Body Count. Juodasis metalas

Kai rašiau apie Limp Bizkit ir Nu Metal, rašiau apie tiesiog popsą. Kai rašau apie Body Count ir Ice-T – gal būt norėčiau juos kažkaip susieti su Nu Metal, tačiau, kita vertus, kaip ir kiti, nedrįstu. Nedrįstu todėl, kad grupė, atliekanti Jimmy Hendrix gabalus bene geriau už patį Jimmy Hendrix – negali būti net lyginama su Nu Metal popsistais. Nei Korn, nei Slipknot, nei taip išpopuliarėję Limp Bizkit, nei dar kas nors iš grupių, priskiriamų Nu Metal – nei iš tolo netraukia iki to, ką sugebėjo kurti Body Count ir Ice-T, vėl priartinę Heavy Metal prie bliuzinių šaknų.

Nuostabu, kad bene vienintelė stipri grupė, sėkmingai sujungusi Hip Hop su Heavy Metal (ir tai darė vienas iš žymiausių Hip Hop stiliaus kūrėjų), paprastai nepriskiriama pagrindiniam Hip Hop ir Heavy Metal sintezuojančiam žanrui. Taip taip, žinau, kad yra ir vadinamasis Rap Metal, kuriam priskiriama belenkas, kas tik turi belenkokių Rap elementų, o kokie nors Cypress Hill visai rimtai pavaro savo metalovą Hip Hop, bet tai jau ne sintezė, o tik vieno žanro elementų kaišiojimas į kitą. Taip taip, ir Body Count yra bene vienintelė tokia grupė, kur soluoja, kaip kokie velniai. Tiksliau – kaip Jimmy Hendrix.

Šioje vietoje vietoje klipo pateikiama padėka muzikos industrijai už tai, kad jūs negalite paklausyti „Hey Joe“, atliekamo Body Count – visi šio gabalo įrašai, esantys Youtube, yra užblokuoti, išskyrus tuos, kur net nesuprasi, ar triukšmas girdisi, ar šiaip kažkas nesusijusio.

Na, bet tiek to – galim paklausyti kažko kito, pvz., vieno iš pirmųjų hitų, visai netipiškų, kraštutinai pankiškų, tačiau atnešusių Body Count tikrą sėkmę – tai Cop Killer, grynų gryniausias pankrokas, dar iki išleidimo susilaukęs tokios sėkmės, kad albumą išleidinėjusi firma gabalą iš disko tiesiog išcenzūravo velniop. Kad ko nors nesunervintų:

Bet šiaip jau labiausiai grupė užstrigo visiems kitu gabalu – tuo pačiu „Body Count“, kurio buvo išleistos net kelios versijos – „Body count in da House“, „Body Count“, „Body Motherfucker Count“, „Body Count Anthem“, o gal ir dar kokia nors. Žemiau – „Body Motherfucker Count“:

Žiauriai išpopuliarėjęs labai socialus gabalas – „Born Dead“, kuriame tiesiog neįtikėtinai gražiai susimaišo grynai metalinis struktūralumas su hiphopine balso ritmika:

Na, ir pabaigai – saldainiukas baladžių mėgėjams. „The Winner Loses“. Dar gražesnė sintezė, nors klipo, deja, neradau, tik gryna muzika su iš bėdos pakenčiama kokybe:

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

3 thoughts on “Body Count. Juodasis metalas

  1. skirtumas

    Šiti beveik pirmieji, kur man beveik patiko iš tavo heavy metalų visų… Bet kažkokie jie paprastučiai -- socialinės temos iš tiesų įdomios, bet gal ne man ir nedabar…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, RATM viena iš rimčiausių šio žanro grupių. Gal ir rimčiausia netgi. Kažkodėl pats nesuprantu, kodėl iškrito 😀 Matyt, per daug galvoje prikišta.

      Kita vertus, net ir jie pasilieka prie pagrindinės rap/nu masės. Ko gero, vienintelis Ice-T tesugebėjo kažkaip išeiti už ribų.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *