Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Jei nebandysim skaičiuoti pinigų, galim prisigalvoti visokių teorijų (tokių, beje, neretai prisigalvoja įvairių įmonių vadovybė) – pvz., kad greitai dirbantį darbuotoją reikia paskatinti ir jam nupirkti naują įrankį, o lėtai dirbančio nereikia skatinti. Arba, pvz., atvirkščiai – kad greitai dirbantis ir taip greitai dirba, o reikia lėtai dirbantį pagreitinti, nes čia ekonominis efektas bus kardinalesnis. Arba pvz., kad lėtąjam darbuotojui galim nupirkti tik truputį greitesnį atsuktuvą, o greitąjam – tą greitą ir labai gerą. Ir t.t..

Bet jei paskaičiuosim pinigus, pamatysim labai paprastus rezultatus:

  • Greitai dirbantis darbuotojas: pagamina 200 detalių, 50 procentų laiko – varžtų sukimas, 1000 litų pelno. Nupirkus greitą atsuktuvą, varžtų sukimo greitis pakyla dvigubai – tai reiškia, kad varžtų sukimas tesudaro 25% ankstesnio darbo laiko arba 33% naujo laiko, t.y., 25 procentai laiko atsilaisvina didesniam našumui, t.y., jis ima nešti 1333,33 litų pelno (33% augimas). Atsuktuvo atsipirkimo laikas – 1000lt/333,33lt=3 mėnesiai.
  • Lėtai dirbantis darbuotojas: pagamina 100 detalių, 50 procentų laiko – varžtų sukimas, 500 litų pelno. Nupirkus greitą atsuktuvą, varžtų sukimo greitis pakyla keturgubai, tai reiškia, kad varžtų sukimas tesudaro 12,5% ankstesnio darbo laiko arba 20% naujo laiko, t.y., 37,5 procentų laiko atsilaisvina didesniam našumui, t.y., jis ima nešti 687,50 litų pelno (37.5% augimas). Atsuktuvo atsipirkimo laikas – 1000lt/187,50lt=5,33 mėnesio.
  • Jei metų pradžioje darome investiciją tiktai į geresnį darbuotoją, galutinis rezultatas įmonei metų pabaigoje: ((1333,33*12)-1000)-(1000*12)=3000 litų papildomo pelno (po investicijų atsipirkimo).
  • Jei metų pradžioje darome investiciją tiktai į prastesnį darbuotoją, galutinis rezultatas įmonei metų pabaigoje: ((650*12)-1000)-(500*12)=1250 litų papildomo pelno (po investicijų atsipirkimo).
  • Kitaip tariant, jei įmonė savo pelningumą (ir darbuotojų našumą) nori didinti maksimaliais tempais, reikia investuoti į abu darbuotojus. Iš papildomo pelno tada bus vėl galima finansuoti tolesnį našumo didinimą.

Įdomu čia yra tai, kad nors pas greitesnį darbuotoją atsipirkimo laikas gerokai trumpesnis, santykinis investicijos naudingumas darbuotojui (t.y., pelno padidėjimo santykis) yra didesnis pas lėtesnį darbuotoją: jo darbo našumas išauga 37,5 procento, kai pas greitesnį – 25 procentais. Galima spėti, kad lėtesniam darbuotojui tai bus didesnis motyvatorius, nei greitesniam, tad galimas dar ir netiesinis efektas. Visgi svarbiausia išvada, kurią galima pasidaryti – kad reikia didinti abiejų darbuotojų našumą maksimaliai, nes lėtąjam jis auga greičiau, nei greitąjam.

Jei nupirktume begalę kartų greitesnį atsuktuvą, abiejų darbuotojų sugaištamas laikas sukimui pasidarytų vienodas – nulinis. Pelnas greitojo darbuotojo atveju pasidarytų 2000lt/mėn, o lėtojo – 1500lt/mėn., kitaip tariant priartėtų vienas prie kito – našumo skirtumas sumažėtų nuo 2 kartų iki 1,33 karto.

Čia galime pastebėti ir kitą, pradžioje lyg ir “socialiai neteisingą” dalyką: lyginant su darbuotojo nešamu pelnu, investicijos į įrankį yra dvigubai didesnės lėtąjam darbuotojui, nors jo atsuktuvo atsipirkimo laikas – dar ir gerokai ilgesnis. Kitaip tariant, investicijos atitinka progresiją: greitesnio darbuotojo uždirbtų pingų dalis skiriama lėtąjam darbuotojui pagreitinti. Ir tai duoda būtent tą geriausią bendro augimo rezultatą.

Svarbiausias dalykas, kuris akivaizdus iš bet kokių skaičiavimų (svarbiausia – bent pabandyti paskaičiuoti): investicijos yra naudingos į abu darbuotojus. Įmonei ir vienos, ir kitos investicijos atsiperka, todėl ji gali išaugti, padidinti savo pelną, investuoti į kitas sritis, o galutiniame rezultate – nupirkti ir dar daugiau įrankių, pakelti atlyginimus ir t.t.. Netgi tam našesniam darbuotojui, kurio sąskaita buvo didinamas lėtesnio darbuotojo našumas, lėto darbuotojo pagreitinimas atsiperka per bendrą įmonės veiklos pagerėjimą: įmonė gauna daugiau pajamų ir greičiau gali investuoti jau į tą geresnį.

O dabar įsivaizduokim situaciją, kad vienas iš tų darbuotojų surenka detales, kurias paskui naudoja kitas darbuotojas. Nuo kurio priklausys bendras abiejų darbuotojų našumas? Jei kam nors dar neakivaizdu, tai galiu bukai įvardinti: bendru atveju – aišku, kad nuo lėtesnio. Jei lėtesnis daro pusgaminius greitesniam – šis gali pagaminti tik tiek, kiek prigamins lėtesnis. O jei greitesnis daro pusgaminius lėtesniam – šis vėlgi surinks tik tiek, kiek šiaip surenka. Čia jums neskaitinis atsakymas į bendrą klausimą apie tai, ar verta investuoti į lėtai dirbančių našumo gerinimą. Tiesa, mes čia nenagrinėjame tarpusavio priklausomybių, o tik bendrą sistemą, kur darbuotojai lyg ir nepriklausomi, dirbantys paraleliai.

Sudėtingesni įrankių apmokėjimo atvejai

Darbar pabandykim padidinti nagrinėjamo atvejo sudėtingumą klausimu apie tai, kas perka įrankius ir kas tai turėtų daryti? Tarkim, darbuotojai gauna atlyginimus pagal pagamintų detalių skaičių – vienas gauna 1000 litų, kitas gauna 2000 litų. Ar jie pirks tuos įrankius patys? Gal būt greitai dirbantis ir įstengs nusipirkti, bet lėtai dirbantis – tikrai ne. Tai reiškia, kad greitojo darbuotojo atlyginimas padidės, o lėtojo – nepasikeis. Atitinkamai, greitesnis darbuotojas paskui nusipirks automatinio detalių padavimo įrenginį, kurio dėka dvigubai pagreitins savo kitą darbo dalį. O lėtasis darbuotojas ir vėl nepagreitės. Nors su ta kita darbo dalimi vėl gautųsi toks pat išlošimas – lėtąjam didesnis, nei greitąjam.

O dabar paimkim dar įdomesnę situaciją: tarkim, kad abiejų darbuotojų darbo našumas dirbant vienodais įrankiais yra vienodas. Tačiau vienas darbuotojas turi tą labai greitą atsuktuvą ir detalių padavimo mechanizmą, o kitas – neturi. Dėl to tas kitas dirba dvigubai lėčiau. Ir tarkim, kad tie darbotojai įrankius perka patys. Vienas – skirdamas dalį iš savo 1000 litų atlyginimo, o kitas – dalį iš savo 2000 litų atlyginimo. Na, koks savaime vyks procesas? Akivaizdu: įrankių neturintis darbuotojas ir toliau vegetuos, nes įrankių nenusipirks, o įrankius turintis – po kiek laiko vėl didins savo našumą, nes įstengs sutaupyti naujiems įrankiams.

Pastarasis atvejis demonstruoja tiesinio (proporcinio) apmokėjimo sistemos nestabilumą: tuo atveju, jei prastus įrankius turinčio darbuotojo našumas nėra pakankamas, gali atsitikti taip, kad jis net neįstengs sukaupti lėšų to paties lygio įrankiams, t.y., gendant įrankiams, jo darbo našumas ims mažėti, kol jis galų gale subankrutuos. Tuo tarpu, viršijus tam tikrą pajamų lygį, įrankių kokybę bus įmanoma gerinti, t.y., našumą didinti. Kitaip tariant, čia išgryniname labai įdomų faktą (būtent faktą, o ne prielaidą): darbo našumas yra rekursinė funkcija. Be to, galim padaryti ir prielaidą, kad egzistuoja tam tikros (gal būt, kas kartą vis kitos, gal dalim atvejų nepasiekiamos, tarkim, principinės) ribos, kurių peržengimas gan kardinaliai gali keisti našumo tendencijas: pakliuvus žemiau ribos, našumas ima kristi pats iš savęs (čia galim prisiminti, kas yra mirties spiralė), o viršijus ribą – našumas ima augti pats iš savęs (augimo spiralė, atsiradus galimybėms investuoti į plėtrą).

Praktikoje įmonėse tai išsprendžiama paprastai: reikia, kad būtent įmonė pirktų įrankius, o ne darbuotojai. Ir kad į lėtesnius būtų dedamos didesnės sąlyginės (santykiu su našumu) investicijos. Beje, darbuotojai tų įrankių realybėje nenusipirks, tad įmonei taip ar anaip reiks investuoti. Nebent tie darbininkai bus labai jau intelektualūs skaičiuotojai, mokantys tiksliai įvertinti savo darbo operacijų sąnaudas ir atsipirkimus. Geriausia praktika tą ir sako – įmonės turi rūpintis darbuotojų įrankiais. Tai leidžia geriau valdyti darbo našumą ir optimizuoti pelningumą.

Mokesčiai ir įrankiai

O dabar apie mokesčius. Pinigai yra verslo darbo įrankis. Ar verta laikytis idėjos, kad daugiau uždirbantys daugiau galėtų investuoti į savo įrankius, o mažiau uždirbantys – suktis, kaip gali, neturėdami įrankiams lėšų?

Realybėje, jei žmogus teturi kvalifikaciją, tinkamą 1000 litų pajamoms, jis aria ir aria ir aria. Jis ima chaltūras, kad tik prasimaitintų, dirba ką tik gali ir neturi nei laiko, nei pinigų jokiam mokymuisi, naujesniems įrankiams ar dar kam nors. Tai yra ta pati situacija, kaip ir su atsuktuvu, kurio aukščiau minėtame pavyzdyje darbuotojas negali įsigyti. Tuo tarpu daugiau uždirbantys gali sau leisti ir visokius kursus, ir skirti laiko savišvietai, ir mokslui, ir įrankiams. Bet šita situacija yra dar įdomesnė: vieni ir kiti neretai turi vienodą našumo potencialą, tačiau skirtingas startines sąlygas. Tai, beje, ir gerai žinomas turtingų tėvelių reiškinys: jų vaikai gauna startinį kapitalą, kurio dėka gauna kardinaliai geresnes galimybes tobulėti ir tapti dar turtingesniais.

Taigi, čia ir yra priežastis, dėl kurios reikia progresinių mokesčių. Ir čia netinka kokie nors kliedesiai, kaip kad Raimondo Kuodžio vėjai apie “Sodra jau padaro progresiją”. Kaip ir netinka tas fufelis apie “NPD jau sukuria progresiją”. Faktiniai progresijų lygiai turi būti orientuoti į tai, kad dėl finansinių priežasčių atsirastų galimybės kelti kvalifikaciją bei našumą būtent tiems, kas uždirba mažiausiai. O jau jų sukelta didesnė apyvarta tikrai labai greitai grįš didesnėmis pajamomis tiems, kas uždirba daugiau. Prisiminkim tai, kad greičiau dirbančio darbuotojo pelningumas visvien labiau padidėja.

Tikrai taip, esminė išvada tokia: įmonė ir mokesčiai – tai tas pat, kaip darbuotojas ir įrankių finansavimas. Progresinė mokesčių sistema gali padėti daug uždirbančioms įmonėms (tuo pačiu – ir jų savininkams) uždirbinėti dar daugiau – dėl to, kad pakiltų bendras visų įmonių efektyvumas, o mažos, startuojančios įmonės nustotų būti silpnąja (ir visus stabdančia) visos šalies ekonomikos grandimi.

Beje, TOC (apribojimų teorija, Theory Of Constraints) nurodo mums ieškoti butelio kakliuko – silpniausios, visą sistemą stabdančios vietos (tai tikrai ne joks motyvacijų klausimas, o tik sisteminis dalykas, t.y., nagrinėtinas tiesiogiai procesinio valdymo, o ne personalo vadybos pavyzdžiu). Taigi, koks pas mus butelio kakliukas yra šalies ekonominio lygio augime? Žinoma, kad būtent mažas darbo našumas: mažai pagaminam – mažai ir gaunam. Kur labiausiai reiškiasi mažas darbo našumas? Žinoma, kad ten, kur yra pigiausias apmokėjimas. Kodėl žmonės dirba tuos nenašius ir pigiai apmokamus darbus? Žinoma, kad dėl to, kad nėra nei atliekamų lėšų įrankiams, nei kvalifikacijos. Ką reikia daryti? Akivaizdu: investuoti į to mažiausios kvalifikacijos sektoriaus našumo gerinimą. Kaip investuoti? Irgi akivaizdu – didinant jų galimybes uždirbti ir atitinkamai gerinti savo kvalifikaciją, įrankius, etc.. Bet tai reikia daryti ne absurdiškais ir su darbo našumu nesusijusiais minimalaus atlyginimo dydžio reguliavimais ar, juolab, ne idiotiškomis darbo biržos perkvalifikacijomis (realiai išvirstančiomis į pašalpas tinginiams) o tiesiog suteikiant mokestines lengvatas, kitaip tariant, įvedant – tuos pačius progresinius mokesčius.

Išsilavinimo ir bedarbystės priklausomybė JAV, 2009 metai

Žinios ir kvalifikacija - taip pat darbo įrankis. Atlyginimų dydis, beje, irgi panašiai koreliuoja su kvalifikacija. Jokiai įmonei nereikia idiotų, bet visos įmonės moka daug tiems, kas gerai ir kvalifikuotai dirba

Beje, čia tuo pačiu galim atsakyti ir į dar vieną (tegul ir neužduotą) klausimą – apie tai, ar dabartinės aukštojo mokslo kainos Lietuvoje yra bent kiek adekvačios, ar jos bent kažkiek gerina ekonominę situaciją, ar išvis reikia nemokamo aukštojo išsilavinimo ir ar tas išsilavinimas būna kokybiškas.

 

—————

* Edward Deming, vienas iš šiuolaikinės vadybos kūrėjų (visokios ToC, Six Sigma, ISO-9000 ir t.t. – tai jau Demingo revoliucijos pasekmės), kokybės vadybos genijus, kurio idėjų dėka Japonija tapo iki šiol nepralenktu ekonomikos stebuklu, įvardino tuos socialinius bullšitus, kaip 6-ą mirtiną įmonių ligą – neadekvačias medicinines išlaidas (tais laikais populiaru būdavo kurti visokias įmonių poliklinikas ir net ligonines). Vėliau punktas buvo praplėstas – ne įmonės reikalas yra socialinė rūpyba. Edvardas Demingas pokario metais dėstė japonams vadybos principus, kurie šioje šalyje įstrigo taip giliai, kad jei japonai būtų katalikai, tai būtų reikalavę, kad Demingo atėjimas į Japoniją būtų pripažintas antruoju Kristaus atėjimu Žemėn.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.