Pabiros apie sovietmečio miesto transportą

Nežinau, ar daug iš jūsų atsimenat baltus autobusus su raudonomis juostomis. Bet man jie yra istrigę atmintin tiek, kad aš juos prisimenu, kaip kokį Vilniaus miesto simbolį. Užmirštą, išnykusį, kito pasaulio atributą. Tai buvo Ikarus-180 ir Ikarus-556 autobusai.

Ikarus-180

Ikarus-180 buvo neįtikėtinai patogūs, lyginant su rusiškais klaikvežiais. Bet išties ir šitie autobusai buvo šūdas: dusinančiai smirdantys išmetamosiomis dujomis, neįtikėtinai kriokiantys ir lėti. Žiemą juose būdavo praktiškai tokia pat temperatūra, kaip ir lauke, nes vairuotojai neįjungdavo šildymo.

Taip, žinau, kad dauguma neatsimena šitų puikių trantų. Todėl aš jums priminsiu ir juos, ir kitokius autobusus, kurie dar prieš keliasdešimt metų važinėjo mūsų gatvėmis.

Ikarus-180 ir kiek anksčiau išnykę mažesni (be tos priekabos) Ikarus 556 kažkada padarė perversmą sovietiniame viešajame transporte. Ne todėl perversmą, kad tas transportas būtų pasikeitęs, o greičiau perversmą žmonių galvose: šie vengriški autobusai buvo tiek geresni ir patogesni už įprastinius rusiškus, kad žmonės, jais pavažinėję, net nenorėdavo į rusiškus lipti. Kontrastas buvo sunkiai suvokiamas. Tik viena ypatybė gal kiek trikdė: kopdami į kalną, Ikarus autobusai kriokdavo neįtikėtinai. Ir buvo viena blogybė: šildymas jokiuose Ikarus autobusuose neveikdavo – nei senuose, nei naujuose. Būdavo kalbama, kad autobusų vairuotojai tiesiog išvogdavę apšildymo krosneles, bet greičiausiai buvo paprasčiau: šildymui būdavo naudojamas kuras, o štai kurą tai jau vogdavo išties. Taip vat ir taupydavo – keleivių sąskaita.

Ikarus-180 interjeras

Maždaug taip tie Ikarus autobusai atrodė viduje. Aš suprantu, kad dabartiniu žvilgsniu žiūrint, atrodo ankštoka - taip ir yra. Bet lyginant su rusiškais autobusais, visi Ikarus atrodė erdvūs, lyg sporto salė. Šitie autobusai pasižymėjo ir neprilygstamai kokybiška apdaila - dar prieš kelioliką metų kiek remontuotuose naujesniuose autobusuose būdavo galima pamatyt vieną-kitą šitų priešistorinių Ikarus detalę - pvz., kokią lempą, orlaidės fiksatorių ar ir visą orlaidę.

Vengriški autobusai gesdavo retai, buvo vairuotojų mėgstami, o ir vienu važiavimu porą kartų daugiau keleivių perveždavo. Ir į juos buvo įmanoma lengvai įlipti – laiptukai buvo statūs, bet visgi priimtini. Tuo tarpu rusiškų autobusų durys buvo kone dvigubai siauresnės, o laiptukai savo statumu priminė kopėčias. Sovietinis autopromas pasirodė feilinančiu, o vengrai laimėjo. Todėl vėliau jau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje rusiški autobusai teliko priemiestiniuose maršrutuose. Tiesa, ilgai dar būdavo galima užtikti kokį nors šlykštų miesto tipo LAZ kokiuose nors mažesniuose miestuose ir miesteliuose.

LAZ-695e

LAZ-695e buvo klaikvežiai. Vietos viduje beveik nėra (šiuolaikiniai mikrobusai subjektyviai yra erdvesni), sėdynės mažytės ir baisiai nepatogios, negana to - smirda benzinu ir išmetamosiomis dujomis taip, lyg būtų dujų kamera ant ratų, o ne autobusas.

Taip, mažesnių miestelių gyventojus buvo galima užjausti: jie važinėdavo LAZ autobusais. Iki kokių 1980-1985 daugiausiai tai būdavo sunkiai suvokiamo klaikumo LAZ-695e, kurie buvo tokie ankšti, kad neaišku, kaip išvis juose buvo įmanoma važinėti (dabartiniai padoresni mikroautobusai, pvz., tie Mercedes, kur Vilniuje važinėja – viduje palieka daugiau vietos keleiviui praeiti ar sėdėti). LAZ autobusai buvo klaikiai nevykęs bandymas gaminti poros dešimtmečių senumo vokiškų Magirus-Deutz Saturn autobusų kopijas (tarp kitko, netgi LAZ logotipas buvo nežymiai pakeistas vokiško Magirus-Deutz logotipo variantas). Paskui išplito atseit modernesni LAZ-695n, kurie išties buvo vos vos erdvesni viduje. Bet visvien šūdini. Vienintelis LAZ autobusų privalumas buvo tai, kad jie buvo šildomi. Bet net žiemą LAZ autobusai važinėdavo atvirais langais, nes dėl salonan pakliūnančių išmetamųjų dujų neretai tekdavo rinktis: dusti arba šalti. Nudusti niekas nenorėdavo.

LAZ-695n

Vėlesni LAZ-695n nuo ankstesnių LAZ autobusų labiausiai skyrėsi negrakščiu priekiniu snukiu ir pašalinta ventiliacijos kupra. Dėl to, kad variklio ventiliacija buvo prastesnė, varikliai, sako, neretai perkaisdavo. Atkreipkite dėmesį į įžiūrimas mažas priekines dureles maždaug toje vietoje, kur dešinė lempa: čia jau kariškas navarotas - numatoma buvo, kad visi šie autobusai karo atveju bus naudojami sužeistųjų pervežimui. Durelės - neštuvams įkelti į autobuso vidų.

Kadangi Ikarus-180 ir Ikarus-556 buvo drožiami iki negalėjimo, jau apie 1980 jie išnyko – atitarnavo. Vietoje jų ėjo erdvesni, aukštesnes lubas, platesnes duris ir kiek mažiau stačius laiptelius turintys, greitesni ir visiškai kampuoti  Ikarus-260 ir prailginti (tie su priekaba) Ikarus-280. Tada Ikarus ėmė po truputį plisti ir priemiestiniuose maršrutuose bei visokiuose mažuose miesteliuose. Šie autobusai naudojami buvo ilgai, daug kas ir dabar juos prisimena – tik paskui jie buvo imti keisti daug modernesniais ir patogesniais (jei neskaitysim laiptelių) čekiškais (panašokais, bet visai kitos firmos) Karosa autobusais. Bet pastarieji – jau vėlesnio periodo, tad nesigilinkim.

Ikarus-280

Daug kuo šitie oranžiniai Ikarus buvo geresni už tuos baltai-raudonai dryžuotus, bet buvo ir prastumų. Langai atsidarydavo labai sunkiai. Galios nors ir tudėdavo, bet visvien nepakankamai - perpildytas autobusas į kokį kalną važiuodavo pirma pavara, užsikriokdamas. Ale lyginant su rusiškais autobusais, šitie Ikarus atrodė nelyg kosminė technologija. BTW, nuotraukoje viena iš vėlesnių modifikacijų, su didelėmis orlaidėmis languose.

Prieš daug daug metų, kai vieną paskutinių kartų važiavau Ikarus-260 autobusu, nutiko istorija, kurią iki šiol prisimenu. Buvo gal kokia Sausio 2 ar 3 diena, 199x (neatsimenu, kurie) metai ir poklaikis šaltis – gal ne visi 20, bet kokie 15 laipsnių šalčio tai jau tikrai. Aš buvau vienas paskutinių to autobuso keleivių, o autobusas buvo pats paskutinis tą vakarą. Bevažiuodamas, jis užsidegė – kažkur iš po dugno ėmė eiti liepsnos, dar ir pokšėdamos ir blykčiodamos. Vairuotojas sustojo, iššoko, ėmė kažką ten gesinti, įšoko atgal, pareikalavo, kad aš išlipčiau (keli kiti žmonės jau patys buvo išbėgę) ir, padla, su visu tuo degančiu autobusu nuvažiavo į autobusų parką, nors tas autobusų parkas man buvo visai pakeliui. Tą naktį turėjau eiti kokius 5 kilometrus pėsčiom.

Mažesniuose miesteliuose buvo dar vienas transporto variantas – tai tokia savotiška miesto ir priemiestinių autobusų kombinacija (formaliai priemiestiniai, o praktiškai jais daugelis važinėdavo kaip miesto autobusais), vadinta PAZ. Tai buvo ganėtinai nedideli autobusiukai, kurie, nors ir nedideli, buvo bent jau truputį patogesni įlipti už tuos nesuvokiamo klaikumo LAZ autobusus. Variklis buvo salono viduje, tačiau keista – skirtingai nuo LAZ, jis nedusindavo keleivių benzino garais ir išmetamosiomis dujomis. Na, išmetamosiomis dujomis – gal visgi kažkiek. Bet saikingai, lyginant su LAZ, kuriuose išties karkildavo jausmas, kad esi dujų kameroje.

PAZ-672

PAZ-672 buvo autobusas-bezdalas. Lėtas, netikęs, kratantis, nepatogus ir taip toliau. Tačiau lyginant su kitais rusiškais autobusais, jis buvo manevringas ir turėjo stebėtinai gerą pravažumą. Taip, aš žinau, kad išties jis buvo nemaneveringas ir užstrigdavo netgi balose, bet aš čia lyginu su kitais rusiškais autobusais, kurie buvo dar blogesni. Miestuose tokių PAZ autobusų beveik nepamatytum, bet kaimuose jie dominavo.

PAZ autobusais važiuojantys gaudavo kitokius bilietukus: kontrolierės turėdavo krūvą rulonų su skirtingos vertės bilietėliais, kuriuos plėšydavo taip, kad susidarytų tinkama suma. Taip žmonės gaudavo krūvelę skirtingo ilgio bilietų juostelių. Gan keistas apmokėjimas toks, tačiau labai supaprastinantis finansinę bilietų apskaitą.

Bent jau Vilniuje buvo dar viena autotransporto niša – tai mikroautobusai RAF-2203 „Latvija“, kažkodėl vadinti maršrutiniais taksi. Pavadinimas buvo absurdiškas, dabar jau primirštas, bet būtent iš jo kilo žodis „maršrutkė“, kuriuo senyvesni žmonės ir dabar mikrobusus pavadina. Kad įsivaizduotumėt skirtumą tarp tuometinių „latvijų“ ir dabartinių mikrobusų, tai tiesiog įsivaizduokite, kad Latvija pagal savo salono sandarą ir matmenis yra panašesnė į VW Sharan, nei į normalų mikroautobusą. Taip taip, aš nepainioju: „latvijų“ salonai buvo tokie žemi, kad netgi teoriškai ten nebuvo įmanoma stovėti – tai buvo tiesiog tipiška lengvoji mašina, tiktai didesnė už kitas – ištisų 11 vietų. „Latvija“ visgi turėjo porą privalumų: lyginant su tuomečiais autobusais, ji buvo neįtikėtinai greita ir manevringa. Negana to, kadangi turėjo „Volgos“ amortizatorius, ji nekratydavo, net važiuojant akmenų grindiniu. Tiesa, nuo to švelnaus amortizatorių siūbavimo daugelį supykindavo nevaikiškai.

RAF-2203 Latvija

Žodžiu "Latvija" kai kada ir dabar koks senukas mikrobusus pavadina. Bet nors išoriškai ir tos pat rūšies mašinos, savo esme Latvijos buvo artimesnės lengviesiems automobiliams. Volgos variklis ir važiuoklės elementai, neįtikėtinai žemos lubos ir visiškai jokios vietos keleiviams. Tarpai tarp sėdynių buvo tokie maži, kad ankšta sėdėti būdavo netgi vaikams. Dabartiniu supratimu, ten būtų galima sutalpinti 8 vietas keleiviams ir visvien būtų ankšta.

Galų gale, troleibusai. Kaip gi be jų? Jie buvo idealūs. Jie nesmirdėdavo, važiuodavo greičiau už autobusus (ypač tas skirtumas jausdavos, kai perpildytas: autobusai vos vilkdavosi, o troleibusai – lėkte lėkdavo), jie buvo patogiausi įlipti, su neaukštais laipteliais, galų gale, žiemą jie būdavo šilti. Na, su išlygomis: išties šilti būdavo Skoda 9Tr troleibusai – po sėdynėmis stovėjo krosnelės, kurios įkaisdavo taip smarkiai, kad net išlydydavo guminius batų padus. Kad reikia atitraukti kojas, kartais suprasdavai tiktai iš pasklidusios degančios gumos smarvės. Troleibusai buvo dviejų rūšių: gerieji, su dviem durimis – juose žiemą būdavo dar šilčiau, o sėdimų vietų – daugiau ir prastesni – triduriai.

Troleibusas Skoda 9Tr

Tai bene geriausias transportas, koks yra buvęs Vilniuje. Šitie troleibusai turėjo tokią trauką, kad kai tušti važiuodavo, tai į sėdynes sodindavo kaip kokia lengvoji mašina. Salonas buvo pakankamai erdvus, sėdynės patogios, viskas ten buvo gerai. Jei neskaitysim to, kad pasitaikydavo kartais, kad elektros nuotėkis būdavo. Tai nebūdavo mirtina, bet malonumo visvien nesuteikdavo, nes elektra - dalykas skausmingas. Paprastai tokios bėdos būdavo, kai šlapia. Kai kurie, gavę gerą dozę elektros, po to ilgokai bijodavo į troleibusus lipt.

Galų gale, paskutiniai iš sovietmečio rekliktų, man rodos, dar ir dabar bevažinėjantys Vilniaus gatvėmis – tai Skoda 14Tr troleibusai. Kai tik jie pasirodė (berods, maždaug tuo metu kaip tik Michailas Gorbačiovas buvo atėjęs į valdžią), atrodė nelyg kosmosas. Jie atrodė neįtikėtinai erdvūs, į juos buvo taip patogu įlipti, kad tai atrodė, lyg kita transporto rūšis. Jie mokėjo zyzti kaip kokie kompiuteriai ar kosminiai laivai iš kino filmų. Ir tik vienas buvo trūkumas: sėdynės buvo sumažintos. Sėdynės buvo tiesiog banaliai susiaurintos kokiais 10, o gal net mažiau centimetrų, lyginant su kitais troleibusais, tačiau to pakako, kad ant jų jau buvo neįmanoma patogiai įsitaisyti. Ten, kur būdavo dvi vietos, normaliai sutilpdavo vienas žmogus ir pusė antro žmogaus šiknos. Tai buvo dar vienas neįtikėtinas šių troleibusų bruožas: net kai būdavo daug stovinčių žmonių, dalis sėdimų vietų likdavo neužimtos, nes laisvomis likdavo po pusę sėdynės. Socialistinis debiliškumas matyt suveikė ir čekams.

Troleibusai Škoda 14Tr

Šitokie Škoda 14Tr troleibusai savo laiku atrodė, kaip neįtikėtina modernumo viršūnė, tiktai kad su šlykščiai neadekvačiai sumažintomis sėdynėmis. Reikia pasakyti, kad jie net ir dabar atrodo visai padoriai. Ir dar, tarp kitko - dabartiniai Solaris troleibusai gaminami ne tik Lenkijoje, bet ir toje pačioje čekų Škodoje.

Tai tiek apie tą Vilniaus viešąjį transportą sovietmečiu – tebūnie tai papiildymu senai kabintoms kitoms sovietmečio temoms. Pridėčiau dar šį bei tą apie tuometines važiavimo kainas: tada jos buvo labai smarkiai subsidijuojamos valstybės – asmeninio transporto beveik nebuvo, o atlyginimai buvo klaikiai maži. Valdžia, norėdama, kad žmonės išvis važinėtų į darbą, norom nenorom buvo priversta tą transportą finansuoti – todėl talonai tekainavo kelias kapeikas. Planinė ekonomika, žinote.

Tais laikais valdiškas miesto transportas (autobusai ir troleibusai) buvo net ne pagrindinė, o faktiškai vienintelė susisiekimo priemonė. Gatvės būdavo pustuštės, tačiau autobusai ir troleibusai piko valandomis prisigrūsdavo tiek, kad tuo net sunku patikėti, jei nesi matęs: būdavo, kad troleibuso durys neužsidaro, nes žmonės įsikibę vieni į kitus kabo, kaip kokios beždžionės. O paskui jau jei durys užsidaro, tai dėl keleivių slėgio iš vidaus jos neįstengia atsidaryt ir troleibusas kelias stoteles taip nei vieno keleivio ir neišleidžia, pakolei visų baisiai neprispiria ir žmonės nepradeda sutartinai trauktis nuo durų. Tai kažkokia fantasmagorija.

Galų gale, pabaigai dar patarčiau paskaityti truputį apie sovietmečio transportą pas poną Grumliną. Jis už mane kiek senesnis, tai dar atsimena tokią nunykusią priešistorinę troleibusų rūšį, kaip MTB-82D. Aš tik vieną pastabą čia pasakysiu: ponas Grumlinas, vaikystės atsiminimų sugraudintas, ima vienoje vietoje tenai pas save kliedėt marazmus apie tai, kaip žmonės esą buvę kitokie, sąžiningi ir patys pirkdavo bilietėlius, o dabar taip esą nebūtų, o tada štai valdžia pasitikėjo žmogumi ir viskas buvo kitaip.

Tai čia viskas paprasta: keleivių kontrolė buvo ir tais laikais. Ir zuikiai be bilietų irgi važinėdavo ir tais laikais. Negana to, būtent iš tų laikų ir atėjo dabar primiršta praktika atidavinėti bilietuką įlipančiam keleiviui, kai pats išlipi – šitai ėmė nykti tik atsiradus pramušamiems talonams, kur pramušiklius vairuotojai keisdavo galinėse stotelėse: atsirasdavo rizika, kad paėmęs kažkieno talonėlį, gausi neteisingai sukompostiruotą. Dėl sovietinės kontrolės neadekvatumo – sklandydavo legendos, apie tai, kaip kontrolieriai sumuša ir apiplėšia žmones. Kaip pasakodavo, vėlai vakare, o neduokdie išgėrusiam, važiuoti būdavo pavojinga, nes kartais kontrolieriai prisikabindavo tiesiog tam, kad galėtų žmogų išsilaipinti nuošalioje vietoje… Dabar panašių kalbų jau išgirsti netenka.

Papildymai, kadangi visokių komentarų gavau apie miesto transporto istoriją

Gavau, žinote, nemažai visokių komentarų su prašymais dar šį bei tą papildyti. Taigi, truputį papildysiu apie tuos dalykus, kurių nelabai atsimenu ar išvis nebuvau matęs – nesmarkiai, bet vis šis tas bus.

Iki tol, kol Vilniuje atsirado Škoda 9Tr troleibusai, važinėjo ir kiti, į juos gan panašūs, tačiau prastesnius automatus ir kitokią apdailą turėję Škoda 8Tr. Dar yra tokių žmonių, kurie tuos troleibusus atsimena, nors jų, atrodo, nebuvo labai daug, o ir nelabai jie ilgai buvo – kažkaip kaip pereinamoji stadija nuo rusiškų MTB-82. Panašus, bet kiek nykesnis interjeras, nei pas Škoda 9Tr, ale visvien, palyginus su rusiškais trūlikais, turėjo atrodyt kaip stebuklas.

Škoda 8Tr troleibusas

Šitas atrestuoruotas Škoda 8Tr troleibusas kažkur Čekijoje važinėjasi. Lietuvoje būdavo panašūs, tik dažymas būdavo kitoks: pas vienus - kaip nuotraukoje, tik raudonos akiduobės ir raudona nosis (t.y., atvirkščiai), o kiti - išvis kaip vėlesni 9Tr troleibusai. Galima pastebėti, kad vizualiniai skirtumai nuo 9Tr - daugiau kosmetiniai.

Dar anksčiau Vilniaus gatvėse dominavo MTB-82 troleibusai, kurie kažkuriame periode buvo tape tiesiog sovietinio modernumo simboliu. Maži, rusiškai „kokybiški“, spindintys savo stalininio dizaino klaikumu. Jie buvo tokie sušikti, kad kai vietoje jų ėmė rastis Škoda 8Tr, šie visiems atrodė kaip koksai stebuklas. Primeskite paprastą dalyką: MTB-82 troleibusuose langai buvo tokie maži ir taip žemai, kad žmonės negalėdavo pamatyti, kokioje stotelėje troleibusas yra.

MTB-82 troleibusas

Šitokios klaikios dėžės, tik ne geltonai-mėlynai, o gelsvai-raudonai dažytos, važinėdavo Vilniuje prieš kokius 40 metų. Mes dabar galime tik užjausti tuos, kam teko kasdien šituose daiktuose važinėt į darbą ir į namus. Tarp kitko, dėl neadekvačios elektrinės schemos šių troleibusų vairuotojams reikėjo daug meistriškumo, visokius jungiklius junginėjant, kol troleibusas įsivažiuos, nes kitaip anie tiesiog perdegdavo. Kai vietoje šitų klaikenų ėmė rastis Škoda troleibusai, žmonės buvo laimingi. Visi. Ir vairuotojai, ir keleiviai.

Dar vienas praleistas momentas – tai Kauno autobusai. Kadaise esu rašęs apie KAG autobusus. Taip, Lietuva buvo viena iš didesnių autobusų gamintojų, tik visgi vietiniai autobusai kažkodėl tiko tiktai Kaukazui, o mums labiau tiko jau aukščiau aprašinėti PAZ. Bet kadaise Vilniuje važinėjo ir tie KAG, tiktai, jei neklystu, gal ne tiek miesto, kiek priemiestiniais maršrutais.

KAG-3 autobusas Klaipėdoje

KAG-3 autobusas buvo dar vadinamas mediniu Ikarusu. Rėmas buvo iš medžio, lankstesnis, nei įprasta metaliniams - todėl atlaikydavo visokias smūgines apkrovas. Už šitai tokius autobusus mėgo kaukaziečiai. O Lietuvoje su jais pasitaikydavo labai skaudžių avarijų, kur daug žuvusių būdavo dėl lengvai užsidegančio kėbulo. Taigi, pas mus šitie transportui neilgai tebuvo naudojami.

Kitas Kauno autobusas buvo daug nuostabesnis – nuo jo tie KAG ir gavo medinio Ikaruso pavadinimą. Tai buvo Ikarus-60, kurie berods apie 1955 ten ėmė rastis, o apie kokius 1965-1970 – visai išnyko. Kiek suprantu, ne tik Lietuvoje, bet net ir likusioje SSRS tokių nelabai buvo daugiau. Priežastis, dėl kurios būtent Kaunas tapo pirmu Ikarus autobusus gavusiu miestu – matyt, irgi susijusi su ta pačia Kauno autobusų gamykla aka autoremonto dirbtuvėmis: kadangi šios turėjo nemažą patirtį, dirbant su įvairiais užsieniniais autobusais dar iš senų laikų (kai po karo vokiškus sunkvežimius perdirbinėjo į autobusus), jos galėjo aptarnauti ir visai naujoviškus Ikarus autobusus.

Ikarus-60 autobusas

Vos pažvelgus, išsyk matosi, iš kokių įkvėpėjų kvėpėsi įkvėpimų KAG-3 kūrėjai - ogi iš Ikarus-60, kuris tame pačiame Kaune važinėjo.

Kitas, kiek vėlesnis Kauno autobusas buvo Ikarus-66, katras jau buvo pilnavertis didelis Ikarusas. Anie buvo gan panašūs į legenda tapusį Ikarus Lux, katras buvo vienu iš didžiausių autobusų pramonės šedevrų.

Ikarus-66

Ikarus-66, kurie važinėjo Kaune, buvo 3 durų. Savo laiku tai buvo tiesiog stebuklas, kuris sovietiniam autopromui buvo už visų suvokimo ribų. Kauniečiams šitų autobusų pavydėjo visi.

Galų gale, buvo ir ilgiausiai Kauno autobusinį unikalumą saugojęs Ikarus-620, kuris iš Rusijos atvykusiems išsyk sukeldavo įspūdį, kad jie užsienyje, o ne SSRS. Šitie autobusai tapo senesnių Ikarus-60 autobusų pakaitalu, buvo naudojami maždaug iki aštunto dešimtmečio vidurio, o jau apie 1980 jų matyt ir neliko visai.

Ikarus-620

Ikarus-620 autobusai gan ilgai buvo Kauno ypatybe, katros galėjo pavydėti kiti miestai.

Galų gale, kadangi komentaruose paaiškėjo, kad visgi KAVZ autobusai irgi važinėjo maršrutuose provincijoje, tai dar ir apie juos šiek tiek. Pirmi KAVZ atsirado Lietuvoje dar belenkada senovėje, kokiais 1955, o vėliau, kartu su PAZ autobusais, tapo KAG naikintojais, nes buvo visgi standartiškesni, pigesni, o gal dar ir kažkuriais atžvilgiais geresni – bent jau nelinkę užsidegti ir sudegti. Abu pagrindiniai KAVZ modeliai buvo GAZ sunkvežimių bazėje. Pirmasis buvo ant GAZ-51 statumas KAVZ-651 (dar žinomas, kaip GZA-651). Šitas senovinis trantas turėjo gana lengvą medinį kėbulą, kurio dėka buvo pakankamai ilgaamžiu: dar ir kokiais 1980 neretai gatvėse buvo galima pamatyti tokį autobusą, gamintą prieš kokius trisdešimt metų ir užlopytą paprasčiausios faneros gabalais, kartais ne tai kad kitos spalvos, o net ir išvis nedažytais.

KAVZ-651 / GZA-651 autobusas

Šitas medinis triperis - tai KAVZ-651, dar žinomas kaip GZA-651. Susisiekimui didesniuose miestuose nenaudotas jau mažiausiai nuo kokio aštunto dešimtmečio, tačiau labai populiarus visokiose gamyklose, kolchozuose ir pan. Fanerinis korpusas buvo lengvai taisomas, o atsarginės dalys iš senų sunkvežimių irgi puikiai tikdavo - čia, matyt, esminė ilgaamžiškumo priežastis. Kartais būdavo galima pamatyti tokių autobusų, kurių apačia literaliai supuvusi - ne surūdijusi, o būtent supuvusi. Nes mediniai juk.

Kitas KAVZ modelis tapo pačiu masiškiausiu autobusu pasaulyje – tai buvo KAVZ-685, gamintas ant GAZ-53 bazės. Šitų autobusų buvo pagaminti gal koks ketvirtis milijono – absoliučiai nesuvokiamas skaičius. Šitie KAVZ turėjo metalinį kėbulą, kuris buvo toli gražu ne toks ilgaamžis. Paradoksaliu būdu kartais gaudavosi taip, kad koks nors kolūkis įsigydavo tą 685 modelį, sudroždavo tiek, kad išmesti reiktų, o kokiais 20 metų senesnis 651 vis dar važinėdavo. Kai veždavo keleivius, o oras būdavo bent kiek drėgnesnis, langai autobuso viduje užrasodavo taip, kad būdavo baltutėliai.

KAVZ-685 autobusas

Štai taip atrodė masiškiausias autobusas pasaulyje. Šlykštus triperis, kurio neišleisdavo į miestų gatves keleiviams vežioti, nes netgi sovietams prieš save pačius gėda buvo. O neduokdie, įlips koks nors užsienietis į tokį autobusą - tai neaišku, ką pagalvos, netyčia ir realią SSRS situaciją suprasti gali...

Taigi, kol kas tiek apie miesto transportą sovietmečiu. Ir būkit malonūs, rašykit tuos istorinius pastebėjimus į komentarus man bloge, o tai per penkiolisdešimt vietų aš jų visų negaliu sužiūrėt.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook88Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

123 thoughts on “Pabiros apie sovietmečio miesto transportą

  1. roro

    del to fantasmagorisko epizodo, tai pries 6-7 metus budavo dar lygiai tas pats rytais darbo diena, kaip dabar nebezinau. pamenu kai tada sedint is sono komiskai atrodydavo, ka vairuotojai neapsikesdami duru neuzsidarinejimo, islipe rekdavo prie duru valint isoriniams lauk, dazniausiai istumdavo juos vdiniai, kas keisciausia, tik kas antras budabvo toks antras atvaziaves-pustustis, nebuvo dar grafiku tada, bet as cia jau ne i tema, apie siuos laikus

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, jei panašūs fufeliai ir šiais laikais tęsiasi, tai natūraliai kyla klausimas, ar nevertėtų uždaryti tokios UAB „Vilniaus viešasis transportas“, o keleivių vežimo paslaugas perduoti normaliam verslui.

      Reply
  2. Chemiker

    Pernai vasarą Varšuvoj teko pavažiuoti su tokiu geltonu Ikarusu (260 ar 280), gavosi prisiminti, kaip į mokyklą ir į sodą tokie veždavo Vilniuje. Panašu, kad jie ten dar gana gausiai važinėja, net galvojau, kad gal dar tokius gamina, bet vikipedija sako, kad 2002 baigė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kažkas pasakojo, kad Rusijoje tie Ikarus laikomi vis dar vienu geriausių autobusų, kokius dabar galima turėti: pigūs, atsarginių dalių pilna, genda retai, važiuoja gerai, o tie, kurie gaminti dar prieš porą dešimtmečių, tarnauti dar galės kokius 10-20 metų matyt, jei tik remontuojami bus.

      Pas mus tuo tarpu jau paskutiniai tokie Ikarus baigia supūt šiukšlynuose.

      Reply
      1. e

        Tai prieš septynis metus Klaipėda savo visus likusius geltonus Ikarus pardavė Kazachstanui. Nerandu tik niekaip nuorodos.

        Reply
        1. Kraugis

          Iš Ikarusų Lietuvoje, kiek žinau, dabar tik vienas yra naudojamas pagal paskirtį -- krašto apsaugos turimas chaki spalvos 250 ar 256 (tarpmiestinis). Praeitą žiemą dar mačiau iš KA teritorijos išvažiuojantį.

          Reply
  3. msn

    apie kokius 86 m. buvo atsiradę rusiški autobusai labai panašūs į Ikarus. Dažniausiai važinėdavo mažesniuose miesteliuose. Atsimenu vaikai eidavome spaudinėti slaptą mygtuką atidaryti durims.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Greičiausiai tai buvo kokie nors LiAZ. Išties nelabai jie panašūs buvo, bet jei lyginsim su LAZ, tai taip, visgi panašiau į Ikarus 🙂

      Reply
  4. max

    o aš dar pamenu , tai buvo gal kokie 1960 metai, vieninteliame iš visos sovietų sąjungos, jau nekalban apie Lietuvą, Kaune važinėjo tokie patys seniausi IKARUSai. Jie , kiek pamenu , buvo dviejų rūšių -- ilgieji, su varikliu, atsikišusiu gale, ir trumpesni , panašūs į tuos be garmoškės su raudonu dryžium. Buvau dar pacanas, bet man tai labai įstrigo atmintin. Gal kas kokios info turite, gal kokią nuotrauką? O tarpmiestiniais maršrutais važinėjo tokie , kaip vadino, dyzeliai.Vėliau sužinojau, kad tai buvo nuo pokarinių amerikoniškų autobusų nukopijuota rusiška versija.

    Reply
    1. Paulius T

      Tie tarpmiestinių maršrutų „dyzeliai“ greičiausiai buvo pagal General Motors lizenciją gaminti ZIS-155. Yra net atskira skiltis Wiki apie juos:
      http://en.wikipedia.org/wiki/GM_„old-look“_transit_bus

      Taip pat dar buvo ir taipogi nuo amerikiečių nusiskolintas tarpmiestinis coach’as, kuris tiek išore, tiek ir salonu 1955 metams atrodė kaip mažytė šizofreniška užatlantės dalelė pilkoje sovietinėje realybėje. Jų buvo pagaminta nedaug ir išdalinti tik didžiausių SSRS miestų parkams. Išliko tik vienas egzempliorius, kurį labai gražiai prieš porą metų restauravo estai:
      http://www.panoramio.com/photo/57161305

      Reply
  5. Vytax

    O man labiausiai įsimintinas KAVZ-685 kuris vežiojo į kaimo mokyklą. Sportbačiu jį tada vadinom, matyt dėl tos mėlynai baltos spalvos.

    O šiaip tai pasižymėjo visais įmanomais „privalumais“: Buvo žiauriai lėtas. Nėturėjo jokio šildymo, arba jis niekada neveikė. Kriokdavo kaip koks pilnai pakrautas gazikas. Vietos mažos, patogiai atsisėsti galėdavo tik pradinukai. Sėdynės buvo kietos ir šaltos, pats autobusas kaip reikiant kratydavo, tad užpakaliai įskausdavo kaip reikiant.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      KAVZ buvo patys masiškiausi iš sovietinių, o gal net ir iš visų pasaulyje gamintų autobusų. Bet jie buvo tokie netikę, kad paprastai ilgai netarnaudavo. Paprastai būdavo naudojami tiktai visokių organizacijų -- kolchozų, gamyklų, etc., kaip nuosavas transportas.

      Kad kriokdavo kaip gazikas -- tai natūralu: tai išties ir buvo gazikas, tik su autobusiniu kėbulu, ant viršaus užmautu. Turint omeny, kad tų gazikų keliamoji galia ir taip buvo neypatinga, tai su visu kėbulu jis natūraliai vos vilkdavosi.

      BTW, 21 vieta keleiviams, buvusi KAVZ autobusuose -- tai panašiai, kaip dabartiniuose mikroautobusuose. Plg. Mercedes Sprinter, kur išties patogu sėdėt ir vietos užtenka, turi 16 vietų keleiviams 🙂

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ghrmz. Reiškia, būsiu supainiojęs. Buvau kažkaip visai tikras kažkodėl, kad vengriški. Nežinau netgi kodėl. Einu taisyt.

      Reply
  6. rrr

    >>Šitokie Škoda 14Tr troleibusai Reikia pasakyti, kad jie net ir dabar atrodo visai padoriai.

    Nu jau čia nostalgija kažkokai nesveika :)) Tikrai jie atrodo lievai. Va troleibusai bulkutės tai jėga būdavo. Dar jie skleisdavo tokius plonus balsus elektrinius, tai būdavo vienas iš žaidimų važiuojant kartu su troleibusu niūnuot, nes tas troleibuso balselis būdavo labai jautrus, t.y. net važiuojant kokiu 2-3 kmph garsas būdavo kitoks, nei jau 5 ar 8. Čia aš aišku skaičius iš savo asmeninės patirties taip priskyriau.

    įdomu senienas pamatyti 🙂

    pritrūko, aišku, naujesnių troleibusų ir autobusų.

    na, ir aišku kaune gi ilgi troleibusai važiuoja, tokių visoj Lietuvoj nėra, tai man visą laiką į Kauną atvažiavus buvo smagu ir pavydu į juos žiūrėt.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, tamsta painiojate. Tuos elektrinius garsus skleisdavo būtent Škoda 14Tr.

      Dėl to, kad atrodo padoriai -- lyginkit su visais kitais trantais, kuriuos čia aprašinėjau, o ne su tais, kurie dabar važinėja gatvėmis.

      Reply
  7. florian

    Prisimenu tokį štai bajerį: Žvėryno žiede, į link Buivydiškių važiuojantį LAZ, prisigrūda žmonių keliais aukštais. Autobusas išvažiuoja iš žiedo, pavažiuoja Sėlių (?) gatve atgal, įsibėgėja ir šturmuoja Žvėryno kalną…
    Nepaisant visų pastangų įveikus du trečdalius įkarštis išsekvėpia ir autobusas sustoja. Vairuotojas atidaro duris ir per garsiakalbį skelbia: „граждане пасажиры, помогите подтолкнуть автобус“. Bendromis kokių dešimties vyrų ir variklio pastangomis kalnas galiausiai įveikiamas.
    P. S. Čia paprastai vasarą būdavo, variklis perkaisdavo ir psio 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, čia mane prigavot. Ten painiava kokia tai išties -- Škoda irgi gamina Solaris tuos pačius, tai kažkaip nesuvedžiau, kad čia Škoda iš Solaris paėmę tą reikalą, o ne atvirkščiai. Einu pataisysiu.

      Reply
      1. jurgis

        Šiaip gana įdomu, kad lenkai pastaruoju metu praktiškai monopolį turi Rytų Europoj, ar bent mūsų regione, visų šitų miesto transporto reikalų. Solaris tai išvis fenomenas -- iš esmės vietinis serviso auksarankis-brundza, gavęs Neoplano pardavimo teises ir minimalų surinkimą pigiai privatizuotuose autobazių servisiukuose, sugebėjo iš esmės tą Neoplaną pramest iš valdymo ir sukurt savo brandą, kurį visai sėkmingai vysto. O visi kiti dabar pas mus važinėjantys Volvo ir, berods, netgi Mercedes irgi gaminami, ar bent renkami, Lenkijoj. Jei dar turėsim omeny GM, Fiat, ir berods Toyota lengvuškių gamyklas, kurios ten naujai iš esmės pastatytos, tai Lenkijos vakaruose -- Poznan-Wroclaw-Katowice -- toks beveik Detroitas formuojasi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tai ne tiktai Rytų Europoje -- kiek suprantu, jie jau ir į Kanadą nosį įkišo, ir Vakarų Europoje irgi apsisukimus įgauna.

          O tas jų Vakarų Pramoninis Rajonas, kur Katovicai, tai ten realiai yra vienas iš didžiausių Europos miestų, tiktai toksai keistas, administraciškai vaizduojantis kelias dešimtis nepriklausomų miestukų.

          Reply
          1. jurgis

            Parduoda kažką ir kitur aišku, bet čia beveik dominuoja -- nuo Rygos iki Belgrado tiesia linija pravažiavus kas antram mieste matai jų vežėčias.
            Katowice tai jo, o dar dabar damušė galų gale autostradas tiek į Wroclawą, tiek į Krokuvą, tai visai Ruhras toks gaunasi. Lowcosteriai šiaip jau keletą metų oro uostą vadina Katowice/Krakow, atvirkščiai tik dar nėr.

            Reply
  8. prowler

    LAZ’ai ir PAZ’ikai pilnai vazinejo apie 2000m.,bent jau Akmenes rajone,man su “Sporbaciu“teko i ekskursijas po visa Lietuva vazineti:)O buvo tokia dar turistine LAZ’o versija,kur su minkstom ir aukstom sedynem buvo,ir vietos daugiau berods buvo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Turistiniuose LAZ vietos sėdėti buvo išties daugiau -- sąskaita praėjimo, kuris buvo padarytas išvis neįmanomai siauru. Ten netgi einant šonu, atrodydavo, kad vietos per mažai, kad praeitum.

      O PAZ autobusus Lietuva ir po Nepriklausomybės atkūrimo importavo dar kažkiek, man rodos, kai kuriuose miesteliuose galima ir naujesnių modelių pamatyti.

      Reply
    2. Vytax

      Važinėja ir dar dabar tie PAZ’ai. Savivaldybės į juos sudėjo dujinę įrangą ir siunčia juos po atokius kaimus, kur niekas kitas nevažiuoja. Pavyzdžiui sekmadieniais visokias bobulkas surenka iš atokių vienkiemių ir į bažnyčią pristato. Nors finansinė šio reikalo pusė ir prasmė man atrodo labai įtartina.

      Reply
      1. Pipedija

        tie paz’ikai dar ilgai važinėjo, prieš kokius 5-6 metus dar važinėdavo rajonuose, juos pakeitė naujesnis modelis nuo 89 gaminamas paz 3205(šitie buvo vienduriai, užtai sėdynių daugiau tilpo, o ir kėbulas buvo aukštesnis, net atsistot šituose buvo įmanoma) lėtumas tai nesvietiškas- 60km/h vos išstena, o ir jau visas dreba tokiu greičiu važiuojant. žinoma, paz’ai dauguma perdaryti ant dujų, tai po užvedimo kurį laiką salone dujom smirda(vairuotojai kol iš stoties išsisuka laiko ranka pravėrę dureles), teko matyt neseniai tą naujesnį važiuojantį su dyzeliniu varikliu, greičiausiai nuo vakarietiško kokio autobuso įdėtas

        Reply
  9. vasius

    Paaiškinkite kaip žmogui, kuris atitrūkęs nuo sovietmečio, kas čia per fenomenas, kad SSRS satelitai (Vengrija, Čekija) savo produkcija tiesiog davė į kaulus SSRS produkcijai (ne tik autobusais, bet ir motociklais (Java) įvairia technika).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taigi elementaru: SSRS buvo atsilikusi valstybė, kur gamybos kultūra buvo visiškai degradavusi. Ir kuo toliau, tuo labiau degradavo.

      O tos okupuotos šalys, kaip kad Vengrija ar Čekoslovakija, visgi dar šiek tiek išlaikė normalaus požiūrio į gamybą, tad ir rezultatai kitokie gaudavosi.

      Čia elementaru: kuo daugiau komunizmo, tuo viskas prasčiau.

      Reply
  10. Kaulas

    Iš savo patirties tepridėsiu, kad kokiais 1990(blokada)-91 metais Kaune kai kurie maršrutai (ypač 14) buvo aptarnaujami tais senais LAZais su dujine įranga. Va ten tai buvo šilta dujų kamera.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vilniuje irgi buvo tų dujinių. Tai buvo kažkas sunkiai suvokiamo -- man taip atrodo, kad šiais laikais žmonės atsisakytų važiuoti tokiu transportu išvis.

      Reply
    2. Paulius T

      Tie 14-o maršruto LAZ’ai iki pat maršruto uždarymo važinėjo ~1999 metais. Berods keturis juos turėjo Kauno autobusai.

      Reply
  11. Skersinis

    Kas nori dar pasivažinėt PAZ’iku = prašom. iš Biržų į Panevėžį kartais toks mohikanas važiuoja. Gal prie porą savaičių mačiau

    Reply
  12. Andrius

    PAZ-ai tebevažinėja Biržuose, prasilenkiau šią savaitę. Tik, kažkur tarytum girdėjau, į juos vietiniai ivanai kulibinai MTZ-80 dyzelį įmontavę.

    Reply
  13. aesde

    Baltuose ikaruose paskutinės durys buvo kaip, kad dabar vadinama žemagrindės. nesu dėl to garantuotas, bet kad ten buvo tuščia aikštelė ir gana aukštas laiptas tai tikrai pamenu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš irgi atsimenu, kad ten buvo kažkaip ne žemagrindės, bet man rodos, vienas laiptelis vietoje dviejų, o paskui dar ta aikštelė kažkaip laiptuku atskirta nuo likusio salono. Bandžiau rasti nuotraukų, kaip ten atrodė, nes atmintyje neatsigamina rišliai, ale neradau.

      Reply
  14. Zilvis

    Del Ikarus saltumo ziema 🙂 -- dazniausiai vairuotojai patys peciuku nekurdavo ziema, nes rukdavo jie labai, kuras uzsaldavo ir papildomos prieziuros jiems reikedavo -- valyt , remontuot ir t.t. O dyzelio sovietmeciu nieks nevogdavo, nereikejo jo gi niekam 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dar kita versija buvo (ir gal ir įtikinamiausia), kad tiesiog kuras būdavo normuojamas, o žiemą tų normų niekas nedidindavo, tad apšildymui ir nepriklausė.

      Reply
  15. Julius

    Nežinau, koks Rokiškio kūno sudėjimas, bet aš puikiai telpu į Škoda 14Tr sėdynę. Šitie trūlikai man atrodo patogesni už naujuosius Soliarius. Kažkaip trūksta tų horizontalių turėklų palubėj naujuosiuose. Kad Soliariai nepritaikyti socialistinei santvarkai, tai matosi vos įlipus -- jie erdvūs, neprojektuoti specialiai tam, kad važinėtų perpildyti proletariato.

    Pagrindinis skirtumas, kurį matau tarp Škodų ir oranžinių Ikarusų bei šiuolaikinių auto/troleibusų -- kad šiuolaikiniai yra žemagrindžiai. Čia jau turbūt atskira tema -- kad sovietinėj erdvėj nebūdavo (gatvėse žinoma, o ne apskritai) invalidų. Beje, pusantrinės kėdės Mercedes autikuose (atitinkamo šikynės pločio keleiviams) -- irgi neabejotinas kapitalizmo požymis 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia dar vienas niunansas: pas mus važinėja dvi skirtingos 14Tr versijos. Gali būti, kad vėlesnėse normaliau jau su sėdynėmis.

      O gali būti ir taip, kad tamsta tiesiog pripratote ir jaučiatės normaliai, kai į dvi vietas telpa vos pusantro žmogaus, nes arba pats nesisėdat šalia kitų, arba kiti šalia tamstos nesėda.

      Reply
      1. Pipedija

        su sėdynėm škodų net atvirkščiai yra, pirmos modifikacijos 14 škodoj sėdynės nors ir nedidelės, bet atsisėst dviem žmonėm įmanoma(nors ir vieno užpakalio trečdalis ore kabo), o naujesnėse sėdynės -- plastikiniai loviai ir čia jau dviem išsėdėt neįmanoma, nes tuose plastikiniuose loviuose norint žmoniškai sėdėt, reikia, kad užpakalis būtų tiesiai per sėdynės vidurį, kitaip hemarojus gręsia. naujesnė modifikacija išoriškai skiriasi tuo, kad turi švieslentes ir galinis stiklas ne stačiakampis, o viršus parabolės formos(stiklas iki pat stogo linijos).

        Reply
  16. Lijana Esmi

    Apie LAZ’us pernelyg baisiai paraset.:)I ta vargsa tiek „kieta“, tiek „minksta“ LAZ’a Rygoje sulipdavo 30-ies turistu grupe su visais lagaminais.Kiek pamenu „kietam“ LAZ’e bagaziniu lyg ir nebuvo.Turistiniai LAZ’ai tai is vis buvo kaifas.Liaudis juose po 5-7 paras isgyvendavo su viskom prekem Lenkijai ir Rumunijai skirtom. Dar buvo ir turistiniai „Ikarus’, bet tie man net maziau nei turistiniai LAZ’ai patiko.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponia Lijana, ar jūs tikrai norėtumėte, kad aš parašyčiau tamstai čia atsakymą apie kaifą kelias paras gyventi kimšte prikimštame LAZ autobuse?

      Reply
  17. Lijana Esmi

    Autobusu vairuotojams buvo geri laikai, kai bilietelius pardavinedavo. Auksarankiai autobuso gale stovinti aparateli taip sureguliuodavo, kad jis ne visa, o tik puse ar net trecdali bilietelio „isspjaudavo“.Tokiu budu vairuotojui kartais likdavo net 8 kapeikos nuo vieno bilietuko, kas tuo laiku buvo gana nemazai. Aparatas su vyniojamais bilietais daznai irgi prie vairuotojo stovedavo, tad pats tik pusele bilieto zmogui ir atvyniodavo.:) Tarp kitko po ta salos dali, kur as dirbu JAV, vazinejasi autobusas, kur tiek uz 50 tiek uz 5 mylias turi moketi 2,25$.Jei vairuotojas geros nuotaikos, tai uz trumpa atstuma tik doleri paima. Tuomet pagalvoju, kad idomu ar jie sugeba sau kazkiek is tos dezutes pasiimti ar ne. Neatrodo tie aparatai elektronikos prikisti. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dabar paprasčiau: autobuso/troleibuso vairuotojas gauna berods ar tai 1,5, ar tai 1,25 lito nuo parduoto bilietėlio. Net nėra prasmės ką nors reguliuot.

      Reply
  18. pliumbum

    Šitas polinkis sukišti į mažą erdvę kuo daugiau socialistinės darbo liaudies ne tik autobusuose pasireikšdavo. Visokiuose teatruose, kultūrnamiuose ir panašiai kėdės irgi būdavo nenormaliai sugrūstos, net man su 174 cm ūgiu norėdavosi kai kur kojas keltis ant ausų.

    Reply
  19. Lijana Esmi

    Deja, Rabinoviciau, manes tokiais koszmaru apraszymais neiszgasdintumet. :)Dirbau gide, baigiantis sovietinei epochai ir automatiskai buvau iskomandiruota vadovauti pirmosiom komercinem kelionem i Lenkija, o veliau dar pora kartu teko „laime“ ir su Rumunija susipazinti. Tad greiciau jau as pati koszmarais tamsta palepinti galeciau. :))))

    Reply
  20. jurgis

    Kai atsirado tie kampuoti Škoda troleibusai Vilniuje -- atrodė tikrai neblogai, be to greitį reguliuodavo ne relėm, klaksėdami, o kažkokiu impulsiniu būdu, tad pravažiuojant troleibusui atrodydavo kad jis groja kažkokias melodijas. Tojr kampuotoj Škodoje -- atsirado antras stabdžių pedalas, jis ne toks efektyvus, bet paspaudus jį įsijungdavo generatorius ir elektra grįždavo atgal į laidus… P.S. keistas pastebėjimas, visuose Vilniaus Ikarus autobusuose gale, prie galini ostiklo būdavo įrėžti inicialai Прокоп

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kiek turiu įtarimo, tose naujose škodose jau buvo statomi asinchroniniai varikliai, o jų žadinimas būdavo per kintamo dažnio padavimą į statorių, o tas dalykas sukeldavo parazitines sroves vidinėje stotelių pranešimo garso sistemoje -- tai ir girdėdavosi.

      Beje, nežinau, kaip dabar, bet anais laikais, kai netoli pravažiuodavo nauja Škoda 14Tr, tai radijo imtuvai tą garsą pagaudavo ir atkurdavo -- už keliasdešimt metrų. Senesni troleibusai tokių trikdžių nekurdavo.

      Reply
  21. Rokiškis Post author

    Padariau straipsnio atnaujinimą, papildžiau kai kuriais autobusų ir troleibusų modeliais, kurių nebuvau paminėjęs.

    Reply
  22. kūkalis (tadas)

    Kementaruose pminėtas KAVZ autobusas sovietmečiu buvo ir maršrutinis. Bent jau Ignalinos rajone greta LAZų ir PAZikų buvo vienas kitas KAVZas. Tarpmiestinių Ikarusų salonai buvo šildomi neblogai, bet miestiniuose būdavo šalta, teko jau pačioj sovietmečio pabaigoj važiuot su tokiu miestiniu (ir dar kažkiek matyt pamodifikuotu, nekeleivinėms reikmėms kad ten gale vienos eilės sėdynių nebuvo)iš Klaipėdos į Vilnių ir atgal, žiemą, tai šildymui buvo naudojamas kažkoks atviros liepsnos šildytuvas nuo buitinio gamtinių dujų baliono.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pas Ikarus buvo labai didelė problema ne tik tie šildytuvai -- kai kur jie realiai veikdavo, bet patys autobusai būdavo kiauri. Plyšių būdavo tiek, kad šiluma iš principo nesilaikydavo viduje.

      O dėl KAVZ -- kiek suprantu, tai man reiks dabar dar ir jais papildyti straipsnį 🙂

      Reply
  23. Pjovejas

    O man dar labai ryškūs prisiminimai apie tarpmiestinius Ikarus 256. Gal dėl to, kad su juo labai ryškiai siejasi vasarinės +/- 4 val. kelionės pas močiutę į kaimą 🙂 Kiek pamenu, tai ilgesniuose tarpmiestiniuose maršrutuose jų dauguma ir būdavo.

    Reply
  24. Kęstas

    Mano mokykloje PAZ’as vežiojo gal iki 2002 m. Atsimenu, kad daug blogiau nei nešildomas salonas buvo skylės korpuse, dėl ko pripustydavo sniego į vidų, tai visi tas skyles kuprinėmis užkišdavo. Po didesnio šaltuko, iš kuprinės traukdavom iki akmens kietumo sušalusius obuolius, mamos įdėtus pietums. Dar linksmiau, kai tas „pravažus“ batonas įstrikdavo ir nepervažiuodavo elementarios įkalnės ir tekdavo 5-8 km per pusnis ir šaltuką pėdinti namo ar į mokyklą :)) Vienok, smagu prisiminti, bet kai kas nors peza apie sovietinę romantiką ar ypač kokybišką techniką norisi pašnekovui tuo sušalusiu obuoliu pakaušin paleisti :))

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tas pravažus batonas kartais įstrigdavo net ir balose. Bet ką kalbėt tada apie kitus?

      Bet yra dar viena problema: vairuotojai neretai vietoje to, kad iš anksto įsijungtų žemesnę pavarą ir laikytų stabilų greitį, ima maksimaliai spaust gazą. O taip važiuojant, net ir su visureigiu galima užbuksuot.

      Reply
      1. Vytax

        Tie autobusai buvo per daug sunkūs, o varikliai per daug silpni, kad jiems ratai prasisuktų. Paprasčiausiai įvažiuodavo į didesnę pusnį ir variklis iškart padusdavo. Su KAVZu per pusnis buvo važiuojama judant pirmyn-atgal. Iš pradžių įsibėjama ir iš inercijos stengiamasi per pusnis nuvažiuoti kuo daugiau. Po to grįžtama atgal tomis pačiomis vėžėmis ir vėl viskas kartojama iš naujo. Didžiausi „smagumai“ prasidėdavo kai autobusas pakibdavo ant pusnies ir nebesugebėdavo grįžti atgal.
        Atsimenu vieną kartą iš mokyklos paskutinę dieną prieš žiemos atostogas „sportbatis“ mus vežė anksčiau, t.y. 12val. Įklimpo mirtinai vidurį laukų. Tai kol vairuotojas nuklampojo per pusnis iki artimiausio vienkiemio, kol prisiskambino, kol atvažiavo traktorius, kol ištempė, tai grįžom kaip tik ant kūčių stalo ~9val. vakaro.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kai slidu, tai nereikia daug variklio galios, kad ratai slystų.

          O vat dėl tokio važinėjimo kavzais ir pakibimo ant pusnių -- šito tai nežinojau. Sakyčiau, smagūs dalykai, aišku, jei negalvojant apie tai, kad per šalčius keleiviai mirtinai sušalti taip gali 😀

          Reply
  25. stray

    Dar apie Vilniaus troleibusus: kai važinėjo rusiški MTB, net bobutės buvo išdresiruotos į juos lipti šokimo būdu. O tatai buvo dėl to, kad kai viena koja ant žemės, o kita trulike, kartais gaudavosi šioks toks elektrinis pakratymas. O 14Tr kai atsirado, juos dėl melodingo riedėjimo vadinom muzikinėm dėžutėm.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su 9Tr škodomis irgi pakratydavo, tik rečiau -- paprastai, kai jau kažkas netvarkoje su elektros grandinėmis būdavo. Su 14Tr man rodos, gal tik vieną kartą tesu kratymą patyręs.

      Reply
  26. Vytautas

    Nemanot kada į anglų kalbą išverst straipsnių seriją apie sovietmetį? Manau, kad susilauktų skaitytojų ir šiaip į naudą būtų visokių rūšių socializmu susižavėjusiems užsieniečiams:).

    Reply
  27. Samurai

    Dar pries kokius 10-15 metu maciau KAVZ-685 trantus vezancius policijos pareigunus Vilniuje.
    Jei neklystu, tai ir kariuomene kazkiek juos naudojo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl kariuomenės nežinau, bet milicijai ir vidaus reikalų kariuomenei tai buvo įprasti autobusai kartu su PAZ. Priežastis -- kad iš išvaizdos nesiskirdavo nuo kitų autobusų, į akis nekrisdavo.

      Reply
  28. Pipedija

    o tuose morkavuose ikarus’uose jau bent jau buvo automatinės pavarų dėžės?

    Reply
  29. yyy

    Aišku viena iš straipsnio -- viskas buvo blogai. Nes buvo sovietmetis. O Vakaruose tai buvo viskas kur kas geriau… Ar ne? Turiu priminti, kad apie aprašomu laikotaroiu viešasis transportas Vakaruose buvo nunykęs, nes vyravo masinio automobilizavimosi epocha, kuri yra dabar pas mus. Ir autobusų pramonė Vakaruose atsigavo tik apie 1990 m., kai buvo suprasta, kad pagalvinis automobilizavimasis priėjo aklavietę -- spūstys, smogas, parkavimo vietų nebuvimas, milžiniškos investicijos į infrastruktūrą…

    Reply
  30. Viešpats

    Būtent sovietmečio transportas mane išmušė iš manęs paskutines iliuzijas dėl sovietų sąjungos. Gūdžiais ~1992 m. turėjau kaimyną anglą korespondentą iš kažkur (rodos BBC, bet nesu tikras). Kasrytą su juo judėdavome ta pačia kryptimi ir lipdavom į tą patį troleibusą. Kartą ta gelsvoji Škoda kaip reikalas jį perpiso elektra, dėl ko anglas baisiausiai susierzino. Aš į tai tik gūžčiojau pečiais ir raminau, kad nieko čia tokio, būna pakrato -- normalu. Ir kai jis aiškino, kad tai neturi būti normalu, po truputį prašviesėjo, kad gyvenome visiškame skurde ir valdžia buvo visiškai px ant žmonių, kad leido pavojingą transportą į gatves.
    Mąstau jei dabar kažką trūlikas nukrėstų, tai žiniasklaida dvi paras rėktų apie troleibusus-žudikus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, dabar, kiek suprantu, skandalų būtų, jei ką nors elektra pakratytų. O tada gi įsisavindavo žmonės, kad reikia šokti į troleibusą, kai oras lietingas -- kad netekėtų per tave srovė. Ir šokinėdavo netgi bobulės.

      Reply
  31. Viešpats

    Kas įdomu, tai apie 94-95 metus nustojo trankytis net ir pačios seniausios Škodos. Kai trumpai paauglystėje dirbau troleibusų parke, senbuviai meistrai sakė, kad sovietmečių iš troleibusų nešdavo kažkokias dideles gumines tarpines iš kurių pjaustydavo kilimėlius automobiliams. Sakė, kad buvo labai geras biznis nes už komplektą kilimų kaukaziečiai po polteiniką duodavo. Esu prisiklausęs visokių pasakų apie tuos laikus, tai kadangi nesu matęs nei tos tarpinės, nei iš jos pagamintų kilimų pavyzdžių, tai nesiryžtu patvirtinti teisingumo. Nors scenarijus labai tikėtinas ir tipiškai sovietinis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, tai daug ką paaiškintų. Manau, visai gali būti, kad vogdavo kokias tarpines, tokiame transporte visokių izoliacijų labai nemažai turėtų būti.

      Aš tai kitą atsimenu dar pasakojimą -- kad visuose troleibusuose, netgi ir senuose, būdavo numatytos šiokios tokios akumuliatorių baterijos, kad troleibusas galėtų truputį pavažiuoti, esant būtinam reikalui, net kai nėra maitinimo -- pvz., jei ant geležinkelio pervažos ūsai nušoks, ar pan..

      Bet tas baterijas ar tai išvogdavo, ar tai išvis kažkur neaiškiai sunaudodavo, todėl joks troleibusas taip važinėti negalėdavo.

      Reply
  32. Matelis Romualdas

    Oi, Rokiški, faina, kad priminei tokius senus laikus. Tik argi visas šias mašinas pats matei? Beje, kritika tavo kiek per žiauri, nebuvo tokie jau prasti tie Ikarusai. Ne ką geresni ir dabar Kaune vakarietiški važinėja. Drachlai irgi baisūs.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Mateli, dėl tų, kur iki papildymo -- ne tik mačiau ir važinėjau, bet ir mačiau ir važinėjau kasdien.

      Dėl Ikarusų -- nežinau, kaip tamstai gavosi suprasti, kad tokie prasti tie Ikarus autobusai, jei rašiau, kad jie nesulyginamai geresni už rusiškus.

      O kokie dabar Kaune važinėja autobusai -- nežinau. Bet Vilniuje važinėjantys Volvo ir pan. yra tiek geresni už Ikarus, kad net sulyginti juos sunku.

      Žodžiu, man čia norėtųsi užduoti tamstai klausimą: ar tikrai skaitėte, kas parašyta, ar reflektuojate iš serijos „neskaičiau, nes ir taip žinau, ką rašo“?

      Reply
  33. er

    Gerbiamas Rokiški, ar aš teisingai atsimenu, kad autobusus dažniausiai vairuodavo vyrai, o troleibusus moterys. Suprantama būdavo išimčių, bet iš esmės tendencija buvo tokia?

    Ir netgi miglotai atsimenu kažkienotais pasakytą to aspekto išaiškinimą: neva tai, dėl nuolatinio elektromagnetinio lauko veikimo, vyrams ilgainiui išsivysto reprodukcinių organų sutrikimai (nebestovi, kitaip sakant), todėl jie ir nevairuoja troleibusų.

    Čia yra tame teisybės nors kiek, ar čia klaidingi atsiminimai beigi fantazijos?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, autobusus vairuodavo beveik išimtinai vyrai, o troleibusus -- moterys. Bet mitai su visokiais magnetais čia ne prie ko.

      Autobusai senais laikais būdavo be vairo stiprintuvo. Moterys jų paprastai tiesiog fiziškai nebūtų galėjusios vairuoti. Troleibusai ėmė eiti su vairo stiprintuvais, atitinkamai -- moterys galėdavo juos vairuot. Taip ir išsiskirstė viskas, o paskui jau tiesiog kultūriniai gal dalykai veikė -- tipo vyriška profesija ir tipo moteriška.

      Reply
  34. Aidas

    Kažkada senai Mažeikiuose statė gamyklą, kurioje įrangą paleidinėjo Japonai. Ir vienas iš tų Japonų stebėjęs skausmingas darbuotojų keliones į darbą perpildytais autobusais paklausė. Kokio velnio visi kaip išprotėję veržiasi į tuos autobusus, mušasi, kad įliptų, bet atvažiavę į darbą vistiek nieko nedirba? Kokia prasmė skubėti ten, kur tu nieko neveiksi?

    Reply
  35. ricardas

    apie lazus galiu daug „gero“ pasakyti. smarvė buvo ne dėl išmetemųjų dujų, bet nuolat „degdavo“ sankabos dikas, rėmas aliuminis, kniedytas dėl to kraipydavosi, variklis gale, pavaros perjungiamos traukėmis, todėl vairuotojas rečiagą sukdavo tol, kol „pataikydavo“…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl išmetamųjų dujų irgi smirdėdavo. Sankabos kvapas yra vienas, išmetamųjų dujų -- kitas. Būdavo ir tas, ir anas. Ir dar benzino smarvė irgi kartais prisidėdavo.

      Tiesa, tos dujos matyt kitu keliu patekdavo į saloną -- pvz., pas Ikarus tai smirdėdavo dėl to, kad variklis vidury autobuso, per grindų plyšius kažkiek pakliūdavo, o LAZ, kiek suprantu, kažkiek išmetamųjų dujų įtraukdavo į ventiliacijos sistemą greičiausiai.

      Reply
  36. galibuti

    Mano tai ne klausimas, tik prisiminimas: kaip nuo Tauro kalno (visų trijų) rogutėmis iki pat apačios leisdavomės, tada sėsdavom į Ikarusą Nr.24, be bilietėlių, žinoma, ir užvažiuodavom Basanavičiaus gatve iki cerkvės, o iš ten vėl nuo kalno. Toks ski-liftas būdavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Man teko tą patį bandyti, bet visgi neapsimokėjo tas važinėjimas -- ilgai autobuso laukt, per aplinkui vilktis. Paprasčiau būdavo tiesiog vienu kalniuku važinėti, o ne per visus, juoba kad viršutiniai ir taip prastokai išvažinėti būdavo.

      Reply
      1. galibuti

        Tai būdavo gi kad įvažiuoji tiesiai į atvažiuojantį autobusą. Per aplinkui tai jo -- todėl dažnai namo verčiau pareidavau nei vėl ant kalno. Bet kad viršutiniai prastai išvažinėti būdavo, tai nesutinku, vien tas ledas per visus tris kalnus žemyn ko vertas. Bet čia jau offtopikas Ikarusu klausimų. Bet kad jau Tauro kalnas -- tai vasarom mes eidavom nuo jo ristis atsigulę: aš kartą ritausi ir prarijau kramtoškę, o kadangi man buvo kažkas (kieme turbūt) sakęs, kad praryta kramtoškė užklijuoja žarnas ir numiršti, tai parbėgau namo mirti. Gulėjau, gulėjau, atsibodo, ir nenumiriau. Nu dar pasakykit, kad kartu nuo kalno ritomės, tai vėl imsiu spėlioti, kas po žiurkėno kauke slepiasi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, teko man įvažiuot, vos po autobusu nepalindau taip -tiesa, anas jau sustojęs buvo. Galėjo ir sutraiškyt. Į gatvę išlėkt su rogutėm kiek saugiau buvo. Kažkaip nors teoriškai ten ir buvo šioks toks atstumas iki gatvės, praktiškai kažkaip pavykdavo kartais jį peršokti.

          Reply
  37. galibuti

    Nors +Grumlino palėpė naudai turiu pasakyti, kad neįsivaizdavimas važiavimo be bilieto irgi egzistavo: šešerių metų būdama supykau ant mamos ir nusprendžiau pabėgti pas senelius -- į Žirmūnus. Maršrutą -- 13 ir 17 -- žinojau, tik pinigų neturėjau. Atsistojau ant Mindaugo (dvikryptė dar buvo) ir Basanavičiaus kampo ir prašiau praeivių 2 kapeikų paskambint. Iš to, kur tris siūlė neėmiau, kad scenarijaus nesugriaučiau. Kai gavau 4 -- nusipirkau talonėlį. Ir jokių zuikių -- nors šešerių metų gal ir nemokamai dar buvo galima važiuoti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponia Galibuti, tamstos istorija yra puiki, bet tai nerodo faktų apie tą laikmetį. Tai rodo tik vaikišką įsivaizdavimą, kuris nuoširdus ir paprastas. Visgi pasakysiu, kad 6 metų vaikui troleibusais važinėti ir talonėlius pirktis -- tai labai įspūdinga.

      Užjaučiu visgi tamstos tėvus, nes jiems tai turėjo būti košmaras.

      Reply
      1. galibuti

        Košmaras buvo mano diedukui. Tai, kad savas vaikas ant kampo kapeikų prašinėjo! Man gi kapeikų prašymas (dargi meluojant, kad paskambinimui) kažkodėl neatrodė nuodėmė, o vat važiavimas be bilieto -- neįsivaizduojamas. Tai nesuprasi, ar čia vaikiška, ar laikmečio logika.

        Reply
  38. Kraugis

    Geras postas. Tik norėčiau pasakyt, kad iš Ikarusų kuro nelabai vertėjo kombinuoti, nes privačių dyzelinių automobilių nebuvo. Tiesa, žinau atvejų kai vadylos savo namus ar sodo namelius saliarka šildydavosi 🙂 O vat LAZ’ai buvo „благодать“. Benzininiai ir kuro srėbdavo nevaikiškai. Motinos tėviškėje kaimynystėje keli LAZ’ų vairuotojai gyveno, tai net ir kaimynams reguliariai kuro užfundydavo labai palankiu kursu. Apie LAZ’ų suvartojamą kuro kiekį byloja ir mano asmeninė patirtis. Gal kokiais 1993 m. tokiu triperiu teko važiuoti iš sostinės į pajūrį. Kuro buvo užsipilta išvykstant iš Vilniaus, bet prie Klaipėdos žiedo vėl teko stoti, nes iki pajūrio kurortų šis technikos stebūklas jau nebūtų datraukęs.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl to dyzelinio kuro man kai kurie paaiškino, kad buvo normatyvai sunaudojimo, ir anie kažkodėl buvo žiemą praktiškai tokie patys, kaip ir vasarą. Todėl vairuotojai būdavo tiesiog priversti taupyti ir nešildyt.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Toks pat reviewas galėtų būti apie tai, koks patogus, komfortiškas ir dvasingas buvo koks nors zapukas. Žodžiu, nekas tame filmuke, žinote.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, ilgesnis atrodo. Gali būti, kad iš perdirbtų Ikarus-280 -- atitarnavusiam autobusui nuimta armonika ir prie galo privirina papildoma vieno lango ilgio sekcija. Kitas variantas -- girdėjau, kad DDR buvo tiekiamas specifinis variantas, kur bazė ilgesnė. Paskui visi tie autobusai, atidirbę, galėjo būti parduoti į Rusiją.

      Visgi aš čia spėlioju tiesiog.

      Reply
  39. Jurgis

    Įdomus faktas, kad tie patys Škoda 14tr, tik subjauroti, važinėja San Francisko gatvėmis. Nors dizainas gerokai pakeistas, bet Youtubėj pažiūrėjus video, to garso nesumaišysi 🙂

    Reply
  40. vytis

    na , ne taip viskas tragiska , kaip cia rasoma -- vazinejom tais autobusais ir patenkinti buvom , tai dabar liaudis ispiz…ejo . Tarp kitko , pats vairavau Laza , visi keleiviai ziema budavo patenkinti , kad atvaziavo siltas autobusas , o ne darzine ikarusas , o kas liecia ismetamu duju kvapa salone , tai cia jau ne gamintojo o vairuotojo apsileidimas -- jei tingi pasikeist ismetimo tarpine ar susivirint duslintuva, tai niekas nekaltas

    Reply
  41. Pingback: Putino laikai (nu ir sėkla) « Namop

  42. Žilvinas

    Pezalai, kad kurą vogdavo. Jis buvo toks pigus ir jo tiek bele kiek, kad neapsimokėdavo vogti… Budavo, kad sutaupytą kurą tiesiog išpildavo… Kur nors ant žolės…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jūs, ponas, nesiorientuojate. Vogdavo benziną, kurį pagerindavo tetraetilšvinu ir pildavosi į nuosavas mašinas, dyzelį vogdamvo mažiau, bet irgi kuo gražiausiai (naudodavo skysto kuro šildymo katilams, kurie vėlyvuoju sovietmečiu ėmė populiarėt).

      O kuro kainos nebuvo mažos, lyginant su tuometiniais atlyginimais. Benzino kainos -- 76 benzinas buvo po 30 kapeikų, 93 ėjo po 40 kapeikų. Pervedus į dabartinius litus pagal atlyginimo lygį (grubiai imant, SSRS pabaigos mediana būtų apie kokius 100, dabartinis Lietuvos mediana apie kokius 1500), gautųsi maždaug 4,5 lito už litrą 76, arba 6 litai už litrą 93.

      Tai tiek vat apie tokį pigų kurą ir apie tai, kaip jo neapsimokėdavo vogti.

      Reply
  43. Anti-ES

    Ikarus autobusai 100 kartų geresni už dabartinius kapitalistinius chlamus. Zuokas ir panašaus plauko kolabarantai ant tų kapitalistinių chlamų išleido milijonus,kai tuo metu pensininkai badauja. Vieną gražią dieną šitie autobusai grįš į Lietuvos gatves. Žmonės pasitiks juos su gėlėmis ant tiek įgriso visas kapitalistinis Euro-sąjuzos chlamas…

    Reply
  44. vika

    Man -- 40 metų (gimiau 1975 metais). Gyvenau kaime Jonavos rajone. Pasakysiu štai ką: Ikarus buvo tikrai kaip liuks klasės autobusas (tilpdavo daug žmonių). Lazai ( jie, tarp kitko, ne rusiški, o ukrainietiški) buvo kaip vidutinės klasės (nedaug tilpdavo žmonių. Pazus pamačiau Utenos rajone apie 1989 metus. Siaubas. Jie tikų ekskursijoms, kai žinoma kiek bus žmonių, bet tikrai būdavo problemų, kai iš miesto į kaimą vienu metu grįžta ir moksleiviai ir bobutės. O kad jie buvo šilti -- faktas. Latvija -- tikrai manevringa mašina. Bet baisiai žema. Dar ir dabar būdamas Vilniuj kartais įlipęs į mikriuką instinktyviai palenkiu galvą. Liuks straipsnis. Sveikatos tau, Rokiški. Pats aš gimiau Rokiškio rajone Čedasų apylinkės Daliečių kaime.

    Reply
  45. vika

    Dar pridėsiu. Ikarus buvo dviejų rūšių. Vieni -- miesto autobusai, kiti -- pagerinti, su monkštom. sėdynėm. Kaip pirmąkart iš tolo pamačiau užsienietiškus autobusus, pavydėjau užsieniečiams konforto. Paskui pajutau savo kailiu, kad Ikarusai nusileido tuo kad smirdėjo. Sėdynės tiek pas vengrus, tiek pas neoplanus tokios pačios nepatogios.

    Reply
  46. julius

    o tuose morkavuose ikarus’uose jau bent jau buvo automatinės pavarų dėžės?,,labai apsirinki zmogau ejo pirma ikarusai su automatais,pats,pravazinejau,paskui keisdavome i mehanines ,nematei nauju,,,

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *