Tag Archives: kabokai

Andrius Užkalnis

Andriaus Užkalnio fenomenas

Ponas Andrius Užkalnis, apie kurį jau rašiau, kad jis yra tyros, mielaširdingos dvasios ir labai šiltas žmogus, išties tai yra visai gal ir atvirkščiai, nes jis yra dar ir skleidžiantis dideles, neišpasakytai dideles galias ir jau dėl šito tai aš vakar susinervinau. Man šitai nelabai patiko, nors turiu pripažinti, kad įspūdį visgi padarė.

Aš kabu apie Užkalnio fenomeną. Kabokai išprotėja nuo šito dalyko, nes vienas Užkalnio žodis gali nulemti ir absoliučią sėkmę per vieną dieną, ir bankrotą. Tai ir yra Užkalnio fenomenas.

Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis su šuniuku. Jorkšyro terjeru. Tai jums ženklas. Nuotraukos autorius – Algis Kriščiūnas.

Šiaip tai aišku, reikia pasakyti, kad niekas to Užkalnio neskaito, visiems jis nusibodo, niekam neįdomus, išsikvėpė, jau nieko nesupranta, tiktai temoka pilti ant aplinkinių purvą, skleidžia patyčias ir nieko protingo nepasako, o tokius rašinėlius, kaip jis, rašydavo visi mokykloje 4 klasėje besimokydami, be to Užkalnis yra negražus, o taip pat nieko nesupranta apie maistą ir nemoka netgi išvirti makaronų iš pakelio. Peace.

Na, gerai. Jei truputį rimčiau, tai išties tai dreba visi, ką parašys Andrius Užkalnis. Nes jis kai drebia, tai nesvarbu ar teisingai, ar neteisingai, tačiau maža nepasirodo. O dar kai drebia taip, kad niekas nesuprastų, kad čia jis rašo, tai išvis žmonėms smegenys susisuka.

Jūs dar nežinote kai kurių jo slapyvardžių bei mistifikacijų ir aš jums pasakysiu, kad geriau jūs to nežinokit, nes verksite ir raudosite ir prašysite atžinoti atgal, bet jei sužinosite, tai niekas jums nebepadės. Jūs dar to nežinote, bet jūs netgi klausotės per radiją Užkalnio sukurtas dainas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lakštingala Vingio parke. Minus melejonas

Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?

Maistas ir valgiai Lakštingaloje

Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.

Aptarnavimas ir padavėjų darbas

Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).

Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..

Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.

Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.

Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.

Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.

Aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.

Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.

Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.

Reziumuojant apie Lakštingalą Vingio parke

Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Čili Kinija Nekropolyje

Taip jau gėdingai kartais gaunasi, kad užneša mane likimas į Nekropolį paėst. Tai ten paėdu šen, tai šen paėdu ten, bet juk reikia ir parašyt apie tai.

Trumpai tariant, tai, kad aš Čili Kinijoje praėsti galiu 72 litus, vargu ar turėtų stebinti tuos, kas mane pažįsta. Tai tiesiog sudvejinti pietūs. Tai nėra daug, kita vertus, tai nėra ir mažai – dažniausiai tiek man pakanka.

Čili Kinijos aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Taigi, rašau aš apie tą Čili Kiniją ir vis nesugalvoju, nuo ko čia pradėt. Šią pseudokiniją žino visi, kas buvo Akropolyje. Mažai, kas ten valgo. Mažai, kas ten keičiasi. Tai nėra prasčiausiai šerianti iš akropolinių šėryklų, bet ir padoria aš jos nepavadinčiau. Aplinka jau spėjusi aptręšti, o prieš balažin kiek metų dar šiokį tokį įspūdį darę riestastogiai nameliai, akvariumai, bambukai ir papūgos dabar jau tedžiugintų nebent kaimiečius iš giliausių užkampių. Ar, kas vis panašiau, kokius nors išvis iš Vidurio Azijos atvykusius kazachus, kurių veidai aplink Nekropolį pastebimi vis dažniau. Vienok europėjame, tsakant, tad ir poreikiai mūsų griežtėja…

Nuo seno užknisantis ir iki šiol nepatvarkytas dalykas – kasa ir maisto stalas prie praėjimo. Todėl ten grūdasi padavalkos, todėl ten visad sunervina, kai įeidinėji ar išeidinėji, nes reikia stoviniuoti, kol atsiras bent mažas tarpelis tarp sienos ir padavalgos subinės, o paskui per tą tarpą grūstis.

Negana to, tarpais atviroje virtuvėje gaminanmo maisto kvapas ne tiek maloniai nuteikia, kiek nervina, kai užsidega kokie taukai ar dvelkteli svylančios mėsos dvokelis.

Išvaizda ir aplinka – 0.

Personalas ir aptarnavimas

Aptarnavimas Čili kontorose visad atrodo kažkoks iškrypęs, su pakazūchinėm pretenzijom į gerumą. Ta šlykšti bukos vadovybės sugalvota ir nuleista čiliakinė frazė „ar buvo skanu“ kažkada daugeliui įsiėdė tiek giliai, kad kai kurie net lankytis čiliakuose apstojo. Viename Čili Kaime, kur dažniau apsilankydavau, būtent man ją nustojo kartoti po to, kai po penkto ar šešto patiekalo aš paklausiau vyresniosios jų padavėjos – „sakykite, o kodėl iš jūsų reikalauja, kad vis kartotumėt ir kartotumėt tą klausimą, jūsų neužpisa tai daryti?“ Ta man kažką sumurmėjo, kad taip reikia, o aš jos paprašiau: „tai jeigu jus užpisa, tai būkit maloni, neužpisinėkite manęs, man čia gerai ir jei būtų neskanu, tai neateidinėčiau, taigi, negadinkit man malonumo valgyt, labai prašau“. Padavėjos garbei turiu pasakyti, kad ji suprato, nesupyko ir kitų padavėjų paprašė, kad manęs šitų nesąmonių neklausinėtų. Už ką uždėjau Čili Kaimui pliusiuką. Bet mes čia nea apie Čili kaimą, o apie kitą kaboką, tad šito pliuso čia jie negaus.

Pakazūchinės Čili pretenzijos matomos iš paprasto simptomo – padavėjos užsiknisusios, joms truputį važiuoja stogai, jos akivaizdžiai įsitempusios, jos stengiasi tūpčioti apie klientą taip, lyg klientas norėtų joms įkąsti, bet nepaisant visko jos daro nesąmones. Akivaizdžiai neurotines nesąmones.

Jos pamiršta atnešti meniu, o kai ateini pas jas pats, duoda šlapią. O paskui prie staliuko pribėga net dvi ir negali susigaudyti, kuri čia ims užsakymą. O paskui atneša tik vieną puodelį kavos, nors prašiau dviejų. Kai pabandai jas suprasti, suvoki, jog čia ne padavėjų problema, o, drįstu spėti, kažkoks korporacinis iškrypis – versti žmones robotukais.

Mieli brangūs Čili vadai, aš jums pasakysiu dalyką, kuriuo nepatikėsit. Kai žmones bandai paversti tūpais robotukais, tai žmonėms stogai pavažiuoja ir jie ima prasčiau dirbti. Todėl neverta žmonių versti robotukais. Kai leidi žmonėms būti savimi, jie dirba geriau ir neša įmonei didesnį pelną. Kokia ten pas jus personalo kaita? Prieš kelis metus girdėjau gandą, kad vidutinis rotacijos periodas – vos keli mėnesiai?

Aptarnavimas – 0.

Kinų Čilijos maistas ir patiekalai

Galų gale, maistas. Jei esate ufonautas, nevalgęs kiniško maisto ir norite patirti atrakciją, rekomenduoju nuvažiuoti į kur nors kitur. Kad ir į tuos kiniečius, kurie priešais CUP pastatą. Kita vertus, ir Čili Kinija nėra prasčiausias variantas. Truputį geriau, nei tie nebrangūs kinų kabokėliai, kuriuose net aš galiu apsiryti už kokius 20-30 litų, o jūs – už kokius 10-15. Bet kainos…

Nagi negaliu pasakyti, kad ir šiaip Čili pasižymėtų mažiausiomis kainomis tose nišose, kuriose dirba. Kita vertus, Čili Kinija net ir Čili mastais nėra pigi, ypač dar prisiminus, kad kiniškas maistas – pigus, labai pigus maistas. Tik nereikia man pasakot tų kliedesių, kuriuos Čili skleidė kaimo oluchams, kad „tikri virėjai iš Kinijos“ – kiniškas virėjas kainuoja bene porą kart pigiau už lietuvišką ir dar džiaugiasi, nes ta dvigubai mažesnė alga jam reiškia neišpasakytus turtus. Vidutinis Kinijoje dirbantis virėjas berods uždirba kokius 20 dolerių, tai būtų kokie 50 litų mūsų pinigais. tuo tarpu Lietuvoje, net pasamdytas už pusę minimalaus atlyginimo, jis per mėnesį sutaupyti sugebėtų du kartus daugiau.

Kai užsakai vieną iš brangesnių, tipo firmiškesnių Čili Kinijos valgių – kažkokią vištieną kažkokioje įkaitintoje keptuvėje, o tą keptuvę atneša kažkokiame uždengtame bliūde, o atidaręs, pamatai, kad mėsos gabalai išdribę iš keptuvės į bliūdą, ir į ten pat ir padažas nutekėjęs – eikit šikt, čiliakiniai parazitai. Ir nepasakokit, kad padavėja išvertė – mačiau, kad ne jinai. Tai virtuvės problema.

Kai moki du kartus daugiau, nei ne ką prastesnį kinišką maistą darančiuose kabokuose, o tau duoda sušiktus vienkartinius besišerpetojančius pagaliukus, kurie lūžinėja bevalgant – eikit šikt dar kartą.

Ir trečią kartą eikit šikt už tai, kad per krūvą metų neįstengiate suprasti, kad paprastesnius patiekalus, kuriuos reikia dėtis sau į lėkštę, atnešti turėtumėt dubenyje, o ne plokščioe lėkštėje. Nes iš plokščios lėkštės šaukštu įsidėti be papildomų įrankių – problematiška.

Ir ketvirtą kartą eikit šikt už tai, kaip gaminate. Kiniškas maistas valgomas pagaliukais. Ir kai mėsos gabalas yra tokio didumo, kad netelpa į mano didelius nasrus – eikit šikt. Ir kai ryžiai yra labai absoliučiai, visiškai absoliučiai birūs, tokie, kokie puikūs būtų plovui, bet kuriuos valgyt pagaliukais – tai užsiknisimas – tai ir dar kartą eikit šikt.

Taigi – už tai, kad maistas lyg ir skanesnis – vienas balas, už neadekvatus su kainomis – minus vienas, ir kiek aš ten kartų pasiunčiau jus šikt? Kokius penkis berods? Na, tai dar minus penkis balus už kiekvieną kartą.

Reziumuojant apie Čili Kiniją

Taigi, paskaičiujame: aptarnavimas – neabejotinas nulis, išvaizda ir aplinka – irgi nulis, o su valgymu susiję dalykai, nepaisant visų viskų ir lyg ir geresnio, nei vidutiniškai skonio – minus 5.

Kitaip tariant, rekomenduoju valgyti kur nors kitur, nes bendras balas gavosi neigiamas, juntamai neigiamas. Čili Kinija yra ne ta vieta, kur jums vertėtų eiti. Taip, net jei esate Nekropolyje. Taip, tai matosi ir iš to, kad Čili Kinija paprastai nebūna sausakimšai prisigrūdusi.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Seimo restoranas

Nagi vagi, jei jau pradėjau rašyti apžvalgėles, o iš DOMM Lounge parnešti įspūdžiai kažkam buvo įdomūs, tai šįsyk pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš Seimo restorano.

Seimo restoranas – bendros žinios

Seimo restoranas, savaime aišku, yra Seime. Bet ten yra kelios skirtingos maitinimo įstaigos, tad pabrėšiu atskirai – rašau ne apie Seimo kavinę ir ne apie Seimo valgyklą, o būtent apie Seimo restoraną, tą patį, kuriame duoda pagerintą maistą ir kuriame dar ne taip seniai vyko daugiau politinės veiklos, nei Seimo posėdžių salėse. Kaip ten bebuvo, bet gal dėl draudimo rūkyti, o gal ir dėl kitų priežasčių dabar Seimo restorane jau nesėdi būriai seimūnų, viskas ramiau.

Gana neseniai apie tą restoraną buvo visokių kalbų, įskaitant ir tai, kad jame esą būdavo mušami nefiskaliniai čekiai vietoj fiskalinių, tvarkoma viskas juodais ir panašiai. Nežinau, ar tiesos tame yra. Gal ir yra, o gal tik šiaip kalbos. Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter