Therion. Simfoninio metalo absoliutas. Metalas, kuris gražus

Šiandien tiktai apsižiūrėjau, kad apie Therion ligšiol nebuvau parašęs, nors, atrodytų, tai tiesiog neįmanoma. Švedų grupė, iškilusi virš stiliaus tiek, kad apie juos galim drąsiai kalbėti, kaip apie supergrupę, užimančią toli gražu ne paskutinę vietą visų laikų visos Rock muzikos geriausiųjų šimtuke. Therion – tai viena iš kelių grupių, kurių dėka dabar jau išvis negalime kalbėti apie metalą, kaip apie vientisą stilių, turintį bent kažkokius aiškesnius bruožus.

Pradėję nuo progresyviniais eksperimentais pagerinto, tačiau gan banalaus death metal, Therion greitai, bet visai nebanaliai priplakė prie jo viską, ką tik įmanoma buvo rasti klasikinėje muzikoje – pradedant choralais bei operiniais vokalais ir baigiant kameriniais instrumentais. Ir aišku, visokiais ten sintezatoriais, garso spec. efektais ir t.t., gaudami tai, ką net ir skūpas pagyroms kritikas pavadintų dieviškumu. Nors ne – tai tamsos grupė. Tad šėtoniškumas – gal būtų tikslesnis apibūdinimas. Tai ne kokie nors Metallica tipo cirkai, kur orkestras pasikviečiamas, norint pavaizduoti kietesnius, tai tikros simfonijos, sukurtos ir sugrotos kitaip. Taip, kaip šimtus metų nesugebėdavo sugroti geriausi simfoniniai orkestrai. Sugrotos taip, kaip gali tik Therion.

Gal pradėsiu nuo gabalo, kuris seniai seniai išgirstas, man užstrigo visam laikui – „The Beauty In Black“. Taip, šis gabalas – gal dar ne tie Therion, kurie tapo dabar pasauliui žinomais metalo dievais, tačiau būtent šitas šedevras tapo tuo kūriniu, po kurio visiems pasidarė aišku: metalas gali būti gražus. Gražus ne savo greičiu, brutalia jėga ar sudėtingumu, o tiesiog gražus:

Aš nežinau, ką duoti dar – dauguma Therion gabalų yra tiesiog neatsiklausomi, o šedevrų jie prikūrę tiek, kad kiek bedėčiau, visvien atsiras kas nors, kas nustebęs paklaus, kodėl neįdėjau vieno ar kito gabalo. „Birth of Venus Illegitima“ – dar vienas iš tų, kurie tiesiog skraidina:

Beprotiška, chorališka, didinga, religinį potyrį kelianti muzika. Štai jums – „O Fortuna“, nuo kurios tikrai apims aptemimas:

Klasika, klasika, klasika. Therion tiek nutolo nuo tradicinio metalo, kad juos tiksliausia būtų pavadinti simfonijų kūrėjais ir atlikėjais. Štai, dar palyginimui – Therion sukurta Mocarto Requiem Dies Irae interpretacija (tą mirties dvasią atkurianti gal dar geriau už įprastą simfoninį atlikimą):

O čia, pabaigai – pačių Therion kūrinys „Rise of Sodom and Gomorrah“, berods to paties koncerto metu:

Taip, Therion – neabejotinai simfoninė muzika. Bet tai vis dar metalas.

Ir jau atleiskite, kad garsas prastas – čia jau ne mano nuodėmė, ir netgi ne tų, kas tą muziką į Youtube dėjo. Tasai Youtube servisas visais atvejais nemenkai žaloja garsą, o klausantis tokios muzikos – tie nupjaustyti aukšti dažniai, paguldyti priekiniai frontai ir iškirptos žemesnio lygio sudedamosios – jaučiasi neįtikėtinai smarkiai. Patariu nusipirkti įrašų kompaktais.

Na, gerai, tiek to, dar pabaigai įdomumo dėlei pridėsiu vieną koverį – King Diamond rado konkurentą savo tribalsiam vokalui. Taip, Mats Leven iš Therion sugeba dainuoti ir taip – beveik prilygdamas neprilygstamam. Tad čia – Therion atliekamas „Black Funeral“ (orig. iš Mercyful Fate albumo „Melissa“), visai ne simfoniškas, tačiau puikus:

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

27 thoughts on “Therion. Simfoninio metalo absoliutas. Metalas, kuris gražus

  1. Maumaz

    Labai teisingai parašei. Therion vis dar metalas, simfonizuotas metalas. Iki tikrų simfonijų pakilti jiems trukdo kompozicijos (aaaa, gausiu mušti :D) skurdumas. Kitaip tariant, įprastas metalui paprastumas aplipdomas choru, simfoniniu, dar visokiom fintikliuškom, bet tai -- tik aranžuotė. Melodijų atsikartojimas -- daugiau nei akivaizdus, perklausęs tris-keturis albumus po „Theli“ lengvai nepasakysi, kuris gabalas kuriam albumui priklauso.

    Ir nežiūrint visko, ką surašiau kritiško, man jie irgi labai patinka 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O už ką gi tave mušti? 😀

      Taip, netgi tas „Rise of Sodom and Gomorrah“ -- visgi kurtas ne kaip pilnaverčiam orkestrui, o kaip metalo grupei, tegul ir didelei. Bet simfonijos požymiai yra, rimtesni gabalai -- tikrai ne vien orkestrinės aranžuotės, o kompleksiniai kūriniai. Be abejo, ne tiek kompleksiniai, kaip kokio Bethoveno, bet visvien kompleksiniai.

      Visgi, ar taip, ar anaip žiūrėsim, Therion, skirtingai nuo kitų -- tai jau rimta integracija su orkestru, o ne banalus grupės pakeitimas (kaip Scorpions „Moment of Glory“) ar tie šlykštūs Metallicos pseudokameriniai kliedesiai, savo muzikalumu galintys lygiuotis su Britne Spears.

      Ir, beje, bent dalinai sutinku su tuo, ką rašei FB -- naujų atradimų Therion jau kuris laikas nedaro, eksploatuodami tai, ką įvaldė kiek anksčiau. O paskutiniame albume („Sitra Ahra“) kai kurie gabalai ganėtinai silpni.

      Reply
      1. laiqualasse

        Kalbant apie metalo ir orkestro sujungimą -- ar klausei naujausio Blind Guardian albumo? „At the edge of time“ vadinasi. Ten yra du kūriniai -- „Sacred Worlds“ (beje, kurtas komp. žaidimo garso takeliui) ir „Wheel of Time“, kurie su orkestru įrašyti. Man jie atrodo kaip aukštesnė pakopa nuo visų tų pusiau dirbtinų apjungimų, kaip tie patys Scorp’ai ar Metallica, ar netgi Therion.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jo, pripažinti turiu, kad čia Blind Guardian stipriai pasistengė, nors tiesa visgi ne tiek jau giliai, kaip norėtųsi -- vis dar aranžuotės labiau. Šiaip Blind Guardian yra viena iš tų grupių, kurių kažkaip nepamėgau -- ir dėl šabloniškų kompozicijų, ir dėl silpnučio vokalo (aišku, čia jau kaip su kuo lyginsim -- pats lyginu su Bruce Dickinson, Tarja Turunen ir pan.). Bet kiek girdžiu iš muzikos, tikrai progresuoja ir gerėja, rimtai. Bet kažkodėl visvien nepatinka man jie ir viskas, kažkokį jie man disonansą smegeninėje kuria 😀

          Reply
          1. laiqualasse

            Keistas tu -- Kamelotų nemėgsti, Blind’ų nemėgsti, kažkokių aparatūros gadinimų aka Master klausai… :p

            Reply
  2. Rokas Arbušis

    man dabar „ant bangos“ tokio stiliaus (postilio) muzika. šis postas pataikė priminti ir Therion. susirinksim visą diskografiją ir bus savaitei klausimo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jei visą diskografiją -- teks klausytis ir visokios jų senos, į dabartinę nepanašios kūrybos 🙂

      O šiaip -- malonu, kad pataikiau 🙂

      Reply
  3. skirtumas

    Yo Therion’ai vieni geresnių. T.y. tie kuriuos klausiau dar barake ir net į savo kolekcinį CD įsirašiau. Įsimintina muzika, manyje kelianti įvairius jausmus, kaip nostalgija, nerimas, romantika.

    Beje, man regis jie buvo koncertuoti ir Lietuvoje gal užpernai Niujorko klube kaip kažkokio Gotų festivalio dalis. Arba aš klystu 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, aš kažką girdėjau, kad buvo kažkur. Bet irgi nesigaudau, kur, nes tik nuogirdos kažkokios atėjo iki manęs.

      BTW, Therion turi vieną tokią įdomią ypatybę -- vėlesnius albumus, man rodos, pradedant „Lepaca Kliffoth“, jie įrašinėjo savo pačių susikurtoje įrašų studijoje, smarkiai savaip reguliuodami garsą, tad klausantis -- irgi verta susireguliuoti garsą savaip, specialiai Therion -- tada tuos jausmus įvairius kelia labai labiau 🙂

      Reply
      1. Aidas Puklevičius

        Therionai pirmą kartą Lietuvoje buvo dar Death Comes 6 1996 pabaigoje, kai „Theli“, kur Christopheris Johnssonas ir pristatė naują grupės soundą, dar buvo diiidžiulė naujiena.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Nu va, o aš kaip tik apie tą laiką berods ir išgirdau juos pirmą kartą. Nors gal ir truputį vėliau, neatsimenu jau dabar. Bet jokiam jų koncerte taip niekad ir nebuvau.

          Reply
  4. Maumaz

    O antrą kartą -- kažkada Sporto rūmuose, gal kokiais 1999, gal -- 2000. Bet koncas buvo toks… Vidutinis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nepatikėsit, ponuli, bet kaip tik šiandien ryte kapsčiausi po jų įrašus Youtube 🙂 Labai smagi grupė, nors nežinau, kaip ten su Melodic (išvis abejoju, ar verta tokį stilių išskirdinėt) -- viena iš ryškių Power/Speed Metal, sakyčiau.

      Žodžiu, išvystytas klasikinis Heavy Metal visame gražume. Nepelnytai menkai žinoma grupė -- mažų mažiausiai galėtų eiti vienoje gretoje su Manowar, Gamma Ray ir pan..

      Reply
      1. Fwd

        Tikra teisybė 🙂
        Ką iš jų kūrybos galėčiau skaitytojams rekomenduoti, tai jau minėtą albumą Tales from the North, apdainuojantį vikingų laikus. Lyrics’ai nuostabūs, nuostabiai dera su tokia muzika. Ypač nuostabią istorija apie Kriemhildo princesę. Ji sutelpa į tris nuostabias dainas: Kriemhild Story, The Killing Queen, The Terrible Slaughter. Žodžius suprast sudėtinga klausant, todėl lyricsai privalomi!

        Reply
  5. Adis

    Yeap, Theli buvo kažkas tikrai naujo. Bet kuo toliau, tuo labiau Therion tapo tuo, kuo ir Nightwish su Tarja -- nuobodoku metaliniu popsu.

    Paskutinis diskas, kurį bent jau aš galiu klausyti -- tas dvigubas Lemuria/Sirius B. Bandžiau klausyt tai, kas buvo po to, bet jau nebeištvėriau. Pats nustebau, kiek visgi davė Chriso… vokalavimas. Nebeliko šiurkštumo, vien glamūras.

    Tarp kitko, Haggard, Hollenthon, tikiuosi, girdėjęs?

    O kad Blindų vokalas silpnas, tai nustebinai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žinai, o aš nemanau, kad grubumas ir šiurkštumas -- būtina sąlyga nepopsiškumui. Taip, Therion geriausi laikai jau praėjo, o vertinam juos pagal tai, ką geriausio jie sukūrė, dar ir tai savo prideda 🙂

      Su Nightwish ir Tarja Turunen -- ten išvis įdomi situacija gavosi. Iš esmės, sakyčiau, kad jie tik ėmė daryti nedrąsų posūkį link įvairovės (aš taip ir nesugebėjau atskirti jų gabalų -- tiek panašūs buvo), ir jie subyrėjo. Visgi, nors ir nuobodokas išdailinimas pas juos buvo, bet jie tapo etalonu, į kurį norom nenorom lygiuojasi visos kitos grupės, bandančios kurti kažką operinio.

      Tarp kitko, Hollenthon -- labai įdomūs, jei dar labiau suktels link kažko mažiau įprasto, industrinio -- gal gausis kažkas unikalaus. Nors visgi kažkas jų muzikoje man nesiriša. Haggard -- man pasirodė kiek įprastesni, bet irgi smagūs, ypač kai link tokių švelnumų pasuka, kaip „Hijo de la Luna“. Bet taip ar anaip, abiem grupėm kažko trūksta. Bent jau man -- netempia iki to, kad užvežtų.

      Aš čia, beje, turiu paruošęs kitą nedidelį, keistą ir nerišlų savo atradimą, bet kai mane nekurie taip plūsta už tai, kad apie muziką rašau, tai nedrįstu dėt kol kas 🙂

      O kad Blindų vokalas -- tai mane nustebina vis pasikartojantys bandymai sakyti, kad jis stiprus. Vidutinybių vidutinybė man jų vokalas. Ir kai lyginu su stipriais -- girdžiu, kad silpnas. Gal čia man su suvokimu kažkas ne taip? 😀

      Reply
      1. Adis

        Be abejo šiurkštumas nebūtinai su popso buvimu ar nebuvimu susijęs. Tai liudija ir tai, kad Therionai popsėti pradėjo dar toli iki Crisso užsičiaupimo 🙂

        Ir nesakau, kad Therion sucks, anaiptol. Šitie bičai (ar tiksliau būtų sakyti „šitas bičas“? 😉 gerokai dalyvavo formuojant mano paties muzikinį skonį, galų gale Death Comes 6 buvo pirmas mano aplankytas geležinis koncas :DDD

        Tik kad ir paauglystės dievai nulipa nuo pjedestalų.

        Reply
      1. Adis

        Po „Twist in the Myth“ (2006?) aš jų nieko neklausęs, tad čia nieko pasakyti negaliu. Bet 1990-1998 įrašai man yra galingos gerklės pavyzdys.

        Nors man atrodo, čia dar ir skirtingai galingumas suprantamas. Man tai -- fizinė balso stygų ištvermė ir jų valdymas, vokalo diapazonas, net ir dainavimo manieros keliamas draivas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tas pats velnias ir tada buvo, ir dabar. Ne kažin kas. Galinga gerklė -- buitiniu supratimu, gal. Bet tu su operų tenorais palygink, su kokiu nors Luciano Pavarotti. Pratęsiant Roką Arbušį -- miau miau miau 😀

          Reply
  6. Pingback: Candlemass: varlė ant širdies « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *