Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):
Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.
Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.
Aišku, aš galėčiau pasakyti, kad panašūs kliedėjimai yra neverti dėmesio, nes bet kuriuo atveju, jei studentas man dirbtų dvigubai našiau už įprastus darbuotojus, tai aš tuos du darbuotojus iš darbo ir atleisčiau, o į atsilaisvinusią vietą priimčiau dar vieną studentą. Atleisčiau netgi tuo atveju, jei ir šiaip studentas be ypatingų apmokymų išsyk sugebėtų dirbti tuo pačiu našumu. Nes tai reiškia, kad studentas išaugs, taps pelningesnis.
Bet problema čia ne tame, kad ponas Leo Lenox nusišneka. Tiesą sakant, jis pakanakamai protingas žmogus, kad net neabejočiau – jis sąmoningai pasakoja specifinius stereotipus, parinkdamas kuo įspūdingesnius nusipezėjimus iš tų, kokie pasitaiko. Problema yra tame, iš kur išvis tokie stereotipiniai kliedesiai kyla. Juk jie irgi kažką reiškia, jie atsiranda ne šiaip sau, tiesa?
Pradėkime nuo to, ką visai neseniai įvardino ponas Baltasis Vaiduoklis savo straipsnyje apie aukštąjį mokslą: aukštojo mokslo įstaigos, kurios turėtų būti mokslo institucijomis, darančiomis tyrimus, atradimus, analizes, t.y., tiesiog mokslą, turėtų pirmiausiai mokslu ir rūpintis. Atitinkamų mokslo sričių specialistų rengimas turėtų būti funkcija, kylančia iš mokslo, o ne atvirkščiai. Mokslas ir mokymas – tai skirtingi dalykai.
Mes Lietuvoje turime keistai perkreiptą, pripažinkim, grynai sovietūchinę sąvoką – „aukštoji mokykla“. Būtent sovietmečiu mokslas buvo permestas į visokius specializuotus institutus (realiai ir tapusius mokslininkų kalvėmis), o universitetams daugelyje sričių tepalikta mokymo funkcija. Čia viskas ima darytis akivaizdu, vos palygini anglišką „high school“ sąvoką su lietuviška „aukštąja mokykla“. Jau vien dėl užvadinimo iškreiptumo persikreipia pati aukštojo mokslo esmė, aukštasis mokslas staiga iš mokslo pavirsta į mokymą.
Taigi, pirmiausiai apsispręskime, apie ką išvis kalbame? Ar apie mokslą, ar apie mokymą?
Jei kalbame apie mokslą, tai žinoma, yra sričių, kur stebuklingais būdais mokslas išliko. Pavyzdžiui, medikai ruošiami labai neblogai, galime tuo džiaugtis. Todėl, kad jie remiasi mokslu. Būtent mokslu – ir praktika, ir teorija. Nors ir tai, jei kažkam iš politinių pridūrkų pavyks sėkmingai išnaikinti universitetines ligonines (o klausimas apie jų panaikinimą keliamas kas kelerius metus), gausime patys suprantate, ką. Mokslas dings ir teliks ruošimas pagal kokių nors pseudoteoretikų teoriškai iškaltas programas, kurias gerai įsisavinę, kiti pseudoteoretikai dėstys studentams jau keliais dešimtmečiais pasenusius ankstesnių pseudoteoretikų kliedesius. Tą jau turime, pvz., vadyboje. Kur ruošia vadybybininkus.
Vadybibininkai – puikiausias pavyzdys, kur nėra apie ką nei diskutuot. Iš principo, vadyba – tai sudėtingas organizacinis mokslas, tačiau mūsų aukštosiose mokyklose ši sritis paversta į kažkokį kliedesį, kur per 4 metus koks nors VU paruošia pridūrkus-bakalaurus, tinkamus nebent darbui parduotuvėje, o ir tai tik po to, kai išeis kasininko kursus. Čia tikras fenomenas, versle vadinamas bendriniu žodžiu – „vadybybininkas“. Prasmę tam bendriniam žodžiui, reiškiančiam debilavotus, jokių žinių neturinčius, tačiau pertekline savimeile bei pasipūtimu pasižyminčius jaunuolius suteikė ne kas kitas, o mūsų aukštosios mokyklos. Tos pačios aukštosios mokyklos, kurios vietoje vadybos praktikumo, vietoje rimtos atvejų analizės, vietoje modernių metodologijų dėstymo, vietoje komandinio darbo pagrindų duoda kažkokias nykias paskaitėles, kur studentai turi bukai užsirašinėti dėstytojų (tokių pat rinktinių, kaip jie patys) diktuojamus žodžių kratinius, o paskui jau tie, kas bukiausiai viską iškala, gauna geriausius pažymius.
Kaip tik toje srityje, kur reikalingas didžiausias protas, kur negalima tikėti jokiais standartiniais sprendimais, kur būtinas procesų supratimas, nuolatinė viso ko dekonstrukcija, analizė ir savo žinių korekcija, dar daugiau – mokymasis mokytis kasdien, kiekvieną minutę, būtent toje srityje mes gavome vadybininkų fenomeną. Vadybininkas – jaunas debilas visame gražume, tinkamas valytojo darbui, su sąlyga, kad jam gerai išaiškinsi, ką reikia daryt ir prižiūrėsi, kad nepridirbtų nesąmonių. Būtent todėl vadybininkas mūsuose ir vadinamas vadybybininku. Kaip matome, aukštosios mokyklos sugebėjo niveliuoti ne tik žinias ar diplomo vertę, bet ištisą mokslo sritį. Ir dar tą, kuri verslui turėtų būti svarbiausia, nes nuo jos priklauso visos kitos sritys. Realūs vadybos specialistai elementariai gėdinasi save pavadinti vadybininkais, gėdinasi netgi tą žodį – „vadybą“ paminėti. Tai realybė.
Ar turime vadybos srityje kokių požymių, kad universitetai užsiimtų mokslu? Žinoma, kad ne. Lietuvos universitetai nedaro fundamentalių ekonomikos ar vadybos tyrimų, geriausiu atveju jų atstovai pasipiktina aukštojo mokslo sistemos kritikais ir ima klausinėti, ką tie kritikai baigę. Nes jiems vadybos praktika yra tiesiog nesuderinama su teorija. Pagal juos ekonomikos ir vadybos žinovai – tai tie, kas niekada nieko bendro su realia ekonomika ir vadyba nėra turėję. O tuos, kas yra turėję, jie laiko vertais nebent kokių nors kolegijų.
Ne taip seniai Delfyje vienas panašus vadybybos veikėjas plūdosi apie VU kritikus, pats minėdamas Abraham Maslow pavardę, bet nei nesusimąstydamas, kad VU sėdi kažkur apatinėje Maslow piramidės dalyje, o šneka apie dalykus, priklausančius viršutinei daliai. Jau nekalbant apie šnekas iš serijos „ISM per užsakomuosius straipsnius iš kitų aukštųjų mokyklų vagia studentų krepšelius„. Pabandykit įsisąmoninti visą tokių kalbų prasmingumą – „vagia studentų krepšelius„. Ir kas vagia? Bene vienintelė normaliai Lietuvoje veikianti aukštoji mokykla? Ir tai – VU vadybos/ekonomikos atstovų pozicija? Čia, žinokit, ne šiaip kokia pozicija, o įsidėmėtina simptomatika, demonstruojanti daugelio mūsų aukštųjų mokyklų lygį.
Čia galim pasižiūrėti apie reikalavimus aukštąjam mokslui ir apie tai, kur jis išties pas mus yra. Kai nerealizuoti apatiniai reikalavimai, apie aukštesnes dalis išvis net negalim kalbėti, joms tiesiog nėra pagrindo.
Kaip matome, kai kuriose srityse mūsų aukštosios mokyklos atsilieka netgi nuo profkių: pastarosios visad turėdavo tikslą – paruošti specialistus, atitinkančius tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus. O aukštosios mokyklos čia neturi nei reikalavimų, nei dar kažko, o tiktai idėją, kad kuo daugiau atitolsi nuo realybės, tuo labiau priartėsi prie mokslo. Tai išvis kažkokia beliberda, atleiskit, kai kažkokie puspročiai mokslą ima priešpastatinėti realybei. Čia yra fenomenas, vertas fenomenologinio požiūrio ir gilių dekonstrukcijų. Bet pažiūrėkim paprasčiau: yra darinys, kuris siurbia resursus, duoda šaliai kažkokias savo neaiškaus metabolizmo atliekas ir knisa protą, jog taip ir turi būti. Ar galime tarti, kad mokslas čia virto į kažkokį vėžinį diskursą?
Taip, ponas Leo Lenox skundžiasi darbdavių požiūriu. Žinoma, kad yra visokių idiotų. Aš esu, atleiskit, tokių anekdotinių atvejų gyvenime matęs, kad jūs nei neįsivaizduotumėt. Bet klausimas čia ne apie tai, kokių idiotų pasauly esama – jei kalbame apie sistemą, tai turime užduoti sisteminius klausimus. Jie labai paprasti: kokie yra vienos ar kitos grupės tikslai, kokie yra interesai, ko jie siekia? Ne kalbomis, o realiai, kokia jų diskursų esmė?
Kodėl gaunasi taip, kad studentas tikisi iš universiteto gauti žinias, tinkamas darbui ir savirealizacijai, darbdavys tikisi gauti darbuotoją su žiniomis, kuris padidins pajamas, o vietoj to nei vienas, nei kitas negauna to, ko jiems reikia?
Verslas savo bendrąja prasme yra labai paprastas – jis siekia pinigų. Pinigų dauginimas yra verslo tikslas, o pinigų dauginimo priemonės – tai verslo interesas. Specialistas ar mokslininkas padeda uždirbti daugiau – reiškia, imam. Nesuprantam, kaip padeda uždirbti daugiau – reiškia, neimam. Konkrečiais atvejais viskas priklauso nuo to, ar darbdavys supranta specifinio darbuotojo naudą bei nuo to, ar darbuotojas savo naudą moka pateikti, kitaip tariant – parduoti. Viskas natūralu.
Dabar paklauskime, kokie mūsų aukštųjų mokyklų interesai ir tikslai, ko jos realiai siekia? Ir čia atsakymas dar paprastesnis, susivedantis į vieną žodį: xujpariši.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Rokiški, laukiau šito straipsnio 🙂 Išties, žvelgiant į universitetų veiklą, iš pirmo žvilgsnio, administracija žiūri pirmiausiai į apatinę dalį -- kaip išgyventi, daug maž aprūpinti darbuotojus maistu, kad jie neišsibėgiotų, kartais sugeba žiauriai manipuliuoti skaičiais, tam, jog būtų pridengtas bukas nieko neveikimas…
Problema susiformuoja iš to, jog deklaruojamos aukščiausios vertybės, tačiau viskas išsiskiria, kai įsižiūri į visą struktūrą. Negalima sakyti, jog universitetai aukščiausias vertybes deklaruoja be jokio pagrindo. Tai išties egzistuoja, tačiau tai nėra sistema, kadangi paprastai viskas laikosi ant personalijų -- individualios mokslininkų iniciatyvos ir viešosios pozicijos iš dalies pridengia blefą, kuris atsiranda imituojant patį mokslo ir mokymosi procesą. Tačiau problema yra reali. Net ir privačios personalijų (galima ir taip sakyti) iniciatyvos negali pridengti to, kas yra sukurta ir funkcionuoja kaip ydinga sistema. Pirmiausiai -- masiškumas. Apie kokias atvejų analizes galima kalbėti, kai auditorijoje sėdi 200 galvų, o į praktikumus renkasi po 50? Tačiau universiteto administracija taip linkusi taupyti ir tai vyksta pirmiausiai paliečiant kokybės klausimą. Arba kitas pavyzdys: dėstytojo krūvis (auditorijoje) kai kuriais atvejais sudaro 800 valandų. Ir čia mes turime realią problema, kai dėstytojas nustoja būti mokslininku, o tampa kalbančia galva, geriausiu atveju radiju.
Kalbant apie socialinius mokslus, ten yra absoliuti tragedija tyrimų srityje, kuomet dominuojantys tyrimai yra kiekybiniai, o ne kokybiniai. Kitaip tariant, pasiknisai po statistiką arba pats pravedei anketavimą, apibendrinai medžiagą ir tai geriausias darbas. Nesakau, jog tai yra būdinga 100 procentu, yra malonių išimčių, tačiau didžioji dalis mokslo sudaro būtent jo imitavimas. Ir tai, jis atliekamas tuomet, kai atimamas laikas iš šeimos, nes pasiruošimas 800 valandų dėstymo (na, gudraujant šis skaičius sumažinamas, visokie egzaminų taisymai ir konsultavimai įvairaus lygio studentų darbuose pjauna šias valandas, tačiau tik kokiais 25 proc.) reikia žiauriai daug laiko, ypač turint omenyje, kad čia telpa ne vienas dalykas. Žinau žmonių, kuriuos universiteto administracija išnaudoja visais žiauriais būdais, užkraudami dėstyti iki 10 disciplinų.
Pasigilinus, iš kur išplaukia šios iniciatyvos, darosi aišku, kad susiformavusi struktūra išties yra ydinga, reikės parašyti apie tai atskirai…
Bet problema yra ta, jog akademinė bendruomenė tapo beteise ir negali pasipriešinti, o universitetai dažnai daug mieliau investuoja į viešųjų ryšių kompanijas, negu į savo funkcijų atlikimą.
Gal ir kratinys gavosi, bet čia dėl to, kad stengiausi koncentruotai apžvelgti tas problemas, kurios kankiną aukštojo mokslo sistemą…
P.S. Ar galima sakyti, kad Leo Lenox užtrolino Rokiškį?
Ponas, kad Leo Lenox bandė trolinti ir parašė atviriausią įmanomą provokaciją, pilną tokių nusišnekėjimų, kurie, neabejoju, kai kuriems paskaičiusiems dar ir pasirodė, kaip gryna tiesa -- tai akivaizdu. Bet jis užkabino tinkamus dalykus. Nes tai žmogus, kuris rimtai mąstantis.
Būna visokių nesąmonių pas mus su verslu. Bet visas verslas turi aiškius imperatyvus. O aukštasis mokslas -- kaip tamsta sakote apie savo pastebėjimus, „gal ir kratinys gavosi… koncentruotai apžvelgti tas problemas“.
Vat čia ir yra esmė: kai bandai apžvelgti tas aukštojo mokslo problemas, tai jų kiekis ir prisipainiojimas gaunasi toks, kad bendra išvada apie tą sistemą telpa į vieną žodį: xujpariši.
Tiesa? 🙂
Išties tai yra labai elementarūs dalykai -- vizija, misija ir vertybės. Kurių jie neturi. Ir, manau, kad neturės. Pagal nomenklatūrinį įsivaizdavimą viziją, misiją ir vertybes galima nusipirkti. Arba šiaip pasidaryti patiems, jei neužtenka pinigų. Ir paskui to juk nereikia laikytis -- ta vizija, misija ir vertybės jų suvokimu skirtos tik propagandiniams tikslams.
Tai tragedija.
Na taip, išties viskas išplaukia iš to paties iškreipto vaizdo apie universitetus. Ir atsiremti nėra kur, nes duomenis apie savo veiklą universitetai arba klastoja, arba iškreipia. Visas procesas vyksta be galo sąmoningai, bet čia grynai kovos dėl valdžios išraiška. Blogiausia, jog yra sričių, kur nėra kompetetingu specialistų dėstyti atitinkamas disciplinas, tačiau jos vis tiek dėstomos, nes populiarios, o tai reiškia, jog reikia pasiimti pinigus. Aš permečiau akimis, dėl vadybos studijų -- jos vykdomos 12 iš 14 valstybinių universitetų, o jeigu gerai pagalvosi, tai iki 1990 tokios disciplinos apskritai Lietuvoje nebuvo, o paskui staigus bumas. Akivaizdu, jog negalėjo staiga atsirasti tiek specialistų, tačiau buvę planinės ekonomikos žinovai staiga persikvalifikavo. Suprantu VDU vadybos studijas -- jos formavosi iš išeivijos mokslinio potencialo, tačiau ir ten nesusiformavo jokios mokyklos, kadangi tradiciniai ryšiai su išeivija pradėjo trūkinėti, mokslininkai išsivažinėjo ir dabar, pasižiūrėjus į profesūrą, darosi graudu. Nors gal jaunoji karta ir teiktų vilties, bet čia jau diskusijų klausimas.
Tokių reiškinių dėka ir vyksta studijų devalvacijos procesas.
O šiaip tai tikrai universitetams trūksta elementariausių tikslų, kurie neapsiribotų vien išgyvenimo klausimo kėlimu.
Aš tai sakyčiau, kad Rokiškis čia užtrolino ne tą straipsnį 🙂 Verslas turi aiškius imperatyvus, sutinku. Tačiau neturi verslas pas mus tiek moralumo, kiek Rokiškis įsivaizduoja. Galbūt, verslas neturi tiek moralumo, kiek Rokiškis. Mėginti kompleksinės problemos dalį numesti nuo verslo pečių yra šiek tiek diletantiška.
Aukštasis mokslas galbūt kiek pasimetęs, irgi sutinku. Tačiau jis pasimetęs ne pats iš savęs, jis pasimetęs, nes orientuojasi ne į kokybę, o į biurokratų primestus rodiklius, pagal kuriuos yra finansuojamas (į studentų su krepšeliais skaičių). Kas yra vieno kiaušo iškastravimas, kitaip: darbas atliktas ne iki galo.
Problemos akivaizdžios, tačiau didžiąja dalimi vis dar neįvardintos, iš dalies ir dėl pačių apsileidimo, iš dalies ir nenoro įvardinti problemas. Visos struktūros dalys nesiryžta nusakyti realios situacijos, o žmonės iš šalies to taip pat nedaro.
Ponas Leo, argi kur nors minėjau moralumą? Pakanka turtinio imperatyvo čia.
O dėl biurokratų primestų rodiklių -- tai ne tik rodikliai, tai ir struktūralumas biurokratinis primestas, kas yra dar blogiau. Nesupranta biurokratai, kam tas mokslas. Jie neskiria mokslo nuo mokymo.
Beje, pastebėkit, ponas, kad ir tamsta painiojat čia mokymą su mokslu. Juk taip lengva pasimesti, kai kažkas pakiša specifinius žodelius, tiesa? 🙂
Ha. Paspaudęs „Leave comment“ jau žinojau, kad priskabinsite prie mokslo ir mokymo 🙂 Labai gerai įterpėte šią distinkciją. Taip gerai, kad ji net papildymo verta. Skiriu ne tik mokslą ir mokymą. Dar skiriu ir kelis mokymo lygius, t.y. mokymo tikslą. Atsakydamas į klausimą, kurį dabar aptariau ir sumuodamas ir sistemindamas visą mūsų (visų trijų) diskusiją, pasakysiu tiek: aukštojo universitetinio išsilavinimo įstaigos turėtų (!) mokyti tam, kad paruoštų aukštuosius mokslininkus, t.y. mokslo rinkai. Neuniversitetinio išsilavinimo įstaigos – visai kitai rinkai. Sakysite, disproporcija? Taip, tačiau aukštasis mokslas (tikrasis, kurio dažnai mes nesuprantam) yra pasiteisinęs tiek daug kartų, kad tos investicijos turėtų būti suvokiamos kaip gyvybiškai svarbios valstybės ir visuomenės progresui.
O apie moralumą -- aš nesakiau, kad jūs moralus. Verslas savaime yra antimoralus, jame neturėtų būti jokios moralės įpainiota. Tačiau dažniau (savo nelaimei) būna, nes du mano pavyzdyje minėti darbuotojai (išsiunčiami neapmokamų atostogų) būna kieno nors draugai, „pastogininkai“, švogeriai ar dar kas nors. Jų darbas, tuomet, yra matuojamas ne per finansinę prizmę. Todėl jie, net būdami neefektyvūs, nelekia į gatvę ant subinių.
Va, ponas, jei jau visgi atskiriame mokymo ir mokslo procesus, tai tada panagrinėkim, kas jie yra, o ne mechanistiškai skirstykim į kažkokius mokslininkus ir nemokslininkus.
Kas yra mokslas? Tai žinių išgavimo, sistematizavimo, kaupimo ir paskirstymo procesas, tiesa? 🙂 Ir jis gali vykti labai įvairiuose mokymo įstaigų lygiuose, pradedant vaikų darželiais ir baigiant specializuotais tyrimų institutais.
O mokymas? Irgi lygiai taip pat -- jis vyksta įvairiuose lygiuose, tiesiog perkeliant bendrinį mokslo žinojimą į konkrečias galvas.
Ar mokymo įstaiga turėtų orientuotis į tai, kad jos žinias gavęs asmuo būtų skirtas tam tikrai specifinei rinkai, darbovietei ar pan.? Akivaizdu, kad tai įmanoma nebent nišiniais, specializuotais atvejais, kas savaime suponuoja tokių atvejų išimtinumą iš bendros taisyklės.
Tuo tarpu bendru atveju vienintelis esminis mokymo tikslas turėtų būti tiesiog žinios, suteikiamos tam, kad jas gavęs žmogus galėtų pereiti į aukštesnį žinojimo lygį, t.y., gautų poreikį dar aukštesnėms žinioms.
Aukštosios mokyklos neturi ruošti mokslininkų, kurie dirba kažkurioje mokslinėje ar profesinėje organizacijoje (nebent kalbėsim vėl apie išimtis). Nes tai būtų tiesiog profesinis rengimas 🙂
Aukštosios mokyklos turi ruošti žmones, kurių žinios yra tokios, kad norint jas dar labiau pagilinti, norom nenorom tektų jas gerti ne iš mokymo įstaigos, o iš paties mokslo spenio, taip tampant mokslo vystytoju.
Ar pagaunate skirtumą tarp vertikalių (žinių) ir horizontalių (pritaikomumo) ryšių? 🙂
Tamsta padarėte tik vieną klaidą -- užmiršote, kad mokymasis irgi yra žinių kaupimo galvose procesas, o ne rūšiavimas pagal būsimas darbovietes.
Ir nereikia čia į reikalą painiot blogųjų vertelgų -- tai tik vandens drumstimas diskusijoje, nors ir labai smagus bei troliškas 🙂
Neisivaizduoju kaip galima kazka kazko ismokyti.Galima tik ismokt imho.
Na geriausiu atveju „mokymas“ bus susistemintas duomenu,informacijos,ziniu ir „supratimo“ pateikimas.Thats it.
Kazkiek apie mokymasi:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=MzS5V5-0VsA
Problema tame, kad pas mus mokslo niekam (beveik) nereikia. Nei „valdžiai“ nei „verslui“. Daugumai paprasčiausiai reikia… „darbininkų“. Kolegijų lygio.
O dabar turim situacija, kai univerai gyvuoja vien dėl to.. kad gyvuotų. Kas antra tura valytoja turi „auštojo mokslo diplomą“ kuris netinka net apsivalyti
Mokslas ir žinios nėra toks jau vienmatis ir trivialus dalykas, kad jį taip paprastai vertinti 🙂
Aš panašiais atvejais labai mėgstu remtis IT įmonėmis, kur žinių lygis didele dalimi lenkia aukštąsias tiek, kad sunku lyginti. Tai čia išsyk klausimas: argi nereikia mokslo tokioms įmonėms? Akivaizdu, kad reikia, tačiau aukštosios mokyklos elementariai ir banaliai nesugeba paruošti specialistų taip, kaip jie, pripažinkim, neretai patys save paruošia iš savo pačių fanatiško atsidavimo šiai taikomosios matematikos sričiai.
Bet prieinama iki to, kad kai kurie akademiniai pridūrkai netgi sugeba pareikšt, esą IT nėra mokslas, čia kolegijos turi specialistus ruošti. Žinoma, galima su tuo sutikti -- ir medikus, ir chemikus, ir fizikus, ir išvis bet ką gali kolegijos ruošti, įskaitant ir universitetų dėstytojus 😀
O kiek tokių atsilikusių mokslo sričių realiai yra dar? Sakyčiau, pakankamai daug. Gal tiesiog kitos ne tokios fenomenalios, kaip IT. Ar galime sakyti, kad čia verslas kaltas dėl to, kad pats žinių sferoje pasiekia daugiau?
Ir beje, aš čia kalbu net ne apie taikomąsias kokias nors sritis, kurios vystomos versle dažniausiai, o apie pakankamai rimtas sferas, pvz., duomenų valdymo optimizacijos netrivialius sisteminius uždavinius, kur savo esme grynas akademinis mokslas. Čia, beje, kartais kai kas užsuka iš tokių unikumų pakomentuot.
O smagiausia, kada dėstytoja pasakoja apie atvejį, kada gauna laišką iš, pasak jos, nemažos įmonės direktoriaus, kuriame pilna klaidų, o kaip pavyzdį pateikė žodį „dalivauje“. Vadovas…
Taip, gramatinis argumentas neretai pakeliamas, kai pritrūksta argumentų į temą. Tai paplitę. O ir situacijos, kai pvz., koks chemijos darbas vertinamas, numušant balus už rašybą -- kažkodėl pas mus įprastos.
o kodėl vadybos asai (visokie rokiškiai, commonsense, didelių telekomunikacijų, pramonės, energetikos įmonių menedžeriai ir pan.) neina dėstyti (na, padėstyti, bent porą valandų per savaitę) į universitetus (žinau, kad įmonių vadovai progines kalbas kartais pasako)? neįsileidžia? o gal eina (ISM, kiek girdėjau geresnė situacija)? būtų įdomu sužinoti.
Į ISM eina -- šis taip kompensuoja savo vadybinių tyrimų lauko ribotumą. O kitur -- man atrodo, nelabai kam įdomūs tie specialistai, kai yra savų dėstytojų. Aišku, yra ir dar kita problema -- vadybos specialistui dažnai nelabai įdomu ir atlygis, kurį kokia nors aukštoji gali pasiūlyti, tad darbas labiau idėjinis.
O kas sako, kad neina? Aisku visuose universitetuose nepadestysi, nes kitiems daiktams laiko neliktu. Kitas klausimas yra, kad mes inesam tokia sumaisyti i nusistovejusia tvarka, kad nelabai nori, kad mes destytume.
Gal todėl, kad už dėstymą universitetai juokingai mažai moka, nebent būtumei profesorius (nors ir dėl pastarųjų nesu tikra), ar imtumei pakišas.
Kai vieno gerai uždirbančio pažįstamo kažkada paklausiau, kas jį motyvuoja dėstyti universitete, jis pasakė tiesiai šviesiai: „Dėstau tam, kad CV atsirastų dar vienas įspūdingesnis įrašas -- universiteto dėstytojas“.
Kita mano draugė, turinti dr. laipsnį ir dirbanti dviejuose universitetuose, išgali išsinuomoti tik kuklų bendrabučio kambarėlį Kamčatkoje.
Įdomu, kur čia gali prireikti tokio įrašo CV :-/ Kokioje nors valstybinėje tarnyboje?
Kai kurioms pozicijoms dėstytojavimo patirtis būna laikoma tiesiog vadovėliniu minusiniu balu.
„darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.“
Čia, tipo, Rokiškis norėjo pasakyti, kad yra ne taip, kad taip nėra?
Aš KITOKIŲ darbdavių gyvai nesu sutikęs. ERGO, tokie tik ir būna. Anie idealūs, apie kuriuos Rokiškis, man matyti: knygutėse, laikraštukuose, Holivudo filmuose. Ergo, tai (pa)mokslinė fantazija.
Visi pirkėjai žiūri, kad prekė būtų kuo kokybiškesnė ir kad mokėt už ją reiktų kuo mažiau.
Ponas Fanta, o gal problema jūsyse? Ar tamsta tikrai parduodat darbdaviams tą prekę, kurios jie nori? 🙂
Rokiškis, vienas geriausių tavo straipsnių 🙂
NB, įtariu, kad niekas nekviečia, nes tada dalis studentų suprastų, kad tai ką jie „mokosi“ universitete yra šūdas.
Taip, atrodo, galimai yra ir tas reikalas -- kad bent jau VU atsisakė bendradarbiavimo su TOC specialistais būtent dėl tokių aspektų.
Esu girdėjęs bajerį, kad taip pat būdavo atsisakoma kituose fakultetuose tuo metu mieste viešinčios profesūros, motyvuojant biesas žino kuo. O aš įsivaizduoju kuo. Tokie dalykai yra beprecedenčiai, tad pamėginti paaiškinti tam tikriems centre sėdintiems fizikams ir chemikams, kokio velnio fakultetui reikia dar praktikų, jei visko jau dėstytojai išmoko (gi turi kokį nors vadybos kursą!) yra kaip reikiant iššūkis. Juo labiau, kad dėl to bendradarbiavimo per kelias institucijas reikės atsiskaitinėti Švietimo Ministerijai, kuri dar pyst ir neaprobuos tokio dalyko… Biurokratų baimės atmosfera, manau, tokiems sprendimams turėjo didelės įtakos. Kita vertus, pasyvi ir bruzdėti (kad nepradėtų kas nors iš viršaus grūmoti) nelinkusi fakultetų vadovybė irgi prisidėjo. Visgi, dvidešimt metų po ministerijos padu dar savo…
Netikiu, kad fakultetų vadovybė nenori pagerinti savo mokymo programų. Tiesiog, tokiam programų gerinimui reikia Švietimo Ministerijos aprobacijos, o iki jos prisikasus visi TOC specialistai bus jau išmirę.
Žinot, ponas, o čia užkabinot įdomų dalyką. Kadangi pačiam man kadais teko turėt su pedagogine sistema reikalų iš vidaus, tai žinau, kad žmonių ten yra nuostabių, o gilintis ir gerinti švietimą jie labai stengiasi. Kol patys nesusiduria su biurokratiniu liūnu. Ir kuo daugiau perima ministerija, tuo viskas klaikiau.
Faktiškai, vos tik ministerija prikiša prie kažko nagus, išsyk tas dalykas nužudomas nomenklatūriškais kliedesiais, net jei finansavimas tam reikalui kokiu nors stebuklingu būdu padidinamas dešimteriopai. Žiauru.
Kadangi man odarbas truputį susijęs su Jūsų minimomis įstaigomis, tai galiu pasakyti, kad abu truputį nusikalbate.
Rokiškis perdag mistifikuoja ministeriją,
O leo lenox pamiršta akademinę mafiją.
Deja neturiu šiuo metu daug laiko, kad galėčiau apie tai plačiai dėstyti, bet gal kada gyvai.
Labai smagu matyti, kad šitos problemos rūpi ir paprastiems žmonėms. Tai parodo, kaip jie mato gan sudėtingą AM ir MT politikos pasaulį.
Ponas Romeli, tamsta užsirovėte su savo kalbom apie mistifikavimus. Biurokratinės sistemos auginimosi mechanizmai man puikiai žinomi. Taip kad čia dabar jums maža nepasirodys.
Štai jums klausimas, nuo kurio ministervos veikėjus ištinka protinis kolapsas (su sąlyga, kad išvis jiems tą klausimą pavyksta suvokt):
kvalifikacijos tikrinimo metodai turi būti paremti iš anksto apibrėžiamomis žiniomis (t.y., tiesiai įvardinamais reikalavimais), iš anksto vienareikšmiai žinomais tikrinimo kriterijais ir vienodomis galimybėmis, o ne neskaidrumu, nepatikrinamumu, slaptumu ir pan.. Kodėl ministerva sukūrė priešingą sistemą?
Čia, ponas, galit išvis neprieštaraut, nes čia prieštaraut nėra ką -- klausimas idiotiškai bukas ir sprendimas jo toks trivialus (atviras egzaminas su ~50-100 komplektų iš anksto skelbiamų užduočių, paskirstomų egzamino metu), kad išvis nėra ką kalbėt. Čia tiesiog tamstai pamąstymui apie „mistifikavimą“ ir realias ministervos nomenklatūrines intencijas. Kad tamstai disonanso kiltų.
O kad maža nepasirodytų, tai dar pabandykit pagalvoti, kokio intelekto veikėjų galvose kilo idėjos apie tai, kad kažkoks mokyklinis egzaminas visam gyvenimui nulems stojimo į aukštąsias galimybes. Čia atsakymo irgi galit nerašyt, nes klausimas su dar akivaizdesniu atsakymu.
Tai kai šitą apgalvosit, tai užsiduokit dar vienu klausimu -- kodėl gi neatleisti iš ŠMM kokių 98 procentų darbuotojų, paliekant tik būrelį finansistų ir ministrą su kokiais 4-5 padėjėjais. Ir štai čia, jei rasite argumentų neatleidimui, tai parašykit -- įdomu bus išgirst.
Tik nereikia rašyt apie specialistus -- mokyklose ir kitose įstaigose dirba realiai geresni švietimo specialistai, nei nuolatiniai ŠMM darbuotojai, tad viską, kam reikia specialistų, galima realizuot išoriniuose procesuose.
Jaučiasi pyktis Rokiškio balse.
matomai rašė alkanas, arba prastai ko nors užvalgęs.
Atleisti 98% ministerijos darbuotojų bus galima tą pačią minutę, kai tik pagrįsite pavyzdį, kur tai sėkmingai buvo padaryta užsienio šalyje (čia mes konkrečiai apie ŠMM, todėl Kanados pavyzdys ne itin). Nes nepanašu, kad kur ES ar pasaulio švietimo ministerijos funkcijas atliekančiose įstaigose būtų 10 žmonių.
tie žmonės, kuriuos čia ramia sąžine norima išgrūsti yra to paties vieno ministro ir kelių jo patarėjų rankos ir galvos, renkančios ir apdorojančios informaciją, kurios tie 2% laimingųjų išsaugojusių darbą nespėtų padaryti.
Tai kad tai veikia ne visada efektyviai ir sukuria papildomą biurokratinį aparatą, aš nesiginčijų. ir dėl atrankos galima konstruktyviai padiskutuoti, bet tamstos pykčio priepolio metu padiktuoti argumentai nėra astiprinti tamstos asmeniu, panašu į pašiauštą keterą, kurią rodo katės, kad labiau „pagasdinti“.
Kas liečia mokyklose dirbančius realiai „geresnius specus“, tai truputį persūdėt. Tikrų gyvenimo mokytojų, o ne nenusisekusių neurotikų atsigriebiančių ant vaikų už savo nevykusius gyvenimus, mokyklose yra, bet jų tikrai labai mažai.
Keista, tačiau man atrodė, kad toks žmogus kaip tamsta tikrai žinote, kokio kalibro ir motyvacijos žmonės stoja į pedagoginį, (šiuo metu pervadintu dar geriau -- į LEU). Man dar tik pradedant galvoti apie studijas visi bendraamžiai jau senai žinojo, kad pedagoginis, tai vieta, kur „nugulsi“ jei nepasiseks niekur kitur. Dalis mažiau gabių automatiškai savo vilčių nekėlė aukščiau kaip „pedagaškė“. Va tie specai paskui baigia ir eina į mokyklas, sudaryti tos „realiai geresnės švietimo specialistų grandies“, kuriems savo atžalų manau tamsta nenorėtų patikėti.
Jei dar užmetant akmenų ir į kačiuko Leo daržą, tai galiu pasakyti, kad tokie mokytojai yra tos akademijos produktas, kuriai taip rūpi „laisvė mąstyti“, „auginti mokslo šviesulius“ etc. Iš esmės tai yra tokia pati mafija, kurios tikslas plauti pinigus. Per krepšelius, ES pinigus ir panašų dalyką. vienas iš šio garbingo universiteto programų autorius paklaustas ar atiduotų savo vaikus mokinti specialistams, kuriuos jie ruošia, atsakė „ne“. Deja į klausimą „tai kodėl neuždarot tų programų?“ atsakymo nebebuvo. Jei ministerija pabando kištis (ne visai ministerija pati, bet per pavaldžias įstaigas, kaip kad SKVC) ir tokias programas ar įstaigas uždarinėti ar dar kitaip optimizuoti, tai iš karto pursloja akademinė mafija dėl „autonomijos pažeidimo“. Pasipila straipsniai delfyje ir kitur.
Kai tik tai sugalvojama nauja priemonė parodyti tingumą ir impotenciją, iš karto daromas mokslas priemonei apgauti. Va, buvo ISI citavmo reitingai pagal straipsnius. pažiūrėkit kaip staigiai pradėjo augti tų straipsnių Lietuvoje (duomenys viešai prieinami) ypač 2004 kuomet krūva Lietuviškų mokslinių žurnalų buvo priimta į ISI web of knowladge. Pas mus taip gerbiamos „akademijos“ atstovai generuoja tokius skaičius, kad net gėda. Na bet padirbėjo keletą metų ir reitingai pradėjo augti. Ne man aiškinti, kaip reitingus apgaudinėti. Ir nors duok dieve daugiau tokių, kaip kačiukas Leo, bet nemenka dalis sėkmingai kuria pseudomokslą ir toliau: cituoja patys save, arba labai siaurą uždarą akademinį ratą, arba rašo kolektyvinius straipsnius įtraukiant 20 bendraautorių, kurie rašo lygiai tokius pačius straipsnius įtraukdami ir tave… etc.
Kad mokyklinis egzaminas neturėtų užrišti viso gyvenimo stojimų, tiesos yra, bet itin gabių žmonių, kuriems dėl vienkartinio proto užtemimo būtų sugadintas visas gyvenimas kažkaip nesigirdi. Pats asmeniškai pažįstu žmogų, kuris šiuo metu perlaikinėja valstybinius egzaminus, tam, kad galėtų stoti ten kur nori ir tame tragedijos nemato.
Pats gerai išmanot sistemas, o apsimetat, kad nežinot, kad jokia sistema tobulai neveikia ir generuoja tam tikrą procentą broko (šiuo atveju genijų skaičių, kuriuos „sutraumavo“ pedagoginė sistema, kad jie vargiai mokyklinį išlaikė)
Vienintelis dalykas dėl kurio galima su tamsta sutikti ir kurio aš neišmanau taip gerai, kad galėčiau lengvai ginčytis tai yra, kaip daryti atranką į visokias valstybės tarnybas.
Mano kuklia nuomone: jei reikia žemiausios grandies darbuotojų 5 užduotims atlikti, tinka ir testai, jei reikia middle management reikia jau ir pokalbio ar vadovavimo įgūdžių. Jei reikia, aukštesnio vadovavimo lygio -- reikalauti jau ir patirties.
Ahahahahah, reiškia gerai užkabinau, kad parėjo argumentai apie mano asmenį ir faktinis nulis (su lotuliukais iš serijos „parodykit pavyzdžių“) apie tai, kodėl nereikėtų tų 98 procentų biurokratų atleidinėti (jei neskaitysim to, kad yra kažkokie specialistai, kurie bbž, ką daro).
Kaip matau, nei vienos ministerijos vykdomos funkcijos (išskyrus finansavimą), kurios nepavyksta deleguoti, įvardinti tamstai nepavyko, tiesa?
LoL.
Taigi, visgi tai reiškia, kad keleto žmonių didumo ministerija visgi galėtų susitvarkyti, deleguodama savo užsigrobtas funkcijas išorinėms institucijoms, pvz., mokykloms, kolegijoms, universitetams ir t.t.? 😀
Čia, ponas, labai smagiai pavarėt, tačiau jei truputį vėliau dar kartą perskaitysit savo pasisakymą, pamatysit, ką pats to nepajutęs, pademonstravot 😀
Rokiški,
Nedirbu aš ministerijoj jei tą norėjai pasakyti 🙂 tiesiog esu visą virtuvę matęs iš arčiau.
Kas link delegavimo, tai jo, paprašai universitetų parodyti, kiek jie turi patalpų, kuriose atliekami moksliniai tyrimai (tai kaip vienas iš krūvos rodiklių apie mokslo kokybę) (taip yra mokslo kuriam patalpų daug nereikia, bet ką ir sakau čia vienas iš rodiklių) tai universitetai pateikė skaičius. atliko patikrinimą ir paaiškėjo, kad prirašytas buvo katilinių, vestibilių ir panašus plotas. Paprašė FTE (etatu) gavo headcounta. ir tt ir panašiai. Tai jei tą daro universitetai administruodami, kas garantuoja, kad jie nemeluoja ir neapgaudineja darydami moksla ?
delegavimas yra pasitikėjimo teise, ar ne ? jei negali pasitikėti, tai kaip deleguosi ?
Ponas, kas čia kalba apie pasitikėjimą? Yra kalba apie rodiklius. Nustatai ir matuoji -- vat ir viskas. Pasiunti kartą per metus auditą -- patikrina. Akcininkai įmonėms irgi deleguoja visokias ten teises, o ar tai reiškia, kad tos įmonės akcininkų pinigus išvagia, ar kad padaugina? 😀
As kaip tik ka apsigynes bakalaura ekonomikos ir vadybos fakultete pasisakysiu. Ten vyrauja kazkokia identiteto krize, jie patys nezino ka jie ruosia, ar mokslininkus ar darbininkus, lyg ir mokslininkus, bet viskas susiveda i „vaikuciai cia yra exelis, o taip atrodo tabelis, dabar paspauskite…“ Apie didziaja dali ten sedinciu (butent sedinciu) akademiku tai geriau isvis patylesiu, yra aisku ten ir superiniu zmoniu, bet ka jie ten veikia man tikra misle.
Tarp kaikuriu studentu ten vyrauja kazkokia iliuzija is serijos „baigsiu univera pigiau nei uz 2000lt/men nedirbsiu, nes busiu ekonomikos bakalauras“ wow indeed, ir nesvarbu, kad nezinai kuo pelno mokestis skiriasi nuo pajamu mokescio.
Betkoki nora siekti akademines karjeros, psichiskai sveika zmogu, atbaido faktas, kad didzioji dalis ten sedinciu akademiniu sviesuliu, net i vidurine klase nepretenduoja, o prie algos prisiduria prievartaudami studentus nusipirkti ju knygute, nes ten jei nori islaikyti egzamina „reikia perskaityti nuo 6 iki 12 skyriaus“.
Vienintele paguoda yra ta, kad as nuo pirmo kurso dirbau, tai nesijauciu nuleides i klozeta 4 metu.
Aš atsiprašau, kad tik dabar atsakau, nes per komentarų kiekį jau nesusigaudau.
Čia tamsta tiesiog viską įvardinate taip, kad klausimai ir nekyla. Nebent tik klausimas, kokio galo tamsta išvis tų vadybos bakalauro studijų ėjot. Kad minusinių balų darbo atrankose gautumėt?
Dėl tų studentų su iliuzijomis -- nesyk matytas vaizdas. Ateina į atranką nemokša, neturintis jokių žinių, universitete bukai rašęsis konspektėlius, juos atmintinai kalęs, nieko nesupratęs ir viską greit užmiršęs, o paskui nori gero atlyginimo ir geros darbo vietos. Kurioje, kas įdomu, net nežino, ką norėtų veikti. Į jokį klausimą apie tai, kaip įsivaizduoja savo darbą ar karjerą, ko išvis gyvenime nori, etc., nesugebantis atsakyti. Ir kvailai mirksintis akutėmis, išgirdęs žvengimą 😀
Tai tokie tipiniai ir ryškūs fruktai, kad po kiek laiko galima net išmokti juos identifikuot iš pirmų sakinių 🙂
Realus (ir kas svarbiausia -- ganėtinai tipinis) dialogas:
-- Kaip tu įsivaizduoji savo karjerą mūsų įmonėje, kuo tu norėtum užsiimti labiausiai?
-- Nežinau…
-- O kiek atlyginimo norėtum gauti?
-- Na… Gal 3000 pradžiai….
O ka as budamas astuoniolikos galiu ismanyti? 🙂 Man isvis ta vasara po 12 klases rupejo kuo daugiau alaus isgert. Cia yra isvis nesamone, reiketu uzdraust iskart po 12 klases stoti i universitetus.
Va, čia užčiuopiam dar vieną variacijų šaltinį, kuris dar ir egzaminais sunkiai nufiltruojamas, tiesa? 🙂
Pakopinsiu ką atsakiau leo lenox toje trydoje apie mokslą: Nelabai supratau, apie ką šitas “najiezdas”, netgi tikslinga šitą rašliavėlę būtų pavadint tryda. Aišku, būčiau baigęs aukštąjį mokslą, gal tada ir suprasčiau. O jei rimtai, tai galiu papasakot apie KTU informatikus, su kuo jie valgomi ir kokia iš jų nauda. O naudos jokios, absoliučiai. Vienas mano draugų metė studijas įpusėjus pirmam semestrui argumentuodamas: “naxer man Word’as ir Excel’is kaip disciplina, jei aš atėjau iš KTU gimnazijos ir tai seniai moku paliubomu?” Nežinau tiksliai, kaip su programeriais reikalai, bet vienas pažįstamas aria Sonex už juokingus pusantro tūkstančio(čia autoriui, kuris piktinasi, kai žmonės nemoka skaičių raidėmis išreikšti) su intencija, kad “aš čia gausiu daxuje patirties”. Kas čia blet do patirtis kažkokioj šūdų kompanijoj, kuri priklauso tiem patiem KTU dėstytojams,kai tokią patirtį turėtum atsinešt iš univero? O šiaip, reziume toks: dirbu keletą metų vienoj kompanijoj JAV(dirbu iš namų ir dirbu kada noriu), esu nieko nebaigęs ir pakolkas neplanuoju baigt, nes nematau jokios prasmės kišti pinigus į tuščią fanaberiją, kuri Lietuvoje vadinama aukštuoju mokslu.
Čia dvi problemos su tais wordais-exeliais, kurių moko informatikus: viena vertus, į IT ateina kažkiek tokių, kurie išties nesigaudo IT (ypač tai ryšku buvo prieš kokius 10 metų, o su mūsų aukštųjų reakcijos tempais -- tai lyg vakar). Ir tie žemo lygio studentai tempia žemyn visą mokymo programą (mokoma taip, kad išmoktų ir blogiausi, atitinkamai -- pasekmės). Dar galim pridėti, kad su valstybinio egzamino sistema ši bukų studentų problematika tampa dar gilesne.
Antra vertus, yra tiesiog darbuotojų, kuriems reikia duoti darbo. Vat nesupranta žmogus skirtumo tarp nuorodos ir rodyklės, tačiau wordus-exelius gerai išmano. Tai tegul apie tai, ką supranta, apie tai ir padėsto. Paprasta logika, demonstruojanti visą puvėsį.
O tamstos atvejis -- ganėtinai paplitęs IT. Čia kaip tik tas mokslas, kur atradimus neretai daro su akademine sistema nieko bendro neturintys žmonės 🙂
Taigi, stojamieji universitetų egzaminai čia būtų uoj kaip gerai.
Tai dabar užduokim klausimą, kodėl yra padaryti sisteminiai sprendimai, žinomai bloginantys padėtį ir kas už tai atsakingas? 🙂
Pono Leo straipsnio net ranka nekyla komentuoti. Labai gerai vienas komentatorius parašė apie jį -- tryda. Ar tai speciali provokacija, ar iš tiesų autorius skraido kitame pasaulyje nežinau, nepažįstu autoriaus.
O Rokiškio straipsnis, subjektyviai vertinant, auksinis. Labai puikiai perteikia visas mano mintis apie aukštąjį mokslą. Ir kaip turėtų būti, ir kaip yra Lietuvoje (ypač ta dalis apie vadybininkus 🙂 ).
„kokie mūsų aukštųjų mokyklų interesai ir tikslai, ko jos realiai siekia?“. Čia įdomus klausimas, į kurį atsakyčiau ne xujpariši. Aukštosios mokyklos yra kaip koks organizmas. Arba primityvi gyvybės forma, perkeltine prasme. Kaip ir kiekvienas primityvus organizmas, taip ir aukštosios mokyklos vadovaujasi instinktais. Pagrindinis -- savisaugos, išlikimo. Kitaip sakant, aukštosios mokyklos realiai neturi jokių tikslų, misijų, jos tiesiog egzistuoja ir kovoja už savo būvį. Tam, kad gerai gyventų, reikia pinigų, pinigams reikia studentų, todėl jų kaip įmanoma stengiamasi pritraukti. Kai Seimas sugalvoja restruktūrizaciją, šios priešinasi iš paskutiniųjų. Studentams suteikiamos žinios yra tik rezultatas, kaip atlieka, o ne tikslas. Taigi, aukštosios mokyklos, mano supratimu ir yra tokie paprasti ir primityvūs organizmai.
@NB: jūs taip pat ne dažnai einate ten, kur nesate laukiami, tiesa? 🙂
@fanta: visada, kai kyla noras ką nors pasakyti apie darbdavį, užduokite sau klausimą „kodėl aš pats nenustoju `vergauti` savo darbdaviui ir neįkuriu savo verslo?“
A-ha, standartinė „mes verslininkai, pasaulio valdovai, o jūs, šiukšlės, patys to nesugebėtumėte“ pasakėlė. Kaip kažkada dainavo „Motorhead“ -- just ’cause you got the power does not mean you got the right. Žmonės ne kuria savo verslą, kad nevergautų. Žmonės išeis į Western Union, IBM ar Barclay’s Capital, užuot vergavę mūsų vietiniam dievukui-verslininkui. Dievaži, pažįstu ne vieną tokį išėjusį. Žmonių ne tik atlyginimas, bet ir savivertė, o su tuo – požiūris į darbą, produktyvumas, bendravimas su klientais padidėja kokiais 30%. Tai yra smagiausia dalis – sienos atviros, mūsų dievukai-verslininkai, jei nepradės investuoti į savo darbuotojus, nebeturės su kuo dirbti. Matai, gaunasi uždaras ratas. Nemoki -- geri neateina. Geri neateina -- nemoki. Nes geri turi kur kitur eiti. Ir taip lietuviui verslininkui ir reikia. Rinka už jį galingesnė. Reikia būti arba aklam, arba verslininkui, kad šios bėdos nematyti. Nes užtenka atsidurti dirbančiojo pusėje, kad tas imtų badyti akis.
Tu bent skaitei, ką aš parašiau?
Ne, nachuj?
palaimintieji idiotai
Panašu, kad ponas Leo ne trollino :/ O gaila. Vėlgi, analizuojant komentarą ir ką autorius norėjo juo pasakyti, matosi, jog tiesiog liejamos emocijos, dėl neteisybės pasaulyje (Lietuvoje). Jau girdėta dainelė -- verslininkai blogis, neduoda didelių algų, tik išnaudoja vergaujančius darbuotojus. Nelabai ką į tokias nesamones ir galėčiau atsakyti.
Kitavertus, sudomino mintis apie užsienio kapitalo atėjimą į Lietuvą. Įdomu tai, jog ši mintis buvo priešpastatyta mano teiginiams, nors aš su ja pilnai sutinku :). Užsienio kapitalo atėjimas yra GERAI. Ir tai, jog „vietinių dievukų-verslininkų“ vietą užimtų kažkas kitas, irgi yra gerai. Lietuviai gautų didesnius atlyginimus, galbūt nebeliktų „vadybininkų“, apskritai bendras vadybos lygis turėtų gerokai pakilti. Išlikę lietuvių verslininkai taip pat būtų priversti prisitaikyti prie padėties keldami atlyginimus, optimizuodami savo veiklą. Tai situacija, kurioje išloštų visi.
Iš kitos pusės, galbūt tą pasakymą „atviros sienos“ reiktų suprasti kaip emigraciją. Nuo emigracijos tikrai kentėtų tiek lietuvių verslininkai, tiek užsienio investuotojai, tiek likę lietuviai darbuotojai. Praloštų visi. Tačiau ši situacija ponui Leo kažkodėl piktdžiugiškai glosto savimeilę, lyg kokiam paaugliui -- va tada, tai jie pamatytų! Iš viso šito ir situacijos matymo tik iš vienos barikados pusės leidžiu sau daryti neatsargią prielaidą, jog ponas Leo jaučiasi (ar kažkada jautėsi) neįvertintas savo darbe, darbdavio išnaudojamas, nusipelnęs gerokai didesnės algos, nemokamų kursų ir t.t. Konstruktyvios diskusijos negali būti, jei žmogus nebando išgirsti oponentų teiginių bei argumentų.
Kaip visad, galėčiau dar kart pasiūlyti sukurti savo kompaniją ir pradėti daryt kitaip, nei vergvaldžiai-darbdaviai.
Visai nesupratote mano intencijų. Esu vienas iš tų retų atvejų, kurie pakilę ryte dar kartą džiugiai supranta, kad jų hobis ir darbas yra tapatūs. Tad viskas, ką aš tiek Rokiškio kritikuotu tekstu, tiek komentarais po ta kritika noriu pasakyti, yra tai: yra kita pasakojimo pusė, tai yra darbdavių kultūra Lietuvoje. Ji bado akis nemažiau, nei aukštųjų mokyklų ruošiami vidutiniai pamestinukai.
Dėl užsienio kapitalo – jis pateikiamas kaip atsvara. Kaip geri darbuotojai blogiems iliustruoti, taip čia – geri darbdaviai (kažkodėl labai sėkmingi irgi) blogiems pailiustruoti.
Leo, verslo yra visokio. Yra rimtų įmonių, yra nerimtų, yra ir banditėlių bei prichvatizatorių, yra ir žmonių, kruvinu prakaitu uždirbusių pradinį kapitalą. Čia yra vienas iš didelių skirtumų nuo švietimo sistemos, kuri yra gan vienalytė.
Taip, daugelis įmonių visiškai nesigaudo vadyboje. Daugelis tokių jau subankrutavo, daugelis kitų subankrutuos ateityje. Tačiau net ir tokios įmonės (jų savininkai ir vadovybė) turi aiškų tikslą -- uždirbinėti pinigus.
Aukštojo mokslo sistema neturi aiškaus tikslo. Ji tiesiog vegetuoja. Todėl tamstai ir nesigauna čia provokacija. Neįmanoma priešpastatyti verslo mokslui. Nes verslas kuria, stengiasi, dirba, juda į priekį -- bent kažkaip. O aukštasis mokslas -- pūva. Liūdna, bet taip yra.
Mielas Leo,
kadangi esu buves ir darbdaviu ir darbuotoju, turiu pastebėti, kad darbdavių kultūra visiškai atspindi visuomenę. Lygiai kaip ją atspindi ir darbuotojų kultūra. Abiejose pusėse yra protingų, gerų, profesionalių, lygiai kaip ir durnų, naglų, nesąžiningų. Tiesa darbdavio neigiamos savybės dažniau geriau matomos.
Darbuotojai tiesiog priklausomi nuo darbdavio, todėl bet kokias darbdavio nesąmones ar netgi šiaip jiems nesuprantamus sprendimus priima labai jautriai ir skaudžiai.
Tuo tarpu darbdaviui tas nesąmones, kurias daro valstybė ar darbuotojai tiesiog tenka iškęsti tyliai, pačiam vienam. Ir to nieks nepamato, nes niekam neįdomu.
Negaliu sutikti dėl vienalytės švietimo sistemos. Neseniai per vieną instituciją (pavadinimas man žinomas) prasiėjo tarptautinė komisija. -niolika katedrų aprobacijos negavo, studijų terminais -- gavo skolą. Komisija rekomendavo nemažai jų uždaryti, gal porą ir uždarė. Ministerijoje šiek tiek pakoregavo, patepė, pavaikščiojo kur reikia ir gavosi dalinė aprobacija. Tad turėjo tvarkytis išmeldę pasigailėjimo, tačiau argi imsi vienu mostu ir sutvarkysi? Bet galiausiai, pamažu, tyliai, mokymo programos, kurios turėjo būti uždarytos, yra aprobuojamos.
Kita vertus, pora katedrų pilnas aprobacijas gavo puikiausiai, iš pirmo karto ir jokie ministerijų klerkai nieko dėl to negalėjo padaryti. Kitaip tariant, jos visa galva priešaky visos likusios milžiniškos įstaigos. Tad stagnacija nėra visuotinė. Lygiai tą patį galiu pasakyti bent apie trejetą stambių aukštojo mokslo įstaigų.
Nereikia apsimetinėti vargšais, visi mes iškenčiam pažeminimus vieni, nes niekam nerūpi. Nesiskųskite akademikams, kurie praleidžia didžiąją dalį savo akademinės karjeros bandydami tik įrodyti, kad pataiko į tą lygą. Kol esi jaunas pradedantis mokslininkas, tave žemina visi – nuo laboratorijų vadovų iki redaktorių, kad ir kokių apgailėtinų šūdlaikraščių redaktoriai jie bebūtų. Tad verslininkų godojimai man yra taip pat px, kaip jaunųjų akademikų godojimai verslininkams. Pats puikiai žinote ir galėtumėte papasakoti daugiau nei aš atvejų, kuomet darbuotojas yra žeminamas ir niekam nepasiskųs, nes darbdavys gali prišikti ant visos verslo šakos apie tave tiek, kad niekada ten nebegausi darbo. Life sucks, mes patys pasirenkam, kurį galą jam atkišti.
Dainiau,
Tik tai aš visą laiką ir sakiau. Kad yra ir kita perspektyva, kuri taipogi nėra itin graži.
Taip, yra įvairiai visur. Bet apie ką kalba? Jei apie variacijas -- tai švietimo sistemos valdymas yra ganėtinai apjungtas į bendrą sistemą, o darbo kokybės bei rezultatyvumo lygyje aukštųjų mokyklų variacija akivaizdžiai kardinaliai mažesnė, nei versle.
O dėl tų kalbų apie tai, kad darbdavys gali prišikti kam papuola ir darbo negausi -- neperdėdinėkit, tai vulgarus mitas. Tuos specifinius šikančius belenką belenkur darbdavius lengvai visi identifikuoja ir atskiria pelus nuo grūdų, juoba ir konkurencija tarp darbdavių yra, tad tokie bajeriukai nepraeina. Panašius mitus skleidžia kaip tik tie oluchavoti vertelgos, kuriais tamsta ir piktinatės 🙂
O dėl šiaip darbuotojų žeminimo -- panašūs atvejai tikrai būna, bet tokios įmonės ilgiau išsilaikyti sugeba tik tada, kai gauna kokią nors saugią nišą (politinę-korupcinę, teritorinę, monopolinę ar pan.). Darbuotojų žeminimas bei nesugebėjimas jų panaudoti yra vienas iš esminių prastos veiklos priežastinių faktorių, tad panašios įmonės apserga chroniškom žemo produktyvumo bei aukštos variacijos ligom ir ilgainiui bankrutuoja.
Čia galim pastebėti, kad ne verslo-mokslo priešstatų reikia ieškoti, o tiesiog metodų, kaip ir ko vieni gali pasimokyti iš kitų. Tiesa? 🙂
Nėra nė vienos eilutės šiame Jūsų komentare, su kuria nesutikčiau 🙂
Ponas Fwd, aš visgi sakyčiau, kad Leo trolina, tik jis atkaklus ir vaizduoja, kad nepastebi, jog provokacijos čia kiaurai matomos ir visas menamos verslo-mokslo superpozicijos dirbtinumas čia ima byrėti momentaliai.
Matomai, jis nepatyręs trolis, todėl nežino, kad negalima trolinti trolių, nes šitai veda į feilą.
Atitinkamai pasisuka ir tolimesnė diskusijos eiga.
Trolinimui nubyrėjus, gal išsikristalizuos kokios gudrios mintys, niekada negali žinoti. Visada buvau didelis sokratiškojo metodo šalininkas.
Taip, trololo neretai yra labai geras dalykas, nes priverčia į problemą pažvelgti truputį iš šalies. Šiuo atžvilgiu, ponas, pataikėt labai neblogai. Tik nereikia piktnaudžiauti.
Taip, ponas Fwd, bandymas kažkaip išgyventi -- tai būdingas aukštosioms dalykas. Tačiau tai tiesiog procesas, o ne tikslas, vertas nagrinėjimo. Čia kaip su bomžu, kuris kapstosi šiukšlinėje: jis irgi nori išgyventi taip, kaip jis supranta. O koks jo gyvenimo tikslas? Sakyčiau, xujpariši.
Bet taip ar anaip, tamsta teisingai gaudot pointą 🙂
Didžiausia Lietuvos bėda -- privalomas aukštasis mokslas, kurio reikia, kad tavo CV būtų CV. Tad tas mokslas realiai susiveda į diplomo gavimą, o po to kelis mėnesius ar net pusę metų diplomuotasai specialistas darbdavio sąskaita pritaikomas gamybai (nebent turi praktinę darbo patirtį).
O mūsų ВУЗai (neapsiverčia man liežuvis tai aukštosomis mokyklomis vadinti) didžiąja dalimi degradavo į studentų krepšelių žebravotojus-diplomų spausdintojus.
Dėl diplomų privalomumo -- jis teliko valstybinėse įstaigose. Versle diplomai aktualūs tik kaip kvalifikacijos įrodymas, kuris yra vertinamas kritiškai. Jei tu nori darbintis į biotech įmonę mikrobiologu -- tas diplomas svarbus, nes be aukštosios tinkamų žinių negausi. Bet jei nori darbintis į IT įmonę adminu, to paties universiteto diplomas gali reikšti minusinį balą, nes tai reiškia, kad vietoj realaus mokymosi malei š įstaigoje, nuo modernių technologijų atsilikusioje daugeliu metų.
Man, vetinant potencialų mano profilio darbuotoją, aukštojo mokslo diplomas leidžia nuspręsti tik:
1) jei tai universitetas -- žmogus turėjo gauti neblogą bazinį išsilavinimą, bet prie jo reiks vargti, kad jis išmoktų durbti praktiškai
2) jei tai kolegija -- žmogus turėjo gauti neblogą praktinį išsilavinimą, bet su paaulėžiūos platumu gali būti ne kas
Pingback: Akademybė, verslas ir visuomenė « leo lenox
Rokiški,
Kaip Universiteto pus-darbuotojas, turiu įkišti trigrašį, ar net visą grašį.
Pradedančio docento alga -- 1,400 ltl. Čia po 12 + 4 + 2 + 4 metų mokslo. O ir vėliau ne kažką kyla. Gaunasi, kad šeimos nelabai beišeina turėt. Arba turi būt išlaikytiniu. Nes visokius priedus/projektus lengva ranka kaip kokiems buožėms Universitetas nubraukė.
Dabar gi rektoratas grūmoja kumštuku ir virkauja dėl lieso krepšelių maišo.
Yra ir kitas (populiarus lietuviškas) būdas. „Chaltūrkės“. Papildomos pamokos mokinukams, darbai-darbeliai iš šono. Ir tada paskaitoms pasiruošti lieka kokios 5 min/dienai.
Dauguma nenori laikyti tokio 2x krūvio kasdien ir susiranda normalų darbą už normalų atlyginimą.
Va todėl Universitetuose ir lieka „rinktiniai“ dėstytojai.
Jo, čia tikrai faktorius. Ir per porą dešimtmečių jis turėjo labai rimtai suveikti.
Tema žiauriai skaudi ir aktuali.
Vienintelė išeitis realiai belieka privatūs univerai, tačiau dėdės iš visokių VDU matyt labai tuo nesuinteresuoti…
Privačios aukštosios irgi neišsprendžia problemos. Nes problema yra ne tik mokyme, bet ir moksle. Ten kur atsisiejama nuo mokslo, ten krenta ir mokymo lygis. O mokslas Lietuvoje nelabai kaip finansuojamas, tačiau suplakamas su mokymu tiek, kad paskui tas sąvokas pasidaro sunku atskirti, o jau kai pasidaro sunku atskirti, padaromas semantinis poslinkis link mokymų ir mokslas nukastruojamas.
Tas pat yra ne tik su vadyba, bet ir su kitomis sritimis. Kalbant konkreciai apie VGTU -- jie moko studentus kaip isgyventi pasaulyje kuris jau seniausiai neegzistuoja. Tai visiska polentologija. Koki jis tures konkurencini pranasuma jeigu jam dar reiks pasivyti laika ? Trumpai tariant visi ateina pasiimti popieriaus ( http://pamiselis.blogspot.com/2011/05/apie-zinias-ir-issilavinima.html )
Ponas Pamišėli, nors yra tamstos straipsnyje ir suabsoliutinimų (kai kurie dalykai, kurie „nereikalingi“, išties sukuria būtinąjį kontekstą kitoms sritims), tačiau tamstos pastebėjimai daugeliu atžvilgių labai tikslūs, esmę nemenkai atskleidžiantys.
Pingback: Baltojo vaiduoklio juodraščiai » Netikras liūtas prieš suluošintą, bet ginkluotą jūros kiaulyte: diskusija aplink struktūrines problemas
Mokslas Lietuvoje -- nei šis nei tas. Baigiau kažkada aukšesniąją -- visiškai bereikalo praleisti 3 metai. Kai dėstytojui turi aiškinti, jog yra vienaip, o ne taip kaip jis sako, liūdna darosi. Gerai, jei bent pripažįsta tai, nes kitiems net neįrodysi, jog nusišneka. Po to užsibrėžiau tikslą gauti normalų popieriuką, įstojau į Aukštąją, baigiau, gavau. Išmokau ko nors? -- Praktiškai ne. Nors negaliu sakyti, jog visi dėstytuvai blogi, KTU buvo ir pora tikrai protingų žmonių. Geriausias dalykas iš tų „mokslų“ -- šioks toks pastudentavimas, draugų ratas.
O bendrai paėmus, Lietuvoje tikrai kvaila situacija, kai iš valytojos reikalaujamas aukštasis išsilavinimas.
Kita problema -- pripratus prie to tarybinio palikimo, kai viskas už tave buvo sprendžiama, kažką savo susikurti sunku, ypač kai visur kuriami tik trukdžiai, o ne pagalbos „įrankiai“.
Atsiliepimai apie KTU, lyginant su daugeliu kitų aukštųjų, stebėtinai neblogi. O dėl pastudentavimo ir draugų rato -- čia yra trečiasis klausimas, kurio iki šiol išvengė visi šitos tarpbloginės diskusijos dalyviai.
Nedaugelis atkreipia dėmesį į tai, kad ypatingai aukšto lygio universitetai pasaulyje atlieka tą kritiškai svarbią funkciją -- mokslinių ir verslo ryšių užmezgimą tarp studentų, kurie vėliau tampa išskirtinėmis mokslo ir verslo figūromis. Pas mus šita funkcija išvis niekaip nebūna nagrinėjama, lyg tai būtų kažkoks pašalinis, vos ne neigiamas efektas.
O dėl sovietinio palikimo -- tai ryškiausiai jaučiasi, kai studentas, atėjęs mokytis už pinigus ir norintis realių žinių, suvokia, kad į jį žiūri kaip į dar didesnę šiukšlę, nei tie, kas įstojo už dyką išvis be aiškaus tikslo. Studentas, pagal daugelio aukštųjų mokyklų supratimą, yra atmata, paniekos tevertas pusžmogis, iš kurio galima tyčiotis, jį ignoruoti, žeminti ir bausti, jei jis turi savo nuomonę ar nekala kažkokių fufelių atmintinai.
Čia su Rokiškiu sutiksiu 100 procentų, Lietuvoje nėra jokios feedbacko paieškos, kai buvo keliamas klausimas kaip reitinguoti universitetus, ir vienas iš kriterijų buvo pasirinktas absolventų įsidarbinimo rodikliai, paaiškėjo, jog niekas tokių duomenų nerenka ir niekam jie neįdomūs.
Šiaip kai kuriais atvejais domimasi, siekiama išsiaiškinti ir pasikabinti keleto išskirtinių atvejų fotografijas prie katedros, bet tuo ir apsiribojama. Jokio atgalinio ryšio nesukuriama.
Taip, nėra. Nes realiai nereikia konkuruoti dėl studentų. ISM tai daro puikiai, manau, šiuo metu tai viena geresnių praktikus ruošiančių institucijų Lietuvoje. Kai į tokią pat padėtį būtų pastatytas kiekvienas fakultetas, greitai pamatytume visą įvairovę reitingų, kuriais vieni ir kiti norėtų pasigirti. Tada faktų kalba galėtų sklisti kuo laisviausiai.
Ponas Leo, tiktai apstokit laikytis to briedovo diskurso apie praktikų priešstatą teoretikams. Tai tėra demagogija, kuri skirta nomenklatūrinių menkystų pateisinimui. Užmirškit ją.
Mokslas yra absoliutus, jame nėra priešstatos tarp teorijos ir praktikos. Teorija ir praktika yra tiesiog dvi neišvengiamos vienos monetos pusės.
Meskit tą diskurs į šalį.
Kalbu instituciškai, tad šis diskursas yra kaip reikalas neesminis, aš tai suprantu.
Struktūriškai, mokymo programų ir vadybos pobūdžiu įstaigos, ketinančios ruošti mokslų daktarus ir įstaigos, to daryti neketinančios, skiriasi gana žymiai. Tad tokiu būdu mėginu ne išskirti mokslą į dvi dalis, o bent jau lingvistiškai suskaidyti vieną neaprėpiamai didelę švietimo sistemą į jos sudedamasias dalis, idant mano teiginiai nebūtų absoliutinami ir primetami jai visai. Taip pat prašau atleisti, jei įsimeta po vieną kitą lapsus linguae.
Kalbinis neatitikimas čia yra pakankamai esminis reikalas -- norint diskutuoti apie labai konkrečius dalykus, terminiją reiktų apibrėžinėti gan griežtai remiantis objektyviomis sistemos savybėmis ir ypač jos struktūralumu -- šis turi būti atspindimas.
Ir esminės mokslo/mokymo sistemos dalys čia yra tik dvi: mokslas ir mokymas. Jokios tokios sistemos, kaip praktika vs. teorija nėra. Yra tik žinios, kurios atspindi pasaulio sandarą ir leidžia tą sandarą eksploitinti.
Bandymas praktiką priešpastatyti teorijai savo esme yra tolygus bandymui priešpastatyti realybę menamybei. Tūkstantmetė žmonijos patirtis rodo, kad toks diskursas veda į specifinį intelektualinį onanizmą, kuris nėra labai produktyvus.
Čia reiktų tiesiog pagalvoti apie visai kitą pjūvį: yra žmonės ir yra žinios. Yra žinių perdavimo žmonėms procesas ir yra žinių kaupimo procesas. Žinių perdavimo procesas su žinių kaupimo procesu turi lygiai tokį patį santykį, kaip ir žinių perdavimo procesas su kokiu nors verslo procesu.
Vienintelis įdomus momentas tame, ką tamsta įvardinate pastebėjimu apie mokslų daktarus ir ne mokslo darbuotojus -- tai, kad žinių kaupimo ir žinių perdavimo procesai kažkuriame taške susieina, būtent ten, kur yra tas aukštasis mokslas su visais tais daktarais. Cutting edge, kaip sakant.
Bet tai nereiškia, kad tame taške horizontalūs ryšiai tarp žinių kaupimo, žinių perdavimo ar išorinių (pvz., gamybos ar pan.) procesų pavirsta į kažkokius vertikalius ryšius.
Tai tik reiškia, kad toje zonoje yra kažkokia žinių, o tuo pačiu ir mokymo riba, kur turi vykti nuolat verdanti žinių/mokymosi makalynė.
Tačiau net ir ten niekas savo esme nesiskiria nuo kitų mokslo-mokymo segmentų. Profkėse irgi būna daromi išradimai, vaikų darželiuose irgi būna atliekami moksliniai tyrimai.
Beje, jūs ir primetėt man mokslo/mokymo sistemos skaidymą į praktiką/teoriją. Aš skaidau ne mokslo/mokymo sistemą per se, aš skaidau institucijų tinklą ir tai kokybiškai, o ne kažkaip fiziškai.
Jokia profkė neatras ko nors, kam atrasti reikia aparatūros, į kurią universitetai investuoja, o profkės ne. Darželiuose mokslinius tyrimus taipogi atlieka mokslininkai, ne darželinukai. Suprantu jūsų konceptualųjį patosą, tačiau prilaikykit kelnes. 🙂
Galime suplakti visą mokslo/mokymo sistemą į vieną, lygiai kaip galiu suvesti visą verslą į viarslą, tačiau nei viena, nei kita, nepadės geriau pažinti konkrečios situacijos, kuri yra (kaip Baltasis Vaiduoklis teigė) itin sunkiai pažintina. Taip, švietimo sistema vientisesnė, nes centralizuota. Kalbinis jos suniveliavimas vis viena suabsoliutinimas, nepaisant to.
Turiu Jums atsakymą apie aukštojo mokslo tikslą. Būti aukščiausiąją, arčiausiai cutting edge vykstančio mokslo ir mokymosi proceso dalį, jos sklandų funkcionavimą užtikrinančia institucija. Retransliuoti elementorių (bendrasias žinias), kuriuo visuomenė iš švietimo sistemos minta nuolat, yra ne aukštojo mokslo tikslas. Švietimo reformą vykdantys biurokratai nori, kad universitetai užsiimtų tuo elementoriumi. Tačiau laikausi pozicijos, kad institucijos turi įgyvendinti savo tiesioginį tikslą pirmiausia. Argi netiesa?
Ponas Leo, labai gerai, kad atmetate teoretikų vs. praktikų diskursą, kurį užkabinot savo pasakymu apie praktikus 🙂
Dėl profkių ir įrangos -- įranga nėra fundamentalus mokslo pagrindas, tad šitas tamstos pasakymas ne į temą.
Dėl mokslo darželiuose ir darželinukų -- išskirkim ugdymo ir tyrimo procesus ten, kur galima juos išskirti. Ne tik darželiuose, bet ir aukštosiose mokyklose. Jūs tą padarote darželiams, bet pamirštate tą patį padaryti aukščiau.
Dėl likusio -- labai malonu, kad tamsta pagaunate, kur link aš suku. Dabar paskutinis momentas: kur prasideda tasai cutting edge? Ar pirmame aukštosios mokyklos kurse, ar jau tada, kai studentas gauna žinias, reikalingas realiems moksliniams tyrimams?
Sustatykit į vietas ir jau ginčytis išvis neliks apie ką.
Teliks paskutinė, jau ne tiek su Lietuva, kiek bendrai su pasauliu susijusi korekcija apie mokslo augimą ir atitinkamai augančius būtinosios kvalifikacijos reikalavimus moksliniuose tyrimuose.
Tačiau kaip tik sustačius tuos dalykus ir gaunasi tas pats klausimas dar kartą: kokie yra faktiniai (t.y., realiai dabar Lietuvoje veikiantys) aukštojo mokslo sistemos tikslai, o kokie yra tie, kurių norėtųsi? 🙂
Juk tamsta, įvardindamas aukštojo mokslo tikslus, pasakėte ne faktą, o tiktai norą.
Diskursą tarp teoretikų vs. praktikų užkabinote jūs, aš paaiškinau, ką turėjau omenyje, sakydamas „praktikus ruošianti institucija“.
Įrenginiai (kaip ir visai infrastruktūra) fundamentalūs nėra, bet padeda. Labai padeda. Tai beveik kaip biblioteka istorikui. Teoriškai gali apsisukti normaliai, tačiau vistiek kažkada reikės ir į knygutes pasižiūrėt.
Cutting edge gali įvykti ir pirmame ar trečiame studijų kurse. Hannah Arendt daktaro disertaciją apsigynė būdama 23-jų, pavyzdžiui (čia tokia mąstytoja 20 amžiaus gana žymi). Tad cutting edge neturi konkrečios pakopos. Tačiau turi aplinką, kuri netrukdo tam cutting edge pasireikšti. Realiai tai įvyksta tuomet, kuomet studentas sugeba savo žinias ir gebėjimus išpildyti vienu ar kitu būdu. Kitaip tariant, priklauso nuo žmogaus ir nuo jam suteikiamos erdvės bei galimybių. Dažniausiai, žinoma, žmonėms prireikia laiko iškristalizuoti savo sumanymus. Tad konkrečios studijų pakopos pateikti negaliu. Turite pasiūlymų?
Ir galiausiai, pasakiau norą ir pasakiau trukdžius. Kaip kitur jau minėjau, kaip tai atlikti dar nesu sugalvojęs. Žinau, ką reikia atlikti, tik ne kaip.
Taigi, cutting edge lygis visgi turi tam tikrą pakopą, aplinką ir pan., kurioje sukauptų žinių įsisavinimo procesas pereina į atradimų procesą -- čia ir yra tas cutting edge (apsibrėžimo iš savęs poreikis leidžia spėti, kad kabiname mokslo ir mokymo sistemos aksiomatiką? LoL).
Taigi, yra tasai pjūvis, kur vyksta persivertimas ir apsijungimas -- iš žinių įsisavinimo žmogus pereina į žinių gavybos procesą. Savo esme -- tai labai konkreti pakopa, tiesa? 🙂
Taigi, klausimas tiktai toks, kur tas kardinalus, fundamentalus pakopiškumas atsiduria biurokratinėje schemoje? O gal tas taškas net ne vienas? 🙂
Man rodos, mes jau imam kalbėt ne priešstatos, o analizės diskurse, tiesa? 🙂
Tai dabar galim pasidžiaugt, kad jei jau priėjome iki teorijos konstravimo, tai trivialių sprendimų čia vargu, ar rasim.
Kardinalus fundamentalus pakopiškumas nėra chronologiškas. Nuspėti kiekvieną konkretų atvejį (kada studentas subręs ne tik įsisavinti, bet ir taikyti žinias) yra neįmanoma. Todėl turi būti palikta laisvė veikti.
Biurokratiniame aparate hierarchija yra chronologizuota: 4 bakalauro, 2 magistro ir 4 doktorantūros metai (tiesa, pastaroji yra gerokai lankstesnė, pagal jos modelį pakoregavus pirmuosius du išeitų visai neblogai -- dabar tik šovė į galvą). Negali tų pirmųjų 6 metų įveikti per 4, kad ir kaip stengtumeisi. Kas gabiausiųjų atveju yra trukdis. Kadangi gabiausiems erdvės suteikimas yra aukštojo mokslo prioritetas, cutting edge chronologizavimas yra ėjimas radikaliai prieš akademinę, visuomeninę ir mokslinę naudą. Tai yra universiteto tikslingumo pamynimas.
Vuo, kaip kabinam gilų dumblą, ar ne? Vat čia ir prasideda staigios bėdos su visa šyza -- turim iš abiejų galų tiekimą su aukšta vienoj pusėj (studentai) ir išvis neprognozuojama kitoj pusėj (atradimai) variacija 😀
Taigi, vadinasi, norint patvarkyti procesą, reikia pereiti prie variacijos mažinimo metodų, kitaip tariant, kur galima -- tikslingos, o ne debiliškos atrankos, o kitoj pusėj -- apgalvoto prognozavimo, leidžiančio gerai planuoti studijas, taip? 🙂
Ir vienoj pusėj kliūtis -- ne taip seniai įvesta idiotiška valstybinio egzamino tvarka (o ir prieš tai buvusi išvis neaiški tvarka, o dar anksčiau buvusi kažkokia vienur korupcinė, o kitur pusiau korupcinė priėmimo tvarka), o kitoj pusėj -- elementarus mokslo (būtent mokslo, o ne mokymo) atsilikimas? 🙂
Ar yra dar kitų variacijos šaltinių?
Pirma bėda lengvai išsprendžiama stojamaisiais egzaminais, būtų gerai pasidomėti motyvais, kodėl jie buvo panaikinti ir kas ten buvo panaikinta…
Problema kyla su antruoju dalyku. Prognozuoti individo intelektinius pajėgumus ir būsimus tų pajėgumų protrūkius yra neįmanoma. Bet kuris socialinių mokslų ar net biheivioristinės ekonomikos atstovas jums tai pasakys. Todėl čia reikalingas ne apgalvotas prognozavimas, o kuo didesnis lankstumas vertinimo sistemoje, galimybės gintis magistro darbus ar daktaro disertacijas nebaigus bakalauro studijų, ar už turėjusius būti bakalauro darbus suteikti magistro laipsnį ir panašiai. Tai yra išimtiniai atvejai, aišku, tačiau tokia galimybė privalo būti, nes universitete visuomenės išimtys yra gerokai dažnesnės nei bendrojoje populiacijoje.
Daugiau varijacijų nėra, nebent galvoti apie tai, kaip tai įgyvendinti.
Ponas, antra sritis -- ne asmenybinė problema, o mokslo žinių sankaupos problema. Negalim paprastai prognozuoti, kur gausis atvert Visatos pažinimo kraštelį, tačiau jei mokslas neatsilieka, yra galimybės prognozuoti, tiesa?
Egzaminų sistema išties tėra rūšiavimo mechanizmas, kuris irgi ne viską išsprendžia, bet ten turi būti tikslinė atranka ir t.t.. -- tas akivaizdu.
Tamsta nepastebėjot trečio variacijos šaltinio -- jis visada yra paties proceso viduje (realiai, kiekvienas inputas yra variacijos šaltinis ir kiekvienas vykdymo etapas -- irgi variacijos šaltinis). Tai mokymo programos, metodikos, dėstytojų kvalifikacija ir t.t..
Pripažinkim, čia variacija yra labai didelė. Ir jos šaltiniai išsklaidyti per daugybę vietų. Yra, ką panagrinėti, tiesa? 🙂
BTW, kad maža nepasirodytų: jei kažkuriame etape reikalingas rūšiavimas, reiškia, kad iki jo esančiuose etapuose yra nekontroliuojamas (t.y., žemos kokybės, aukštos variacijos) procesas.
Savo ruožtu tai reiškia, kad pirminis aukštos variacijos šaltinis studentuose išties yra ne egzaminų sistema, o vidurinio lavinimo sistema.
Rokiškis teisus. Amerikoje pvz ginčai moksle yra paradigminiai, o ne tai kaip pas mus tarp teorijos ir praktikos…
Kodėl iškar nepasakėte, kad Rokiškis teisus? Būčiau net nesiginčyjęs.
aš apie mėslitas ir varguolius:
kiekvieno darbuotojo svajonė atlyginimo dieną būti darbdavio vietoje ir išsirašyti sau norimą atlyginimą.
o gal leiskite, a?
tegu persiveda sau atlyginimą, bet ir sumoką visus priklausančius mokesčius. kai pamatys, kiek įmonė už jį moka, gal susiprotės?
ar netikit?
Čia labai geras pointas, ponas Rokai. Darbuotojai apstulbsta, kai sužino, kokia yra suminė mokestinė darbo vietos apkrova.
Kažkada teko su protingais žmonėmis diskutuoti apie tai ir pasiūliau įvesti sistemą maždaug kaip USA -- moki mokesčius pats. Lyg ir geriau tada suprastų žmogeliai, kiek iš jų nulupa valstybė, pradėtų kitaip žiūrėti į valstybines paslaugas, atsirastų teisė reikalauti („aš valstybei xxxx litų sumokėjau vakar!“), atsirastų nepakantumas viešųjų finansų siurbėlėms (nes aiškiai matytu iš ko vagia), etc. Į tai protingi žmonės atsakė, kad tai yra visiška utopija, nes geras trečdalis piliečių be specialistų pagalbos nesugebės patys net susiskaičiuoti elementarių procentų nuo sumos, ką jau kalbėti apie banko pavedimą teisingu adresu. Reikėtų visgi suprasti ir mūsų visuomenės kokybinę struktūrą, kad ją kur 🙁
Čia yra tokia problema, kad mokesčiai yra neadekvačiai sudėtingi. Bet čia atsirastų dar viena priežastis žmonėms reikalauti, kad mokesčių sistema būtų supaprastinta, tiesa? 🙂
na, atvirai pasakius aš pats kraupstu nuo kiekio žmonių, kurie ir su kalkuliatorium nesugeba paskaičiuoti 15% nuo 400 litų. Mūsų mokesčių sistema iš esmės nėra kažkuo itin sudėtinga. Nepainiokim mokesčių paskaičiavimo su įmonės buhalterinės apskaitos vedimu -- štai čia tikrai reikia kvalifikacijos.
Sakot, čia problema savo šaknimis kylanti iš prasto išsilavinimo? Šiaip tai esu linkęs su tamsta sutikti.
O dėl šiaip mokesčių paskaičiavimo ir buhalterinės apskaitos -- abu dalykai susiję. Ir jei prisiminsim garsiąją Kubiliaus-Šemetos rekursiją su Sodra/GPM, tai čia nepavadinčiau to paprastu klausimu 😀
čia viskas susideda -- provincinis mentalitetas, švietimo problemos, etc. Bet turiu pastebėti, kad pvz. susimokėti GPM nuo pajamų nėra tokia jau sunki operacija. Atimi iš pajamų neapmokestinamą dydį ir paskaičiuoji kiek nuo jo bus 15%. Kiekvienas baigęs devynmetę kaip ir privalėtų mokėti tai padaryti…
Tuo tarpu dėl tų visų rekursijų tai yra visai atskira tema. Ir labai nemaža, todėl čia nelieskime 😉
Ok 😀
Bullshita tie „protingi zmones“ atsake. Statuose ne ka maziau dunduku, kurie nesugeba elementariu aritmetiniu veiksmu atlikti, ka jau kalbet apie mokesciu paskaiciavima ir todel jie eina kasmet, kai laikas metines pajamas deklaruoti, pas mokesciu specialistus, susimoka nuo 30 iki 90 doleriu ir anas uz juos viska padaro. Tas pats tiktu ir lt. Manau nedaroma tam, kad kaip minejote jus ir Rokiskis -- kad zmones maziau suvoktu, nepradetu kazko reikalaut, nepatogiu klausimu kelt. Speju, kad tie jusu „protingi zmones“ yra elementarus nomenklaturscikai, instinktyviai ginantys savo lovi ir atmetantys geras idejas, suversdami viska ant zmoniu, neva tamsumo. ptfu.
o tu įsivaizduok, kokia revoliucija kiltų, jei tiems, kurie uždirba 670 lt po mokesčių (tokių anot statistikos yra ~20%, o jei skaičiuoti <2K uždirbančius, tai bus iš viso 40%) dar turėtų samdyti tax consultantą 🙂
neskaiciau teksto, nes vejai, bet ta piramide tai klaikus debilizmas :DDDD, lololol????
cia ji rimta ar seip juokas? apacioj raso sex, virsuj vel sex, tai kad turet sexo reikia turet sexa? :D:D:D
o del self estymo, tai cia be jokiu abejoniu turi buti dugne sitas lol. nes jai nera self estymo tai as bijosiu ir pramerkti akis nes numirsiu lol. jau nekalbant kad virsutinis laiptas turi buti pacioj apacioj kartu su self estymu, nes kaip tada tu ta maista gausi? haha num kudikiui gal tinka tokia tvarka, bet ir tai jam reikia parodyt verksmu ar dar kaip, kad nori.
vienzodz, nzn kokia cia problema snekat, bet zmonijos problema ta, kad zmones ta piramide mato va taip vat atvirksciai :D, visi mandrumai zmogaus yra igimti, tame tarpe gebejimas didinti mandruma, neigimta yra maistas, vanduo ir kitas sudas kuri tuom mandrumu reikia gauti, cia kalbat apie studentus kaip suprantu, studentai studijuoja ka nors kad gauti ta apatini laipta piramides, o ne virsutini. virsutinis yra kiekvieno zmogaus defaultas, ir isvis jis skirtas apatinio gavimui, to isvada, jai nori kad zmogus ka nors gerai darytu reikia apipilti ji tom gerybem jai jis gerai padaro ir neapipilti jai blogai. studijos ar apie ka cia kalbate pasikeis kai bus aisku, kad darydamas ta ar ana apatinio piramides laipto nepasieksi, o aisku tas gali buti tik tada kai virsutinis laiptas kartu su self estym yra pirmasis realybeje.
Teisusis, susidaro įspūdis, kad iš kokio nors online žaidimo tik išlindai ir nespėjai dar jo skurdaus žodinio bagažo papildyt -- pilna „lol“ ir panašių dalykų :). Frazę „neskaiciau teksto, nes vejai“ apskritai sunku komentuot -- tiek dėl išraiškos skurdumo, tiek dėl turinio -- neskaitei, bet žinai, kad vėjai. O aš paskaičiau, ir matau, kad pienburnis:).
Piramidėje, jei atidžiau paskaitytum, nėra dviejų sex, nebent, nors kalboje gausiai vartoji anglizmus, nelabai jų prasmę suvoki. Įtariu, sex ir sexual intimacy skirtingi dalykai, o jei skirtumo nepastebi, tai, ko gero, tavo suvokimas pirmu piramidės laiptu ir apsiriboja. O jei teksto neskaitei, tai kokio velnio čia savo neišprusimą rodai, išsikalbėt nieks kitur neduoda?
as cia su rokiskiu kalbuosi, shhhh kai vyrai kalba.
ir vejai, nes rokiskis tik vejus raso, del to as taip ir net neskaites drioksteliu. bet kokiu atveju as rokiski labai myliu ir tik proto noriu jam ikresti, nieko daugiau.
Obvious troll is obvious.
Teisusis, norint kam nors įkrėsti proto, reikia jo turėti pačiam… :).
Ponas Torinai, smaginatės? 😀
rokiski ko manes neapgini? galvojau draugelis…
skirtumas tai mane visada palaiko! as tau nugara tai saugau…
Taigi tamsta labai kietas, argi tamstą reikia nuo kažko ginti? 😀
Pingback: Užburti ratai arba kaip įsidarbinti jaunam specialistui « Rokiškis
Nepaisant visko, Jūsų, autoriau, gramatika mane ką tik nužudė. 🙂
Kas jums nepatiko?