Tag Archives: patiekalai

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

Kadaise, seniai seniai jau rašiau apie tai, kaip greitosiomis pasidaryti tortilijų pseudomeksikietiškai. Dabar, po geroko laiko tarpo, receptas jau visai atsidirbo ir optimizavosi, o rezultatai – žymiai pagerėjo. Taip, tai greitas ir bukas maistas – per pusvalandį galima pagamint, visai nesivarginant. Esminis komponentas, kuris atsirado, kaip kokia neišvengiamybė – tai laimas arba žalioji citrina. Būtent žalioji, o ne paprasta. Taigi, ko reikės, norint sočiai primaitint visą šeimą greita vakariene, taip kad ir kitai dienai dar liktų:

  • 2 pakeliai vidutinių tortilijų
  • didelė skardinė pupelių (600-800g)
  • didelė skardinė kukurūzų (600-800g)
  • 2 visai vidutiniai, nelabai dideli laimai (žaliosios citrinos)
  • truputis pomidorų padažo
  • vos vos aliejaus
  • ~500g kiaulienos faršo
tortilijos

Ne, čia ne mano darytos, paveiksliukas šiaip iš internetų, dėl grožio, o ir šiaip, jei taip tortilijas suksit, tai viskas išdribs bevalgant. Sukti reikia panašiai, kaip lietinius blynus, kur su mėsa būna.

Aišku, skaičius galima sumažinti dvigubai, bet tada jau negarantuoju, kad visai šeimai užteks. Nors vienam žmogui pakaks apsiryt ir liks. Šiaip tai spręskit pagal save. Ir dar, beje, jau kai valgysit, nebūkit godūs ir nesistenkit dėti įdaro per daug – nes paskui drimba ir valgyt darosi neįmanoma. Jei tortilijos nėra didelės, taip sakant, vidutinės – tai pora valgomųjų šaukštų  ne per baisiai kupinų – vienai tortilijai bus kaip tik. Tad jei nesat baisi minia ėdrūnų, tai visgi sumažinkit išvardintus kiekius dvigubai – ketvirtis kilo faršo, mažesnė skardinė pupelių, mažesnė ir kukurūzų, vienas laimas 🙂

Viską darom paprastai, didelėje gilioje keptuvėje:

  • faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą
  • kai faršas apkeps, pilam pupeles ir kukurūzus, per daug nesicackindami – kepam, kol nugaruos skystis, pagal skonį įdedam druskos (druskos reikia įdėti anksčiau, nei laimo, nes rūgštus skonis trukdo pajust sūrumą)
  • per tą laiką, kol baiginėja kept visas įdaras – smulkiai supjaustom tuos laimus, tik nepagailim. Pjaustom su visa žievele, bet smulkiai. Sultis supilam į visą faršą su pupelėmis ir kukurūzais, gabaliukus – irgi. Pridedam kvapiųjų pipirų – dėl kvapo. Galima ir raudonųjų pipirų – dėl skonio. Truputį dar apkepam, pamaišydami – kokias 5-10 minučių, kol apvirs ir suminkštės laimų odelė.
  • Nagi ir dedam į tas tortilijas, vyniojam ir ėdam 🙂
  • Ai, dar šitą postą užsibukmarkinam 🙂

Laimas – esminis dalykas. Žiauriai, neįtikėtinai stipriai pagerina valgomumą ir skonį. Svarbiausia – negailėti, kaip mėgsta daryt lietuviškos virėjos. Paprasta citrina irgi pagerina, tačiau jos duodamas rezultatas – juokingai silpnas. Kad būtų dar geriau – galima paišsidirbinėti, visokių ten salotų lapų, jalapenų, paprikų prikaišioti jau vyniojant į tortilijas. Bet ir be to skanu. Ir svarbiausia – greita. Ir be pastangų. Ir be kvalifikacijos. Ir sąlyginai nebrangiai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter