Rokiškis Rabinovičius

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Aptarnavimas Toskanoje

Taigi, pirmiausias dalykas, vykstant į bet kurį tikrinamą restoraną – apsirengti kuo labiau nutriušusiais drabužiais, kad padaryti neigiamą įspūdį personalui. Būtina apsirengti nuplyšusiais džinsais, kuriuose matosi skylės (o ant užpakalio turi matytis tokios, kad išsyk galima būtų pasakyti, kokios spalvos yra triusikai), purvinais batais ir Gariūnuose pirktais marškinėliais už 13 litų. Ant drabužių būtinai turi matytis kokios nors dėmės, kad personalas kartais nepagalvotų, kad čia šiaip koks apsimestinis lankytojas. Štai taip apsirengus, reikia užeiti į restoraną, nes tada personalas reaguos neigiamai ir parodys blogiausią aptarnavimą, už kurį prisirinks minusinių balų.

Aš turiu prisipažinti, kad kažkokiu būdu šitas apsirengimo testas nepraėjo, nes matyt mane išdavė faktas, kad atvykau limuzinu su vairuotoju, kuris atidarinėjo dureles ir pačias restorano duris. To momento aš nepergalvojau, todėl galimai restorano merginos kažką įtarė. Bet kadangi mano apsirengimo kriterijus buvo vykdomas, tai kabinėtis negaliu. Todėl už malonų elgesį bei linksmą pasisveikinimą čia turiu duoti išsyk +1 balą.

Padavėjos išties nuoširdžiai rūpinosi ir manimi, ir mano vairuotoju, ir sekretore, patardinėjo, kas yra skaniausia ir atvirai sakė, kad pačios išragavusios visus valgius, pasakojo detales apie patiekalų privalumus. Čia už tai reikia duoti dar +1 balą, nes tai nėra labai įprasta. Daugelis kitų kabokų savininkų būna krachaborai ir galvoja, kad padavėjoms nereikia duoti ragauti brangaus maisto, todėl tos padavėjos nežino, ką siūlo klientams. Bet čia savininkai galvoja apie darbuotojus, todėl ir darbuotojai žino viską. Už ką dar +1 balas jiems iš procesinės pusės.

Dar turiu pasakyti, kad padavėjų laukti nereikėjo, visad buvo šalia, visad buvo galima užsakyti dar ir dar kavos, nebuvo tokio daugely vietų dažno dalyko, kad lankytojas, paprašęs sąskaitos, turi laukti pusvalandį, o paskui sumokėjęs – dar valandą laukti, pakolei gaus grąžą. Už tai dar +1.

Ir paskutinis momentas – kai duodi sąskaitą su arbatpinigiais, daugelyje vietų padavėjos galvoja, kad jau viskas. Bet tai būna ne viskas – atnešti grąžą, kad ir su arbatpinigiais – tai visada yra geras tonas, kuris visada duoda ir padavėjui, ir restoranui papildomų taškų. Toskanoje padavėja atnešė viską, be jokio uždelsimo, nors ir puikiai suprasdama, kad atneša grąžą su savo arbatpinigiais. Už tai dar +1 balas. Būtent tokios merginos arbatpinigių visada gauna daugiausiai, nes sąžiningumas yra neabejotina dorybė.

Toskanos aplinka ir patogumai

Restoranas yra palei centrinį Kaišiadorių parką esančio Toskanos viešbučio pirmame aukšte, kas išsyk kelia gilius įtarimus, nes viešbučių maistas dažniausiai būna prastas, beskonis, neišraiškingas ir nykus. Viešbučiai turi tokią madą, nes žmonės iš skirtingų kraštų turi skirtingus pomėgius, todėl dažnaiusiai prisitaikoma prie visiškos vidutinybės – kad tik kam nekliūtų. Čia taip nebuvo, nes savininkai neina į kompromisus su geru skoniu.

Nors statytas postkooperaciniu stiliumi, pastatas visas gražiai sutvarkytas, vidus šviečia ne provincialia, o visai padoria išvaizda, naujais baldais, paprastai, bet nuoširdžiai apipavidalinta aplinka – kad neliktų plikų sienų ir nykių paviršių. Už tai aišku, kad +1 balas. Ir labiausiai džiugina tasai ne miestietiškai santūrus (nes užsakomas pas valymo firmas), o išpuoselėtai rūpestingas, nuoširdus augmenijos prižiūrėjimas – visur gėlės, įvairiausios gėlės – tiek, kad gražu žiūrėt. Aš išsyk už tai duodu +1 balą.

Kiemelio užstatymas irgi džiugina: ne prikišta melejonas staliukų, o tik tiek pastatyta, kad būtų pakankamai. Ir staliukai bei kėdės – ne kokie pigūs plastmasiniai, o kultūringi ir iš medžio. Kokie trys ketvirtadaliai staliukams tinkamos vietos yra laisva, dėl to jaučiasi daug erdvės ir kartu jaukumo, nes nereikia sėdėt susispaudusiam su kitais – už tai dar +1 balas. Bet štai čia ir pastebim, kad keletas staliukų, kur gal ir norėtųsi prisėsti – užrakinti, todėl nesigauna prie jų prisėsti, o reikia prašyti, kad atrakintų. Už tai išsyk -1 balas.

Vaikams įrentas geras laipiojimų statinys, ne koks standartinis, o su visokiomis spiralėmis ir keistomis konstrukcijomis. Už tai dar +1 balas, nes atsakingoji sekretorė sakė, kad toksai statinys labai tinka vaikams, nes jiems yra daug įdomesnis, nei įprasta.

Man užkliuvo kitas dalykas, daug ką sakantis apie įmonės procesus: viduryje kiemelio, atliekančio lauko terasos vaidmenį, auga belenkiek rūšių rožės. Į panašius faktus visada dėmesį atkreipia bet kuris auditorius: tai požymis, kuris niekaip nesusijęs su pagrindine veikla, tačiau rodantis darbo kultūrą, procedūrų laikymąsi ir darbuotojų įpročius. Įvairios gėlės auga skirtingai, bet rožėms reikia itin daug priežiūros, ypač dar Lietuvoje. Būtent todėl beveik niekur rožių nepamatysite – jos yra lepios, jos sunkiai auga, jomis reikia daug rūpintis. Kabokai, kurie tik pavaizduoja grožį, paprastai prisodina kokių nors pigių gėlių. O štai rožes augina tie, kurie rūpinasi kiekviena detale. Taip kad čia yra aiškus požymis, kad stengiamasi dirbti idealiai. Už ką duodu +1 balą, nors jau vieną balą daviau už gėles ir augmeniją bendrai.

Tualetai atrodo idealiai. Kabokai dažnai galvoja, kad lankytojams rūpi tik maistas ir aptarnavimas, todėl apie tualetus užmiršta. Bet apie netvarką įmonėje visada galima spręsti pagal netvarkingiausią jos vietą. O kabokuose tokia vieta paprastai ir būna tualetas. Nesu matęs puikiai dirbančio restorano ar kavinės, kur būtų netvarkingas tualetas. Ir nesu matęs blogai dirbančio restorano, kuriame būtų tvarkingi tualetai. Išties tualetas yra bet kurios kavinės ar kitos užeigos veidas. Ir čia aš duodu +1 be kalbų, nes Toskanos tualetuose gražu, švaru ir tvarkinga, kaip kokioje bažnyčioje.

Maistas Toskanoje

Viešai Kaišiadoryse Toskana skelbiasi, kad maitina itališku maistu – mačiau, kad tai parašyta ant gatvės pakrašty pakabintos iškabos. Bet tai nėra banali tiesa, ir tai yra gerai. Savo receptūromis Toskanos patiekalai didesne dalimi labiau primena tradicinę (ir jau smarkiai primirštą) lietuvių dvarų virtuvę, paryškintą itališkais akcentais. Ir tai yra gerai, nes mūsų senoji bajoriška virtuvė išties labai daug yra perėmusi iš italų bei prancūzų, todėl abi tradicijos derinasi ir sintezuojasi kuo puikiausiai: grybai, kiauliena, vištiena, virtos ir apkeptos bulvės – ir taip sava, ir kartu žymiai maloniau, nei būna pseudotautiniuose restoranuose, kurių pavadinimų neminėsiu. Žodžiu, už bendrai gerą tradicijų derinimą, išlaikant ir tautiškus, ir itališkus akcentus – +1 balas.

Kitas dalykas – tai patiekalų dydžiai. Paprastai, kai kalbu apie dydžius, aš miniu porcijas, nes dažnas krachaboriškas skūpus kabokas bando pasididinti pelnus, taupydamas maistui. Jei taip atsitinka, tokie taupymai baigiasi paprastai: lankytojai, nusivylę mikroskopinėmis porcijomis, ima lankytis vis mažiau, o tada kabokas bando pelnus didintis dar labiau, todėl dar smarkiau sumažina tas porcijas, o tada lankytojai ima dar mažiau lankytis, o galų gale kabokas bankrutuoja. Toksai scenarijus ištinka visus krachaborus, nes jie nemoka atskirti kintamų kaštų nuo pastovių, todėl durniausiu būdu įskaičiuoja pastovius kaštus į savikainą. Ir tik vienas kitas, išties sugebantis pasiekti gerų rezultatų, susipranta, kad kintami kaštai tesudaro menką dalelę, o juos didinant, didėja ir lankytojų srautas, ir finansinė sudedamoji. Toskanos savininkai tai supranta, todėl už šitas procesines žinias išsyk gauna +1 balą. Ir gaus dar daugiau, nes aš likau patenkintas.

Nuotraukose, beje, atkreipkite dėmesį į kitus daiktus, kad įsivaizduotumėte mastelį. Lėkščių didumas – kaip nedidelio vaikiško stalelio. Kur pamatote šalia lėkštės stiklinę – tai didelė ketvirčio litro stiklinė, nors šalia lėkštės ji kam nors gali pasirodyti, kaip koks mažas stikliukas.

Toskanoje vieno patiekalo gali pavalgyti normalus žmogus, nes tai jau ne porcijos, o patiekalas – čia jau aiškiai galvota apie tai, kad žmogus nori pavalgyti ir pajusti malonumą. Man čia pietums pakanka dviejų-trijų patiekalų, sriubos ir deserto. O jei ateitų kokia ofisinė zylutė, kokios Vilniuje per pietų pertrauką aplinkinėse kavinėse valgo salotytes – tai ją ištiktų priepolis, ji imtų drebėti, nugriūtų nuo kėdės ir tada verktų, kad negali čia vaikščioti, nes nustos sirgti anoreksija. Tiesą sakant, vieno sūriu ir džiovintais pomidorais įdaryto vištienos kepsnio pakaktų tam, kad kokios 15 ofisinių anoreksikių maisto gautų daugiau, nei suvalgo per savaitę. Tai yra puiku. Tai yra nuostabu, nes aš neatsimenu, kada mačiau tiek puikaus maisto vienoje lėkštėje. Lėkštės didžiulės ir prikrautos pilnos. Vienos lėkštės pakaktų visai įprastai šeimai. O man pakaktų 3, netgi kai esu labai alkanas. Už tai duodu +2 balus, nors tai yra išskirtinė išimtis, nes pagal metodiką už kokį nors dalyką leidžiama duoti tik vieną balą. Bet aš čia pasinaudoju savo specialiomis privilegijomis, nes galiu sau tai leisti.

Trumpai ir nesigilinant, apie patiekalus: įdaryta vištiena – +1, kiauliena su grybais – irgi +1, dar ten kažkas, ką valgiau – irgi +1, puikus ledų tortas – irgi +1. Už tai, kad vištiena buvo su bulvytėm fry – -1, nes jau darant taip gerai viską, reiktų visgi nedaleisti, kad garnyruose būtų bulvytės fry ar ryžiai (o tų vietoj garnyro irgi kažkur mačiau meniu), nes nuo tokių dalykų bendras maisto lygis nemenkai krenta, o maisto lygis čia tikrai ne žemas, todėl reikia galvoti apie tokius dalykus.

Ir dar bendrai už maistą čia turiu pridėti bent jau balą todėl, kad viskas yra labai pelninga valgančiąjam. Už panašią puotą Vilniuje aš būčiau išleidęs kokius 500 litų. Na, tarkim, tiek to, ne 500, o kokius 200-300, jei nebrangioje vietoje kažkur. O čia gavosi gal net mažiau, nei 100 litų. Ofisinė zylutė pagal pietų meniu čia galėtų papietauti už 2 litus (berods tiek čia kainuoja šiupininė pietų sriuba, kurios atneša nedidelio skersmens, tačiau labai gilų ir talpų dubenį) ir paskui verkšlentų, kad porcijos per didelės ir labai brangu, nes norėjo mokėti tik 1 litą, nes tiktai pusę sriubos tesuvalgė, o dėl tokio kiekio jau ir taip turės savaitę laikytis bado dietos. Taip kad kiekybės, kokybės ir kainos santykis duoda dar papildomą ir neabejotiną +1 balą.

Apibendrinant, apie Toskaną Kaišiadoryse

Trumpai tariant, dabar susumuokime viską, kas gavosi pagal visą metodiką: už aptarnavimą – kažkodėl gavosi 5 balai. Nors tiek neturėjo gautis. Na, bet kita vertus, už aplinką ir bendrus įspūdžius – dar kažkodėl 6 pliusiniai balai ir 1 minusinis, t.y., sumoje vėlgi 5 balai. Čia gaunasi neteisingai, nes kaip žinia, pagal metodiką negalima duoti daugiau, kaip dviejų balų už kiekvieną iš šitų dalykų.

Na, kita vertus, už maistą gavosi irgi labai smarkiai daugiau, nei numatyta – cieli 9 balai man susiskaičiavo ir tik 1 minusinis – viso gaunasi 8. Taigi, pažiūrėkim, kas gaunasi, kai perkraunam metodikos kriterijus tais kažkodėl atsiradusiais neadekvačiai per gerais vertinimais, jei atimsim visus iš anksto metodikoje numatytus minusinius balus:

-10 + (((5 – 1) + ((6 – 1) – 1) + ((9 – 1) – 1)) – 1) = -10 + (4 + 4 +7) = -10 + 15 = 5

Štai taip, kaip matome, gaunasi stebėtinai retas dalykas – iš manęs restoranas gauna teigiamą įvertinimą. Tie, kas seniai mane skaito, tie jau žino, kiek tai neįmanoma. Negana to, tasai įvertinimas yra dar ir ne šiaip koks nors 0 balų (o tai pagal mane jau yra teigiamas dydis, kuriuo daugelis mano lankytų kavinių bei restoranų gali didžiuotis), o ištisi 5 balai. Tiek surinkti teįstengia reta ir išskirtinė išimtis, kokių Lietuvoje labai maža. Kiek atsimenu, tėra buvę vos keletas atvejų, kai aš panašaus didumo balus kažkam duodavau.

Taip, Toskana – tikrai tinkama ir verta vieta. Dėl jos verta tikslingai nuvažiuoti į pačius Kaišiadoris, net jei gyvenate Vilniuje ar Kaune. Tai aš jums garantuoju ir patvirtinu, kad vidinio audito išvados parodė, jog Laukinės Žąsys yra ne tik geriausias ir rimčiausias, bet ir vienintelis išmanantis maisto ir restoranų portalas per visą Lietuvą. Kiti čia yra nulis.