Truputį apie nacių režimo finansus

Kartais būna, kad kas nors pradeda pasakoti visokius niekus apie tai, kaip esą Adolfas Hitleris pakėlė Vokietijos ekonomiką. Čia išties nėra ką kalbėt, nes ekonomika ten buvo patvarkyta iki nacių, o jau prie nacių buvo per labai trumpą laiką tiesiog nudrožta iki visiško kolapso. Naciams juk ne šiaip sau prireikė konclagerių su daugybe darbo jėgos. Ir ne šiaip sau prireikė masinio žydų turto nacionalizavimo.

Oranienburg koncentracijos stovyklos pinigai, Vokietija, 1933-1939

Išleistus pinigus tenka padengti turtu, nes kitaip jie nuvertėja. Didžiausias turtas - tai žmonių gyvybės. Jomis naciai ir dengė savo valiutą. Čia matote vienos iš pirmų koncentracijos stovyklų vidinius pinigus - Oranienburgo lagerio 50 pfeningų (lagergeld - tai lagerio banknotas).

Per kelerius Adolfo Hitlerio valdymo metus Vokietija link kolapso nuėjo panašiai, kaip į kolapsą nueina loterijoje išlošęs varguolis, kuris staiga pasijunta turtingu, ima švaistytis pinigais į visas puses, o paskui, aptikęs kad loterijos pinigai baigėsi, supranta, kad gyventi kaip anksčiau, nebegalės. Ir tada jis ima vogti žmonos santaupas, prisiima greitų kreditų, įkeičia butą, o galų gale užsiima apiplėšimais. Tai, kaip nacių Vokietija švaistėsi pinigais – seniai žinoma. Tuos švaistymus prisimindami, daugelis dabar vaizduojasi, kad tie švaistymai buvo turtėjimo rezultatas. Ne. Tai buvo idiotizmo rezultatas.

Įdomesnis dalykas yra tai, kaip III Reiche buvo viskas grobiama – kas tai iš pažįstamų (atleiskit, jau man iškrito iš galvos, tai jau užmiršau, kas) neseniai lygino schemą su Ponzi: pradžioj išsunkė viską viduje tiesiogiai, paskui viską atėmė iš žydų, o kai priėjo iki to, kad jau ėmė aiškiai matytis, jog krachas bus, pradėjo karą, taip imdami siurbti viską iš užgrobiamų šalių: kaip žinia, piramidės veikia tiktai tol, kol auga, o vos augimas sustoja, ateina krachas. Tas ir gavosi, tiesą sakant.

Visgi naciai, nors ir gavę Vokietijoje neribotą valdžią, nesugebėjo apsieiti be nykių finansinių makliavojimų – jau 1934 metais, vos tik Adolfas Hitleris pilnai užgrobė valdžią, buvo įkurta tokia firmelė, pavadinta MEFO (vok. Metallurgische Forschungsgesellschaft), skirta elementariam pinigų vogimui iš Vokietijos Reichsbanko. Visu organizatoriumi tapo anoks Hjalmar Schacht, Vokietijos Reichsbanko prezidentas.

Schema buvo tokio primityvumo, kad netgi buki Rusijos korupcionieriai dabar pasidrovėtų tokius fokusus daryti: visokios su naciais susijusios ginklų įmonės gamino karinę techniką, už kurią gaudavo apmokėjimus MEFO vekseliais (šioji gaudavosi kaip ir užsakinėtoja), kuriuos dengdavo komerciniai bankai, o iš tų jau vekselius priimdavo apmokėjimui Reichsbankas, kuris įsipareigodavo atitinkamas sumas apmokėti su 5 metų atidėjimu. Visiškai bukai. Tarp kitko, dėl to atidėjimo 1939 Vokietija ir pakliuvo į staigią finansinę duobę, paskatinusią taip pradėti II Pasaulinį karą.

Grubiai įsivaizduokite tokį keistą bankelį, kuris oficialiai visai ne bankas, o kažkokia šiaip kontorėlė. Ir ta kontorėlė teturi 1 milijono reichsmarkių kapitalą, bet per penketą metų išdalina vekselių už 12 milijardų reichsmarkių. Grynas aferizmas ir sukčiavimas valstybiniais mastais.

Tiesą sakant, šita schema buvo skirta netgi ne tam, kad paslėptų nežmoniškų mastų vagystes nuo III Reicho tarnautojų (ten gi visi jiems savi buvo), kiek tam, kad paslėptų realius belenkokio nacių finansavimo mastus nuo Versalio sutarties šalių, kurios turėjo pakankamai aiškią informaciją apie tai, kiek Reichsbankas išleidžia pinigų ir kiek pinigų karo reikalams finansuoti skiria Vokietijos vyriausybė. Oficialūs skaičiai, kuriuos Vokietija skelbė, buvo labai maži. Ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kitos šalys iki pat 1939 nesugebėjo įvertinti pilnų ginklavimosi mastų.

Nuo 1934 iki 1938, kai jau naciai įsisiautėjo tiek, kad jau visai nustojo ką nors slėpti, per MEFO vekselius Reichsbankas į apyvartą faktiškai paleido apie 12 milijardų markių. Paskaičiavus kursą pagal aukso kainą į dabartinius pinigus, tai būtų grubiai maždaug apie 1,3 trilijono eurų. Netgi šiais laikais tokia suma reikštų apie pusę metinio Vokietijos BVP. Ir tai vien šešėliniai, pilki ir nelegalūs pinigai, neskaičiuojant jokių ten viešų pirkimų. Kai pagalvoji, kad į savo bizniukus naciai per 5 metus nuvarė tokias pinigų sumas, tai tiesiog atšoka fantazija.

Ką čia galima pasakyti – tai tiktai tai, kad nusikaltėliai ir yra nusikaltėliai, nesvarbu, kaip į juos bežiūrėtum.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook56Share on Google+11Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

34 thoughts on “Truputį apie nacių režimo finansus

  1. s2

    Man visos dabartinės finansinės operacijos yra de-facto nusikaltimai, nes imami procentai už tai / tam, kas galbūt bus (ko dar nėra). Su naciais čia nieko sieti nenoriu, tiesiog man visos matytos finansinės sistemos — šūdas. Gyvenu tame šūde, išsikapstyt nesugebu, bet tai joks ne pateisinimas šių sistemų.

    Reply
  2. roro

    O ar yra koks argumentas, kurio nebūtų galima paverst kontrargumentu, kodėl Šveicarija išsaugojo suverenitetą? Civilinis militarizmas, geografija ar nacių santykinai niekiniai finansiniai interesai-drožlės, kokie dvasingumai ją išgelbėjo byrant piramidei?

    Reply
      1. Viešpats

        Hitleris nuolat svaigo apie Šveicariją. Jis ją laikė Europos žydų sostine ir manė, kad užėmus pasaulio finansų ir bankininkystės centrą, paims už kiaušinių ketvirtį planetos.
        Keletas nacių generolų net buvo antpečius praradę už ginčus su Hitleriu, mėginant išaiškinti, kad Šveicarija yra velniškai sunkiai paimama valstybė, todėl neverta su ja vargintis.
        Galiausiai Hitleris buvo privertęs parengti Šveicarijos invazijos planą, kuris buvo atidėtas, o vėliau ir visai sustabdytas dėl to, kad trečiasis reichas pradėjo buksuoti Rusijoje.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taigi. Pas vienus generolus krūvos babkių Šveicarijoje, pas kitus -- suvokimas, kad Šveicarija gali prikelti daugiau problemų, nei naudos. Plius dar tikimybė, kad dėl Šveicarijos susipjaus su kokiais nors sąjungininkais, pas kuriuos irgi babkės Šveicarijoje. Ir t.t.. Paprastai tie faktoriai būna pakankamai kompleksiniai.

          Taip ar anaip, aukso maišas Goering laikė Šveicarijoje nemažus turtus. Goebbels irgi berods.

          Reply
          1. roro

            Būtų viską ten užpuolę ir pasidalinę su kokiais italais, nacių funkcionieriams grįžtu su bonusais, išdalintų priešininkų atsargas savo sąjungininkams, be to, žinant etninę sudėtį nereik atmest greitos kapituliacijos ar išvis antšliuso varianto, visas Šveicarijos gynybos planas bėgimas į kalnus, paliekant viską kibinimater, to gal ir negalėjo žinot hitleris, bet turėjo žinot, kad net šveicarų karininkų tarpe vyravo provokiškos nuotaikos, taigi klausymas taip ir lieka klausimu, nes tie argumentai nieko nepasako apie nepuolimo esmę, po Prancūzų kapituliacijos tik kažkoks dvasingumas išgelbėjo Šveicarijos nekaltybę, kokio velnio lįst į seną bobą maskvą, jei šalia nenuskinta Šveicarija

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Hitleris niekad nepasitikėjo italais. To, kad kartu su jais Šveicariją pultų, kur visi pinigai guli -- niekad to nebūtų buvę. Na, pats pagalvokit gi, ar norėtumėt, kad kažkokie italai pinigus jums iš panosės pavogtų?

              Reply
              1. Laurynas

                Italai nebūtų kėlę jokio pavojaus pavogti pinigus iš panosės, o tiesiog būtų pridarę vokiečiams papildomų karinių rūpesčių gelbėti juos nuo šveicarų ir tiek. Visa italų WW2 kariavimo istorija buvo grandioziniai planai be jokio ryšio su jų realiais sugebėjimais kariauti. Blogiausi sąjungininkai ever.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Nenuvertinkit Italijos. Ji buvo absoliučiai nepatikimas partneris, o ir viduje balaganai, bet kariniu atžvilgiu tai buvo pakankamai pajėgi šalis.

                  Reply
            2. Viešpats

              Jeigu Hitleris būtų užpuolęs Šveicariją, labai tikėtina, kad ten ir II-as pasaulinis karas būtų ir pasibaigęs. Šveicarija yra neištikėtinai giliai militarizuota šalis. XX a. pradžioje kariuomenėje privalėjo tarnauti visa vyriška populiacija ir aktyvūs kariai bei atsargoje esantys privalėjo namuose laikyti tabelinį ginklą su pilnu šovinių komplektu kelioms dienoms.
              Militarizacija buvo tokia gera, kad Šveicarija per kelias dienas galėjo sumobilizuoti 0,5 mln. karių. Kas net šiais kompiuterizacijos ir lyties keitimų operacijos laikais yra pasiekiamas nebent Izraeliui.
              Nuo XIX a. pabaigos Šveicarijoje buvo pradėta kurti sabotažinė infrastruktūra. Dešimtys tūkstančių tiltų, tunelių kelių, viešų pastatų buvo užminuoti, kalnuose buvo įrengta tūkstančiai dirbtinių nuošliaužų, kurios galėjo būti išprovokuoto bet kuriuo metu.
              Dar pridėkim geografiją – Šveicarija iš visų pusių yra apsupta stačių kalnų su vos keletu padoresnių įėjimo taškų. Dėl to visos sausumos invazijos yra labai nuspėjamos ir apribojamos neapeinamų bottleneck‘ų. Kažkokio desanto nuleidimas lėktuvais yra neįmanomas, nes hitlerinė Vokietija neturėjo tiek lėktuvų, kad galėtų per trumpą laiką išlaipinti tiek karių, kad galėtų rimtai pakovoti.
              Tiesa, Šveicarija neturėjo rimtos aviacijos ar priešlėktuvinė gynybos, tačiau tai buvo blogai tik bombardavimo atveju. Bombardavimas didelės reikšmės neturėtų, nes vos tik naciai įžengtų į labiau urbanizuotas teritorijas į juos pleškintų iš visų langų. Pikta, apmokinta ir gerai ginkluota populiacija sukeltų tokį pasipriešinimą, kokio vokiečiai nematė nei Prancūzijoje nei Rusijoje.
              Vienintelis realiausias būdas užimti Šveicariją – ilgas nepertraukiamas bombardavimas, kol visa šalies teritorija bus sulyginta su žeme. Išleisti milijardus reichsmarkių vien tam, kad užimti lopinėlį niekam nereikalingų degėsių yra taip kvaila, kad toks kolosalus profanas kaip Hitleris suprato to nereikalingumą.

              Reply
              1. roro

                Bėgimas į kalnus turėtų prasmę, jei geležinkeliai atliktų esminę funkciją t.y. susisiekimą su išoriniais resursais, Balkanuose vokiečiai susitvarkė, o Šveicarijos lygumose, kur visa likusi infrastruktūra, jie šansų neturėtų, aišku, tai ir ne Lenkija, kurią užtenka pervažiuot, bet ir gautų ne grūdus.
                O į tas istorijos apie užminavimus, šveicarus šaudančius iš kiekvieno lango nepatingėkit pažiūrėt ne vien kaip į mission impossible, bet ir propoganda accomplished. Gal tai daugiau marketingas; kortų namelis nei bastionas?
                Taip, pikta armija duotų velnių vokiečiams, nes ji pikta, hrrrr!

                Reply
              2. A. S.

                Vyrai pašnekėjot taip, tarsi Hitleris būtų puolęs Šveicariją, jei tik būtų galėjęs. Bet ar iš tikro norėjo? Mes visi daug ko norime, bet nedarome, net jei galėtumėm. Nes yra dalykų, kurių norime dar labiau. Tokie hipotetiniai apmąstymai, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę atlieka tik smegenų mankštos funkciją.

                Nenoriu daužyti iliuzijų, bet, atrodo, vistiek iki galo nelabai suvokiate vieną dalyką. Yra politinis pasaulis ir yra finansų pasaulis. Jie susiję, bet atskiri.Hitleris neturėjo jokio siekio ar iliuzijų sugriauti pasaulio finansų sistemą. Finansų rinkų globalizacija prasidėjo kur kas anksčiau, nei visų kitų tipų globalizacija, ką parodė operatyviai Europą apkrėtęs rinkų crashas Amerikoje 1929.

                Taip man niekas ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl Hitleris beveik iki pat karo pabaigos mokėjo palūkanas amerikos/britų bankeriams už Vokietijai suteiktas paskolas. 🙂 kreditoriams iš tų šalių, su kuriomis ir kariavo.

                Hitleris norėjo perbraižyti politinį žemėlapį ir užvaldytas didybės manijos ilgą laiką tikėjo, kad jo imperija turės tęstinumą. Kad netgi pakeitus politinių jėgų balansą pasaulio finansų sistema ir toliau funkcionuos, kaip funkcionavus. O karui pasibaigus naujų paskolų būtų dar ir kaip reikėję. Todėl Hitleris nesipyko nei su JAV, nei su Anglijos bankais.

                Na ir kas, kad Hitleris iš pradžių svajojo inkorporuoti Šveicarijos teritoriją, bet ar jis turėjo planą nacionalizuoti viso bankinio sektoriaus rezervus? Labai abejoju.

                Reply
                    1. roro2

                      Norėjau atsakyt Viešpats. Iššiunčiau, bet komentaras neatsirado, tada pakartojau, išlindo puslapis, kad tą jau rašiau, pakeičiau 1 žodį komentare -- nieko. Pakeičiau niką, parašiau „Nepostina“, tada atsirado ir laukė autorizacijos su pakeistu niku (roro2), parašiau tą patį komentarą -- vėl puslapis „jūs jau ji rašėte“, tada užsigrūzinau pradėjau galvot ar tas komentaras tiek vertas, prasivalysiu cookie, tame komentare, net nuorodų nėra bijau, ką iš jo čia kopint, kad šitas atsirastų, o tai..

                    2. roro2

                      Ne. Arba dėl notepado arba ten koks žodis nepraeina, perašyt tingisi paklodę. Viskas kopinasi, sendinasi, bet nearsiranda, net tas, prie kurio bent rašytų „laukia autorizacijos“.

                    3. Rokiškis Post author

                      Tuoj pažiūrėsiu, jaučiu, buvo kokių nors žodžių, kur labai tipiški spamui kokiam nors…

                    4. Rokiškis Post author

                      Taip, radau keletą praktiškai vienodų komentarų spame. Kai kurie žodžiai pasitaiko praktiškai tik spame, tai sureagavo ginybiniai botai matyt. Pirmą komentaro variantą patvirtinau.

    1. A. S.

      O dėl Šveicarijos tai viskas labai paprasta. Taip, turtuoliams reikėjo kur nors saugoti savo pinigus. Bet ne tik. Daug ką paaiškina tas pats BIS, per kurį vyko tarptautinių finansų koordinacija. Kariavo valstybės, o ne finansų institucijos. Pvz tas pats Anglijos Centrinis Bankas net karo metu gaudavo milžiniškas palūkanas iš Vokietijos (per Šveicariją) už savo tarpukario investicijas į nacių pramonę. Kaip Rokiškis teisingai pastebėjo, Vokietijai be karo grobių būtų ne kas -- vienintelė išeitis būtų arba default, arba prispausdinti pinigų, taip pakartojant neseną istoriją -- hiperinfliaciją Veimaro respublikoje. Bet prasidėjo karas, Hitleris vogė ir, nepaisant karo, tvarkingai mokėjo tarptautines skolas. Apskritai Hitleris su privačiais bankais niekada nesipyko. Gali būti sunku suprasti, kaip centriniai bankai galėjo verstis tokiom operacijom, bet jūs nepamirškit kad ne veltui Anglijos bankas buvo nacionalizuotas tik 1946. Iki to laiko tai buvo pelno siekianti organizacija, vienijanti didžiausias šalies finansų institucijas.

      Reply
  3. roro

    Na taip, bet jei žmogus galėtų pasirinkt ar turėt indėlį banke irba turėt jame paskolą ar jį bukvaliai apiplėšt be rimtesnių pasėkmių, ir taip ne tik praturtėt, bet ir nuskurdint nemėgstamus kaimynus, tai daugmaž aišku, ką tasai rinktųsi, badmečiu juk šventų karvių nebūna

    Reply
  4. Zaibys

    Kaip kazkada grubiai issireiske vienas bendradarbis, „Sveicarijos esme -- kai chebra uzsinori pakariauti, tai pinigines ir laikrodzius pasideda i saugia ir patogia vieta, nu ir tada jau eina vieni kitu dauzyt“.

    Kodel ten pasideti saugu ir patogu? Geras klausimas. Geopolitine padetis, matyt.
    Babkes ne tik naciu, bet ir komunistu, ir (gal del sito ir klystu) Rokfeleriu visokiu, ir tu paciu britu.

    Reply
    1. roro

      Norint užsirišt batus, reikia imti vieną bato raištelį ir kitą bato raištelį, o jūs imate vieno bato raištelį ir kito bato raištelį ir nesuprantate, kodėl krentate

      Reply
  5. A. S.

    Metallurgische Forschungsgesellschaft (MEFO) funkcionavo kaip Rechsbanko filialas, įsteigtas vien buhalterinės apskaitos tikslais tam, kad būtų įmanoma bent jau simboliškai apeiti tarptautinės teisės kliūtis Vokietijos ginklavimuisi. Nematau jokios logikos teigti, kad MEFO vogė iš Vokietijos Centrinio Banko, nes MEFO veikė kaip de facto centrinis bankas. Nemanot, kad jeigu kas nors būtų bandęs tai užglaistyti, Hitleris bent dėl vaizdo MEFO vadovu būtų paskyręs kokį kitą žmogų, o ne tą patį CB vadovą? Sutinku, kad pinigų leidyba per skolos vekselių išdavimą yra finansinė machinacija, bet tokiomis machinacijomis šiuo metu užsiima visos pasaulio šalys, deficitą kaišančios valstybės obligacijų leidyba . Hitleris tikrai šiuo atžvilgiu jokio dviračio neišrado.

    Ir Vokietijos ginklavimasis buvo vieša paslaptis. Tarpukario laikotarpiu vakarų investuotojai per tarptautinių bankų tinklą į Vokietiją investavo apie 300 mln. Šveicarijos frankų. Didžioji Depresija kilo ir taip ilgai tęsėsi dėl pinigų kiekio sutraukimo, bet tai nereiškia kad tie pinigai išgaravo ar buvo laikomi po matrasu. Vokietijos pramonė buvo populiariausias turtingų britų ir amerikiečių investicijų prieglobstis. Šiom operacijom palengvinti buvo įkurtas garsusis Bank of International Settlements, Centrinių Bankų vadovus vienijanti organizacija (kuris tarp kitko ir priėmė sprendimą visus Austrijos aukso rezervus perduoti Hitleriui. Tas pats atsitiko su Čekoslovakijos rezervais, kurie buvo saugomi ne kur kitur, o Anglijos Centriniame banke. Anglijos CB vadovas juos persiuntė Hitleriui, be Anglijos parlamento žinios), kur tas pats Schacht buvo geriausias visų vakarų CB vadovų draugas. Be jo ten jokie susitikimai nevyko. Tarpukario Vokietijos ginklų pramonė buvo nerealiai pelninga investicija, o ne kažkokia paslaptis. Dauguma atvejų visa tai vyko už suinteresuotų šalių vyriausybių akių. Pvz Ruzveltas apie tas machinacijas nutuokė, tačiau neturėjo realių priemonių suvaldyti tarptautinės Amerikos bankerių veiklos.

    Be vekselių Hitleris dar išleidinėjo didžiules sumas jokia skola nepadegtos fiat valiutos (viešųjų darbų sertifikatus), tikrąją to žodžio prasme printino pinigus, kuriais sumokėjo už susisiekimo infrastruktūros statymą ir kitų viešųjų darbų atlikimą. Aną kartą rašėte apie pinigų leidimą iš apačios, tai šiuo atžvilgiu Hitlerio politika reprezentuoją vieną sėkmingiausių tokios veiklos pavyzdžių. Manau nė nereikia aiškinti, kad nepaisant milžiniškos viešųjų darbų ir ginklų pramonės sukuriamos pridėtinės vertės, darbo vietų ir realių pinigų kiekio indėlio į Vokietijos ekonomiką, tokia politika vistiek sukeltų milžinišką infliaciją. Bet taip neatsitiko dėl nesveikai griežtos ekonomikos kontrolės. Vartojimas buvo stabdomas drakoniškais mokesčiais, griežta kainų kontrole ir turtingų vokiečių nureketavimu. Galite sakyti, kad Hitleris apiplėšinėjo žydus ir kitus turtingus visuomenės narius dėl to, kad jam pinigų labai reikėjo, bet Jūs pažiūrėkit – Hitleris pats tuos pinigus printino kada tik panorėjo, plius neoficialiais kanalai iš užsienio sulaukdavo didžiausių investicijų (beje, užsieniečiams buvo draudžiama remti Vokietijos ginklų pramonę,tačiau bunkeriai apeidavo įstatymus teigdami, kad jie tik vykdo dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią sudarytus kontraktus). Taigi žydų apiplėšinėjimas atliko labai pragmatišką funkciją – iš žmonių, turinčių daugiausiai pinigų, atėmė perkamąją galią ir užkirto kelią finansiniam burbului susidaryti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visos tos aferistinės kontoros yra tik buhalterinės apskaitos tikslais, jei taip formaliai žiūrėsim. Netgi MMM tik buhalterine apskaita užsiimdavo.

      Ir ne visos šalys taip daro, ir jau juo labiau ne tokiais mastais. Kita vertus, kas dėl mokesčių -- taip, drakoniški mokesčiai kombinacijoje su grynai socialistiniu kišimusi į visas veiklos sritis -- faktiškai pirmas žingsnis link planinės ekonomikos. Plius, tarp kitko, „petilėtka v četyrie goda“ -- keturių metų Vokietijos apginklavimo planas.

      Tik vat dėl žydų -- ne dėl perkamosios galios atėmimo, o banaliai vardan apiplėšimo ir visuomenės dėmesio nukreipimo, kad būtų vidinis priešas, kuris dėl visko kaltas.

      Dar iš kitos pusės žiūrint -- investicija į ginklus, viešuosius darbus ir panašiai -- tai leidyba pinigų, kurie padengti labai abejotinais ateities sandėriais. Ir kai paskui tuos pinigus tenka padengti, tai ir prasideda to kapitalo likvidumo krizė, o sprendimas -- visų tų burbulinių pinigų realizacija per karą. Taigi.

      Reply
  6. A. S.

    Taip daro visos šalys, turinčios bent menkiausią biudžeto deficitą. Žinoma, mastai priklauso nuo įsiskolinimo dydžio. O šiaip tai šiuo metu UK įsiskolinimas procentaliai prilygsta Veimaro respublikos įsiskolinimui prieš pat hiperinfliacijos pradžią. Bandžiau surasti analogiškas statistikas hitlerinėje Vokietijoje prieš pat karą, bet kol kas nieko tikslaus neradau, nors tikrai būtu įdomu palyginti.

    Tikrai netvirtinu, kad žydų reketas neturėjo ideologinių pagrindų. Kitaip nebūtų buvę reikalo juos masiškai galabyti. Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad tuo pačių tai atliko ir praktinę funkciją. Antisemitizmas yra galinga durnių gaujas sutelkianti politinė jėga, bet pasaulis sukasi apie pinigus, o ne ideologijas. Nebūtų pirmas kartas, kai norint paslėpti pliką oportunizmą ir naudos paieškas, viešai dangstomasi visokiomis vertybėmis. Naikindamas žydus Hitleris tiesiog vienu šūviu nušovė du zuikius. Be to, pinigus atiminėjo ne tik iš žydų. Ne viename šaltinyje skaičiau, kad turto nacionalizavimas buvo priemonė nuo visuomenės nuslėpti tikruosius infliacijos mastus. Galima pasiginčyti tik dėl šio fakto svarbos, bet tokiuose ginčuose neįžvelgiu jokios prasmės.

    Reply
  7. suomis

    Glušiau tu rokiški. Tai normali spekuliacija. Ant šio arklio visa kapitalistinė sistema pastatyta. kapitalizmas, tai žaidimas su ateities vizijomis ir svajomis. Svajos, tai ekonomikos variklis… Kapitalistų problema, kad jie nesugeba sualdyti polėkių. Jeigu jie suvaldytų žmonijos viltis, jie būtų nemirtingi…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Man kaip kurie prieš kažkiek laiko pasakojo, kad MMM irgi normalus daiktas ir taip toliau, o aš neteisus. Tai aš visus tuos išbaninau. Ir tamstą galiu išbanint.

      Reply
  8. Kevi Spaceras

    Po pirmo straipsnio sakinio pagalvojau, kad visada taip maniau, nes tai girdeta ne karta (Hitleris prikele Vokietija). Paskaicius antra, susidomejau nes panasu i tiesa… ir labai girdeta kitu rakursu -- nudroze atsigaunancia valstybe, kaip kazkada Slezevicius, Kirkilas ar dabar droz smagiai Aparatas… cia MHO todel jei kam suskaudo paverkit. Trecias sakinys viska sudejo i savo vietas. Elementaru taip, kad net akis bado -- konclageriai. Reikia dykai? Jokiu problemu mano vergas padarys! Geras straipsnis neisiplecant per 5 lapus. Buvo idomu, ypac 1,3 trilijono eurų palyginimas, kad suprasti machinaciju masta. Perfect! O ir diskusija gera. Cia net ne gincas.

    Reply
  9. Brauninkas

    Mintis įdomi, tačiau vienas dalykas atrodo nevisai logiškai -- kažin ar Hitleris karą pradėjo vien dėl to, kad neturėjo kur trauktis dėl elementarių ekonominių priežasčių, labiau tikėtina, kad kariauti planavo nuo pat pradžių, dar tada, kai dar net valdžios nebuvo užgrobęs. O kai užgrobė valdžią, tai ginluotis pradėjo nuo pat pradžių.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gal ir planavo kariaut, bet su ta totaline korupcija per keletą metų davedė šalį iki to, kad teliko pasirinkimas -- arba dar labiau vogt ir plėšt, arba kolapsuot.

      Reply
  10. Pingback: Įkalintas laisvėje - Pirmasis bitcoin bankomatas bankrutavusiame Kipre

    1. Rokiškis Post author

      Tame linke reikalauja, kad aš jiems loginčiausi, o to nebus. Taip kad nepaskaitysiu.

      O šiaip tai nieko nereikia įrodinėti. Faktai yra seniai žinomi, puikiai dokumentuoti ir netgi Holokausto liudininkų yra vis dar šimtai tūkstančių gyvų.

      Tuos revizionistinius veikėjus reikia vertinti tiesiog lygiai taip pat, kaip kovotojus su psichotronais, amžinųjų variklių išradėjus, ufonautų atstovus ir panašius. T.y., siųsti juos toliau, kur jiems ir vieta.

      Tiesiog su kliedesiais nėra apie ką diskutuoti. Galima suprasti, kad dalis gali nesuprasti, tiesiog šiaip nežinoti -- tai tokiems tiesiog galima duoti vieną kitą nuorodą ir viskas, bet jei žmogus tiki fantazijomis apie sanatorijas Aušvice, tai čia jau nediskusiniai dalykai tada.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *