Taip jau gėdingai kartais gaunasi, kad užneša mane likimas į Nekropolį paėst. Tai ten paėdu šen, tai šen paėdu ten, bet juk reikia ir parašyt apie tai.
Trumpai tariant, tai, kad aš Čili Kinijoje praėsti galiu 72 litus, vargu ar turėtų stebinti tuos, kas mane pažįsta. Tai tiesiog sudvejinti pietūs. Tai nėra daug, kita vertus, tai nėra ir mažai – dažniausiai tiek man pakanka.
Čili Kinijos aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis
Taigi, rašau aš apie tą Čili Kiniją ir vis nesugalvoju, nuo ko čia pradėt. Šią pseudokiniją žino visi, kas buvo Akropolyje. Mažai, kas ten valgo. Mažai, kas ten keičiasi. Tai nėra prasčiausiai šerianti iš akropolinių šėryklų, bet ir padoria aš jos nepavadinčiau. Aplinka jau spėjusi aptręšti, o prieš balažin kiek metų dar šiokį tokį įspūdį darę riestastogiai nameliai, akvariumai, bambukai ir papūgos dabar jau tedžiugintų nebent kaimiečius iš giliausių užkampių. Ar, kas vis panašiau, kokius nors išvis iš Vidurio Azijos atvykusius kazachus, kurių veidai aplink Nekropolį pastebimi vis dažniau. Vienok europėjame, tsakant, tad ir poreikiai mūsų griežtėja…
Nuo seno užknisantis ir iki šiol nepatvarkytas dalykas – kasa ir maisto stalas prie praėjimo. Todėl ten grūdasi padavalkos, todėl ten visad sunervina, kai įeidinėji ar išeidinėji, nes reikia stoviniuoti, kol atsiras bent mažas tarpelis tarp sienos ir padavalgos subinės, o paskui per tą tarpą grūstis.
Negana to, tarpais atviroje virtuvėje gaminanmo maisto kvapas ne tiek maloniai nuteikia, kiek nervina, kai užsidega kokie taukai ar dvelkteli svylančios mėsos dvokelis.
Išvaizda ir aplinka – 0.
Personalas ir aptarnavimas
Aptarnavimas Čili kontorose visad atrodo kažkoks iškrypęs, su pakazūchinėm pretenzijom į gerumą. Ta šlykšti bukos vadovybės sugalvota ir nuleista čiliakinė frazė „ar buvo skanu“ kažkada daugeliui įsiėdė tiek giliai, kad kai kurie net lankytis čiliakuose apstojo. Viename Čili Kaime, kur dažniau apsilankydavau, būtent man ją nustojo kartoti po to, kai po penkto ar šešto patiekalo aš paklausiau vyresniosios jų padavėjos – „sakykite, o kodėl iš jūsų reikalauja, kad vis kartotumėt ir kartotumėt tą klausimą, jūsų neužpisa tai daryti?“ Ta man kažką sumurmėjo, kad taip reikia, o aš jos paprašiau: „tai jeigu jus užpisa, tai būkit maloni, neužpisinėkite manęs, man čia gerai ir jei būtų neskanu, tai neateidinėčiau, taigi, negadinkit man malonumo valgyt, labai prašau“. Padavėjos garbei turiu pasakyti, kad ji suprato, nesupyko ir kitų padavėjų paprašė, kad manęs šitų nesąmonių neklausinėtų. Už ką uždėjau Čili Kaimui pliusiuką. Bet mes čia nea apie Čili kaimą, o apie kitą kaboką, tad šito pliuso čia jie negaus.
Pakazūchinės Čili pretenzijos matomos iš paprasto simptomo – padavėjos užsiknisusios, joms truputį važiuoja stogai, jos akivaizdžiai įsitempusios, jos stengiasi tūpčioti apie klientą taip, lyg klientas norėtų joms įkąsti, bet nepaisant visko jos daro nesąmones. Akivaizdžiai neurotines nesąmones.
Jos pamiršta atnešti meniu, o kai ateini pas jas pats, duoda šlapią. O paskui prie staliuko pribėga net dvi ir negali susigaudyti, kuri čia ims užsakymą. O paskui atneša tik vieną puodelį kavos, nors prašiau dviejų. Kai pabandai jas suprasti, suvoki, jog čia ne padavėjų problema, o, drįstu spėti, kažkoks korporacinis iškrypis – versti žmones robotukais.
Mieli brangūs Čili vadai, aš jums pasakysiu dalyką, kuriuo nepatikėsit. Kai žmones bandai paversti tūpais robotukais, tai žmonėms stogai pavažiuoja ir jie ima prasčiau dirbti. Todėl neverta žmonių versti robotukais. Kai leidi žmonėms būti savimi, jie dirba geriau ir neša įmonei didesnį pelną. Kokia ten pas jus personalo kaita? Prieš kelis metus girdėjau gandą, kad vidutinis rotacijos periodas – vos keli mėnesiai?
Aptarnavimas – 0.
Kinų Čilijos maistas ir patiekalai
Galų gale, maistas. Jei esate ufonautas, nevalgęs kiniško maisto ir norite patirti atrakciją, rekomenduoju nuvažiuoti į kur nors kitur. Kad ir į tuos kiniečius, kurie priešais CUP pastatą. Kita vertus, ir Čili Kinija nėra prasčiausias variantas. Truputį geriau, nei tie nebrangūs kinų kabokėliai, kuriuose net aš galiu apsiryti už kokius 20-30 litų, o jūs – už kokius 10-15. Bet kainos…
Nagi negaliu pasakyti, kad ir šiaip Čili pasižymėtų mažiausiomis kainomis tose nišose, kuriose dirba. Kita vertus, Čili Kinija net ir Čili mastais nėra pigi, ypač dar prisiminus, kad kiniškas maistas – pigus, labai pigus maistas. Tik nereikia man pasakot tų kliedesių, kuriuos Čili skleidė kaimo oluchams, kad „tikri virėjai iš Kinijos“ – kiniškas virėjas kainuoja bene porą kart pigiau už lietuvišką ir dar džiaugiasi, nes ta dvigubai mažesnė alga jam reiškia neišpasakytus turtus. Vidutinis Kinijoje dirbantis virėjas berods uždirba kokius 20 dolerių, tai būtų kokie 50 litų mūsų pinigais. tuo tarpu Lietuvoje, net pasamdytas už pusę minimalaus atlyginimo, jis per mėnesį sutaupyti sugebėtų du kartus daugiau.
Kai užsakai vieną iš brangesnių, tipo firmiškesnių Čili Kinijos valgių – kažkokią vištieną kažkokioje įkaitintoje keptuvėje, o tą keptuvę atneša kažkokiame uždengtame bliūde, o atidaręs, pamatai, kad mėsos gabalai išdribę iš keptuvės į bliūdą, ir į ten pat ir padažas nutekėjęs – eikit šikt, čiliakiniai parazitai. Ir nepasakokit, kad padavėja išvertė – mačiau, kad ne jinai. Tai virtuvės problema.
Kai moki du kartus daugiau, nei ne ką prastesnį kinišką maistą darančiuose kabokuose, o tau duoda sušiktus vienkartinius besišerpetojančius pagaliukus, kurie lūžinėja bevalgant – eikit šikt dar kartą.
Ir trečią kartą eikit šikt už tai, kad per krūvą metų neįstengiate suprasti, kad paprastesnius patiekalus, kuriuos reikia dėtis sau į lėkštę, atnešti turėtumėt dubenyje, o ne plokščioe lėkštėje. Nes iš plokščios lėkštės šaukštu įsidėti be papildomų įrankių – problematiška.
Ir ketvirtą kartą eikit šikt už tai, kaip gaminate. Kiniškas maistas valgomas pagaliukais. Ir kai mėsos gabalas yra tokio didumo, kad netelpa į mano didelius nasrus – eikit šikt. Ir kai ryžiai yra labai absoliučiai, visiškai absoliučiai birūs, tokie, kokie puikūs būtų plovui, bet kuriuos valgyt pagaliukais – tai užsiknisimas – tai ir dar kartą eikit šikt.
Taigi – už tai, kad maistas lyg ir skanesnis – vienas balas, už neadekvatus su kainomis – minus vienas, ir kiek aš ten kartų pasiunčiau jus šikt? Kokius penkis berods? Na, tai dar minus penkis balus už kiekvieną kartą.
Reziumuojant apie Čili Kiniją
Taigi, paskaičiujame: aptarnavimas – neabejotinas nulis, išvaizda ir aplinka – irgi nulis, o su valgymu susiję dalykai, nepaisant visų viskų ir lyg ir geresnio, nei vidutiniškai skonio – minus 5.
Kitaip tariant, rekomenduoju valgyti kur nors kitur, nes bendras balas gavosi neigiamas, juntamai neigiamas. Čili Kinija yra ne ta vieta, kur jums vertėtų eiti. Taip, net jei esate Nekropolyje. Taip, tai matosi ir iš to, kad Čili Kinija paprastai nebūna sausakimšai prisigrūdusi.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Kai pamačiau pavadinimą, tai supratau kad gale bus minusas. Tikėjausi didesnio -- bent jau -20. teko valgyti ten du kartus -- abu kartus žiauriai nusivyliau. Bravarijasu savo tekančiais taukais geriau. Aš jiems duočiau -5 iš kurių -8 už šlykščią prietemą ir š. garsią muziką (taikan panašius kriterijus į tavo).
Na, kai aš buvau, šviesos pakako lyg tai. Ir muzikos berods visai nebuvo, bent jau netrukdė. O šiaip, kad duoti už kokį nors pavienį dalyką daugiau, kaip 1 minuso ar pliuso, tas dalykas turėtų būti labai stiprus, toks, kad visa kita taptų fonu jam. Todėl nesišvaistau dešimtim balų, jei nėra būtino reikalo.
Bet bus greitai vienas straipsniukas, kur balų bus nesusvietni kiekiai. Parašysiu apie tai, kas yra blogai. Tada net ir kokie nors minus 20 iš manęs ims atrodyt teigiamu dalyku.
Gal man hiperbolizavo Bravarijos vokiški šlageriai, kurių nekenčiu. O dar nekenčiu žiauriai prietemos valgant, nes tada nesimato ką valgai, ir visada atrodo, kad ten beleko prideda. O prietema gal buvo… gal jau nebėra… nežinau. Kai kurie restoranai tą prietemą vertina, kaip kažkokį gero skonio ženklą -- kvaila.
Ai, bendrai nepagalvojau, Bravarija… Jie gi per kelias sales kažkaip. Jo, apie juos būtų atskira kalba.
Kaip gerai, kad kai kada kai kur taip ir neprisiruoši 😉
Nu va 🙂 O gal būtum užėjęs ten ir apsidžiaugęs 😀
Esi bjaurus snobas ir gadini žmonėms gyvenimus ir malonumus atimi.
Siaubas, koks aš snobas.
„Kiniškas maistas valgomas pagaliukais….tau duoda sušiktus vienkartinius besišerpetojančius pagaliukus, kurie lūžinėja bevalgant… ryžiai yra labai absoliučiai, visiškai absoliučiai birūs, …kuriuos valgyt pagaliukais – tai užsiknisimas..“
-- šioje vietoje nesusilaikiau nenusijuokęs.
Iš kur tas keistas brolių lietuvių įsitikinimas, kad „kinų maistas valgomas lazdelėmis“?
Nes pagal tokią logiką plovas turėtu būti valgomas rankomis, nusišluostant jas į švarko skvernus?:)
Europiečiai Europoje bet kokios tautos maistą valgo su šaukštu, peiliu ir šakute, o azijatai savo Azijoje -- kas su lazdelėmis, kas rankomis, kas dar kaip.
Man nieko nėr juokingesnio, nei brolis lietuvis, Vilniaus centro užeigoje nevykusiai vaidinantis lazdelėmis valgantį kinietį.
Pakanka bent kartą pamatyti, kaip valgo tikri kinai, kad visiems laikams dingtu noras juos mėgdžioti..:)
Žinok, pakaktų tau pamatyti, kaip aš lazdelėmis suvalgau lėkštę maisto du kartus greičiau, nei tu, ir dingtų tau noras lazdavotis 🙂
…Man nieko nėra juokingiau, kaip tie tautiečiai, kurie pradeda pezėti…
Ne įrankiai rodo tautiškumą, brangusis Zeppelinusai 🙂 O valgiai, konkretūs valgiai -- susiję su įrankiais. Jie daromi, nejučia atsižvelgiant į įrankius, o įrankiai nejučia tobulinami, atsižvelgiant į valgius. Derėtų suprasti tokius paprastus dalykus, tiesa? 🙂
Tikiu, tikiu, kad ilgų varginančių pratybų pasėkoje pačiam pavyko išmokti sparčiai kimštis burną tais pagaliukais:)
Ale bet kiek girdžiu, tai su biriais ryžiais kilo problemų -- teko po vieną graibyti? O tai su sriuba kaip? Tikri kinai ir sriubą šliurpia ne šaukštais;)
Beje, aš nesilazdavoju, o draugiškai padūriau tautinį valgymo būdą paniekinusį kolegą blogerį, idant sugražinti sūnų paklydėlį į kulinarinės doros kelią…
Sriubą šaukštais. Tik jie kiek kitokie, į tokius samtukus panašūs. Ryžiai pas kinus verdami būna taip, kad truputuką lipnūs gautųsi -- tada juos labai lengva valgyti.
Matai, reikalas toks -- įsivaizduok, kad kinas tautiniu būdu bandytų valgyti lietuvišką cepeliną. Gautųsi nekas, tiesa? 🙂
Tas pats velnias ir su kinišku maistu -- jis tiesiog idealiai tinkamas pagaliukams. Tai matosi ir iš gabalėlių, kurie turi atitikti vieną kąsnelį -- tiesiog imi po gabaliuką ir kemši. Bet vat kai padaro pernelyg birius ryžius -- tai nekas.
Beje, suši -- irgi tas pats velnias, visi yra tyčia daromi vieno kąsnio (didelio ar mažo) didumo. Ir dar jei kinišką maistą aš įsivaizduoju, kaip valgyti šakute ar šaukštu, tai vat kaip valgyti sušį šakute -- tai nelabai kažkaip būtų… Man rodos, truputį nesigautų.
Ir beje, nereikia labai jau ilgų tų pratybų, paprasta su tais pagaliukais viskas išties 🙂
Rokiški, ar šitaip valgai ? http://www.youtube.com/watch?v=DJrz8HYaOfA
Aš pvz turi uadaptavęs savo būdą, su kuriuo gan judriai ir neapsidrėbdamas galiu žvejoti kad ir tuos ryžius. Vaizdas panašus kaip su paprastu kastuvu semiant keramzitą.
Ir šiaip, kaip tu sugebi sukišt maisto vienas už 72 lietuviškuosius Čiliake ?
O tai kaip dar kitaip valgyt, jei ne taip?
O birūs ryžiai valgomi tiesog taip laikant pagaliukus, kad tarp jų būtų mažas tarpelis -- tada galima neblogai kabinti. Su sąlyga, kad ryžiai nėra birūs kaip stikliniai karoliukai. Deja, Čili Kinija sugeba išvirti būtent tokio birumo ryžius.
O dėl sumų -- aš tiesiog daug valgau.
kazi ka pasakytu kinas gaves tokio maisto. 😀 virejui turetu but didziausias nuvertinimas is tikro kiniecio isgirst.
Jei būtų imperatoriškasis virėjas nusispjautų į pleėjų pusę, o jei statistinis vienetas iš 1 milijardo, tai pasakytu -- normalu, todėl kad visas tas šiuolaikinis kinietiškas maistas yra valstietiškos kilmės. Mėsos trūkumą jame keičia įvairūs krakmolo aplipdai, ūgliai, ir įvairaus plauko prieskoniai skonio sukūrimui. Ir dar. Kažkur buvau radęs įdomų teiginį, kad net ir supjaustytas tas maistas tam kad jo atrodytų daugiau, ir kad vien valgydamas jį žiūrėdamas į lėkštę (pabandykit būdami nenatūralųs kinai nežiūrėt valgydami į lėkštę) pusiau prikemši skrandį vaizdu bei periodiniu judesiu: ranka -- burna.
Tarp kitko ir kinų virtuvė yra labai skirtinga, nors žinoma, kad mums tą jų maistą gerokai adaptuoja ir patys virėjai kinai, ir mūsų pačių virėjai. Tad lyginti -- sąlyginis reikalas.
Faktas tikresnis už blyną, kad adaptuoja vakariečių skoniui. Beje, pas kinus natrio monoglutomatas egzistuoja berods kaip natūralus pagardas, panašiai kaip pas mus druska. Negaliuteigti kodėl jis ten atsirado, bet nor nenori tai šį tą sako apie paties kinietiško maisto vertę. Nepainioti su kokybe. Kokybiškai ir tobulai galima ir bulvinius blynus iškept, tik tai nepasidarys kulinarijos paveldu.
Ne, gliutamatas nenatūralus. Po II pasaulinio karo išplito ten berods.