Tag Archives: pradžiamokslis

Apie tai, ar verta stovėti eilėje. Tikroji kaina.

Po to, kai atsidarė Lidl ir pirmomis dienomis kilo daug eilių, atsirado labai daug patyčių iš tose eilėse stovėjusių, esą „eikit geriau dirbti ir daugiau uždirbti“. Čia aš jums paskaičiuosiu aproksimaciją apie uždarbio/sutaupymo ekvivalentinius lygius. Kad pasidarytų aišku, kiek jūs turite uždirbti, kad šitaip aiškintumėte.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai - tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėa tik kintamų kaštų tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai – tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes laiko-materijos konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėra tik kintamų kaštų vykdymo tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums išsyk suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pradėkim nuo paprasto dalyko – jei jau daugiau dirbti, tai tarkim, pora valandų daugiau, nei įprasta. Sakykim, 10 valandų, kad skaičiuoti būtų paprasčiau. Ir 20 dienų per mėnesį, kad visgi savaitgaliai liktų gyvenimo džiaugsmui. Sutinkate, kad tai bus daugiau darbo? Jei taip, tai judėkim toliau.

Žmogus atsistoja į eilę prie Lidl. Stovi ten, paskui nueina ir apsiperka, sakykim, už 50 eurų, nusipirkdamas prekių tiek, kiek kitur nusipirktų už 100 eurų. Sugaišta tam valandą. Na, netgi taip sakykime – sugaištų paprastoje parduotuvėje valandą, o Lidlui išeikvoja netgi dvi valandas – taip gauname valandą sueikvoto laiko. Sutinkate, kad tai bus realu? Jei taip, tai judam toliau.

Valanda ir sutaupyti 50 eurų – tai ekvivalentas 50 eurų uždarbiui per valandą. 10 valandų per dieną – tai 500 eurų. Per 20 darbo dienų gautųsi 10000 (dešimt tūkstančių) eurų. Tai yra realus uždarbio ekvivalentas, paskaičiavus jį mėnesiui.

Ponai ir ponios. Tie, kurie stovėjo tose eilėse prie Lidl, savo finansinį srautą tuo metu pasididino iki tokio lygio, kuris atitinka 10 tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą. Pasididino, žinoma, ribotu lygiu (tik už valandą), bet visvien labai riebiai.

Žinau, kad tarp mano blogo skaitytojų yra žmonių, kurie panašias sumas uždirba per dieną ar kelias, bet tie žmonės labai gerai žino apie šituos dalykus, tad šitas paaiškinimas ne jiems, o tiems, kurie sėdi ofisuose ir aria nuo skambučio iki skambučio.

Dabar eikite savais keliais ir pamąstykite apie gyvenimo prasmę bei apie tai, kad visgi reikia mokėti skaičiuoti finansus. Ir apie tai, kad tegul ir intuityviai, tie paprasti eilėse stovintys žmonės finansų valdyme susigaudo kardinaliai geriau už kokį nors eilinį vadibybininką, baigusį VU ekonomikos fakultetą.

Čia jums buvo straipsnis iš finansų ir ekonomikos pradmenų. Geros jums dienos.

Apie bulves, savikainą, pelno minimizaciją ir rinkos dėsnius

Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.

Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų pramušti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.

Kad kažkam nekiltų klausimai, kokią poziciją atstovauju, tai pasakysiu paprastai: atstovauju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei kopyraitų (autorių teisių) industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima, ko negaliu paneigti, nes iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Bet realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir pagal tai aš galiu pasakyti, kokia bus tos piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.

Zombis deginasi ant pievutės

Ji buvo gražuolė, tačiau jūs, pirataudami, ją nužudėte. Piratai - kaip raupsų infekcija, kaip vėžys, naikinantis verslą. Pirataudami, jūs sutaupėte pinigus ir sunaikinote grožį. Vietoje gražuolės jūs gavote zombį. Ar tikrai to norėjote?

Ekonominė realybė yra paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas – tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties – kopyraitų industrija yra ant žlugimo ribos dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.

Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje – prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t.. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Išties procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.

Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Ne mažiau dvasingai atrodo ir visokie piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“. Visos tos dvasinguminės šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.

Visame šitame reikale visokios moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras – tegul kaltina pats save.

Continue reading →

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading →

Apie turgų, kepures ir balansus

Nors uždavinys apie kepurę, turgaus prekeivį ir padirbtus pinigus yra daugeliui girdėtas, ir skelbtas daugybę kartų (bent jau internetuose), kaip ir galėjom tikėtis, jis vėl sukėlė sumaištį. Tiesa, tokių dalykų, kokių yra pasitaikę pamatyt anksčiau, kai gaunamos 75 litų nuostoliai ar, pvz., 300 litų – šįsyk, atrodo nebuvo. Tfu tfu tfu, nebent praleidau ką nors, nes per kelias valandas atsakymų buvo tiek, kad priešingai, nei esu įpratęs, taip ir nesugebėjau visiems atrašyti, pabandžiau tik labiau nuo įprastų nukrypstančius atvejus pakomentuoti.

Taigi, uždavinys paprastas (kartoju viens prie vieno):

Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?

Ką reikia žinoti, sprendžiant? Tris dalykus:

  • Pinigų tvermės dėsnis: pinigai niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda.
  • Nulių dėsnis: bet kuri operacija sumoje duoda nulį, bet kuris galutinis rezultatas (sumų suma) sumoje irgi duoda nulį.
  • Klaidų paieškos dėsnis: visur, kur negaunam nulių, slepiasi kažkokios klaidos

Prieš skaitydami toliau, sukalbėkit šitus teiginius keletą kartų, net jei jų nesuprantat. Gyvenime pravers, jei įsiminsit.

Continue reading →

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.