, kas pasakojama -- tai kad tipo geltonoji norvegų spauda dėl visko kalta 😀

      Reply
    2. skirtumas

      Ta proga aš dar kartą paklausiau. Tikrai. Aš užprogramuotas, nes man patiko 😉

      Reply
  4. Pingback: Varg Vikernes šypsosi jums « Rokiškis

  5. Leo Lenox

    Nu, apie hercus nereikėtų pradėti, nes be super krūto haj endo neatkuria tokių dažnių kolonėlės, todėl nėra kam rezonuoti su smegenimis.
    Tačiau muzikėlė jėgova, man tai labai patinka. Geras kompozitorius, bėda, kad buvo biškį one sick fuck. O ir straipsniukas parašytas įtaigiai. Į šypseną siūlau atsakyti šypsena 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jey yra subas bent kiek normalesnis, tai atkuria. Bet šiaip esu linkęs sutikti, kad čia tikrai ne hercuose esmė. Burzumas labai gerai moka kalbėti muzikine kalba.

      Reply
  6. s2

    Vat galvoju o ką muzikologai bepasakytų apie kokį vaikinuką Melek-Tha arba kokius power-electronics švedus Survival Unit…

    Nors gal to muzika ir nepavadinsi.

    O apie muzikinius programavimus, tai velniasžin. Dissection lyderis irgi pakankamai šėtonistas buvo, kad tokius du kabinančius albumus padarė.

    Bet dėl norvegų… kažkaip man panašiose temose labai norisi pabrėžt nužudytojo draugo „grupioką“, irgi šviesiaplaukį vaikinuką su niku Dead. Jis buvo Mayhem siela, o jo out-of-this-world vizijos tapo pirmosiomis grupės dainomis. Dead-as gal ir neprogramino savo muzika nieko, bet jo dainose manau guli visas jo gyvenime patirtas morbidiškumas. Ar kaip čia pasakius.

    Per Yngve Ohlin.

    Kitokia asmenybė, bet poveikiu išskirtinė _nevertheless_!

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *