Neseniai pasitaikė man truputį padiskutuoti su vienu žmogumi, kuris daug laiko praleido kūrybiniame sektoriuje. Tarp kitko, anas sakė, kad į piratus daugumai autorių gan nusispjaut, tik šiaip pikta, kad nemoka anie. O išties pikti tie autoriai ant visokių leidybinių kompanijų. Bet visgi čia aš ne apie tai noriu pasakyti.
Kaip sako, nelegaliai daugindamas žuvį ir duoną, Jėzus Kristus sukėlė grėsmę maisto produktų industrijai
Tiesiog supratau, kad anąkart, kai rašiau apie bulves, autorių teises ir panašiai, tai visgi gavosi per daug sudėtingai daugeliui, nes gal finansų valdymo pradmenys yra pernelyg sunkūs. Todėl čia paprastai, ant pirštų aiškinu, kur problema ir kodėl apie turtines autorių teises teks užmiršti. Užmiršti ne todėl, kad jos blogos, o todėl, kad įvyko vienas ekonominis pokytis, kurio niekaip nenuneigsi.
Knygą leidžiame Viduramžiais
Tarkim, gyveni Viduramžiais, iki spaudos atsiradimo ir rašai knygą. Parašai ir išleidi – nedidelę knygutę. Sakykim, norėdamas pragyventi kažkiek, sau nusprendi užsidirbti 10000 litų. Pasisamdai perrašinėtojus, kurie perrašys 10 egzempliorių, už kiekvieną paims po 2000 litų, o tuos jau pats parduosi kažkam brangiau. Taigi, sąmata:
- Autorius – 10000 litų (gauna po pardavimo)
- Perrašinėtojai – 10*2000=20000 litų
- Viso – 10000+20000=30000 litų
- Vieno egzemplioriaus kaina – 30000/10=3000 litų
Kaip matome, knygos gaunasi brangios, kai jas perašinėja žmonės. Ir nusipirkti tiktai labai turtingi žmonės jas gali.
Knygą leidžiame Industrializacijos metu
Tarkim, gyveni kokiame XIXa., kai jau Industrijos epocha pasiekė sužydėjimą, irgi rašai knygą. Sakykim, irgi 10000 litų nori užsidirbti, tačiau leidyba jau gaunasi visai kitokia – knygos surinkimas spaudai – atskiras darbas, kuris daug kainuoja, bet išleisti galima daugiau, nes jau surinkus knygą, ją galima spausdinti labai pigiai (vieno egzemplioriaus spausdinimas, popierius, įrišimas – 10 litų). Tad knygą išspausdinus, galima ją nebrangiai parduoti, todėl ir tiražas bus tūkstantinis, o ne vargani dešimt egzempliorių. Taigi, sąmata:
- Autorius – 10000 litų (gauna po pardavimo)
- Surinkimas – 10000 litų
- Spausdinimas – 1000*10=10000 litų
- Viso – 10000+10000+10000=30000 litų
- Vieno egzemplioriaus kaina – 30000/1000=30 litų
Kaip matome, pats knygos paleidimas į spaudą tampa labai brangiu reikalu – čia reikia nemažų investicijų, kurių autorius gali ir neturėti. Todėl čia ir atsiranda visokios leidyklos, kurios tampa vartų saugotojais (gatekeeper). Tačiau knygą už 30 litų gali nusipirkti jau labai daugelis.
Knygą leidžiame Internete
Tarkim, gyveni jau kokiame XXIa., kai Internetas didelis, kompiuteriai pigūs, platinimo kanalai beribiai. Čia jau sakykim, kad ne 1000 žmonių išplatint kokią naudingą knygą galima, o jau ištisiems 10000. O nei spausdinimo, nei surinkimo, nei perrašinėtojų nereikia. Taigi, sąmata:
- Autorius – 10000 litų (gauna po pardavimo)
- Viso – 10000 litų
- Vieno egzemplioriaus kaina – 10000/10000=1 litas
Taigi, dabar paklauskime savęs, kas gi čia įvyko? Ogi pereita į lygį, kuris vadinamas mikromokėjimais. T.y., tą lygį, kur pirkėjas moka ne pagal tai, kokios yra gamybos savikainos, o pagal tai, kiek jam negaila. Nes gamybos savikainų čia išvis kaip ir nėra, nes jokios gamybos tiesiog nėra.
Piratavimo ir autorių teisių agentūrų prognozės
Dabar pabaigai, pažiūrėkime, kaip keičiasi piratavimo perspektyvos priklausomai nuo to, kokiame etape esama, jei piratinis tiražas toks pat, o tiesiog nesumokama autoriui.
- Viduramžiai – piratinės kopijos kaina būtų – 2000 litų, kas nesudaro jokios rimtos konkurencijos, lyginant su 3000 litų, tačiau piratavimo galimybės yra gana nemažos. Tikėtina, kad piratais taps daugelis iš tų, kas pirko pirmą egzempliorių.
- Industrinė epocha – piratinės kopijos kaina – 20 litų, kas vėlgi nesudaro labai jau rimtos konkurencijos, lyginant su 30 litų. Piratavimo galimybės gaunasi pakankamai mažos, nes reikia didelių investicijų.
- Interneto laikai – piratinės kopijos kaina – 0 litų, kas yra jau įdomu, kai lygini su 1 litu. Piratavimo galimybės akivaizdžiai neribotos, nes piratavimas kainuoja nulį.
Įdomumas čia yra toksai: jei lyginsime tas kainas kartais, tai aišku, kad skirtumas bus begalinis. Ir niekas to lito nemokės, nes begalę kartų pigiau bus gauti piratinę, o ne autorinę kopiją. Kita vertus, tas vienas litas yra tokia menka kaina, jei knyga išties buvo perskaityta ir sukėlė džiaugsmo, tai daugelis mielai mokės ne tik po litą, bet ir po du ar netgi po penkis.
Štai čia ir atsiremiam į tokį klausimą, kur negalim pasakyti, kaip ten išties bus, bet aišku tiktai tai, kad viskas bus labai kitaip, o tarpininkams neliks vietos, nes jų tiesiog nereiks.
Kita vertus, kai kainos yra tokios mažos, galimai tą patį vieną litą egzemplioriui pilnai galėtų padengti kad ir kokia nors reklama, o tą daugeliu atvejų ir matome – pvz., už laikraščius anksčiau mokėję pinigus, dabar skaitome juos nemokamai Internete: juk savikainos krito nežmoniškai.
Tikras antipiratinis teroras – dar ateity
Galim nesunkiai suprasti, kad pasikeitus sąlygoms, prasmę prarandanti leidybinė industrija padarys viską, ką tiktai gali, kad tik išsilaikytų kuo ilgiau. Jie padarys viską, kad į kalėjimus būtų imti sodinti ne tik piratai, bet ir autoriai. Štai vokiška GEMA (LATGA-A ar AGATA analogas) jau aiškina, kad autoriai patys savo kūrybos į Youtube neturi teisės dėti, nes net jei nepardavė turtinių teisių, tai visvien neturi teisės ir viskas.
Lietuviški įstatymai čia irgi labai keisti: pasirodo, kokios nors GFDL ar panašios atviro kodo licencijos pas mus negalioja ir yra nelegalios, nes vėlgi pasirodo, kad autoriai neturi teisės administruoti savo turtinių teisių. Todėl netgi jei autorius leis kokiam kabokui už dyką groti jo kūrinius, tai kabokas visvien privalės mokėti kažkokiai AGATA tipo kontorai. KPŠ, paaiškinkit kas nors?
Akivaizdu tik viena: kadangi iki šiol tas kopyraitų prekybos sektorius dar turi daug pinigų, jie darys viską, kad tik išliktų. ACTA, SOPA, PIPA, visokie įstatymai, pagal kuriuos žmones būtų galima sodinti į kalėjimus, totalinis sekimas internete, dangstantis terorizmu ar kova prieš pornografiją, etc. – visa tai vyks. Ir kurį laiką šitai tik stiprės ir stiprės, ypač dar turint omeny, kad į žaidimą įsijungia GMO kuriančios ir genus patentuojančios kompanijos, panašios į Monsanto*.
Tuo tarpu JAV jau įvedė internetuose trijų kirčių sistemą, ar tai kažkokią panašią. Kad atsirastų barjerai. O kaip Youtube siautėja visokios firmos, naikinančios net ir originalių autorių kūrinius – tai jau daugelis irgi girdėjo: kai kurios parazitinės kontoros tiesiog eina per visus Youtube filmukus, kur joms pasitaiko ir skelbia, kad visa tai yra joms priklausantis turinys.
Taigi, posūkiai keisti, bet galim būti tikri dėl vieno: Industrijos amžiais atsiradusi autorių teisių sistema, kuri ėmė veikti dėl aukšto investicinio barjero, dabar tapo visiškai nereikalinga, nes to barjero neliko. Kiek senos leidyklos visokios laikosi – tai tik dėl visokios inercijos, įstatyminių reguliavimų ir pan., tačiau tai ilgai netruks, nes kai nėra finansinių/technologinių barjerų, nėra vietos ir tarpininkams. Nes ekonomikos dėsniai visada laimi. Sugriuvo SSRS su savo idiotiška planine ekonomika, sugrius ir autorių teisių industrija.
Užbaigiant temą
Maisto ruošimas namuose žlugdo restoranų industriją ir naudoja nelegalius receptus. Nelegalus seksas už dyką naikina sekso paslaugų industriją. O jei savo namą statotės iš plytų, tai pažeidžiate kokios nors firmos autorines teises ir patentus, nes plytos yra patentuotos. Ir ūkininkai yra nelegalūs, jei tiktai keičiasi sėklomis. Ir netgi bibliotekos yra nelegalios, nes duoda skaityti knygas, taip pažeisdamos autorių teises. Ir taip toliau.
—————-
* Monsanto jau pagarsėjo JAV, kur ūkininkus persekioja už ką tiktai gali: pakanka, kad koks paukščių užneštas Monsanto rapsas išdygtų – ir jau gali laukti bylų. Vietoje seno veislininkystės modelio, kur naujos veislės būdavo dauginamos veislininkystės ūkiuose, o ūkininkai pirkdavo sėklą, kai po kelių sėjų ji imdavo išsigimti, dabar diegiamas naujas: visi privalo mokėti Monsanto. Lietuvoje sėklų keitimasis tarp ūkininkų jau irgi paskelbtas nelegaliu, net jei tos sėklos niekaip su GMO įmonėmis nesusijusios. Greitai sužinosite ir apie tai, kad nelegalu yra iš savo sėklų net ir petražoles ant palangės augintis. Ir žinoma, jei prisiminsite ACTA, o ir neseną bandymą įvesti ES Interneto cenzūrą, prisidengiant kova prieš pornografiją, tai labai nenustebkit, atradę, kad visą tai organizavo kažkokie su žemės ūkiu susiję politikai.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Dėl bibliotekų tai yra http://www.latga.lt/files/Poistatyminis-aktas-Panauda.pdf
Vėliau dar labiau bandė kelt barjerus -- buvo prieš keletą metų skandalai, kai norėjo uždrausti neregiams garsines knygas, o dar buvo ir kalbas naujas pradėję, kad bibliotekos papildomai už kiekvieną skaitytoją mokėtų. Neatsimenu, kuo ten baigėsi.
http://pramogos.delfi.lt/zmones/siauliuose-sulaikyta-vkatunskytes-kompaktiniu-ploksteliu-siunta-prisipazino-suklastojusi-pati-dainininke.d?id=60968511
čia, gal šitai ir inspiravo, bet gal ir ne, tada prie temos
Jei atlikėjas pats, be jokių tarpininkų, platina savo paties muziką -- neabejotinas piratas, reikia bylą iškelt ir nubaust!
Kas manęs nepaliauja stebinti -- tai kai kurių žmonių cinizmas, godumas ir jokių skrupulų neturėjimas. Jei tik galėtų, tokie verslo rykliai pasiskelbtų oro savininkais ir apmokestintų bezdėjimą. Laimei, neturi kaip to padaryti.
Čia ir yra atsakymas tiems, kas teigia, kad besinaudojantys visokiais torrentais yra vagys: jei vadintumėm dalykus savais vardais, tai autorinių teisių gynėjus teisingiausia būtų pavadinti reketininkais. Ir dar kai kurie „dešiniojo trolibano“ atstovai iki užkimimo aiškina, kaip piratauti yra amoralu, kai tuo tarpu kilnūs ir moralūs LATGA atstovai leidžia sau reikalauti bapkių iš kirpyklos už tai, kad jie pas save įsijungę radiją.
Blogeris Zeppelinus šiaip jau yra didis zanūda, bet kartais maloniai nustebina -- va apie tą pačią vokiečių GEMA parašė labai gerą tekstą http://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=566487700030166&id=206042722759333
Oro apmokestinimas turi pavadinimą -- tai pagalvės mokestis. Pagalvės mokestis yra -- tai PSD. Visa laimė, kad jis visgi ne pas kokius gudrius biurslo veikėjus, o tai baigtųsi taip pat, kaip su šildymu.
O kad kopyraitų industrija turi reketo požymių -- tą dar neigti gali nebent patys tos industrijos veikėjai. Bet tas būdinga atvejams, kai esi įstatymais savo galias įsitvirtinęs tarpininkas.
O ponas Zeppelinus ten dar ne viską pasakė. Pati razynka tame reikale yra ta, kad GEMA, nena visko, dabar dar bando užbylinėti Youtube už tai, kad Youtube praneša, jog blokuoja vokiečius dėl GEMA reikalavimų.
Net interneto laikais skirtumas tarp originalo ir piratines versijos nera begalinis, nes:
-- kainuoja elektra (to nepaneigsi);
-- kainuoja internetas (galima sakyti, kad uz papildoma atsisiuntima moketi nereikia, bet nepirkdamas interneto, isvis negalesi parsisiusti kurinio);
-- kainuoja kompiuteris (tas pats principas, kaip ir interneto sanaudoms).
Apibendrinimui tiesiog noriu pakomentuoti filmu piratavima: jei filmas nevertas demesio, gaila ne tik lito, isleisto dvd diskui, bet ir ziurejimui sugaisto laiko. O jei geras filmas, tai galima ir originalu kokius 5 nusipirkti. 🙂 Zodziu, sitoje srityje stipriai zaidzia emocijos, ir tiek. 🙂
Jei netaikysim ABC (activity based costing) modelio mechaniškai, o taikysim pagal tikslus, tai jei tik piratavimui naudojamas kompiuteris ir internetas buvo įsigytas ne išimtinai piratavimui, o kokiam kitam tikslui, tai kaina visgi nulinė -- piratavimas yra kabinamas ant pastovių kaštų, o ne ant kintamų, taip kad išlaidos nesikeičia.
O dėl apibendrinimo -- jei filmas lievas, tai gaila bus netgi laiko, kurį sugaišai, spausdamas piratinį parsisiuntimo mygtuką. O jei filmas geras -- tai ir į kiną galima nueit.
Teko kadaise girdėt iš kai kurių išmanančių žmonių, kad kino industrija ne tiek bijo to, kad žmonės tuos filmus parsisiųs ir pažiūrės ir pasitenkins tuo pažiūrėjimu, kiek to, kad parsisiuntę žmonės sužinos, jog filmai yra tokie prasti, kad neverta į kiną eit.
Kitaip tariant, dėl piratavimo nustoja veikti reklaminiai makaronai ir žmonės ima daryti sąmoningus sprendimus. O industrijos veikėjai, atrodo, pripratę kates maišuose pardavinėt.
Nejaugi viduramziskas knygu piratavimas nesusijes su ABC?
Su ABC susiję kas nors būna tiek, kiek tą ABC naudojam. Prie tokio modelio, kaip viduramžiškas, ABC tinka.
Prie tokio piratavimo, kaip šiuolaikinis -- perskirstyti kaštus nėra prasmės, nes įprastais atvejais vykdoma papildoma ir niekaip pagrindinės veiklos neįtakojanti laisvų pastovių kaštų utilizacija.
Aišku, tas negalioja visokiems piratavimo centrams, kaip kad Pirate Bay -- pas juos piratavimas yra pagrindinė veikla. Bet tai greičiau išimtys, kurių neverta nagrinėti, analizuojant buitinio piratavimo finansinę pusę.
Tokio žmogaus, kaip Rokiškis, reikia Lietuvos piratų partijai. Dabar ten pilna visokių arba radikalų, arba dėjusių ant to reikalo, tai nieko ir nevyksta. O reikia protingo žmogaus, su sveiku požiūriu į visus šituos dalykus…
Užtat man nereikia jokių piratų partijų su jų visokiais nežinau kuo.
Sugriuvo SSRS su savo idiotiška planine ekonomika,
galima sakyti,kad tai tiesa,bet išlygų labai daug.
Imkim cocacolą achemą ar bet kurią sėkmingai veikiančią neidiotišką laisvą ir demokratišką bitę,tele2,maximą… Ten viduje tokia laisvė,kuryba ir demokratija,kad idiotišku planavimu net nekvepia.
Atsiprašau komentaras ne į temą,kaip ir Jūsų sakinys apie sssr.
Linai: SSSR planinė ekonomika buvo paremta alternatyvų nebuvimu, prievarta ir neteisingais vertinimais. Tuo skiriasi nuo planavimo rinkos ekonomikos sąlygomis (pvz įmonės viduje). SSSR komitetai o ne vartotojai nuspręstdavo kiek kokio dydžio batų reikės, kas dažnai neatitikdavo realybės (kaip ir daug dalykų įvairiose gamybos grandinėse).
Šią akimirką autorių teisių gynimo industrija bando įrodyti iš principo tą patį : kad jų sistema vienintelis ir optimaliausias būdas apsaugoti autorius, nes jis centralizuotas ir t.t. Net tais atvejais, kai autorius nenori jų būti ginamas, jis ginamas (tiesa, turbūt tais atvejais pinigai jo nepasiekia).
Realiai, leidybos bei autorių teisių įmonėms ateina sunkūs laikai, ypač kai atskirtos nuo platinimo. Yra platinimo paslaugos, kurios turi prasmę bei verslo modelį ( pvz Amazon, Apple, etc ebook sistemos, etc).
Ponas Linai, aš suprantu, kad tamstai pasakymas „planinė ekonomika“ yra visiška beprasmybė, tad tamsta spėliojate apie jo prasmę, remdamasis šiuolaikiniais pavyzdžiais.
Planinė ekonomika su įmonių naudojamais planavimo metodais siejasi maždaug taip pat, kaip darbo stovyklos siejasi su darbuotojų teisėmis.
Taigi, trumpai tariant, tamsta pasisakėte maždaug taip, kaip tas anekdotinis kalinys, kuris, vos atėjęs į kamerą, pareiškė, kad nuo šiol jisai bus gaidys.
Jums musie keliolika metų ? T.y. jūs apie planinę ekonomiką teskaitėt internetuose ir girdėjot senstelėjusių nomenklatūrščikų (palecfronto veteranų) padūsavimuose. Tai vat tokiems paaiškinsiu: jei tau nepatinka bitė/kokakola/achema, tu tiesiog perki konkuruojantį produktą; tuo tarpu CCCP’e tu to negalėjai padaryt (emigruot draudžiama).
Skamba baisokai, bet sunku nepatikėt, prisimenant mokestį latgoms už tuščias laikmenas, draudimą keistis ar prekiauti sėklomis ūkininkams ir kitus stebuklus.
Galim tik spėliot, į kokį terorą tai pereis.
Baisiausias scenarijus, kokį visgi verta apgalvoti, kaip įtikėtiną, būtų toks, kuriame Rusija ir Kinija taptų valstybėmis, nešančiomis laisvę, o JAV ir ES -- fašistinėmis šalimis, vardan autorių teisių statančiomis koncentracijos stovyklas.
Blogu atveju kokius 40-60 metų gali tęstis didelis totalitarinis košmaras.
Neseniai skaičiau, kad teisėsaugos persekiojamiems The Pirate Bay vadams chaliavus serverius pasiūlė ne kas kitas, o pats Šiaurės Korėjos Kim Jong Džing Džiong koks ten jo vardas 🙂
Tai ten buvo kažkas išlindę, kad jau ir IP adresai Pirate Bay yra Šiaurės Korėjoje. Tik vat neaišku, kiek tenai makliavojimo for da lulz, o kiek realo.
Paprastai žiūrint -- viena vertus, Šiaurės Korėja kol kas nepavežtų trafiko, kita vertus -- jei pavežtų, tai būtų labai rimtas signalas daugeliui kontorų, kad Šiaurės Korėjoje galimas patikimas ir efektyvus hostingas.
Tiesiog planas Š. Korėjai išlipt iš ekonominės duobės ir pagaliau rast pinigėlio kad nuprikt maisto konclagerių prižiūrėtojams 😉 Gal kokie mosadai su cia ir prastums tokį palną ? Vis pigiau ir efektyviau, nei kariaut 😉
Apie PirateBay ir Koreja, pranesimas nuo ju komandos:
Today, we’ve all learned something.
We hope that yesterdays little hack proved that we know the internet better than our enemies. Since about 40% of the entire internets traffic consists of torrents enabled by us, you can almost say that we ARE the internets. Fuck with the internets and we’ll ridicule you (points at MAFIAA with a retractable baton) until you beg for mercy.
We’ve hopefully made clear (once again) that we don’t run TPB to make money. A profit hungry idiot (points at MAFIAA with a retractable baton) doesn’t tell the world that they have partnered with the most hated dictatorship in the world. We can play that stunt though, cause we’re still only in it for the fuckin lulz and it doesn’t matter to us if thousands of users disband the ship.
We’ve also learned that many of you need to be more critical. Even towards us. You can’t seriously cheer the “fact” that we moved our servers to bloody North Korea. Applauds to you who told us to fuck off. Always stay critical. Towards everyone!
Čia yra toksai įdomus dalykas: į ITT rinką pradeda eiti daug galingesnės kompanijos, nei ėjo anksčiau -- tai mobilaus telefoninio ryšio įmonės.
Ir jos pinigus renkasi už trafiką ir už pralaidumą, tik kad tie pinigai bus didesni, nei pas dabartinius Interneto tiekėjus.
Ir vat jos, reikia manyti, ims peštis su visokiomis kopyraitinėmis firmomis, nes ten guli pinigai, kurie rūpi visiems. O kopyraitų sergėtojai jau užsimojo kišt nosį į telekomunikacijos įmonių kišenes.
Turbūt toks tavo snukis ir yra, malalietka tu. Ko bijai savo snukį įsikelt? Kuri kažkokius straipsnius nepagrįstai ir su apgailėtinais argumentais, turi vaikų ir silpnaprotyste sergančių pasekėjų ir įsivaizduoji dievas esi. Kažkoks apgailėtinas. Nepagalvoji nueit nuo pc, susitvarkyt snukį ir pradėt gyvent? Pamąstyk. Tik internete toks iškalbus:)) ir tai nusišneki.
Man stai kas idomu. Situacija nutikus ne man, ir girdeta daugiau maziau viena ausim, bet idomu butent teisine dalis sito reikalo.
„Pas dieduka miskely buvo nuluzusiu medziu, ir ten rudeniop uzaugdavo kelmuciu (grybai tokie).
As parsitempiau tu kelmuciu is dieduko misko, ir is sporu uzsiauginau grybienos (esu biologas megejas, bei nuolatinis shroomery.org skaitytojas). Tada malkinej susiradau visokiu kelmu ir rastu, ir implantavau grybiena i juos. Tu rastu pristaciau dieduko ukiniam pastate, kuriame temperatura nekrenta zemiau 5 laipsniu net ziema.
Laukiau laukiau puse metu, ir pradejo is tu rastu augt kelmuciai. Auga tiek, kad suvalgyt neimanoma.
Gerai, galvoju, jeigu jau taip, tai busiu ukininkas. Kaimynai va vale savo miska, prisitempe nuvirtusiu rastu kuriu jiems nereikia, ir man atidave. Pristaciau pilna tvarta, auginu kelmucius pilnu tempu.
Nu ka, stoviu turguj pripjoves tu kelmuciu, ir pardavineju. Miestelyje apie mane greita suzino, grybai skanus ir nebrangus -- mano sanaudos nedideles, tai kainos dideles neplesiu. Tik stai, kur buves kur nebuves, prisistato neaiskus vyriokas, ir sako -- kelmucius Lietuvoj augina firma kazkoks ten Lietgybis, o jei tu augini kelmucius, vadinasi nusipirkai is musu, ir nusikopijavai. Nes mes mol uzsipatentave kelmuciu veisima ir daugiau niekam negalima.
Jeigu duociau tam vyriokui per nosi uz proto p***ma, ar teisingai padaryciau?“
Nejaugi zmogus, sugalvojes kultivuoti kazkokia tai laukine kultura, ir is to gyventi, turi patentuoti kazkoki genofonda ar dar kazka?
Čia reiktų nagrinėti, bet spėju, kad jie negalėtų būti užsipatentavę tokio reikalo -- ir grybų, ir augalų veisimas negali būti patentuojamas kaip nors tiesiogiai, nes tame tiesiog nėra išradimo sudėties.
Nors būna visokių fufelių -- būna, kad užsipatentuoja kokią nors nesąmonę kartais, o paskui mojuoja ta savo nesąmone visiems.
Aš paprašyčiau jų maloniai pateikti pretenzijų turinį, o jau paskui siųsčiau juos labai toli. Snukiavimosi patarčiau netaikyti, o geriau patarčiau išsiklausinėti, ko jie nori ir ką jie turi.
Aš pats patentų DB radau tik porą galiojančių patentų apie grybų auginimą, ir nors abu jie neatrodo labai sąmoningai, nei vienas jų niekaip neprimena ko nors panašaus į rąstus, ant kurių kelmučiai augtų.
O vat visai kitas dalykas -- tai gali būti, jei ten su veislininkyste. Tik ten ne patentai, o kažkokia iškrypėliška licencijavimo sistema, pagal kurią jei kažką augini, tai turi turėti dokumentus dėl sėklų kilmės, įsigijimo ir t.t.. Ta tvarka yra per ES atėjusi ir skirta visokiems GMO koncernams, kaip kad Monsanto, saugoti.
Ir jei jau toksai atvejis, tai kaip sakant, galiu užjausti. Nes tiem veikėjam niekas neįdomu, su sveiku protu jie nebendrauja, o įstatymai, kiek suprantu, sveiko proto irgi neatitinka.
Va va, man atrodo, cia su veislininkyste ir bus. Kad be licenzijos negalima, o licenzijos gauti negalima, nes nera grybienos isigijimo dokumentu, o tas faktas kad grybiena galima issiauginti parsinesus gryba is misko, prilyginamas isradimui, kuris jau kazkieno uzpatentuotas ar kazkas panasaus.
As pats kazkada galvojau moderniu ukininkavimu uzsiimt (grybai, retos uogos), bet po to, kai sita istorija isgirdau, truputi nusprendziau pergalvoti. Man baisiausios kliutys:
1. Norint kazkuo verstis, neuztenka ismanyti dalyka, kuriuo vertiesi -- dabar dar turi buti teises ir biurokratijos ekspertas.
2. Nera tokios galimybes, kaip „pabandyti ir paziureti kaip eisis“. Jei jau darau, tai mokesciai pagal pilna programa, ir jeigu kazkuriam tai etape pamatysiu, kad vis delto pelno is to nebus, tai liksiu prasiskolines iki ausu arba issvaistes santaupas. Per didele kaina „pabandymui“ -- be saves zinau daug iniciatyviu zmoniu, kuriuos sulaiko butent sitas faktas?
3. Ekologiskai auginti grybams ir uogoms man reikalingos medzio nuopjovos ir organines trasos (karviu, arkliu meslas). As turiu ganykla salia upes. Kiekviena pavasari potvynis apsemia man puse ganyklos, ir po to palieka kruva atplukdytu nuluzusiu medziu, lentu ir t.t. Per pora metu prisirinkau tiek, kad penkis metus galeciau augint Shitake. Kaimynai is kaires turi dvi karves ir du arklius. As jiems leidziu paganyt karves ir arklius ant mano gamyklos, ir uz tai susirenku karviu „blynus“ ir arkliu „obuolius“. Kiti kaimynai turi obelyna, kiekvienais metais pjauna keleta pasenusiu obelu ir man atiduoda -- nes jiems nereikia, o vezti i savartyna jie tingi.
Vadinasi, zaliavomis apsirupinu is esmes be sanaudu, tik idedamas kazkiek darbo. Todel galeciau tiekti nebrangia produkcija, moketi mokescius nuo pardavimu kiekio, na zodziu daryti visa tai, ka normalus kaimo zmones darydavo nuo LDK laiku, o gal ir anksciau. Bet kur gi -- inspekcija uzvaziavus iskart pareikalaus medienos isigijimo dokumento, organiniu trasu isigijimo dokumento. Apie grybienos dokumentus jau pamineta.
Kas liudniausia, sitas verslo modelis veiktu daugumoje vakaru, i kuriuos neva lygiuojames, valstybiu. Bet ne pas mus.
Problema valdzioje? Vargu. Valdzia ne karta bande supaprastinti smulkaus verslo reikalus, bet cia vis islisdavo kokie nors ekspertai, kurie viena popieriuka panaikinus pradedavo reikalauti dvieju kitu.
Problema biurokratiniame aparate, kuris prisigalvos dar milijona proceduru vien tam, kad save pateisinti.
Giluminės problemos yra dvi:
1. Biurokratinis aparatas, kuris daro viską, kad tik turėtų darbo, t.y., kuria kuo daugiau reguliavimų ir barjerų.
2. Biurslas, t.y., tam tikra simbiozė tarp įvairaus verslo ir tų pačių biurokratų. Tai netgi nebūtinai gryna korupcija, tai gali būti tokie atvejai, kaip tamstos minėtas -- kokia nors firma iš šiknos išlindusi, atranda, kad jai labai apsimoka remti biurokratijas, nes taip nyksta konkurentai.
O šiaip tai dėl tos grybienos -- spėju, kad įsigyti bent formaliai galima kažkur, taip susitvarkant reikalą.
Ir kita vertus, spėju, kad kaip ir dauguma atvejų, pigiau gali būti sumokėti kokias nors baudas, nes neretai nors jos ir skiriamos būna visiškai be jokių sąsajų su sveiku protu, jos būna ir pakankamai nedidelės, kad jas tiesiog iš anksto galima įsitraukti į išlaidas ir mokėti, nesigilinant. Aišku, vėlgi reikia konkrečiai tikrintis, kokie ten dydžiai tų baudų.
http://www.youtube.com/watch?v=xMj_P_6H69g
Maždaug iš tos serijos. Apskritai laikui bėgant middleman instituto egzistavimas su interneto sklaida turėtų išnykti visose srityse, kur tai tik įmanoma. Ir tai galioja ne tik visokiom leidybos kompanijos ar kito plauko autorių teisių teroristams. Viskam. Pavyzdžiui, stebiuosi kiek daug žmonių iš elementaraus užsiciklinimo eina į optikos parduotuves pirkti kontaktinių lęšių ir nedašunta jiems, kad gaišta savo laiką, sumoka ir optikės algą, ir patalpų nuomą, ir už dar daug ką, kas su kontaktiniais lęšiais neturi nieko bendro. Neabejoju, kad menininkai suvoks tiesą, kad užsikalti pinigą tereikia šiek tiek verslumo ir iniciatyvos. Žmonės patys vis labiau pajunta, kad be tarpininko ir geriau, ir kokybiškiau, ir jei ne pigiau (dažniausiai pigiau), tai daug maloniau.
Na aš kontaktinių lešių nenešioju, bet nešioju stipriai minusinius akinius. Tai va, pernai netyčia aptikau internetinę (Didžiosios Britanijos) optikos firmą, kur galima be problemų užsisakyt akinius su atsiuntimu į Lietuvą. Man tas malonumas kainavo nepilnus 300Lt (ir galėjau įsigyt dar pigiau, bet ėmiau paplonintus stiklus ir geresnius akinių rėmelius); tuo tarpu prieš 3 metus Lietuvoj daryti tokie pat akiniai kainavo 650Lt.
Su akiniais yra sudėtinga, šiek tiek didesnė rizika, nes nepasimatavus nežinai, ar tinka (ta prasme čia labiau iš moteriškos-estetinės pusės). Būtent vien dėl galimybės akinius pasimatuoti visos optikos dar nebankrutavo. O lęšių pirkimas yra visom prasmėm ekonomiškai neracionalus.
Sorry Rokiški, kad niftemu nusivažiavom. 🙂
Šiaip čia tiek ne į temą, kiek ne į temą yra distribucijos klausimas. O jis iš dalies į temą, nes distribucija šiaip jau kuria pridėtinę vertę, bet neretai įgauna ir nereikalingo tarpininko savybes.
O dėl tų akinių ir lešių -- su lešiais tai gal ir ok, bet su akiniais jau tikrai sudėtingiau, o kur tik astigmatizmas, tai nuotoliniai metodai netinka. Ten iš esmės akinių rėmeliai tampa priedu prie akių matavimo ir stiklų gaminimo kainos.
Bežiūrint serialą apie viduramžius mintis kilo.
Tais laikais atlygis už kūrybą buvo savanoriškas: patiko žonglierių, teatro grupės pasirodymas, dėl bardo dainos išspaudei ašarą ar nuoširdžiai juokeisi -- meti į skrybėlę monetą (o dar 1000 metų seniau už gražią dainą tik paėst duodavo ir paties nesuėsdavo). Ir niekam net mintis neateidavo mokėti karaliui už jo muzikantų muziką.
Ir tik XX amžiuje „karaliai“ pradėjo surinkinėti bardų pinigus ir savo nuožiūra juos dalinti, bardai -- savo ruožtu -- kelti kainas.
Panašu, kad grįžtame prie natūralaus, per tūkstantmečius susiformavusio atlygio bardams -- patiko kūrinys ar trupės pasirodymas -- metam į sąskaitą porą litų.