Dantys. X skyrius

Gedas vaikščiojo po mišką ir ieškojo. Ieškiklis tarpais imdavo pypsėti – jei pypsinčių taškų pavykdavo atrasti kelis, Gedas stabteldavo, išsitraukdavo iš kuprinės kastuvėlį ir imdavo kapstyti. Šioje vietoje kažkada buvo apkasai, tad monetų pasitaikydavo retai – dažniau būdavo gilzės, kartais – sagos. Prieš pusvalandį rado MP-40 liekanas: šį sykį spyna atrodė gan neblogai, tad sudėjus su keliais namie turimais fragmentais, jau gautųsi beveik pilnas automatas. Vieta buvo ant kalvos, čia nesirinkdavo balos, tad daiktai buvo menkiau aprūdiję, nei daugely kitų mūšių vietų. Visgi, labiau apsimokėdavo ieškoti senų pastatų griuvėsiuose – gan dažnai pavykdavo rasti senovinių monetų ar papuošalų. Gedui, tiesa, labiau sukosi galvoj kita mintis – vakar netoliese rado aprūdijusį dujokaukės dėklą, į kurį buvo sukištas kažkoks apdūlėjęs žemėlapis, susuktas į impregnuoto brezento gabalą. Gal net būtų palaikęs tą žemėlapį neįdomiu, bet nustebino keistos detalės: kraštai buvo tyčia nuplėšyti, o viduryje – kažkokios upės vingyje, pažymėti keli kryžiukai. Keli vietovardžius žymintys užrašai akivaizdžiai buvo tiesiog išpjauti skutimosi peiliuku.

Gedas dar vakar susiskambino su Vytu – tasai irgi kartais palakstydavo su ieškikliu po miškus, o ir šiaip domėjosi II pasaulinio karo laikais. Apie žemėlapį Vytui neužsiminė, pasakė tik, kad rado įdomų daiktą. Susitarė, kad susitiks šiandien. Buvo akivaizdu, kad pagal smulkų vietovės planą nustatyti vietovę keblu, ypač dar, kai praėjo daugiau, kaip pusė šimtmečio. Vytas gi turėjo gerokai daugiau šansų – būdamas kariškiu, jis nuolat lakstydavo po miškus, o daugelio vietovių žemėlapius studijuodavo šiaip sau, kaip pats sakydavo – "ką gali žinot".

Vakare jie ir susitiko. Gedas ištraukė aplanką su planu ir tarė:
– Šitą radau miške. Išsilaikęs. Buvo tyčia suvyniotas taip, kad nesušlaptų.
Vytas, nei žodžio netaręs, paėmė aplanką, atsargiai išskleidė žemėlapio liekanas ir ėmė žiūrėti. Gedas bakstelėjo pirštu į kryžiukus:
– Šičia gali būti kažkas įdomaus. Jie kažką ten slėpė.
Vytas tylėjo toliau. Jo veidas buvo sustingęs, bet akys judėjo, žvelgdamos kažkur į tolį. Gedas nerimo:
– Jei ten nuvažiuotume, gal kažką ir surastume, kaip manai? Ten tikrai kažkas turi būti.
Vytas tylėjo. Paskui nusikeikė:
– Šūdas.
– Ta prasme? – nustebo Gedas.
– Šūdas. Aš ten buvau. Visai šalia. Nutiko vienas dalykas.
– Koks?
– Tu mane palaikysi durnium… Supranti… Ten buvo tokia istorija… Žodžiu… Tu man rimtai pasakyk, jei aš atsisakysiu, ar tu važiuosi vienas?
– Taip, tik tai labai daug laiko užims. O kur ta vieta?
– Dzūkijoje… Supranti, ten veisiasi žiurkės…
– Kokios dar žiurkės?
– Didelės. Labai didelės. Galvojau, kad nepabėgsiu.

Po penkto bokalo alaus Vytą pramušė – jis ėmė pasakoti. Gedas žinojo, kad pasakojime perdėjimų nėra, nors kalbos apie milžiniškas žiurkes atrodė kraštutinai keistai. Užuominos apie lavono brangenybes Gedo kažkodėl nenustebino – dar iš Irako Vytas parsivežė stebėtinai dideles sumas pinigų. Abu ėmė spėlioti, kas tai per padarai ir ar negali būti kokie kiti gyviai? Galų gale sugalvojo pasiklausinėti pas vieną pažįstamą biologą. Buvo jau vidurnaktis, bet stiprus poreikis išsiaiškinti žiurkių paslaptį tapo stipresne už padorumo jausmą, tad Gedas nesusilaikė:
– Alio… – atsiliepė mieguistas balsas ragelyje.
– Remi, čia tu, nepažadinau?
– Pažadinai, jau snaudžiau…
– Tu nesupyk, aš čia trumpai, čia vienas draugas kažkokius padarus miške aptiko, sako, kaip didžiulės žiurkės, jį puolė.
– Žiurkės? Miške? Kokio dydžio?
– Kokie 10 ar 20 kilogramų, metrinės.
– Ką jis ten kliedi, nėra tokių.
– Tai gal ne žiurkės, o kažkokie kiti žvėrys?
– Barsukai.
– Kokie dar barsukai?
– Barsukai kartais puola žmones.
– Bet jie nepanašūs į žiurkes…
– Kai purvini – tai dar ir kaip panašūs. Gina savo teritoriją. Jie gana pavojingi – galvos smūgiu sulaužo kojos kaulus. Įsiveržėlius ir puola, ir persekioja, kartais net šunis užpjauna.
– Aišku, ačiū… Atleisk, kad sutrukdžiau…
– Mažiau gert reikia.

Gedas ir Vytas gėrė toliau. Prieš išsiskiriant, Vytas tarė:
– Ten buvo ne barsukai. Tai buvo žiurkės. Tik jos yra tokios bailios. Ir prieš puldamos apsupa auką.
Tą vakarą Vytas taip ir nepasakė, kur ta vietovė. Gedui net kilo mintis, kad Vytas jam kabina makaronus ir įsiminęs vietą su kryžiukais, nuvažiuos ten vienas. Mintis buvo neįtikinama – tokios fantazijos, kad sukurtų pasaką apie žiurkes, Vytas neturėjo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

7 thoughts on “Dantys. X skyrius

  1. gedas

    kad jau taip, tai bjauriai pasopilinsiu.
    Gedas išties nuvyko į tą vietą ir jau netoli upės išvydo, kad purvinosios žiurkės-barsukai nedviprasmiškai pažymėję savo pasienio ruožą:

    …o jų teritorijos gilumoje kone kas antras medis buvo pagraužtas -- bjaurūs gamtos kenkėjai!

    …tad, kai pagaliau prasibrovė iki padarų lizdo, jam labai pravertė pasiimta smeigena.

    Smaigstė, kol gerokai priduso, kol cypimas urve pagaliau liovėsi. Po to, užkabinęs smaigaliu, šiaip ne taip išvilko vieną iš padarų į dienos šviesą.
    Nusispjovė.
    Nupjovė padarui galvą ir pakasė netoliese.
    Grįžo jau kitą pavasarį, kad pasiimtų trofėjų -- baltutėlaitę padaro kaukolę.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *