Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Jei nebandysim skaičiuoti pinigų, galim prisigalvoti visokių teorijų (tokių, beje, neretai prisigalvoja įvairių įmonių vadovybė) – pvz., kad greitai dirbantį darbuotoją reikia paskatinti ir jam nupirkti naują įrankį, o lėtai dirbančio nereikia skatinti. Arba, pvz., atvirkščiai – kad greitai dirbantis ir taip greitai dirba, o reikia lėtai dirbantį pagreitinti, nes čia ekonominis efektas bus kardinalesnis. Arba pvz., kad lėtąjam darbuotojui galim nupirkti tik truputį greitesnį atsuktuvą, o greitąjam – tą greitą ir labai gerą. Ir t.t..

Bet jei paskaičiuosim pinigus, pamatysim labai paprastus rezultatus:

  • Greitai dirbantis darbuotojas: pagamina 200 detalių, 50 procentų laiko – varžtų sukimas, 1000 litų pelno. Nupirkus greitą atsuktuvą, varžtų sukimo greitis pakyla dvigubai – tai reiškia, kad varžtų sukimas tesudaro 25% ankstesnio darbo laiko arba 33% naujo laiko, t.y., 25 procentai laiko atsilaisvina didesniam našumui, t.y., jis ima nešti 1333,33 litų pelno (33% augimas). Atsuktuvo atsipirkimo laikas – 1000lt/333,33lt=3 mėnesiai.
  • Lėtai dirbantis darbuotojas: pagamina 100 detalių, 50 procentų laiko – varžtų sukimas, 500 litų pelno. Nupirkus greitą atsuktuvą, varžtų sukimo greitis pakyla keturgubai, tai reiškia, kad varžtų sukimas tesudaro 12,5% ankstesnio darbo laiko arba 20% naujo laiko, t.y., 37,5 procentų laiko atsilaisvina didesniam našumui, t.y., jis ima nešti 687,50 litų pelno (37.5% augimas). Atsuktuvo atsipirkimo laikas – 1000lt/187,50lt=5,33 mėnesio.
  • Jei metų pradžioje darome investiciją tiktai į geresnį darbuotoją, galutinis rezultatas įmonei metų pabaigoje: ((1333,33*12)-1000)-(1000*12)=3000 litų papildomo pelno (po investicijų atsipirkimo).
  • Jei metų pradžioje darome investiciją tiktai į prastesnį darbuotoją, galutinis rezultatas įmonei metų pabaigoje: ((650*12)-1000)-(500*12)=1250 litų papildomo pelno (po investicijų atsipirkimo).
  • Kitaip tariant, jei įmonė savo pelningumą (ir darbuotojų našumą) nori didinti maksimaliais tempais, reikia investuoti į abu darbuotojus. Iš papildomo pelno tada bus vėl galima finansuoti tolesnį našumo didinimą.

Įdomu čia yra tai, kad nors pas greitesnį darbuotoją atsipirkimo laikas gerokai trumpesnis, santykinis investicijos naudingumas darbuotojui (t.y., pelno padidėjimo santykis) yra didesnis pas lėtesnį darbuotoją: jo darbo našumas išauga 37,5 procento, kai pas greitesnį – 25 procentais. Galima spėti, kad lėtesniam darbuotojui tai bus didesnis motyvatorius, nei greitesniam, tad galimas dar ir netiesinis efektas. Visgi svarbiausia išvada, kurią galima pasidaryti – kad reikia didinti abiejų darbuotojų našumą maksimaliai, nes lėtąjam jis auga greičiau, nei greitąjam.

Jei nupirktume begalę kartų greitesnį atsuktuvą, abiejų darbuotojų sugaištamas laikas sukimui pasidarytų vienodas – nulinis. Pelnas greitojo darbuotojo atveju pasidarytų 2000lt/mėn, o lėtojo – 1500lt/mėn., kitaip tariant priartėtų vienas prie kito – našumo skirtumas sumažėtų nuo 2 kartų iki 1,33 karto.

Čia galime pastebėti ir kitą, pradžioje lyg ir „socialiai neteisingą“ dalyką: lyginant su darbuotojo nešamu pelnu, investicijos į įrankį yra dvigubai didesnės lėtąjam darbuotojui, nors jo atsuktuvo atsipirkimo laikas – dar ir gerokai ilgesnis. Kitaip tariant, investicijos atitinka progresiją: greitesnio darbuotojo uždirbtų pingų dalis skiriama lėtąjam darbuotojui pagreitinti. Ir tai duoda būtent tą geriausią bendro augimo rezultatą.

Svarbiausias dalykas, kuris akivaizdus iš bet kokių skaičiavimų (svarbiausia – bent pabandyti paskaičiuoti): investicijos yra naudingos į abu darbuotojus. Įmonei ir vienos, ir kitos investicijos atsiperka, todėl ji gali išaugti, padidinti savo pelną, investuoti į kitas sritis, o galutiniame rezultate – nupirkti ir dar daugiau įrankių, pakelti atlyginimus ir t.t.. Netgi tam našesniam darbuotojui, kurio sąskaita buvo didinamas lėtesnio darbuotojo našumas, lėto darbuotojo pagreitinimas atsiperka per bendrą įmonės veiklos pagerėjimą: įmonė gauna daugiau pajamų ir greičiau gali investuoti jau į tą geresnį.

O dabar įsivaizduokim situaciją, kad vienas iš tų darbuotojų surenka detales, kurias paskui naudoja kitas darbuotojas. Nuo kurio priklausys bendras abiejų darbuotojų našumas? Jei kam nors dar neakivaizdu, tai galiu bukai įvardinti: bendru atveju – aišku, kad nuo lėtesnio. Jei lėtesnis daro pusgaminius greitesniam – šis gali pagaminti tik tiek, kiek prigamins lėtesnis. O jei greitesnis daro pusgaminius lėtesniam – šis vėlgi surinks tik tiek, kiek šiaip surenka. Čia jums neskaitinis atsakymas į bendrą klausimą apie tai, ar verta investuoti į lėtai dirbančių našumo gerinimą. Tiesa, mes čia nenagrinėjame tarpusavio priklausomybių, o tik bendrą sistemą, kur darbuotojai lyg ir nepriklausomi, dirbantys paraleliai.

Sudėtingesni įrankių apmokėjimo atvejai

Darbar pabandykim padidinti nagrinėjamo atvejo sudėtingumą klausimu apie tai, kas perka įrankius ir kas tai turėtų daryti? Tarkim, darbuotojai gauna atlyginimus pagal pagamintų detalių skaičių – vienas gauna 1000 litų, kitas gauna 2000 litų. Ar jie pirks tuos įrankius patys? Gal būt greitai dirbantis ir įstengs nusipirkti, bet lėtai dirbantis – tikrai ne. Tai reiškia, kad greitojo darbuotojo atlyginimas padidės, o lėtojo – nepasikeis. Atitinkamai, greitesnis darbuotojas paskui nusipirks automatinio detalių padavimo įrenginį, kurio dėka dvigubai pagreitins savo kitą darbo dalį. O lėtasis darbuotojas ir vėl nepagreitės. Nors su ta kita darbo dalimi vėl gautųsi toks pat išlošimas – lėtąjam didesnis, nei greitąjam.

O dabar paimkim dar įdomesnę situaciją: tarkim, kad abiejų darbuotojų darbo našumas dirbant vienodais įrankiais yra vienodas. Tačiau vienas darbuotojas turi tą labai greitą atsuktuvą ir detalių padavimo mechanizmą, o kitas – neturi. Dėl to tas kitas dirba dvigubai lėčiau. Ir tarkim, kad tie darbotojai įrankius perka patys. Vienas – skirdamas dalį iš savo 1000 litų atlyginimo, o kitas – dalį iš savo 2000 litų atlyginimo. Na, koks savaime vyks procesas? Akivaizdu: įrankių neturintis darbuotojas ir toliau vegetuos, nes įrankių nenusipirks, o įrankius turintis – po kiek laiko vėl didins savo našumą, nes įstengs sutaupyti naujiems įrankiams.

Pastarasis atvejis demonstruoja tiesinio (proporcinio) apmokėjimo sistemos nestabilumą: tuo atveju, jei prastus įrankius turinčio darbuotojo našumas nėra pakankamas, gali atsitikti taip, kad jis net neįstengs sukaupti lėšų to paties lygio įrankiams, t.y., gendant įrankiams, jo darbo našumas ims mažėti, kol jis galų gale subankrutuos. Tuo tarpu, viršijus tam tikrą pajamų lygį, įrankių kokybę bus įmanoma gerinti, t.y., našumą didinti. Kitaip tariant, čia išgryniname labai įdomų faktą (būtent faktą, o ne prielaidą): darbo našumas yra rekursinė funkcija. Be to, galim padaryti ir prielaidą, kad egzistuoja tam tikros (gal būt, kas kartą vis kitos, gal dalim atvejų nepasiekiamos, tarkim, principinės) ribos, kurių peržengimas gan kardinaliai gali keisti našumo tendencijas: pakliuvus žemiau ribos, našumas ima kristi pats iš savęs (čia galim prisiminti, kas yra mirties spiralė), o viršijus ribą – našumas ima augti pats iš savęs (augimo spiralė, atsiradus galimybėms investuoti į plėtrą).

Praktikoje įmonėse tai išsprendžiama paprastai: reikia, kad būtent įmonė pirktų įrankius, o ne darbuotojai. Ir kad į lėtesnius būtų dedamos didesnės sąlyginės (santykiu su našumu) investicijos. Beje, darbuotojai tų įrankių realybėje nenusipirks, tad įmonei taip ar anaip reiks investuoti. Nebent tie darbininkai bus labai jau intelektualūs skaičiuotojai, mokantys tiksliai įvertinti savo darbo operacijų sąnaudas ir atsipirkimus. Geriausia praktika tą ir sako – įmonės turi rūpintis darbuotojų įrankiais. Tai leidžia geriau valdyti darbo našumą ir optimizuoti pelningumą.

Mokesčiai ir įrankiai

O dabar apie mokesčius. Pinigai yra verslo darbo įrankis. Ar verta laikytis idėjos, kad daugiau uždirbantys daugiau galėtų investuoti į savo įrankius, o mažiau uždirbantys – suktis, kaip gali, neturėdami įrankiams lėšų?

Realybėje, jei žmogus teturi kvalifikaciją, tinkamą 1000 litų pajamoms, jis aria ir aria ir aria. Jis ima chaltūras, kad tik prasimaitintų, dirba ką tik gali ir neturi nei laiko, nei pinigų jokiam mokymuisi, naujesniems įrankiams ar dar kam nors. Tai yra ta pati situacija, kaip ir su atsuktuvu, kurio aukščiau minėtame pavyzdyje darbuotojas negali įsigyti. Tuo tarpu daugiau uždirbantys gali sau leisti ir visokius kursus, ir skirti laiko savišvietai, ir mokslui, ir įrankiams. Bet šita situacija yra dar įdomesnė: vieni ir kiti neretai turi vienodą našumo potencialą, tačiau skirtingas startines sąlygas. Tai, beje, ir gerai žinomas turtingų tėvelių reiškinys: jų vaikai gauna startinį kapitalą, kurio dėka gauna kardinaliai geresnes galimybes tobulėti ir tapti dar turtingesniais.

Taigi, čia ir yra priežastis, dėl kurios reikia progresinių mokesčių. Ir čia netinka kokie nors kliedesiai, kaip kad Raimondo Kuodžio vėjai apie „Sodra jau padaro progresiją“. Kaip ir netinka tas fufelis apie „NPD jau sukuria progresiją“. Faktiniai progresijų lygiai turi būti orientuoti į tai, kad dėl finansinių priežasčių atsirastų galimybės kelti kvalifikaciją bei našumą būtent tiems, kas uždirba mažiausiai. O jau jų sukelta didesnė apyvarta tikrai labai greitai grįš didesnėmis pajamomis tiems, kas uždirba daugiau. Prisiminkim tai, kad greičiau dirbančio darbuotojo pelningumas visvien labiau padidėja.

Tikrai taip, esminė išvada tokia: įmonė ir mokesčiai – tai tas pat, kaip darbuotojas ir įrankių finansavimas. Progresinė mokesčių sistema gali padėti daug uždirbančioms įmonėms (tuo pačiu – ir jų savininkams) uždirbinėti dar daugiau – dėl to, kad pakiltų bendras visų įmonių efektyvumas, o mažos, startuojančios įmonės nustotų būti silpnąja (ir visus stabdančia) visos šalies ekonomikos grandimi.

Beje, TOC (apribojimų teorija, Theory Of Constraints) nurodo mums ieškoti butelio kakliuko – silpniausios, visą sistemą stabdančios vietos (tai tikrai ne joks motyvacijų klausimas, o tik sisteminis dalykas, t.y., nagrinėtinas tiesiogiai procesinio valdymo, o ne personalo vadybos pavyzdžiu). Taigi, koks pas mus butelio kakliukas yra šalies ekonominio lygio augime? Žinoma, kad būtent mažas darbo našumas: mažai pagaminam – mažai ir gaunam. Kur labiausiai reiškiasi mažas darbo našumas? Žinoma, kad ten, kur yra pigiausias apmokėjimas. Kodėl žmonės dirba tuos nenašius ir pigiai apmokamus darbus? Žinoma, kad dėl to, kad nėra nei atliekamų lėšų įrankiams, nei kvalifikacijos. Ką reikia daryti? Akivaizdu: investuoti į to mažiausios kvalifikacijos sektoriaus našumo gerinimą. Kaip investuoti? Irgi akivaizdu – didinant jų galimybes uždirbti ir atitinkamai gerinti savo kvalifikaciją, įrankius, etc.. Bet tai reikia daryti ne absurdiškais ir su darbo našumu nesusijusiais minimalaus atlyginimo dydžio reguliavimais ar, juolab, ne idiotiškomis darbo biržos perkvalifikacijomis (realiai išvirstančiomis į pašalpas tinginiams) o tiesiog suteikiant mokestines lengvatas, kitaip tariant, įvedant – tuos pačius progresinius mokesčius.

Išsilavinimo ir bedarbystės priklausomybė JAV, 2009 metai

Žinios ir kvalifikacija - taip pat darbo įrankis. Atlyginimų dydis, beje, irgi panašiai koreliuoja su kvalifikacija. Jokiai įmonei nereikia idiotų, bet visos įmonės moka daug tiems, kas gerai ir kvalifikuotai dirba

Beje, čia tuo pačiu galim atsakyti ir į dar vieną (tegul ir neužduotą) klausimą – apie tai, ar dabartinės aukštojo mokslo kainos Lietuvoje yra bent kiek adekvačios, ar jos bent kažkiek gerina ekonominę situaciją, ar išvis reikia nemokamo aukštojo išsilavinimo ir ar tas išsilavinimas būna kokybiškas.

 

—————

* Edward Deming, vienas iš šiuolaikinės vadybos kūrėjų (visokios ToC, Six Sigma, ISO-9000 ir t.t. – tai jau Demingo revoliucijos pasekmės), kokybės vadybos genijus, kurio idėjų dėka Japonija tapo iki šiol nepralenktu ekonomikos stebuklu, įvardino tuos socialinius bullšitus, kaip 6-ą mirtiną įmonių ligą – neadekvačias medicinines išlaidas (tais laikais populiaru būdavo kurti visokias įmonių poliklinikas ir net ligonines). Vėliau punktas buvo praplėstas – ne įmonės reikalas yra socialinė rūpyba. Edvardas Demingas pokario metais dėstė japonams vadybos principus, kurie šioje šalyje įstrigo taip giliai, kad jei japonai būtų katalikai, tai būtų reikalavę, kad Demingo atėjimas į Japoniją būtų pripažintas antruoju Kristaus atėjimu Žemėn.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+2Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

103 thoughts on “Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

  1. Donatas

    Nesupratau minties. Jei šiandien LT įvestų progresinius mokesčius, tikrai labaiu apmokestintų daugiau uždirbančius ir paliktų taip pat apmokestintus mažiau uždirbančius. Kaip padidėtų profesinis pasirengimas mažai kvalifikuotų, jei iš daugiau uždirbančių ir labiau kvalifikuotų būtų atimta daugiau pinigų? Nu nifigą nesupratau. Ar tu čia šmaikštauji ir visas straipsnis buvo sarkazmu persmelktas?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, tamstai nereikia prisiskirti prie durnių. Tamstai tereikia su skaičiukais pasėdėt ir pabandyt pamodeliuot inputus/outputus -- tą tamsta galit, nes žinau, kad turit galvą, o ne kokią puodynę.

      Reply
  2. Tomas

    Viskas teisingai… Bet valstybe tai ne įmonė. Valstybės reikalas sukurti taisykles ir prižiūrėti, kad jų laikytųsi, o ne kurti darbo vietas, perskirstyti pinigus ir t.t. Kai tai bandė daryti CCCP visi žinom kuo tai baigeisi. Keista skaityti tokias komunistines mintis iš pono Rokiškio.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, tamsta bent supratote, ką skaitėte? Ar čia galvojate, kad parašysit kažkokią savo nuomonę ir pareikšit kažką apie kokį nors komunizmą ir jau būsit pasireiškęs kažkaip?

      Valstybė -- tai ne įmonė. Todėl ji neturi užsiimti pašalpų dalinimu veltėdžiams, minimalių atlyginimų nustatymu ir pan.. Bet ji turi organizuoti gerą išsilavinimą ir duoti galimybes toms silpnoms grandims greitai sustiprėti, t.y., sukurti mechanizmą, per kurį visos stipriosios grandys finansuotų savo apribojimo per silpnąsias grandis panaikinimą.

      Taip kad ponas, jūs apsispręskit.

      Reply
  3. Vidmantas

    Tai, kad valstybė paims iš daugiau uždirbančio daugiau mokesčių, visiškai nereiškia, kad tai kaip nors atsispindės darbo našume, išsilavinime žemiausiose grandyse. Nesuprantu, kaip galima kaip nors tą išpiešti per iš principo skirtingas ekonomikas?

    Be to, ir iš žmogiško faktoriaus pažiūrėjus, jei aš uždirbau 1000 Lt ir staiga po progresinių įvedimo man lieka 1050 Lt, tai tūlas runkelis ar tiesiog apsirengs padoriau/nusipirks geresnio maisto/apaus audinę naujesnėm padangom, ar puls investuoti į savo „įrankius“ ir išsilavinimą?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, o ar tamsta skaitėt nuosekliai ir bandėt susidėlioti viską į schemą su priklausomybėm? Perskaitykit nuosekliai ir susidėliokit.

      Kas riboja praktinį lieviausių darbuotojų našumą? Kodėl žmonėms labiau apsimoka gauti bedarbio pašalpas, nei dirbti? Kas yra priežastys tam? Na?

      Ir pažiūrėjus iš tos pusės, kad dingtų apmokestinimas minimaliai uždirbantiems visai -- tai pajamos jiems į rankas porą kartų padidėtų, o ne 5 procentais 🙂

      Reply
      1. Lietuvis

        Ponas Rokiški, jūs gal tūlo tingaus lietuvio nepažįstate? Galvojate, jei daugiau mokės dirbantiems visokius ŠŪDINUS darbus, tai jie labiau stengsis dirbti? Nei trupučio. Tiesiog tie, kurie dabar mokosi kolegijose, kad būtų truputį aukščiau profkačių, spjaus į studijas, nes jos neatsiperks (skirtumas tarp profkininkų ir kolegijos studentų atlyginimų bus per mažas, lyginant su vargu gaunant diplomą). Ir ten su visokiais apželdinimą besimokančiais aukštojoj taip pat bus. I kai pas mus statybininkai daug uždirbdavo prieš krizę, tai ką jie darė? Vietoj to, kad pirktųsi tuos AFIGIENUS įrankius, didinančius darbo našumą, jie pirkosi A6 Audines mergikėm vežioti, grandines auksines kaip lenciūgai prisikabino, ir nusipirko antrą šaldytuvą alui. Iš visų tų pusgalvių tik vieną pažįstu, kuris iš uždirbtų pinigų įmonę įkūrė, teikė apdailos paslaugas, bet atėjo krizė, viskas užsiraukė, įmonė bankrutavo, ir liko toks pat bedarbis kaip ir tie kurie audines pirko. Tokios realijos. Jei žmogus buvo debilas ir nesimokė mokykloj, ir gauna minimumą, tai turi įvykti stebuklas, kad daugiau gaudamas pinigų jis užsimanytų mokytis.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, daugelis statybininkų dar ir kaip susipirko per statybų bumą įrankius, autobusiukus ir pradėjo normalesnį verslą, kai kurie -- net ir susibūrę savo brigadas, nors iki tol buvę visiškai padieniais darbininkais.

          Čia klausimas išties yra ne apie tai, kad išvis kažkas norėtų mokytis ir didinti savo galimybes, o apie tai, kad tų galimybių nėra.

          O tamstos samprotavimas apie tai, kad besimokantys kolegijose mes studijas -- labai aišku logiškas ir į temą. Maždaug toks logiškas ir į temą, kaip „žmonės eis vogti, nes kiaulių maras kils“.

          Jūs gal pradėkit kažkaip rišliau kalbėt.

          Reply
          1. pamishelis

            judvieju pateikti argumentai aiskiai rodo kad beviltiska diskutuoti apie objekta neturint aiskios statistikos apie ji. Nes abu vienaip ar kitaip savo nuomones suabsoliutinate.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jūs, ponas, čionai nevaizduokit arbitro, nes čia teisus esu aš, kadangi faktas yra aiškus, kaip blynas: užsidirbo kažkas, kadangi gavo galimybę užsidirbti, o nebūtų gavęs galimybės užsidirbti, tai būtų neužsidirbęs, todėl čia statistokos yra ne prie ko ir neturi jokios reikšmės, nes užsidirbimas -- neabejotinas faktas, o jau kur tie pinigai išleisti -- tai variantai įvairiausi, tačiau užsidirbimas yra sąlyga, kas nustato loginę priklausomybių seką vienareikšmiškai: nori pirkti įrankius -- turi gauti lėšų investicijoms.

              Taip kad čia arbitras esu aš, o jūs tikrai pamišėlis, kad bandote čia pavaizduoti arbitrą vietoj manęs.

              Reply
      2. anoniminis bailys

        „Kas riboja praktinį lieviausių darbuotojų našumą? Kodėl žmonėms labiau apsimoka gauti bedarbio pašalpas, nei dirbti? Kas yra priežastys tam? Na?“

        Nes zymiai labiau apsimoka gauti pasalpa, plius pachalturinti prie statybu pas kaimyna ar nusipirkti pora automobiliu pagrazinti ir perparduoti, tai ir iseina taip, kad uz minimuma lenkti nugara sutinka tik studentai is bedos, senukai ir beviltiski.

        Reply
        1. Lietuvis

          Ir dar tie, kuriems pensija arti, nes darbo stažas skaičiuojasi. O visi kiti dėję.

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          Jo -- žymiai labiau apsimoka gauti pašalpą ir nedirbti. Todėl reikia tas pašalpas suminimizuoti ar išvis panaikinti. Ir kartu panaikinti mokesčius pigiausiems ir sumažinti šiaip pigiems. Kad pradėtų dirbti normaliai, o ne veltėdžiaut.

          Yzy-pyzy 😀

          Reply
          1. pamishelis

            zmones kaip vanduo -- jie pasirenka lengviausia kelia eiti (95%) Panaikinus pasalpas bus naudingiau isvaziuoti trims menesiams i Norvegija bulviu patinkti nei dirbti uz minimuma metus.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Nu bet juk tai, kad bedarbiai išvažiuotų į Norvegiją trims mėnesiams bulvių parinkti -- tai juk žymiai geriau, nei tai, kad jie tuos tris mėnesius nieko neveikdami pašalpas gautų. Ar tamsta su tuo nesutiktumėt? 🙂

              Reply
              1. pamishelis

                Ju suvokiamas geris tai kai gauni pasalpa ir nedirbi.

                Sistemos (aka visuomenes) prasme zinoma, kad geriau kuo maziau joje parazitu.

                Bet nevyniojant zodziu i vata -- sutinku 100%

                Reply
  4. Eimantas

    Viskas būtų gražu, jei ne prielaida, kad darbo našumas kyla eksponentiškai. Realybėje, greičiau, ribinės vertės kreivė yra realesnis variantas, kažkas panašaus į f(x) = C0 -- C1 * e^(-x)(C, c1 -- teigiami) -- pradžioj kreivė kyla greit, paskui lėtėja ir kad ir kiek priartėtų prie ribos, jos vis viena nepasiekia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, ribinių atvejų mes čia ir nenagrinėjame, jei nepastebėjot kartais. Nagrinėjame tik balanso atvejį, kur išties yra nestabilumas, t.y., netiesiniai efektai, ką tamsta ir įvardinat -- pradžioj kreivė kyla greit 🙂

      Klausimas tiesiog tame, kaip darbo jėgą perkelt iš našumo kritimo zonos į našumo augimo zoną -- vat ir viskas.

      Reply
      1. Lietuvis

        Man tai net keista, kad jūs manot kad našumą galima didinti vien perkant naujus įrengimus ar diegiant naujas technologijas. Pvz našumą statybose galima padidinti 300proc atpratinus darbuotojus gerti, rūkyti, gerai motyvavus, sukūrus gerą mikroklimatą komandoje ir pasitelkus efektyvų vadovavimą ir užduočių paskirstymą bei kontrolę. Ir su tais pačiais įrankiais būtų pasiekiamas toks efektas, kad sunku įsivaizduoti. O kai viskas vyksta kaip dabar, kad darbdavys nori kuo daugiau nuo tavęs nugręžti, net neklauso tavęs, kai sakai, kaip būtų galima tobulinti darbo atlikimo procesus, kai darbdavių filosofija baigiasi tuo, kad šitas nebedirbs, tai ateis kitas, tai ir gaunami tokie rezultatai, kad darbuotojų realus naudingumas yra apie 35-40proc (kalbant apie mažai apmokamus darbus). Jiem terūpi kaip čia privogus, apgavus darbdavį, kad daugiau gaut, o mažiau dirbt. Taigi, socialiniai svertai yra daug efektyvesni, negu ekonominiai, o ir patys ekonominiai svertai tampa daug efektyvesni, pirma įgyvendinus socialinius. Ir kol to Lietuvos įmonės nesupras, tol galės reguliuot mokesčius kiek nori, bet kaip nedirbo tie skurdžiai efektyviai, taip ir nedirbs.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, įrankiai -- tiesiog pavyzdys, kad aiškiau skaičiavimas būtų.

          O apie socialinius svertus vs. ekonominius -- tai jau atleiskit, nesupratau, ką čia ponas norit pasakyt. Kad vadovavimas yra socialinis svertas? Kalbėkit kaip nors aiškiau.

          Reply
  5. Sarunas Skyrius

    Painiojamos valstybės pajamos su išlaidomis. Pinigus, kuriuos galima skirti nekvalifikuotiems mokyti ir „įrankiams pirkti“ galima surinkti įvairiais būdais, ir prog.mokesčiai tik vienas iš jų, turintis daug pašalinių poveikių, kurie yra žalingi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Šarūnai, tamsta puikiai žinot, kad čia yra nagrinėjamas bendras mokestinių apkrovų pasiskirstymo atvejis, o ne tik GPM. Taip kad nemakaroninkit. Nes jau kas kas, bet tamsta puikiai žinote, kad aš ne tas žmogus, kuriam makaronus galima kabinti. Realybė yra realybė -- iš pelno turi būti finansuojamos ir sritys, kurios duoda našumo augimą per kitus galus, o ne tik tiesioginiai pajamų centrai.

      Reply
      1. Sarunas Skyrius

        Nemakaroninu, nes nei žodžio apie GPM neparašiau. Ir nežinau, kad negalima makaroninti, net jei norėčiau, o net jei ir žinočiau kad negalima, tas vargu ar sustabdytų. O tamsta mano galva per silpnai parodėte ryšį tarp mokesčių (visų ar ne visų) progresyvumo ir noro/gebėjimo investuoti į save perkant įrankius ir išsilavinimą.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Šarūnai, kad turit omeny GPM -- eina iš konteksto (pasažo, kur progresija priešpastatoma kitiems mokesčiams). Bet tai išties neesmė.

          Tamsta esate teisus dėl silpno ryšių demonstravimo -- iš komentarų išlindo, kad akcentuoti čia pirmiausiai visgi reikėjo kitą reikalą (bendru atveju -- pašalpas vs. mokestines lengvatas, o konkrečiu įrankių analizės atveju -- barjerų ir vektorių sistemą).

          Bet taip ar anaip, realybė yra reali. Vienaip ar kitaip visvien gauname progresijos analogą (kur dalis visuomenės remiama), jei norim ramiai gyventi. Bet jei tai darom visokiais iškreiptais būdais, gauname klaikią mokestinę makalynę, kuri dar ir augina išlaikytinius bei visokius biurokratus.

          Reply
          1. Sarunas Skyrius

            Bingo. To reikia, bet su kuo mažiau „makalynės“ ir iškreiptų paskatų.

            Reply
  6. Laiqualasse

    Viso dar neskaičiau, bet pastebėjau klaidą:

    „Įdomu čia yra tai, kad nors pas greitesnį darbuotoją atsipirkimo laikas gerokai ilgesnis, santykinis investicijos naudingumas darbuotojui (t.y., pelno padidėjimo santykis) yra didesnis pas lėtesnį darbuotoją“

    atsipirkimo laikas pas greitesnį darbuotoją trumpesnis (4 mėn. vs 6,7 mėn.).

    Reply
      1. anarchistas

        Pasitvarkyk aritmetiką.

        Pelningumo augimas įdiegus atsuktuvus yra 33% našiajam darbuotojui ir 60% mažiau našiam. Atsuktuvo atsipirkimo laikas našiajam darbuotojui -- 3mėn., mažiau našiam -- 3,33mėn. Atitinkamai ir toliau.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tamsta neteisus. Skaičiuokit dar kartą. 1000 litų vertės atsuktuvas, kai pelnas padidėja 250 litų, negali atsipirkti, per 3 mėnesius.

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          Atsiprašau, ponas Anarchiste, tamsta visgi teisus, o aš neteisus. Čia vadinasi, tarp darbų ir prišokimų rašyti ir tikrintis save patį 😀

          Išties padidėjimas yra 33 procentai našiąjam, nes atsilaisvinus 25 proc. apkrovimas gaunasi 75 proc ant 1000lt pelno + 25 proc., t.y., trečdalis nuo 1000lt., matyt atitinkamai gaunasi ir kitiems skaičiams daugiau išlošimo. Prisėsiu perskaičiuot ir pataisysiu.

          Dėkui už pataisymą.

          Reply
        3. Rokiškis Post author

          Perskaičiavau. Su mažiau našiu -- 37.5 proc. našumo augimas, atsipirkimo laikas iš papildomo pelno -- 5,33 mėnesio (pas mane buvo 6,7 mėnesio).

          Reply
  7. Apokalipsės raitelis

    Ir kodėl garsiojo XIP-3038 įstatymo projekto jūsų į ekspertus nepasikvietė? matyt todėl kad gudresnių jiems nereikia. Tokių kur su varžtų pagalba paaiškintų progresyvinio apmokestinimo esmę. Diskusijos tokioje, faktų o ne emocijų, plotmėje lietuviškoje diskusijoje nesigirdėjo. Už ką autoriuj didelis respect.
    O kad LT progresiniai mokesčiai, su darbo santykiais susijusioms pajamoms, jau įvesti būtent Sodros mokesčių pavidalu tai tikrai palaikau Kuodžio poziciją. Mokant šiuos mokesčius jų suma -> link begalybės, kai output’as iš Sodros pusės lieka tam pačia fiksuotam lygyje.

    Reply
  8. Fwd

    Ašai tai turiu pastebėjimą dėl paskutiniu metu taip linksniuojamo žodžiu „socialinis teisingumas“. Pas mus jis yra iškreiptas. Turbūt dėka mūsų istorinės praeities, kai darbas ir alga būdavo „duodami“, ne „užsidirbami“.
    Tie veikėjai, piketuojantys už MMA padidinimą labai gražiai pasakytų apie jūsų pateiktą situaciją. Abudu darbininkai turi gauti vienodai. Nesvarbu, kad vienas padaro 100 detalių, kitas 200, jie juk dirba tą patį darbą, taip pat stengiasi, todėl ir turi _gauti_ vienodai.
    Jaunas muziejaus direktorius, lankytojų pritraukiantis 15 kartų daugiau, nei tarkim http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kauno-miesto-muziejaus-vadove-darbo-vietoje-aptikta-neblaivi.d?id=46216929 , turėtų taip pat gauti tokį patį atlyginimą, nes „nu tai gi darbas tai tas pats“.
    Apie jaunimo perspektyvas net nekalbu. Aukštosios mokyklos absolventas neturi praktiškai jokių žinių (išskyrus tam tikras specialybes), kurias galėtų praktiškai pritaikyti darbe. Vadinasi, darbdaviui jį reikėtų mokyti nuo 0. Tad kodėl darbdaviui reikėtų priimti būtent jį, o ne BET KOKĮ žmogų, su IQ >100? Antras dalykas, tai be patirties toks žmogus pridėtinės vertės nesukuria net už tą minimumą. Taigi daugeliu atveju, priimdama ką tik baigusį universitetą jaunuolį, įmonė eina į minusą, arba geriausiu atveju -- ant nulio. Tačiau nieks to suprasti nenori (http://verslas.delfi.lt/business/darbdaviai-noretu-moketi-maziau-neturintiems-patirties-jaunimas-ir-profsajungos-nesutinka.d?id=46212171), nes „nu taigi už minimumą pragyventi neišeina“, todėl darbdaviai turi mokėti daugiau. Taškas.
    Toks tasai „socialinis teisingumas“ Lietuvoje.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Socialinis teisingumas -- išties tai tiesiog semantinė beliberda (jei visai tiksliai -- tai žaidimas ženklais, paslepiant prasmes) iš serijos „aš nusipelniau gyventi geriau, todėl jūs visi aplinkui kalti dėl to, kaip gyvenu“.

      Kita vertus, yra ir objektyvių aspektų -- neįmanoma pasiekti gerovės visuomenėje, jei į tą gerovę nėra kažkaip investuojama.

      Dar geriau pasakytų apie tuos darbininkus kokie nors anarchistai -- kad tie darbininkai abudu yra durniai, nes dirba ir stengiasi, nes išties turėtų gauti pinigus nedirbdami, o tik parazituodami. Ir gal dar keldami riaušes, panašiai, kaip Graikijoje.

      Dėl kitko irgi sutinku su tamsta.

      Reply
      1. Leo Lenox

        Fun. Man ypač patinka, kai darbdaviai nemato skirtumo, tarp išsilavinusio darbuotojo ir neišsilavinusio darbuotojo. Kodėl? Nes niekada gyvenime, įtariu, nėra matę neišsilavinusio darbuotojo. Tik spėju.
        Rokiški, manau šituo rašinėliu išprovokuosit nedidelį atsakymą, gal ne griežtą ir radikalų, bet konkrečiai apie žinias ir kvalifikaciją. Just you wait. 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Leo, greičiau gal net priešingai su ta kvalifikacija. Nemažai darbdavių išvis nėra matę realiai kvalifikuoto darbuotojo, todėl nesuvokia net, kiek iš kvalifikuoto darbuotojo galima daug gauti naudos. Plius dar ir tai, kad ir tarp darbdavių nemaža yra visokių.

          Čia kaip tik labai gerai tiktų kadais pono Aurelijaus iškelta mintis apie vienakrypčius vektorius -- ar švietimo vektoriai atitinka verslo vektorius, o šiedu drauge ar atitinka valstybės augimo poreikius.

          Kai VU kliedi apie kažkokias akademines xuinias, vadindami tas savo xuinias vadyba ir ekonomika (kuri realiai neretai būna elementarūs sovietūchinio periodo puvėsiai), priešpastatydami savo kliedesius vadybinėms praktikoms -- gero nelauk. Išsilavinimas verslui kartais net ima reikšti faktą, kad žmonėms prakruštos smegenys bloguoju būdu. Ir kai akademinė mintis grybauja bbž kur, nelieka idėjinio vedlio ekonomikai. Žodžiu, nieko gero.

          Reply
          1. Leo Lenox

            Labai gerai, kad priimdami į darbą žmogų, užuot kreipę daugiau dėmesio į savo HR departamento gebėjimus, verslininkai ketina nusimesti riziką tradiciniu, lietuvišku būdu -- nemokant algų arba mokant jas akivaizdžiai niekines, tikintis, kad žmonės su aukštuoju tuos darbus dirbs už tiek. Gaila, kad ne visi, o tik tie labai kvalifikuoti darbuotojai gimsta mokėdami, o mūsų verslininkai puikiai suvokia investicijas į darbuotoją, kaip ilgalaikėje perspektyvoje atsipirksiančias su kaupu.
            Švietimo vektoriai, paleisti nuo valstybės, labai sėkmingai imtų koreliuoti ir su verslo, ir su akademijos poreikias. Tai nėra vektorių klausimas, tai yra atjunkymo nuo neefektyvaus lėšų panaudojimo šaltinio -- valstybės finansavimo. Norite, kad mokslas būtų nemokamas? Finansuokite studentus. Daug paprasčiau nei dabar -- ne kažkokiais mitiniais krepšeliais, kuriems prižiūrėti reikia dar vieno administracinio aparato, o paskolomis, kurias suteikti gali bankai, ką iš dalies jie ir daro. Tačiau čia jau kito mano įrašo tema, tai per daug nesiplėsiu 😉

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Taip, tai variantas -- padengti studentui mokslo paskolą. Be jokių ten krepšelių. Bet, o bet -- kaip vyksta reikaliukai tose srityse, kur įsimaišo bankai -- irgi žinom. Nėra čia paprasto sprendimo. O vektorių klausimas visgi yra. Vektorių sukūrimo klausimas. Nes verslui reikia vieno, o visuomenei -- kito.

              Reply
              1. Leo Lenox

                Galvojau, kaip čia trumpiau atsakius, galvojau ir nesugalvojau. Pažadu, atskleisiu savo poziciją klausimu rytojaus blogo įraše. Taip pat žinau, kad pažadėjęs niekada neparašau. Tad gali tekti palaukti. Tačiau būtinai paminėsiu ir vektorius.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Ginčysiuos iki pažaliavimo. Nes netikiu, kad mūsų nuomonės čia kažkur sutaptų, nes netikiu, kad čia kaip nors tamsta man pro kur nors pritartumėt 😀

                  Reply
                  1. Leo Lenox

                    Nepykite už savireklamą, bet galite eiti ginčytis. Man tiesiog labai smalsu, ką žmogus, išmanantis verslą, pasakys apie mano teoretizavimą 🙂

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Aš tamstai atskirą straipsnį atsakymui parašysiu. Nes tamsta esate neteisus ir iš sisteminės pusės, ir iš šiaip klaidų pridarymo pusės, taip kad į kokį vieną komentarą viskas nesusives.

                      Nors tamstos bendra mintis apie ganėtinai žemą daugelio lietuviškų verslininkų verslo kultūrą yra teisinga. Tai paplitęs dalykas.

  9. mhm

    faina lentelė (universitetų pijarėlis -- nieko daugiau) ir gražiai mintys išdėliotos. Šiaip bendrai noris pasidžiaugt, kad tamsta autoriau kasi šitas temas, nagrinėji ir jauties vis didesniu ekspertu.

    šita mokesčių tema priminė vieną opų klausimą: norvergijoje dirbau ir sufeilinau su jų gudria mokesčių sistema. Pradžioje metų mokesčių inspekcijoje kaip ir kiekvienas eilinis rekrūtas atvykau ir turėjau pasakyti kiek ketinu šiais metais uždirbti. Vienas variantas buvo: pasakyt, kad uždirbsiu mažiau nei išsivaizduoju, tuomet bus mažesni mokesčiai kas mėnesį, bet yra rizika, kad gale metų truktels finansiškai, nes bus neatitikimas tarp uždirbtos sumos ir deklaruotos metų pradžioje. Antras variantas: pasakyt, kad uždirbsi daugiau, tuomet bus didesni mokesčiai kas mėnesį (~50%), bet perteklių grąžins kitų metų pirmą mėnesį (tryliktas atlyginimas). Aš sufeilinau ir pasirinkau pirmą variantą, nes nebuvau tikras kiek toj norvergijoj būsiu ir pinigų reikėjo DABAR. Gale metų, by default mane truktelėjo -- „esi skolingas 12 000 Lt mokesčių kontorai“. Sumokėjau 6000 Lt surauktu snukiu ir dėjau į kojas. Aišku siuntė laiškus, aišku bendravau, dėsčiau situaciją, bet norvegai metodiškai dusino gražiais laiškais kol galų gale baigės susirašinėjimas. Baigės ir prisiminęs pagalvoju kuriem galam aš tuos 6k jiem dar daviau. Bet dar ir rūpestis toks dėl galimų teisinių priemonių prieš tokius kaip aš parazitus.

    KLAUSIMAS: gal tamsta pats ar kas nors iš čia bevėpsančių žino kokia galima šitos mano istorijos pabaiga/tęsinys. Ar geriau nežengt ant norvegų uolų antrą kartą gyvenime nes pagaus ir atims paskutinę kroną, ar yra kažkoks galiojimo terminas (senaties) šitokiem atvejam.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Norvegija pasaulyje garsėja mokestinėmis beprotybėmis. Kaip mano močiutė sakydavo -- „dzyka duona šiknų drasko“ -- per gerai gyvena žmonės. Nors kita vertus, tai ir šiaip mokestukų bendra bėda -- dusint kitus visokiais įmanomais būdais, perkeliant atsakomybę ant dusinamųjų.

      Štai ir gavot mokesčių navarotus: priprognozuok, mokėk, o paskui jei per mažai priprognozavai -- būsi baudžiamas, o jei per daug priprognozavai -- tai kredituosi valstybę. Ir nesvarbu, kad prognozavimas realybėje nėra įmanomas.

      Kita vertus, pripažinkim, kad ir pliusas tokioje schemoje yra -- mažiau mokestinės apskaitos galima turėt, daroma viskas pagal metinį vidurkį, o ne pamėnesiui kassyk unikaliai skaičiuojant.

      Ir nežinau, ką tamstai daryt.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Tiesa, dėl lentelės -- jinai yra JAV. LT aukštosios yra klaikios, išvis neaišku, kam skirtos ir ką darančios.

      Reply
  10. skirtumas

    Išdėstytos mintys geros. Įdomios ir manau teisingos. Kitas reikalas yra praktinis pritaikymas ir pereinamieji laikotarpiai. Manau, kad reikėtų akcentuoti pereinamuosius laikotarpius, nes jais gali vykti lūžiai, kaip visokių budulių eitynės su pagaliais ir akmenimis, kaip visokių suinteresuotų nusikalstamų (pvz. profsąjungos) ir žvalgybinių grupių interesų vykdymai, vėlgi naudojant tuos pačius budulius iš kurių būtų „atimamos“ pašalpos ir „socialinis teisingumas“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O ką ten dar su pereinamaisiais laikotarpiais? Čia tiesiog PR klausimas. Žinoma, turint omeny, kaip yra vykdomas Kubiliaus PR, tai čia nesvarbu, kas bevyktų, visi jį durnium visvien išvadins -- nepriklausomai nuo to, ar sprendimus ans priims protingus, ar durnus. Realybė tokia 🙂

      Reply
      1. skirtumas

        Nu bet vistiek PR’as galingas padarytas. Reikia tik naudinga linkme tai pasukti.

        Reply
          1. skirtumas

            Aš maniau, kad kalbate, tamsta, apie tą neigiamą įvaizdį Kubiliaus. Tai galima sakyti yra galingo PR’o rezultatas. Tai juk tai irgi galima panaudoti. Pasakyti pvz., kad Kubilius yra prieš progresinius mokesčius, o visi ims sakyti, kad durnas Kubilius ir kad nieko nesupranta, ir kad reikia tokių mokesčių, o kai bus tinkamas momentas staiga imt ir persigalvot 🙂

            O pereinamas laikotarpis, tai tas, kai išbalansuojama sena sistema, o naujosios bug’ai dar neišgaudyti. Ar čia nerelevant tatai? Manau, kad relevant.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Tai vat problema, kad Kubilius nori teigiamo PR. O ne neigiamo PR. O tokie sudėtingi manevrai, kaip tamsta pasakojat -- Kubiliaus PR yra neįveikiama kliūtis.

              O dėl pereinamojo laikotarpio -- nėra čia jokio išbalansavimo, tereikia paskelbt, kad bedarbiams pašalpos mažinamos kas mėnesį 20 procentų, o pajamos iki pvz., 800lt/mėn (ar kokio labai panašaus dydžio, kuris truputį mažesnis už dabar galiojantį mėnesinį minimalų atlyginimą) yra neapmokestinamos niekaip -- nei per VMI, nei per Sodrą, nei per dar kur nors.

              Rezultatas -- krūva staigiai darbingumą pajutusių bedarbių ir geras pliusas biudžete iš sutaupytų bedarbio pašalpų. 5 mėnesiai ir problema išsisprendžia.

              Reply
  11. Arvydas

    Sveikinu Rokiškį su nauju gyvenimo etapu ir linkiu energingai bei sėkmingai tęsti kas pradėta. Pastebėjimas dėl straipsnio.
    Mechanizmas aiškus teoriškai, kol išimtas iš konteksto. Jeigu ir suveiktų ši sistema -- tai labai negreit. Daroma prielaida, kad mažo efektyvumo/mažai uždirbantys kažką stabdo efektyviau dirbančioms įmonėms… Nematau jokių problemų trigubinti jų gamybą jau dabar -- paprasčiausiai nėra kur dėti, nėra kas nuperka. Ir dar -- ekonominė motyvacija (paveikumas) atsiremia į mentalitetą. Jeigu mašinai sugedęs gazo pedalas, spausk jį kiek nori, ar mašina važiuos greičiau? Realiame gyvenime žmonių yra visokių, o į mažiausiai kvalifikuotus dėti viltį, kad jie susimotyvuos, kai ir dabar nesimotyvuoja pinigais -- dar negreit atsiras tam pagrindas. Bet kaip vėlesnės ateities modelis (kai ir politikus sugebėsim aptvarkyt, kad mažiau nesąmonių su mokesčiais krėstų), manau yra vertas dėmesio. Sėkmės 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Arvydai, motyvavimas pinigais veikia visada (išskyrus specifinius psichus, kuriems tiesiog dzin). Visi nori pinigų. Visi nori daugiau pinigų.

      Klausimas yra tiktai barjeruose, kaip tame anekdote, kur moters klausia, ar ji prostitutė: „taigi, už milijoną atsiduotum? Vadinasi, kas tu tokia, jau išsiaiškinom, tad belieka aptarti, kokia reali tavo kaina“.

      Galim tiesiog tarti, kad egzistuoja specifiniai našumo didinimo barjerai, kuriuos reikia tiesiog panaikinti, bet jie skirtingoms darbuotojų grupėms skirtingi (kaip, beje, skirtingi ir tų grupių potencialai).

      O dėl to, kiek greitai suveiktų tokia sistema -- jau 20 metų gyvenam išvis be sistemos, be jokių tikslų, be jokių orientyrų, kur einam -- tai pakankamai ilgas tarpas, kad per jį įvyktų labai kardinalūs pokyčiai. Klausimas, ar dar 20 metų gyvent taip pat, ar visgi kažką koreguoti, sukuriant aiškius bendrus tikslus 🙂

      Reply
  12. jojo

    Viskas butu ok, jei valstybe mokescius surinktus is progeresiniu mokesciu investuotu i pridetine verte kuriancias sritis. Deja, to nera.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sudėtingiau. Yra du klausimai. Pirmas -- tai tikslinis investavimas (kuris gali vykti nepriklausomai nuo to, ar mokesčiai progresiniai, ar ne). Ir šitas yra aišku, kad nevykdomas. Na, jei neskaitysim to, kad Barclay buvo atvestas. Nors Lietuva vis dar turi labai sėkmingų veiklos segmentų -- fermentai, dirbtiniai brangakmeniai, lazeriai, programavimas, internetinės technologijos, supertekstilė, etc..

      Antras -- tai mokestinės lengvatos pigiosioms grupėms, kurios susidaro, jei yra realiai veikiančios progresijos. O čia jau savaime atsiranda labai geras navarotas: kuriems galams mokėti bedarbio pašalpas, jei galima tiesiog nesurinkti atitinkamo dydžio mokesčių iš pigiausiai apmokamų darbuotojų? 🙂

      Reply
      1. jojo

        Manau, kad naivu tiketis, jog progresija bus padaryta tokia, kad maziau gaunantiems mokesciai sumazes (lyginant su dabar), o daugiau gaunatiems -- padides.

        Manau, kad maziau gaunantys mokes tiek pat kiek dabar, O daugiau gaunantys -- daugiau. Taigi, tie progresiniai mokesciai tiesiog apkarpys turtingesniuju pajamas. O surinkti pinigai nueis pensiju didinimui.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Išvis niekaip nepadarys. Tiesiog pensinį amžių galų gale padidins iki ribos, gerokai ilgesnės, nei gyvenimo vidurkis.

          Reply
  13. Jurgis

    Cia daroma prielaida, kad imone veikia racionaliai ir yra orientuota i pelno maksimizavima ilguoju laikotarpiu.

    O jeigu vienas is sios prielaidos komponentu negalioja, tai tiketina, kad mokesciu sumazinimas bus efektyviai sumazinimas algos iki to paties skaiciaus i rankas, kuri darbuotojas gavo iki mokesciu sumazinimo. Sutaupyti pinigai nekeliauja investicijas, o kitur -- i kisene verlsinikui, i kisene stambiems pirkejams, kurie zinodami pasikeitimus nusmaugia versla ir pan. Tokiu atveju is esmes niekas nepasikeicia tik valstybe surenka maziau pajamu?

    P.s. nenoriu sakyti, kad cia taip tik bus, taciau -- idomu koks procentas verslu butent taip sureaguotu…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ta prasme, tamsta norit pasakyti, kad jei už pigiai dirbančius darbuotojus bus mokama mažiau mokesčių, t.y., jie bus pelningesni, tai taps paskata nutraukti tą verslą? Čia kažkaip tamsta labai įdomiai mąstote. Stebėtinai įdomiai.

      Reply
      1. Jurgis

        Norejau pasakyti, kad mokesciu sumazinimo atveju, kaip Jus teisingia ir sakote maziau uzdirbantys taps pelningesni. Tik neaisku ar tas pelnas bus investuojamas ar perkamos jachtos. Tai ir klausimas toks -- ar tikrai prielaida apie racionalu verslininka galioja 100% ar 50% ar 30%. Nuo to priklauso koki efekta ekonomikai mokesciu sumazinimas duos…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Čia tada klausimas ne apie jachtas, o tik apie tuos varguolius.

          Realiai schema, kurią siūlyčiau -- labai paprasta: nuimti mokesčius nuo pajamų iki ~800lt/mėn visiškai, tuo pačiu panaikinant visas bedarbių pašalpas. Tokiu atveju mokesčiai didesniems mokesčių mokėtojams praktiškai nepasikeistų, o užtat interesas dirbti ajajaj koks atsirastų 🙂

          Reply
  14. Gerasirdis

    Kažkaip pagal tavo parašimą komunistiškai išeina- maždaug, tipo, reikia turtinguosius daugiau apmokestint tam, kad jie nuo skurdžių per daug neatitrūktų 🙂 (nors tiesiai tas ir nepasakyta).

    Be to, visiškai nutylėtas globalizacijos aspektas- ir aš turiu omeny ne tik darbuotojų migraciją, bet ir investitorių norą kurti darbo vietas būtent Lietuvoje, o ne kokioj Estijoj. Darbo pasiūla, manyčiau, algas lemia žymiai labiau nei tai, koks GMP dydis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, tamsta žinote, kad etikečių mėtymas vietoj argumentų yra nekas. Juo labiau, tamsta žinote ir tai, kad projekcinių kliedesių netoleruoju, o čia būtent projekcinius kliedesius ir gaminate. Taip kad dėl pirmos klausimo dalies -- jei tuos kliedesius tęsit -- pasiųsiu naxui, nesicackindamas.

      Dėl antros dalies -- 50k migracija per metus tėra pora procentų nuo darbuotojų skaičiaus Lietuvoje. Tai nuostabiai mažas rodiklis, jei lyginsim su kaita netgi didelių ir labai stabilių įmonių viduje. Darbo pasiūla Lietuvoje pakankamai menka, kad būtų apie 15 procentų bedarbystė, tad darbo pasiūla nėra lengvai padidinamas dalykas.

      Reply
      1. Gerasirdis

        Neurgzk jau, neurgzk :-).

        >tad darbo pasiūla nėra lengvai padidinamas dalykas.
        Aš lenkiu į tai, kad lengvai sumažinamas- nes progresyviniai mokesčiai išbaido darbo vietas kuriančius investitorius. Galbūt. O gal ir ne :-). Bet jei ne- tai šį LLRI argumentą reikia (?) paneigti.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Nėra anei jokių požymių, kad progresyviniai mokesčiai išbaidytų kokius nors investitorius. Kaip nėra jokių požymių, kad sūrio gamintojai galėtų pagaminti Mėnulį. Kaip nėra jokių požymių, kad LLRI pozicija atstovautų sveiką protą. Kaip nėra jokių požymių, kad lietuviai sukeltų klimato atšilimą. Kaip nėra jokių požymių, kad agurkai sukeltų persileidimą. Ir t.t.

          Kokio dar paneigimo tamsta norite?

          Reply
          1. Gerasirdis

            Na, argumentacija maždaug aiški.

            Bet vienas nedidelis neaiškumas vistiek lieka. Nors iš ties LLRI nuomonė iš ties užsienio investitoriams mažai ką reiškia, The Economist nuomonė šiuo konkrečiu klausimu sutampa su LLRI nuomone: progresyviniai mokesčiai yra blogai.

            Tai The Economist nuomonė irgi nieko nereiškia ar kaip?

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Aiškus faktas, kad nieko nereiškia. Visos išsivysčiusios pasaulio ekonomikos turi progresinius mokesčius. Ir tiktai laukinės šalys turi proporcinius mokesčius. Tai yra realybė. Norit priešpastatyti kažkokių svaigalų svaigimus realybei, ponas?

              Reply
              1. Gerasirdis

                Na, labai gerai kad ponas reikalus išmanot geriau nei The Economist. Reikia tik tikėtis, kad skaitytojai, perkantys žurnalą, taip pat supranta, kad tas jų perkamas žurnalas jiems kažkokius svaigalus rašinėja.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Ponas Geraširdi, tamsta vėl pradedat fufelius kalbėt. Čia ne išmanymo reikalas, o faktų reikalas. Faktai yra faktai. Ir čia kad tamsta kažką papezėsit kažką apie The Economist ar apie mane ar apie dar kažką -- visa tai nepakeis objektyvių faktų. Realybė yra tokia reali.

                  Reply
  15. darius

    Ryt ryte įmesiu baisinį kompromatą apie fntt darbuotojų turtėjimą. Nepabijosit afišuot?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Patsai gal ir pabijosiu (nesu kokia tiriamoji žurnalistika, o tik baikštus žiurkėnas), bet kažkam, kam įdomu, perduosiu.

      Reply
  16. Sigitas

    viskas būtų gal ir gražu, tik reikia nepamiršti ir tokio varianto (prie ko atrodo vyriausybė ir linksta), kai sparčiau dirbančiam mokesčiai tik padidėja, o letesniam nekinta. Tokiu atveju, lėtesniam situacija nė kiek nepasikeičia, o spartesniam investicijų galimybė taip pat sumažęja.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, kaip linksta prikurti socdemai -- tai jau aiškus faktas. Galim prisimint, kaip švedų socdemai padarė progresiją tokią, kad turtingiausia Švedijos rašytoja Astrida Lindgren turėjo sumokėti visas gautas pajamas mokesčiams ir dar liko skolinga -- progresija jai viršijo netgi 100 procentų.

      Įstatymus švedai pakeitė tik po to, kai ji išėjo į gatves protestuot, o apie jos tuos protestus ėmė rašyti viso pasaulio laikraščiai.

      O šiaip, toksai nesveikas mokesčių keitimas daromas tikslingai -- tam, kad išvis neatsirastų jokių progresijų, nes įstatymų pakeitimai būtų atmesti dėl jų durnumo. Apie tai rašiau jau anksčiau.

      Reply
  17. beneformatas

    Labai rekšminga ir iliustratyvi yra ši pastraipa: „O dabar paimkim dar įdomesnę situaciją: tarkim, kad abiejų darbuotojų darbo našumas dirbant vienodais įrankiais yra vienodas. Tačiau vienas darbuotojas turi tą labai greitą atsuktuvą ir detalių padavimo mechanizmą, o kitas – neturi. Dėl to tas kitas dirba dvigubai lėčiau. Ir tarkim, kad tie darbotojai įrankius perka patys. Vienas – skirdamas dalį iš savo 1000 litų atlyginimo, o kitas – dalį iš savo 2000 litų atlyginimo. Na, koks savaime vyks procesas? Akivaizdu: įrankių neturintis darbuotojas ir toliau vegetuos, nes įrankių nenusipirks, o įrankius turintis – po kiek laiko vėl didins savo našumą, nes įstengs sutaupyti naujiems įrankiams.“
    Pradžia ir prielaidos abiems juk buvo vienodos. Kodėl vienas vis tik investavo į įrankius ir dabar jau turi greitesnį atsuktuvą ir, atitinkamai, daugiau uždirba, o kitas -- (kaip tamsta pats sakai) ir toliau vegetuoja? Atsakymas yra kažkur gilau, kas nesusiję su tamstos gebėjimais skaičiuoti. Nesusiję tai ir su likimo dovana etc. Tai kažkiek susiję su tingėjimu, darbštumu, atsakomybe ir pan.
    Todėl mažesni mokesčiai ar didesnis atlyginimas neprives prie geresnio rezultato to darbuotojo atveju, kuris linkęs atsipūsti tik pradėjęs darbo dieną.
    O kitas, kuris stengiasi užsidirbti daugiau, tą patį darys net ir tada, kai iš jo per mokesčius bus atimta daugiau.
    Tačiau tai jau bus neteisinga. Nevadinkim to socialiniu teisingumu. Tiesiog neteisinga.
    Pagaliau tai yra ir socialiai neteisinga. Mat visuomet yra riba, kai, didinant mokestinę naštą, net ir darbštesnysis praras motyvaciją dirbti daugiau ir priims išlaikytinių požiūrį. Tokiu atveju jis nebedirbs tiek, kad valstybė surinktų daugiau per mokesčius (netgi pats gal atsistos į eilę prie pašalpų), o pritingintis galbūt sumokės ir mažiau mokesčių (dėl jų progresyvumo). Tad tie, kuriems per mokesčius yra paskirstomi pinigai, gaus mažiau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, o jūs kitas pastraipas skaitėte, ar tik norit paburbuliuoti apie tai, kad čia neteisinga?

      Aš turiu paprastą supratimą: jei mes esame valstybė ir kalbam apie bendrus mūsų, kaip valstybės interesus, yra teisinga didinti bendrą mūsų, kaip valstybės produktyvumą.

      Ir yra neteisinga (ir socialiai, ir kitaip neteisinga), jei dėl kokių nors pavienių individų noro išsiskirti iš vidurkio yra stabdomas ir bendras tų pačių konkrečių individų, ir bendras visuomenės produktyvumo augimas.

      Būtent tokią situaciją, kai remiamasi principu „geriau jau man blogai, bet kitiems dar blogiau“ aš galiu nesicackindamas pavadinti parazitizmu.

      Taigi, ponas, tamstos samprotavimas dvelkia kažkokia parazitine logika.

      Reply
      1. beneformatas

        Tamstos polemikos tonas jau kvepia ura… Deja.
        Komentuoti nesu mėgėjas. Bet jeigu jau komentuoju, tai tik perskaitęs viską.
        Mano manymu, geriau yra skatinti datbštųjį, tuomet tinka principas “geriau kai man gerai, dėl ko ir kitiems bus geriau”.
        O tamstos siūlymas atimti iš darbščiojo ir pridėti tingiajam ir yra parazitizmo skatinimas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tamstai gali atrodyti kas papuola, nes tamsta per visą straipsnį (kurį sakotės visą perskaitęs) taip ir nesugebėjot pamatyti, kad daugiau uždirbantis darbuotojas, investavęs į mažiau uždirbančio našumo didinimą, gauna daugiau galimybių savo paties augimui.

          Tamsta, teigdamas apie parazitus, užsiimate melu ir demagogija, nes tamstos teiginys yra visiškai priešingas elementariam paskaičiavimui. Ir kadangi jis pateiktas jau po paskaičiavimo, tai yra sąmoningai melagingas ir demagoginis teiginys (na, nebent bandytumėtės teisintis, esą tamsta nesuprantate skaičių).

          Taigi, faktai yra faktai, tiesa?

          Reply
          1. beneformatas

            Deja ne. Atsakymas yra kažkur gilau, kas nesusiję su tamstos gebėjimais skaičiuoti.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas, aš matau, kad tamsta argumentų neturit, bet ginčytis norit. Tai gal keliaukit į kokį nors Delfį ar dar kur nors. Tenai pasiginčysit su kuo nors, nes tikrai rasit, kas jus supras.

              Reply
              1. beneformatas

                Nemanau, kad turėčiau aiškinti elementorių kiekvienam locheliui.
                Nors tamsta man tokiu neatrodot, bet paskaičius kai kuriuos pastarojo pusmečio tekstus, o ypač išryškėjus siuntinėjimams į delfius, dinamika juntama.

                Reply
  18. Skersinis

    Kategoriškai negaliu sutikti su teiginiu „kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją“, Taip pat ketegoriškai nesutikčiau ir su priešingu teiginiu, kad darbuotojas išlaiko darbdavį. Šioje situacijoje niekas nieko negali išlaikyti. Kol kalba eina apie GAUNAMĄ atlygį -- tai yra tiesa, Bet juk teisingiausia yra kalbėti apie UŽDIRBAMĄ atlygį. Juk darbdavys be darbuotojų yra visiškas nulis. Be darbuotojų -- jis pats turi tapti tuo užsukinėjančiu varžtus. Taip ir ir darbuotojas be darbdavio -- irgi yra 0. Nes nebus kas tų varžtų parūpins, kas lentų ar išveš pagamintą produkciją. jei darbuotojas pradėtų ir tuo rūpintis -- tai jis jau taptų darbdaviu, ir darbdavys jam taptų nebereikalingu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pažiūrėkime į priežastingumus. Darbdavys paprastai būna tas žmogus (ar grupė žmonių), kuris pats pradeda nuo varžtų sukimo. Kol po truputį, kraštutinai taupydamas, dirbdamas po pusę paros, praleisdamas darbe savaitgalius ir šventes, galų gale įstengia sukurti vieną, antrą, trečią darbo vietą.

      Darbo vieta sukuriama ne iš nulio, tai nėra šiaip susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo, kur abu ima ir pasidalina pinigais, gaunamais už darbo vietoje sukurtą produktą. Pabandykite pats sukurti darbo vietą tiesiog susitarimu tarp savęs ir kokio nors darbuotojo. Pamatysite, kad to susitarimo toli gražu nepakanka 🙂

      Darbo vieta -- tai dalykas, kuris atsiranda darbdavio investicijos dėka. Ir būtent darbdavio investicija tampa tuo dalyku, kurio dėka darbuotojas gauna galimybę uždirbti.

      Reply
  19. hmz

    Kai perskaičiau, pirma mintis buvo kad skaičiavimuose neatsižvelgta į „nosies krapštymo“ laiką. Pavyzdžiui, skaičiavimuose naudočiau tokius skaičius, kad greitasis darbuotojas 1 minutę krapšto nosį (ilsisi), 2 minutes kilnoja detales ir 2 minutes suka varžtą. O lėtasis 4 minutes „krapšto nosį“, 3 minutes kilnoja detales ir 3 minutes suka varžtą. Greitasis „nosies krapštymui“ sugaišta 20 procentų laiko, o lėtasis 40 procentų -- jo didesnis polinkis „ilsėtis“. Bet, įdomu, kad ir su tokiais skaičiais rezultatai gaunasi praktiškai identiški Rokiškio skaičiavimams.
    Bet vėlgi, rezultatas priklauso nuo modeliavimo: jeigu laikysime, kad pagreitėjus operacijoms, polinkis tinginiavimui išlaikys tokį patį procentą (20 proc ir 40 proc), tuomet rezultatai identiški. Bet galbūt, pagaminant daugiau detalių, žmogui psichologiškai gaunasi daugiau „pertraukimų“, ir jis ima dažniau ilsėtis? Tokiu atveju rezultatai pasidarytų blogesni tam kuris labiau linkęs „krapštyti nosį“. Bet abejoju tokiu variantu, kaži ar tinginys pradėtų rūkyti dvigubai dažniau ar pan. Manau kad iš principo Rokiškio skaičiavimas tinka ir įvedus „nosies krapštymą“. Pliusas jo modeliui.

    Tačiau dėl išvadų… Nupirkus greitąjį atsuktuvą, procentine išraiška labiau padidėjo lėtojo efektyvumas. Tačiau bendroje sumoje darbdavys labiau išloštų davęs naująjį atsuktuvą greitajam o ne lėtajam: 3000 litų papildomo pelno prieš 1250 litų papildomo pelno. Šioje šviesoje Rokiškio išvados pradeda kelti abejonių. Tai kurį labiau apsimoka remti?

    Asmeniškai aš į šituos dalykus vis tiek žiūrėčiau ne tik iš ekonominės bet ir iš socialinės pusės. Jeigu visuomenėje didelė dalis sėdi dugne, tada labiau orientuočiausi į lėtųjų efektyvumo didinimą. Tai mažintų nusikalstamumą ir pan. O jeigu visuomenėje skurdo nedaug, vyrauja vidutinybės, tada geriau investuoti į pačius efektyviausius, didinti skirtumus šiek tiek paskurdinant viduriuką.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, čia ne jokie ne prieštaravimai pas tamstą. Jei žiūrėsim iš verslo pusės, greitasis darbuotojas uždirba porą kartų daugiau, todėl jis ir tampa pirmu, į kurį investuojama -- visada. T.y., didesnis prioritetas efektyviau dirbantiems -- savaiminis. Bet jeigu investuoji į abudu išsyk, galutinis rezultatas gaunasi dar geresnis.

      Čia klausimas išties tik tame, kad lėtieji ir neefektyvūs tampa stabdžiais visiems likusiems, todėl juos norom nenorom tenka remti, kad visa sistema liktų pakankamai efektyvia. Ir tas lėtųjų rėmimas turi būti organizuojamas taip, kad jų efektyvumas didėtų nepriklausomai nuo jų norų.

      O dėl socialinės pusės -- taip, nusikalstamumo prevencija, galimybės gauti išsilavinimą, socialinių konfliktų šalinimas, etc. -- visa tai yra svarbūs faktoriai, kur daugiau uždirbantys finansuoja mažiau uždirbančius vardan bendro visuomenės ir savo pačių labo.

      BTW, kalbant apie socialinius faktorius, čia dar puikiai pritaikomas ir bad quality costs vertinimas: nusikaltėlis, pavogęs ir pardavęs magelį už 50 litų, realiai padarė nuostolio už kokius 500 litų. Tad išties pigiau yra jam tuos 50 litų duoti -- taip sutaupai 450. Tik šitai irgi organizuoti reikia tokiais būdais, kad nusikaltėliui neatsirastų interesas bloginti situaciją.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Ir dar, yra ribiniai dydžiai realiam darbuotojų apkrovimui. Faktiškai, jei darbuotojo apkrovimas, netgi dirbant bukiausią darbą (tarkim, prie konvejerio) viršija 60-80 proc. jo galimybių -- staigiai auga error reitai, todėl bendras našumas ima kristi. Tad pagal pikines galimybes („įstengiu dirbti tokiu ir tokiu našumu valandą laiko“) negalima vertinti optimumų.

      Šnekant žmogiškai, jei neduosi darbuotojui galimybės nosį pakrapštinėt, kai jam kils noras, tai jis nenorom snarglių privavins į pyragaičius, kas bus daug blogiau.

      Reply
  20. Pingback: Dirbti ar mokytis? « leo lenox

  21. domas

    nu čia tu privėlei.

    visų pirma, net nežiūri, kodėl gali egzistuot lėtesnis darbuotojas -- jug jis jau turi motyvaciją, dvigubai daugiau prisuks -- uždirbs tiek pat kiek kolega, jam to stabdžio kaip ir nėr.

    be to, kompensacijos skirtumas nuo našumo turi įvairias priklausomybes (būtent visa darbo vietos kaina, etc), kad ir tie patys mokesčiai.

    tavo įrankiai yra kažkokie labai jau turintys tobulas savybes. šiaip, klausimas, ar tas darbuotojasi dvigubai greičiau besukantis varštus nėra jau ir taip nusipirkęs pats įrankio, nes pamatė, kad kompensacija geresnė. gal jie abu pradžioje dirbo už 1000lt, bet vienas iš jų gėrė alų, kol kitas už tai sutaupė įrankiui.

    nemažai tos socialinės nelygybės yra būtent dėl skirtingų pastangų ir pradinio entuziazmo, o ne dėl kažkokių išorinių nustatytų taisyklių.

    kuo jie vienodžiau uždirbs, tuo bus mažiau pospyrio kažką daryti geriau, tad bendras efektyvumas labai greitai nusiris, tada kentės vadovas, kurį praspirs akcininkas už efektyvumo nusiritimą, tad ne tik apatinėje grandyje nebus sukuriama/uždirbama, bet ir aukštesnėje. tada ateis piktas kitas vadovas, kuris visiems lieps vergaut už mažesnius atlyginimus ilgesnes valandas, tada ….

    o jeigu jau konstruoji grandinėlę, jeigu butelio kakliukas yra neefektyviai dirbantys žmonės, reik juos arba efektyvint arba pakeist efektyvia sistema -- juk gali robotai (ar gamykla užsienyje) 100% procentų darbo atlikt, kažkodėl pamiršai tokį variantą įdėt į modelį.

    niekada nereikia žiūrėti tai kaip į uždarą sistemą kurioje labai aiškūs kintamieji, nes belenkokioje uždaroje sistemoje iškėlus belenkokią išvadą, galima jai sukurti sąlygą. aš panašiai cheat’inu kartais, kai noriu kažką įrodyt -- sugalvoji, ką nori parodyt, o tada jau kuri modelį 🙂

    jeigu progresiškai nori apmokęstint mane, prašau kompensuot visą mano nemokamai sukurtą vertę, mano papildomą/invidividualų mokymąsi (galima ten iš visokio mokinio krepšelio), visus nuvažiavimus į visas konferencijas, etc.

    ar sutinki man kompensuot mano didesnes pastangas, ar visgi, tik atimt?

    p.s. ar du žmonės už pusę mano kainos dirbdami po pusę mano darbo sukurs tą pačią vertę?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Dammitai, visų pirma pradėkim nuo neabejotino fakto, kas kelia tamstos pasipiktinimą: visokie ubliūdkai, kurie nieko nedirba ir veltėdžiauja, gyvena iš tamstos sumokamų mokesčių, bet neduoda ničnieko mainais. Jie veltėdžiauja, o tamsta dirbate už juos. Tai yra problema, kurią tamsta keliate. Visi tamstos klausimai bei argumentai susiveda būtent į šitą neteisybę, kuri išties yra šlykšti.

      Ir žinoma, ponas Dammitai, aš kiaurai matau, kur tamsta knisat protą, o kur tamsta argumentuojat, tad apsieikim be tarpusavio proto knisimo, o pažvelkim banaliai, be jokių išvedžiojimų. Nes faktas -- kaip blynas: yra socialinės atmatos, yra mokesčiai, kuriuos mokame. Yra žmonės, kurie dirba ir uždirba, o yra veltėdžiai, kurie gyvena iš pašalpų ir nenori dirbti.

      Ką daro 15 ar kiek ten procentų bedarbių Lietuvoje? Jie, ponas Dammitai, veltėdžiauja už tamstos pinigus. Tamsta pats asmeniškai savo mokesčiais išlaikot tur būt kokį nors cielą ubliūdką, o gal netgi ir kokius du ubliūdkus, kurie gauna bedarbio pašalpą, kurią prageria. Ir tokie bedarbiai ubliūdkai visiškai nesiruošia dirbti, nes jiems ir taip yra gerai.

      Dabar klausimas, kodėl bedarbiui ubliūdkui ir taip yra gerai? O atsakymas labai banalus: jam yra gerai, nes jis gauna minimumą, nieko nedirbdamas. O ką nors dirbdamas, jis užsikruš, o gaus praktiškai tiek pat. Na, gal kokiais 200 litų daugiau, kas visai nepasiteisins.

      O problema yra tokia, kad visgi kažkaip tuos ubliūdkus išlaikyti reikia, nes jie turi kažkokį išgyvenimo instinktą, todėl jei negaus pinigų, tai eis vogt, plėšt, žudyt ir t.t..

      Tai dabar klausimas toks: ar tai labiau apsimoka padaryti, mokant jiems pašalpas (kas išties yra atvirkštiniai mokesčiai -- valstybės išmokos), ar tai labiau apsimoka padaryti, sumažinant jiems mokesčius už pajamas, kad jie bent kažkokią naudą duotų?

      Aš manau, kad atsakymas akivaizdus -- reikia, kad jie imtų dirbti, o ne veltėdžiauti. O tai reiškia ką? Ogi būtent progresinę mokesčių sistemą -- tokią, kur mažiau uždirbantys mažiau mokėtų mokesčių, taip bent jau kažkokią naudą atnešdami visuomenei.

      Ponas Dammitai, aš esu tikras, kad ponas pats savo noru paaukotumėt kelis šimtus litų per mėnesį kokiai nors labdarai, jei būtumėt užtikrintas, kad tasai ubliūdkas, kuris prageria tamstos žūstančiais neuronais uždirbtus mokesčius, bus priverstas užsidirbt pragyvenimui realiu darbu.

      Taip kad matome, jog ir be jokių retorikų tamsta patsai išties esate griežtas ir kategoriškas progresinių mokesčių šalininkas (ką ir įrodo tamstos teiginiai), o klausimas, kurį būtent tamsta keliate -- tai ne apie progresijas, o apie tai, kad ubliūdkai gyvena, apiplėšdami tamstą per mokesčius ir neduodami ničnieko mainais.

      Tiesiog būkime tikslūs, formuluodami. Sustatykime visus taškus ant i ir pasidarys aišku, kame čia reikalas.

      Reply
      1. domas

        oj, šalininkas aš ar ne, galite atrast štai čia:
        http://blogas.dom.as/pinigai/apie-mokescius/

        o pašalpinius galima paveikt griežtinant pašalpų skyrimo tvarką / jas mažinant / etc

        mano problema yr ne apie pašalpinius, o apie tuos, kurie daug neuždirba ir neprisideda prie valstybės todėl, kad nesistengė ar nesistengia, ir neuždirba tiek, kad patektų į aukštesnį ‘briaketą’.

        juk tas kuris ten dvigubai blogiau dirba iš ties yr ir dvigubai mažiau prisidedantis prie valstybės paslaugų, kuriuom naudojas su tuom kuris dvigubai daugiau uždirba (ir dvigubai daugiau mokesčio sumoka)

        tai tu dabar nori, kad tas kuris dvigubai mažiau uždirba mokėtų ne per pus mokesčio, bet per perpus kvadratu, t.y. tik ketvirtį to, ką moka tas kuris dvigubai daugiau dirba.

        aš iš viso esu už mokesčių flatrate 😉 susimoki abonentini, ir gyveni tada, darai ką nori. va kur teisybė būtų, tik kad mano naudai ji, o ne tinginių 🙂 paslaugas/galimybes gi iš valstybės vienodas gaunam!

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Dammit, neišsisukinėkit -- ką kažkada rašėt, tą kažkada rašėt. O rašėt tik dėl to, kad tamstai nebuvo aiškios uždavinio ribos.

          Taigi, dėl bendro koncepto sutarėm -- mokestinė sistema turi būti sukurta taip, kad veltėdžiautojų nebūtų. Taigi, klausimas -- tiktai dėl optimalios kreivės, tiesa?

          Ir tiktai nedemagoguokit su fletreitais bei užmaskuotu asmeninių interesų priešpastatymu bendriems visuomeniniams (ir dar tokiais būdais, kaip per flatreitą (pagalvės mokestį) netiesiogiai įvedama vergovinė ar baudžiavinė santvarka), nes aš čia nesiskaitau su demagogijom, žinokit.

          O kad aš geresnis demagogas už tamstą ir visokias demagogijas kiaurai matau, tai jau šitai tamsta žinote puikiai -- čia toks pat faktas, kaip ir tai, kad lyginant su tamsta, aš esu visiškas oluchas ir neišmanėlis apie kompiuterius.

          Taip kad būkim tikslūs ir ginčo neliks. O kai esam tikslūs, tai žinom atsakymą vienareikšmiam matematiniam uždaviniui: tamsta esate vienareikšmis progresinių mokesčių šalininkas.

          Čia juk paprasta -- kadangi tamsta galvojate matematiškai tiksliai, tamstos pozicija yra vienareikšmė nepriklausomai nuo tamstos emocinio nusistatymo, nes uždavinys duoda vienareikšmį sprendimą: balansų stulpeliuose skaičius nuo pašalpų perkėlus į mokesčius tai pačiai grupei, gaunama mokestinė progresija, kartu priverčiant dirbti veltėdžius.

          Prieštarauti čia galit nebent vienu atveju -- jei imtumėte teigti, kad logika čia nesvarbu.

          Reply
          1. domas

            oj, aš mielai tas pašalpas atėmęs jas perduočiau visuotinei gerovei kurti, kuri būtų naudinga ir dideles pajamas gaunantiems.

            aišku, tu gali sakyt, kad tai vėlgi progresiška, nes sumokant daug o gaunant nedaug gaunas progresija.

            matematiškai/asimptotiškai skaičiuojant beveik viskas gaunas progresija, išskyrus tikrus regresinius O(logN) mokesčius ar flatrate O(1) 😉

            tad jeigu tu nori prikišt man todėl progresyvumą, kad aš neitin įkyriai peršu flatrate o tik truputuką, vardan demagogijos beigi argumento, tai gal ir sekasi, nes kalbam visai apie kitką.

            čia žinai, pas delfi galima rast ir argumentų, kad daugiau uždirbant ir dabar yra puikiai progresyvu, nes absoliuti sumokama suma didėja didėjant uždarbiui 🙂 bet visgi, kalbama ne apie tai.

            kalbama apie tai ar geriau/naudingiau dirbdamas turi santykinai didesnę dalį uždarbio atiduot. o vat čia ir pradeda lįst argumentai, kodėl žmonės geriau ar blogiau dirba, ir ar geriau dirbantys yra ‘socialiai atsakingi’, kad kiti blogiau dirba.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Vat čia, jei jau nueisim į filiosofijas, tai tada klausimas tiesiog vėl tas pats: ar mokesčių, mokestinių lengvatų, pašalpų ir visokio tikslinio finansavimo sistema turi būti padaryta pagal xujpariši metodologijos dėsnius, ar visgi su praktiniu efektingumu ir aiškiais tikslais (o ne atsiprašant, fufeliais, skirtais VMI bei Darbo Biržos darbo vietų skaičiaus padidinimui).

              Praktinio tikslingumo atveju mes gauname paprastą dalyką: sistema su tam tikrais našumo barjerais ir našumo didinimo vektoriais (žmonių interesais) bei kažkoks konsensusinis pageidautinas rezultatas.

              Aišku, mes galim belenkiek smaukytis su konsensuso problematikomis, kurios yra neišsenkamos, nes kiekvieno interesai skiriasi. Bet jei mes pastatom tam tikrą visuomeninį interesą, kuriame, su praktinio priimtinumo kriterijumi apjungiame bendrus interesus su tam tikromis saikingomis nuolaidomis iš skirtingų pusių, gauname tą patį: yra daug uždirbančių ir yra mažai uždirbančių. Ir vieni, ir kiti nori turėti kuo daugiau pinigų. Klausimas, kaip tą pinigų kiekį padidinti efektyviausiu būdu, išlaikant tam tikrus priimtinus visoms grupėms sprendimus?

              Ir čia viskas banalu: sprendimas, kai veltui išlaikomi veltėdžiai -- nėra priimtinas visoms dirbančiųjų grupėms. Tačiau sprendimas, kai daugiau uždirbantieji ima subsidijuoti bedarbius per mechanizmus, garantuojančius jų įdarbinimą -- jau priimtinas. Taigi, čia ir gauname tą mechanizmą, kur mokesčiai yra progresiniai, kitaip tariant, daugiau uždirbdamas, turi atiduoti didesnę dalį uždarbio.

              Ir čia neverta kalbėti apie daugiau uždirbančiųjų socialinius atsakingumus. Čia pirmiausiai reikia kalbėti apie tai, kaip tuos ~15 procentų savanoriškų bedarbių paversti socialiai atsakingais. Ir nereikia gąsdintis bendros progresinių mokesčių idėjos (nors kokie nors veselkos ar kas ten ir sugeba paversti tas idėjas į absoliutų briedą). Čia tiesiog reikia pažiūrėti į progresiją, kaip į įrankį, kuris tiesiog skirtas konkrečiam tikslui -- būtent bedarbiaujančių pašalpininkų socialiniam atsakingumui kelti.

              Reply
            2. Rokiškis Post author

              Dar vienas esminis momentas: mokesčių progresyvumas (tai, kad daugiau mokesčių mokėtų daugiau uždirbantys) nebūtinai turi reikšti mokesčių didinimą išvis kam nors.

              Jei primesim, kiek yra sumokama pašalpoms, darbo biržos išlaikymui, VMI išlaikymui, nesąmoningiems darbo vietų kūrimams, absurdiškiems minimaliems atlyginimams ir t.t., tai ganėtinai įtikėtina, kad galima progresiją įvesti, netgi sumažinant GPM išvis visiems -- tiesiog panaikinant neefektyviai valdomų lėšų segmentus per jų vertimą mokestinėmis lengvatomis, t.y., per paprastą skaičių stulpeliuose perdėliojimą.

              Reply
  22. darius

    Gerbiamas žiurkėne, kompromato paviešinimą turiu atidėt kuriam laikui, dėl tam tikrų aplinkybių. Duokit paštą kuriuo siūst, bent duosiu medžiagos pakapstymui, ar perdavimui kitiem, kad pakapstytų. Po poros savaičių galėsim pavaryt

    Reply
  23. ezengas

    Kad ir kaip dammit’ą gerbčiau kaip kompiuteristą, bet rašyt anas nemoka. Gėda

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      TED prezentacija, į kurią nurodoą įdėjote, tikrai gera. Skirtingai nuo absurdiškai beprasmio tamstos komentaro.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *