Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Aišku, aš galėčiau pasakyti, kad panašūs kliedėjimai yra neverti dėmesio, nes bet kuriuo atveju, jei studentas man dirbtų dvigubai našiau už įprastus darbuotojus, tai aš tuos du darbuotojus iš darbo ir atleisčiau, o į atsilaisvinusią vietą priimčiau dar vieną studentą. Atleisčiau netgi tuo atveju, jei ir šiaip studentas be ypatingų apmokymų išsyk sugebėtų dirbti tuo pačiu našumu. Nes tai reiškia, kad studentas išaugs, taps pelningesnis.

Bet problema čia ne tame, kad ponas Leo Lenox nusišneka. Tiesą sakant, jis pakanakamai protingas žmogus, kad net neabejočiau – jis sąmoningai pasakoja specifinius stereotipus, parinkdamas kuo įspūdingesnius nusipezėjimus iš tų, kokie pasitaiko. Problema yra tame, iš kur išvis tokie stereotipiniai kliedesiai kyla. Juk jie irgi kažką reiškia, jie atsiranda ne šiaip sau, tiesa?

Pradėkime nuo to, ką visai neseniai įvardino ponas Baltasis Vaiduoklis savo straipsnyje apie aukštąjį mokslą: aukštojo mokslo įstaigos, kurios turėtų būti mokslo institucijomis, darančiomis tyrimus, atradimus, analizes, t.y., tiesiog mokslą, turėtų pirmiausiai mokslu ir rūpintis. Atitinkamų mokslo sričių specialistų rengimas turėtų būti funkcija, kylančia iš mokslo, o ne atvirkščiai. Mokslas ir mokymas – tai skirtingi dalykai.

Mes Lietuvoje turime keistai perkreiptą, pripažinkim, grynai sovietūchinę sąvoką – “aukštoji mokykla”. Būtent sovietmečiu mokslas buvo permestas į visokius specializuotus institutus (realiai ir tapusius mokslininkų kalvėmis), o universitetams daugelyje sričių tepalikta mokymo funkcija. Čia viskas ima darytis akivaizdu, vos palygini anglišką “high school” sąvoką su lietuviška “aukštąja mokykla”. Jau vien dėl užvadinimo iškreiptumo persikreipia pati aukštojo mokslo esmė, aukštasis mokslas staiga iš mokslo pavirsta į mokymą.

Taigi, pirmiausiai apsispręskime, apie ką išvis kalbame? Ar apie mokslą, ar apie mokymą?

Jei kalbame apie mokslą, tai žinoma, yra sričių, kur stebuklingais būdais mokslas išliko. Pavyzdžiui, medikai ruošiami labai neblogai, galime tuo džiaugtis. Todėl, kad jie remiasi mokslu. Būtent mokslu – ir praktika, ir teorija. Nors ir tai, jei kažkam iš politinių pridūrkų pavyks sėkmingai išnaikinti universitetines ligonines (o klausimas apie jų panaikinimą keliamas kas kelerius metus), gausime patys suprantate, ką. Mokslas dings ir teliks ruošimas pagal kokių nors pseudoteoretikų teoriškai iškaltas programas, kurias gerai įsisavinę, kiti pseudoteoretikai dėstys studentams jau keliais dešimtmečiais pasenusius ankstesnių pseudoteoretikų kliedesius. Tą jau turime, pvz., vadyboje. Kur ruošia vadybybininkus.

Vadybibininkai – puikiausias pavyzdys, kur nėra apie ką nei diskutuot. Iš principo, vadyba – tai sudėtingas organizacinis mokslas, tačiau mūsų aukštosiose mokyklose ši sritis paversta į kažkokį kliedesį, kur per 4 metus koks nors VU paruošia pridūrkus-bakalaurus, tinkamus nebent darbui parduotuvėje, o ir tai tik po to, kai išeis kasininko kursus. Čia tikras fenomenas, versle vadinamas bendriniu žodžiu – “vadybybininkas”. Prasmę tam bendriniam žodžiui, reiškiančiam debilavotus, jokių žinių neturinčius, tačiau pertekline savimeile bei pasipūtimu pasižyminčius jaunuolius suteikė ne kas kitas, o mūsų aukštosios mokyklos. Tos pačios aukštosios mokyklos, kurios vietoje vadybos praktikumo, vietoje rimtos atvejų analizės, vietoje modernių metodologijų dėstymo, vietoje komandinio darbo pagrindų duoda kažkokias nykias paskaitėles, kur studentai turi bukai užsirašinėti dėstytojų (tokių pat rinktinių, kaip jie patys) diktuojamus žodžių kratinius, o paskui jau tie, kas bukiausiai viską iškala, gauna geriausius pažymius.

Kaip tik toje srityje, kur reikalingas didžiausias protas, kur negalima tikėti jokiais standartiniais sprendimais, kur būtinas procesų supratimas, nuolatinė viso ko dekonstrukcija, analizė ir savo žinių korekcija, dar daugiau – mokymasis mokytis kasdien, kiekvieną minutę, būtent toje srityje mes gavome vadybininkų fenomeną. Vadybininkas – jaunas debilas visame gražume, tinkamas valytojo darbui, su sąlyga, kad jam gerai išaiškinsi, ką reikia daryt ir prižiūrėsi, kad nepridirbtų nesąmonių. Būtent todėl vadybininkas mūsuose ir vadinamas vadybybininku. Kaip matome, aukštosios mokyklos sugebėjo niveliuoti ne tik žinias ar diplomo vertę, bet ištisą mokslo sritį. Ir dar tą, kuri verslui turėtų būti svarbiausia, nes nuo jos priklauso visos kitos sritys. Realūs vadybos specialistai elementariai gėdinasi save pavadinti vadybininkais, gėdinasi netgi tą žodį – “vadybą” paminėti. Tai realybė.

Ar turime vadybos srityje kokių požymių, kad universitetai užsiimtų mokslu? Žinoma, kad ne. Lietuvos universitetai nedaro fundamentalių ekonomikos ar vadybos tyrimų, geriausiu atveju jų atstovai pasipiktina aukštojo mokslo sistemos kritikais ir ima klausinėti, ką tie kritikai baigę. Nes jiems vadybos praktika yra tiesiog nesuderinama su teorija. Pagal juos ekonomikos ir vadybos žinovai – tai tie, kas niekada nieko bendro su realia ekonomika ir vadyba nėra turėję. O tuos, kas yra turėję, jie laiko vertais nebent kokių nors kolegijų.

Ne taip seniai Delfyje vienas panašus vadybybos veikėjas plūdosi apie VU kritikus, pats minėdamas Abraham Maslow pavardę, bet nei nesusimąstydamas, kad VU sėdi kažkur apatinėje Maslow piramidės dalyje, o šneka apie dalykus, priklausančius viršutinei daliai. Jau nekalbant apie šnekas iš serijos “ISM per užsakomuosius straipsnius iš kitų aukštųjų mokyklų vagia studentų krepšelius“. Pabandykit įsisąmoninti visą tokių kalbų prasmingumą – “vagia studentų krepšelius“. Ir kas vagia? Bene vienintelė normaliai Lietuvoje veikianti aukštoji mokykla? Ir tai – VU vadybos/ekonomikos atstovų pozicija? Čia, žinokit, ne šiaip kokia pozicija, o įsidėmėtina simptomatika, demonstruojanti daugelio mūsų aukštųjų mokyklų lygį.

 

Abraham Maslow poreikių piramidė

Čia galim pasižiūrėti apie reikalavimus aukštąjam mokslui ir apie tai, kur jis išties pas mus yra. Kai nerealizuoti apatiniai reikalavimai, apie aukštesnes dalis išvis net negalim kalbėti, joms tiesiog nėra pagrindo.

Kaip matome, kai kuriose srityse mūsų aukštosios mokyklos atsilieka netgi nuo profkių: pastarosios visad turėdavo tikslą – paruošti specialistus, atitinkančius tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus. O aukštosios mokyklos čia neturi nei reikalavimų, nei dar kažko, o tiktai idėją, kad kuo daugiau atitolsi nuo realybės, tuo labiau priartėsi prie mokslo. Tai išvis kažkokia beliberda, atleiskit, kai kažkokie puspročiai mokslą ima priešpastatinėti realybei. Čia yra fenomenas, vertas fenomenologinio požiūrio ir gilių dekonstrukcijų. Bet pažiūrėkim paprasčiau: yra darinys, kuris siurbia resursus, duoda šaliai kažkokias savo neaiškaus metabolizmo atliekas ir knisa protą, jog taip ir turi būti. Ar galime tarti, kad mokslas čia virto į kažkokį vėžinį diskursą?

Taip, ponas Leo Lenox skundžiasi darbdavių požiūriu. Žinoma, kad yra visokių idiotų. Aš esu, atleiskit, tokių anekdotinių atvejų gyvenime matęs, kad jūs nei neįsivaizduotumėt. Bet klausimas čia ne apie tai, kokių idiotų pasauly esama – jei kalbame apie sistemą, tai turime užduoti sisteminius klausimus. Jie labai paprasti: kokie yra vienos ar kitos grupės tikslai, kokie yra interesai, ko jie siekia? Ne kalbomis, o realiai, kokia jų diskursų esmė?

Kodėl gaunasi taip, kad studentas tikisi iš universiteto gauti žinias, tinkamas darbui ir savirealizacijai, darbdavys tikisi gauti darbuotoją su žiniomis, kuris padidins pajamas, o vietoj to nei vienas, nei kitas negauna to, ko jiems reikia?

Verslas savo bendrąja prasme yra labai paprastas – jis siekia pinigų. Pinigų dauginimas yra verslo tikslas, o pinigų dauginimo priemonės – tai verslo interesas. Specialistas ar mokslininkas padeda uždirbti daugiau – reiškia, imam. Nesuprantam, kaip padeda uždirbti daugiau – reiškia, neimam. Konkrečiais atvejais viskas priklauso nuo to, ar darbdavys supranta specifinio darbuotojo naudą bei nuo to, ar darbuotojas savo naudą moka pateikti, kitaip tariant – parduoti. Viskas natūralu.

Dabar paklauskime, kokie mūsų aukštųjų mokyklų interesai ir tikslai, ko jos realiai siekia? Ir čia atsakymas dar paprastesnis, susivedantis į vieną žodį: xujpariši.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (1043)