Tag Archives: restoranai

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading

Lakštingala Vingio parke. Minus melejonas

Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?

Maistas ir valgiai Lakštingaloje

Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.

Aptarnavimas ir padavėjų darbas

Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).

Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..

Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.

Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.

Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.

Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.

Aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.

Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.

Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.

Reziumuojant apie Lakštingalą Vingio parke

Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.

Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Seimo restoranas

Nagi vagi, jei jau pradėjau rašyti apžvalgėles, o iš DOMM Lounge parnešti įspūdžiai kažkam buvo įdomūs, tai šįsyk pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš Seimo restorano.

Seimo restoranas – bendros žinios

Seimo restoranas, savaime aišku, yra Seime. Bet ten yra kelios skirtingos maitinimo įstaigos, tad pabrėšiu atskirai – rašau ne apie Seimo kavinę ir ne apie Seimo valgyklą, o būtent apie Seimo restoraną, tą patį, kuriame duoda pagerintą maistą ir kuriame dar ne taip seniai vyko daugiau politinės veiklos, nei Seimo posėdžių salėse. Kaip ten bebuvo, bet gal dėl draudimo rūkyti, o gal ir dėl kitų priežasčių dabar Seimo restorane jau nesėdi būriai seimūnų, viskas ramiau.

Gana neseniai apie tą restoraną buvo visokių kalbų, įskaitant ir tai, kad jame esą būdavo mušami nefiskaliniai čekiai vietoj fiskalinių, tvarkoma viskas juodais ir panašiai. Nežinau, ar tiesos tame yra. Gal ir yra, o gal tik šiaip kalbos. Continue reading