Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.
Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?
Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.
Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..
Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.
Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Tų demagogijų skleidėjai puikiai žino ką daro. Rusijoje, o ir Lietuvoje taipogi Latvijoje ir kt. šalyse jų žodžius laikančių šventa tiesa yra. Gyvenimo kritikas jauč’ leistų save ir iškastruoti kad tik apgintų tuos žodžius…
Iš kitos pusės, net jei toks faktas ir būtų, pinigų disbalansas į tarybų Lietuvos pusę, nieko konkretaus ar vienareikšmiško nesako. Nu visiškai. Įdomu kokios trydos sekė šį pasisakymą toje viešoje erdvėje, kurioje tu tą trydą būsi pagavęs.
Tie „duomenys“ niekad nebuvo kažkokie baisiai slapti, sovietmečiu ant jų būdavo grifas „tarnybiniam naudojimui“, t.y., pasiekiami ne ypatingai sunkiai. O dalis buvo ir dar laisviau prieinami. Paprasčiausiai kremliniukai atkasa visokius senus šūdus ir daro cirkus. Panašiai, kaip dabar Paleckiukas atkasė nevzorovinius kažkokius „tyrimus“ ir pradėjo vemt apie tai, kaip per Sausio 13 lietuviai šaudė į savus. Dauguma propagandinio mėšlo buvo sukurta dar prie komunistų valdžios.
O didžiausias absurdas socialistinėse šalyse būdavo su automobilių kainomis.
Kai naudota mašina turguje kainavo 2-3 kartus daugiau nei pagal paskyrimą.
Sovietai kai jau turėjo bendrai su italais pastatytą gamyklą Toljatyje tikrai sąlyginai pigiai galėjo gaminti „Žigulius“, bet visvien jie kainavo nerealiai daug.
Vien dėl automobilių man sovietinė ekonomika atrodė visiškai supuvusi…
Arba VDR stebuklai -- pamenu kai vaikas būdamas kažkur perskaičiau apie tai kaip VDR gamina „modernius“ plastmasinius „Trabant“ ir jie tokie geri, kad žmonės jų laukia vidutiniškai 7 metus…
Mano vaiko smegenėlės aišku tada nesuprato to „Trabanto“ „gerumo“, bet paskui kai pasidomėjau viskas tapo aišku. Rekordas yra kai kažkuris VDR kaimo gyventojas lauke savojo „Trabanto“ 15 ar net 20 metų!!!
Viva planinė ekonomika 🙂
Mašina SSRS buvo vienareikšmiškai priskiriama prabangos prekėms. Už mašiną didesnė prabanga tebuvo butas.
O dar atsimenu, kaip buvo su ta VDR istorija jau prie perestroikos, kai anie sugalvojo bene kokiais 1988 pirkti uždaromą pirmų golfų ar tai pirmų polo surinkimo liniją iš VW, tai mūsų spaudoje buvo tiesiog apsiputojimų, kad VDR dabar turės moderniausias mašinas pasaulyje.
Ir as skaiciau sita straipsni, tik tiesa viso perskaityt taip ir nesugebejau, suveike bullshit’o detektorius. Jau jeigu tie veikejai priejo iki tokio absurdo, tai gal jiems reiketu pasiulyti tokia gana ciniska savo paskaiciavimu versija.
Sakykim, mes visi zinom, kad zmogaus gyvybe yra neikainojama, bet tiekto padarykim sovietams nuolaida, ikainokim vieno lietuvio gyvybe 10 000 000$, paimkim tuometini kursa, paskaiciuojam kiek lietuviu mire sibire ir pasiziurim kas kam kiek liko skolingas. Primenu, cia su nuolaida.
Beje, tenka man kartais pasiziureti rusiska televizija ir man svelniai tariant sukelia juoka, kai atsisedes koksnors „kandidat kosmosnich nauk“ pasakoja, kad amerikieciai is savo super duper naujojo palydovo, susprogdino naftos pumpavimo stoti meksikos ilankoje, tam kad pasikeistu rusijoje klimatas ir kiltu gaisrai. Net nezinau ar cia tokia nevykus propaganda, ar jie visi jau isprotejo. Beda ta, kad as esu didelis konspiracijos teoriju megejas, bet sito jau niekaip nesugebu suvirskint.
Tokia paskaičiavimų versija, kaip tamsta pateikėt -- visai dar ne ciniška ir visai dar nedidelius skaičius sudaranti.
Šiaip tai rimtai imant, okupacijos metu negalima skaičiuoti jokių tokių prekybos balansų, kokius bando kišt kremlinistai, visas pagamintas produktas gali būti laikomas užgrobtu okupanto, tad išties visą LT BVP už visą okupacijos periodą ir reiktų laikyti SSRS skolos dalimi (plius dar krūvos kitų nuostolių, už kuriuos irgi skola), tuo tarpu viskas, ką okupantas „suteikė“ -- tai tiesiog nusikaltimo įrankis, kurio dėka buvo vykdoma vagystė, todėl automatiškai vertintinas, kaip neatlygintinai perimamas Lietuvos ir jos piliečių.
Dar apie tuos „Trabant“.
Ten išties buvo įdomi istorija. Siena jau griuvinėjo ir „Trabant“ su „VW“ sutarė dėl bendradarbiavimo. „VW“ atidavė seno „Polo“ surinkimo linijas bei variklio patentą ir VDR pradėjo gaminti „Poliukus“ bei vienintelį normalų „Trabantą“ (Trabant 1.1), kuris realiai buvo „Polo“ Trabanto rūbuose.
Tada buvo manoma, kad rytu vokieciai puls pirkti modernu „Trabanta“, bet staiga atsiradusi rinkos ekonomika viską pakoregavo -- „Trabant“ tapo niekam nereikalingas.
O „Trabant 1.1“ liko pakankamai egzotišku modeliu ir kažkada turbūt kainuos daugiau nei naujas kainavo 🙂
Aišku, vat kaip tamstos atmintis ir žinios veikia, o aš tik miglotai kažką teprisiminiau.
Dar atsimenu, kad buvo kiek vėliau skelbiama, kad specialiai trabiams utilizuoti išvedinėjamos kažkokios bakterijų veislės, kurios jų kėbulus ėstų, nes šie nepūva ir kad trabių savininkai piktinosi, kad jų amžinas mašinas čia vos ne bakteriniu ginklu naikins…
Heh, idomu koks jausmas zmonems buvo persesti is trabanto sakykim i koki bmw treciuka, griuvus sienai, aisku tokiu turbut itin daug nebuvo. Taip pat idomu butu palyginti sakykim kiek kainavo kokiu 5metu senumo mercedes ir tokio pat amziaus trabis 🙂 to padaryti objektyviai kogero neimanoma, bet butu ziauriai idomu bent preliminariai.
Manau, kad visiems buvo kaip kosmosas tas perėjimas prie vakarietiškų, tegul ir naudotų mašinų. Juk ir Lietuvoje tai buvo kosmosas, kai žmonės ėmė vežtis supuvusius opelius: 15-20 metų senumo trantas atrodydavo lyg modernumo viršūnė. O juk pas mus mašinos daugumoj buvo kiek geresnės, nei VDR, netgi koks nors zapukas, kiek suprantu, žymiai padoresnė už trabiką mašina.
O kainų skirtumas -- jo, čia įdomu būtų pažiūrėt, kaip skyrėsi jos…