Ryšium su ISO sertifikavimo nepriklausomumo reikalavimų vertinimu

Kadangi užsižiebė šioks toks triukšmas dėl ISO sertifikavimo įmonės TUV Uolektis bei jos galimai įtariamų sąsajų su konsulatacine įmone Uolektis, tai parašysiu truputį komentarų iš reikalų, susijusių su ISO sertifikacijomis. Mano asmeninė nuomonė čia labai paprasta, tačiau kadangi pagal galimybę noriu būti nešališkas kolegų blogerių atžvilgiu, savo nuomonę paremsiu atitinkamais kriterijais, susijusiais su standartų reikalavimais.

Visi sertifikavimo ir auditavimo reikalavimai yra apibrėžiami standartais (visų pirma reiktų žiūrėti į ISO-17021 ir ISO-19011) ir jie yra pakankamai aiškūs ir detalūs, kad kiekvienas pats galėtų pasakyti, kas per reikalas yra ir kur čia kam nors gali kilti abejonės. Todėl pateiksiu ir atitinkamus standartų reikalavimus, kad kiekvienas galėtų susidaryti savo nuomonę.

Noriu tik pabrėžti, kad reikalas nėra nereikšmingas: ISO sertifikavimo mechanizmai yra viena iš prasmingiausių nevalstybinio reguliavimo priemonių. Įmonės, kurios atitinka vienų ar kitų ISO standartų reikalavimus, geba veikti gerai, todėl valstybinės priežiūros joms reikia mažiau, o negana to – verslo partneriai jomis gali pasitikėti daug labiau. Tačiau kai į sertifikavimus įlenda negeros praktikos, sertifikatai praranda prasmę ir vertę.

Lietuvoje ISO-9001 ir panašūs sertifikavimai yra gerokai nuvertėję, daugelio laikomi tiesiog popieriukais, kurie nieko nereiškia. Taip atsitinka dėl vienos priežasties: jei kažkurios sertifikuojančios įstaigos išduoda tuos sertifikatus, kai realios atitikties standarto reikalavimams nėra, tai žmonės ir supranta paprastai, kad popierius tėra popierius. Dėl to paskui labai kenčia ir Lietuvos įmonės, kuriomis nepasitiki užsienio partneriai, ir dėl to jau visai šaliai blogiau.

Totalinė biurokratija

ISO sertifikavimas kartais ima panašėti į kažkokias nesąmoningas procedūras, kur reikia atlikti ir susimokėti už tai, kad gautum popierių, niekaip nesisiejantį su veikla. Tai nėra gerai ir šitai reikia taisyti.

Kai kokia nors firma turi draugišką (pvz., per nuosavybę susijusią, dukterinę ar tuos pačius darbuotojus turinčią) įmonę ir toje draugystėje pirmoji konsultuoja, o antroji sertifikuoja – tai gali būti labai konkreti neatitiktis audituojančių ir sertifikuojančių organizacijų reikalavimams. Kadangi ISO standartai reikalauja ne formalaus teisinio, o pagrindžiamo ir neformalaus požiūrio, su kuriuo būtų pateikiami pozityvūs atitikties įrodymai, klausimas čia nėra teisinis, kaip gal būt kažkam gali pasirodyti irba gal būt kažkam gali norėtis pavaizduoti.

Vertinant atitiktį standartams, reiktų remtis imperatyvu, nurodančiu, kad vertinamasis turi parodyti, o tikrintojas – gauti įrodymus, kad atitiktis standartų reikalavimams yra. Remtis prielaida, kad atitiktis yra pagal nutylėjimą – negalima, nes pati standartizacijos esmė yra susijusi su reikalavimu pateikti įrodymą, kad atitiktis yra.

Kadangi klausimas čia kyla dėl atitikties ISO-17021 standarto reikalavimams bei ISO-19011 standarto gairėms, minėtasis klausimas yra nagrinėtinas, preziumuojant, kad kilus bet kokioms abejonėms, vertinamasis turėtų pademonstruoti, kad jis atitinka tuos reikalavimus, o bet kokios abejonės, kylančios vertinančiai pusei, turi būti išsklaidomos faktais ir įrodymais, kurie pozityviai pademonstruotų atitiktį reikalavimams, įvardinamiems standarte. Nesant atitinkamų faktų ir įrodymų, turėtų būti konstatuojama, kad atitiktis atitinkamu atveju nėra pademonstruota, atitinkamai, įrodymų dėl jos nėra.

Todėl, remiantis imperatyvu dėl atitikties įrodymo, nesant atitikčių įrodymų ar galimas neatitiktis paneigiančių įrodymų, atitikties negalime patvirtinti. Kitaip tariant, negana to, kad turi būti demonstruojama atitiktis atitinkamų standartų reikalavimams, būtent abejones kelianti pusė turi pademonstruoti, kad tos abejonės nėra teisingos arba kad yra imamasi priemonių, kurios užtikrintų, kad atitiktis realizuojama kitais būdais.

Kalbant visai trumpai, nagrinėjant atitiktį standarto reikalavimams, preziumuojama, kad atitikties nėra ir pagal visus atitikties reikalaujančius standarto punktus turėtų būti tikrinama, ar yra įrodymai, kad atitiktis yra. Štai tą ir pasižiūrėkime.

Duotuoju atveju ginčas apie audituojančių ir konsultuojančių įmonių atskyrimą kyla dėl to, kad tos įmonės yra susijusios. Šiuo atveju ISO/IEC 17021:2011 standartas turi nemažai punktų. Čia vat pažiūrėkime į kai kuriuos (toli gražu ne visus), kurie gali būti įdomesni:

4.2.1 Being impartial, and being perceived to be impartial, is necessary for a certification body to deliver certification that provides confidence.

4.2.2 It is recognized that the source of revenue for a certification body is its client paying for certification, and that this is a potential threat to impartiality.

4.2.3 To obtain and maintain confidence, it is essential that a certification body’s decisions be based on objective evidence of conformity (or nonconformity) obtained by the certification body, and that its decisions are not influenced by other interests or by other parties.

4.2.4 Threats to impartiality include the following.

a) Self-interest threats: threats that arise from a person or body acting in their own interest. A concern related to certification, as a threat to impartiality, is financial self-interest.

b) Self-review threats: threats that arise from a person or body reviewing the work done by themselves. Auditing the management systems of a client to whom the certification body provided management systems consultancy would be a self-review threat.

c) Familiarity (or trust) threats: threats that arise from a person or body being too familiar with or trusting of another person instead of seeking audit evidence.

d) Intimidation threats: threats that arise from a person or body having a perception of being coerced openly or secretively, such as a threat to be replaced or reported to a supervisor.

4.4.1 The client organization, not the certification body, has the responsibility for conformity with the requirements for certification.

4.5.1 A certification body needs to provide public access to, or disclosure of, appropriate and timely information about its audit process and certification process, and about the certification status (i.e. the granting, extending, maintaining, renewing, suspending, reducing the scope of, or withdrawing of certification) of any organization, in order to gain confidence in the integrity and credibility of certification. Openness is a principle of access to, or disclosure of, appropriate information.

4.7 Responsiveness to complaints. Parties that rely on certification expect to have complaints investigated and, if these are found to be valid, should have confidence that the complaints will be appropriately addressed and that a reasonable effort willbe made to resolve the complaints. Effective responsiveness to complaints is an important means of protection for the certification body, its clients and other users of certification against errors, omissions or unreasonable behaviour. Confidence in certification activities is safeguarded when complaints are processed appropriately.

5.2.1 The certification body shall have top management commitment to impartiality in management system certification activities. The certification body shall have a publicly accessible statement that it understands the importance of impartiality in carrying out its management system certification activities, manages conflict ofinterest and ensures the objectivity of its management system certification activities.

5.2.2 The certification body shall identify, analyse and document the possibilities for conflict of interests arising from provision of certification including any conflicts arising from its relationships. Having relationshipsdoes not necessarily present a certification body with a conflict of interest. However, if any relationship creates a threat to impartiality, the certification body shall document and be able to demonstrate how it eliminates orminimizes such threats. This information shall be made available to the committee specified in 6.2. The demonstration shall cover all potential sources of conflict of interests that are identified, whether they arise from within the certification body or from the activities of other persons, bodies or organizations.

5.2.6 The certification body and any part of the same legal entity shall not offer or provide internal audits toits certified clients. The certification body shall not certify a management system on which it provided internal audits within two years following the end of the internal audits. This also applies to that part of government identified as the certification body.

5.2.7 The certification body shall not certify a management system on which a client has received management system consultancy or internal audits, where the relationship between the consultancy organization and the certification body poses an unacceptable threat to the impartiality of the certification body.

5.2.9 The certification body’s activities shall not be marketed or offered as linked with the activities of an organization that provides management system consultancy. The certification body shall take action to correct inappropriate claims by any consultancy organization stating or implying that certification would be simpler, easier, faster or less expensive if the certification body were used. A certification body shall not state or imply that certification would be simpler, easier, faster or less expensive if a specified consultancy organization were used.

5.2.10 To ensure that there is no conflict of interests, personnel who have provided management system consultancy, including those acting in a managerial capacity, shall not be used by the certification body to take part in an audit or other certification activities if they have been involved in management system consultancy towards the client in question within two years following the end of the consultancy.

5.2.11 The certification body shall take action to respond to any threats to its impartiality arising from the actions of other persons, bodies or organizations.

5.2.12 All certification body personnel, either internal or external, or committees, who could influence the certification activities, shall act impartially and shall not allow commercial, financial or other pressures to compromise impartiality.

5.3.2 The certification body shall evaluate its finances and sources of income and demonstrate to the committee specified in 6.2 that initially, and on an ongoing basis, commercial, financial or other pressures do not compromise its impartiality.

6.2.3 Although this committee cannot represent every interest, a certification body should identify and invite key interests. Such interests may include: clients of the certification body, customers of organizations whose management systems are certified, representatives of industry trade associations, representatives of governmental regulatory bodies or other governmental services, or representatives of non-governmental organizations, including consumer organizations.

Kaip matome, punktų, kurie turėtų būti nagrinėjami, yra pakankamai nemažai. Detalizuojant ir verčiant į lietuvių kalbą, šie punktai verčia užduoti tokius klausimus, į kuriuos norėtųsi atsakymų:

4.2.1 Kadangi nešališkumas yra privaloma sąlyga, ar yra pozityvūs įrodymai, kad nagrinėjama įmonė yra nešališka ir gali vykdyti pasitikėjimą keliančią sertifikaciją?

4.2.2 Kadangi pajamos, kurias gauna sertifikuotojas iš įmonės, yra gaunamos iš kliento, pajamų šaltiniai ir finansinės sąsajos turi būti nagrinėjami, kaip galintys turėti įtaką nešališkumui. Ar yra įrodymai, kad finansinės sąsajos nedaro tokios įtakos?

4.2.3 Tam, kad būtų galima pasitikėti tokia sertifikacija, sertifikuotojo sprendimai turi būti paremti objektyviais įrodymais ir neturi būti įtakojami kitų interesų ar trečiųjų šalių. Ar yra įrodymai, kad kokie nors galimi interesai ar trečiosios šalys čia negali padaryti įtakos?

4.2.4 Detalizuojant pavojus nešališkumui, reikia išnagrinėti šiuos punktus:

a) Savo interesų keliami pavojai. Ar nėra pavojų nešališkumui, susijusių su paties sertifikuotojo ar tenai dirbančių asmenų interesais, pvz., finansiniais?

b) Savęs vertinimo pavojai. Ar nėra pavojų nešališkumui, susijusių su galimu savo pačių darbo vertinimu?

c) Pasitikėjimo pavojai. Ar nėra pavojų nešališkumui, kylančių iš pasitikėjimo asmenimis ar organizacijomis, siekiančiomis sertifikacijos?

d) Bauginio ar nesaugumo pavojai. Ar nėra pavojų nešališkumui, kylančių dėl to, kad tiesiogiai ar netiesiogiai kas nors iš darbuotojų gali būti nubaustas už kokius nors veiksmus?

4.4.1 Kliento organizacija, o ne sertifikuotojas turi užtikrinti atitiktį sertifikavimui. Šiuo atveju turime užduoti klausimą dėl to, kad ir šiam standartui turintis atitikti sertifikuotojas nagrinėtinas kaip akreditacinio proceso klientas, kuris irgi turi užtikrinti atitiktį sertifikavimui, kitaip tariant, sugebėti pateikti atitinkamus įrodymus dėl atitikties.

4.5.1 Sertifikuojanti organizacija turi suteikti viešą informaciją apie tai, kokios organizacijos ir kaip yra sertifikuojamos, kad būtų galima įvertinti sertifikacijos tinkamumą. Atvirumas yra pagrindinis principas, kuriuo čia turėtų būti vadovaujamasi. Ar tikrai sertifikuojančioji organizacija duotuoju atveju pateikia informaciją apie save ir sertifikuojamas įstaigas, kuri leistų įsitikinti jos vykdomų sertifikacijų nešališkumu ir patikimumu?

4.7 Gebėjimas užtikrinti skundų sprendimą. Kadangi šalys, kurioms sertifikavimas yra svarbu (įskaitant ir sertifikuojamas įmones, ir tas, kurios daro sprendimus, remiantis tų įmonių sertifikatais), turi būti užtikrintos, kad skundai bus išnagrinėti ir jei jie pasiteisins, bus imtasi priemonių, kad neigiamos pasekmės būtų ištaisytos. Efektyvus nusiskundymų valdymas yra svarbi priemonė, skirta ir paties sertifikuotojo, ir jo sertifikuojamų įmonių saugumo ir gero įvaizdžio užtikrinimui. Tai verčia užduoti klausimą, ar sertifikuotojas išties reaguoja į jam keliamus klausimus ir ar sugeba pateikti atsakymus per priimtiną laiką?

5.2.1 Sertifikuojančios organizacijos aukščiausioji vadovybė turi užtikrinti, kad valdymo sistemų sertifikavimas bus nešališkas. Sertifikuotojas turi turi viešai deklaruoti, kad jis supranta nešališkumo svarbą, vykdydamas valdymo sistemų sertifikavimą, valdo interesų konfliktus ir užtikrina, kad valdymo sistemų sertifikavimo veiksmai bus teisingi. Norėtųsi sužinoti, kur yra skelbiamas nagrinėjamos organizacijos įsipareigojimas dėl galimų interesų konfliktų valdymo?

5.2.2 Sertifikuojanti įstaiga privalo identifikuoti, išanalizuoti ir sudokomentuoti galimybes interesų konfliktui, kylančias, sertifikuojant, įskaitant ir konfliktus, kylančius dėl įvairių sąsajų. Sąsajų buvimas nebūtinai reiškia, kad interesų konfliktas yra. Bet jei kokie nors sąryšiai kelia pavojų nešališkumui, sertifikuojanti organizacija privalo tai dokumentuoti ir sugebėti pademonstruoti, kaip tą pavojų ji panaikina. Ši informacija privalo būti pateikiama 6.2 nurodytam komitetui. Sertifikuojanti organizacija čia turi išnagrinėti visus galimus pavojų šaltinius, kurie tik yra identifkuoti, nesvarbu, ar jie kyla iš organizacijos vidaus, ar iš kitų asmenų ar organizacijų. Klausimas, ar sertifikuojanti organizacija užtikrina ir kaip ji užtikrina, kad galimi pavojai išties yra identifikuojami, išnagrinėjami ir eliminuojami efektyviai?

5.2.6 Sertifikuotojas ir bet kuri tos pačios organizacijos dalis negali siūlyti ar vykdyti vidinių auditų savo klientams. Sertifikuojanti organizacija negali sertifikuoti valdymo sistemų, kurių vidinį auditą vykdė, du metus nuo vidinių auditų pabaigos. Čia yra vienas iš klausimų apie tai, kaip užtikrinama, kad esant susijusioms įmonėms, bus nevykdomi sertifikavimai iki tol audituotoms įmonėms?

5.2.7 Sertifikuotojas negali sertifikuoti valdymo sistemos, kai dėl jos klientas gavo konsultacijas ar vidinius auditus, kai sąsajos tarp sertifikuotojo ir konsultuojančios organizacijos kelia nepriimtiną grėsmę sertifikuotojo nešališkumui. Štai čia yra raktinis klausimas, kurį jau ir patys suprantate – visas triukšmas yra dėl to.

5.2.9 Sertifikuotojo veiksmai negali būti siūlomi rinkai, kaip susiję su konsultuojančios organizacijos veiksmais. Sertifikuotojas turi imtis veiksmų tam, kad būtų pataisomi neteisingi teiginiai, kuriuos gali platinti bet kokia konsultuojanti organizacija, teigianti ar besiremianti prielaida, kad sertifikacija gali būti paprastesnė, lengvesnė, greitesnė ar pigesnė, jei bus pasirinktas duotasis sertifikuotojas. Sertifikuotojas negali teigti ar kaip nors remtis prielaidomis apie tai, kad sertifikavimas bus lengvesnis, greitesnis, paprastesnis ar pigesnis, jei klientui padės konkreti konsultacinė firma. Čia galime ir apsiriboti klausimu apie pavadinimų panašumą, bet galime ir daugiau klausimų užduoti – kokių tik į galvą šautų.

5.2.10 Tam, kad būtų užtikrinta, kad čia nėra interesų konflikto, darbuotojai, kurie vykdė valdymo sistemos konsultacijas, įskaitant ir tuos, kas vadovavo, neturi būti naudojami sertifikuojamų organizacijų auditavimui du metus nuo konsultacijų pabaigos. Čia ir vėl norėtųsi užtikrintumo, nes klausimas atrodo visai paprastas, tiesa?

5.2.11 Sertifikuotojas turi imtis veiksmų, tam, kad būtų apsisaugota nuo pavojų nešališkumui, kylančių iš kitų asmenų ar organizacijų. Čia ir vėl užduokime klausimą, kokių veiksmų imtasi?

5.2.12 Visi sertifikuotojo darbuotojai, ir vidiniai, ir išoriniai, taip pat ir komitetai, kurie gali įtakoti sertifikavimo veiksmus, turi elgtis nešališkai ir turi neleisti komercinių, finansinių ar kitų įtakų, kurios gali įtakoti nešališkumą. Čia ir vėl tas pats klausimas, kokių veiksmų imamasi, užtikrinant nešališkumą ir tų galimų pavojų stabdymą?

5.3.2 Sertifikuotojas privalo vertinti savo finansus ir pajamų šaltinius ir parodyti kometetui, nurodytam 6.2, kad nuosekliai nuo pat pradžių komercinės, finansinės ar kitos įtakos nepažeidžia nešališkumo.

6.2.3 Nors 6.2 įvardinamas komitetas negali atstovauti bet visų interesų, sertifikuotojas privalo identifikuoti ir įtraukti į komitetą svarbių interesų atstovus. Tokių interesų atstovai gali būti sertifikuotojo klientai, sertifikuojamų organizacijų klientai, verslo asociacijos, valdžios reguliuojančios įstaigos, visuomeninės organizacijos, įskaitant ir vartotojų organizacijas, etc.. Čia yra dar vienas klausimas: kokios organizacijos įeina į atitinkamą komitetą, užtikrinantį nagrinėjamos įmonės nešališkumą? Ir kaip užtikrinama, kad tarp tų organizacijų bus tos, kurios išties yra suinteresuotos nešališku sertifikavimo atlikimu?

Mano akimis, Commonsense.lt yra suinteresuoti, kad auditai ir sertifikavimai ISO standartui būtų vykdomi nešališkai ir tiksliai. Kadangi jie užsiima verslo konsultavimu pagal ToC, teisingas sertifikavimas jiems yra labai aktualus: esant geroms, ISO-9001 atitinkančioms valdymo sistemoms, jie gali kardinaliai lengviau gauti informaciją apie konsultuojamas įmones, ten esančius procesus, efektyviau vykdyti tų įmonių veiklos gerinimą.

Todėl, mano akimis, TUV Uolektis galėtų pasikviesti Commonsense.lt į priežiūros komitetą, numatytą ISO/IEC 17021 6.2 punktu, taip ir užtikrindami savo pačių nešališkumą, ir gaudami galimybę įrodyti, kad išties yra nešališki. Tai būtų paprasčiausias sprendimas, kuris padėtų visiems, juoba, kad jis atitinka standarto ISO/IEC 17021 reikalavimus ir turėtų atitikti TUV Uolektis interesus dėl nešališkumo užtikrinimo.

Rimtesnis sprendimas būtų, jei Nacionalinis Akreditacijos Biuras prie Ūkio Ministerijos, įvertinęs galimus įtarimus dėl sąsajų galimybės, imtųsi veiksmų, kreipdamasis dėl galimų neatitikčių įvertinimo į Vokietijos Deutsche Akkreditierungsstelle GmbH (DAkkS), taip sukeliant klausimą dėl nešališkumo ir TUV Uolektis motininei bendrovei TÜV THÜRINGEN e.V.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

17 thoughts on “Ryšium su ISO sertifikavimo nepriklausomumo reikalavimų vertinimu

      1. Linas

        Parašyta išsamiai ir aiškiai, kad net diskutuoti nebėra apie ką. Pritariamai linkčiojam galvom 🙂

        Reply
  1. Andrius

    Gerbiamas, Rokiški, viskas aiškiai tamstos surašyta ir trumpai sutraukčiau į „sertifikuojanti organizacija yra nepatikima, kol neįrodė, kad yra patikima“.
    Norėčiau ne pakomentuoti, o savišvietos tikslais paties pasiteirauti dėl praktinių galimybių įgyvendinti „4.2.3 Ar yra įrodymai, kad kokie nors galimi interesai ar trečiosios šalys čia negali padaryti įtakos?“ – ar galėtumėt paeleboruoti, kaip sertifikuojanti organizacija turėtų atsakyti į kaltinimus iš serijos „kas galėtų paneigti, kad “? Ačiū.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Klausimas yra ne dėl „kas galėtų paneigti“, o dėl to, kad esant galimoms sąsajoms, jos turi būti įvertinamos ir įvardinamos, kaip potencialios grėsmės, kurios turi būti išanalizuojamos ir imamasi priemonių tam, kad įtakos būtų išvengta.

      Kai tokių grėsmių nėra, nėra ir pagrindo kvestionavimui, t.y., parodžius, kad organizacija yra nepriklausomai valdoma, turi atitinkamas nuostatas ir galimybes veikti nepriklausomai, nesant galimų sąsajų su galinčiomis įtakoti šalimis, klausimas apie sąsajas nekyla.

      Kitaip tariant, klausimas apie galimas sąsajas šiuo atveju irgi pasižymi pozityvumu, t.y., savaime jis nėra kylantis.

      Reply
  2. Brauninkas

    Tiesa sakant, abejoju ar čia taip jau paprastai galima viską užglaistyt. Jeigu jau atsitiko taip, kad kažkuris sertifikatas (ar jo išdavimo įstaiga) morališkai nuvertėjo, tai kažin ar verta tą lavoną gaivinti. Reikia naujo sertifikato, o gal net naujos sertifikavimo įstaigos. Tam tikra prasme galima imti analogija su kriptografiniais sertifikatais -- jeigu sertifikatą išduodanti įstaiga nebepatikima, tai nepatikimas ir tos įstaigos išduotas sertifikatas, ir vienintelis kelias yra išsimti nauja sertifikata iš kitos, patikimos įstaigos.
    Bet deja teisingas ir atvirkščias atvejis: jeigu sertifikatas daugelio naudojamas tik dėl akių, tai už sertifikatą sueis bet koks briedas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sertifikavimo įstaigų yra daug. Galima būtų užduoti klausimą, kiek griežtai kuri sertifikuoja ir atrasti, kad ten yra variacijų, tačiau problema yra ta, kad aktualiausi šie reikalai -- tiems, kas prekiauja tarp skirtingų pasaulio šalių.

      Ir kai į Lietuvą ateina didžiausias baldų gamintojas, kuris pradžioje reikalauja ISO, o paskui, pamatęs, kokius kartais su realybe nieko bendra turinčius popierius jam duoda, pradeda siųsti nuosavus auditus pas tiekėjus -- tai kalba už save.

      Reply
      1. Arunas

        Gerbiamas Rokiski, drisciau abejoti ar Lietuva ir jos sertifikavimo istaigos yra kazkokio tai isskirtinumo nei bet kur kitur sertifikavimo istaigos pasaulyje. Tam IMHO yra kelios priezastys. Kadangi organizacijos prieina isvados kad jiems reikia ISO dazniausiai ne todel kad jie nori idiegti naudinga kokybes valdymo iranki, o todel kad jiems reikia popierelio. Neabejoju kad 99% organizaciju tai padare kad gautu kontrakta ar pritrauktu nauju klientu ir tik 1% galbut pagalvojo -- nebloga metodologija valdyti kokybe todel idiegsiu. Vadinasi dazniausiai kad „gauti popiereli“ reikia tureti sistema kuri atitinka visus standarto reikalavimus (bet nebutinai yra geras irankis), kitaip sakant lengvai audituojama sistema, kad auditorius neturetu prie ko prikibti. Kiek procentaliai matytu Kokybes Vadovu (quality manuals) yra parasyti papunkciui ISO standartui. Jei 7.3.1 ISO standarte sako kad Company shall plan and control, tai Quality manual’e toks pat punktas buna „We will plan and control“. Sistema auditoriui, ne vartotojui. Vadinasi ji realybeje papasieks to ko norima kad pasiektu. Taip bus tracability ir records, bet nebus kokybes valdymo, nebus saugikliu kad kontroliuoti galutine produktu kokybe. Tai nera nieko naujo ir kitose „issivysciusiose“ valstybese ir siuo metu bet kokioje dideleje kompanijoje buna periodiskai atliekami Tiekeju auditai. ISO visi reikalauja, bet visos dideles kompanijos kurios turi resursus ir turi geriau veikiancia Kokybes valdymo sistema, turi tiekeju vertinimo proceduras kurios dazniausiai reiskia ju auditavima. Taip kad nesistebekit auditoriais siunciamais „didziausio baldu gamintojo“ nes jiems tai yra normali praktika nieko nesusijusi su Lietuva ir jos sertifikuojansiom istaigom. Ir kad ISO nebeturi tokios svorio koki turejo pradzioje tai senai aisku ir pilnai sutinku su Commonsensu -- tas pats yra ir UK ir USA ir Vokietijoj…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          ISO atitiktis nuo pat pradžių yra ganėtinai formali, dar nuo tų laikų, kai tai buvo BST.

          Kita vertus, ta atitiktis gali būti visai popierinė, o gali būti ir pakankamai tikra -- atitinkanti įmonės procesus.

          Pats ISO-9001 standartas nereikalauja kokio nors konkretaus įmonės procesų modelio, tačiau reikalauja, kad tam tikros esminę įtaką suteikiamam produktui (prekėms ar paslaugoms) darančios veiklos sritys būtų valdomos.

          Čia remiamasi ne prielaida, kad galutinė produktų kokybė turi būti užtikrinama standartu (to patikrinti trečiajai šaliai, kaip kad auditas, nėra įmanoma), bet prielaida, kad esant produkto valdomumi, t.y., valdant visus faktorius, kurie daro įtaką, įmonė sugebės užtikrinti atitiktį kliento reikalavimams.

          Iš esmės, jeigu įmonė valdo savo procesus ir veiklas pakankamai gerai, kad produkto atitiktį kliento reikalavimams galėtų užtikrinti sistemingai, tai galima sakyti, kad ji daugiau mažiau atitinka ISO-9001.

          O dėl to didžiausio baldų tiekėjo -- aš rašau ne apie prielaidas. Nuosavi audtitai į Lietuvą pradėti siųsti būtent dėl to, kad ISO-9001 sertifikatus turinčios įmonės negebėdavo vykdyti reikalavimų. Ir tas sprendimas padarytas atskirai Lietuvai.

          Reply
          1. Arunas

            Pilnai sutinku su teiginiu „valdant visus faktorius, kurie daro įtaką, įmonė sugebės užtikrinti atitiktį kliento reikalavimams“, tik deja realybeje ISO negarantuoja kad imone valdo faktorius. Tai tik garantuoja kad imone turi uzsidejus varnyte ant kiekvieno reikalavimo sertifikavimui. Yra imoniu kurios puikiai supranta kas yra kokybes valdymas ir kaip faktorius reikia identifikuoti ir juos valdyti. Tik ju yra labai mazai del tos pacios priezasties kad imodes diegia sistema ne del kokybes valdymo o del sertifikavimosi. Kaip minejau -- labai aiskus trade-off’as tarp „lengvai audituojamos“ sistemos ir „lengvai naudojamos“. Neabejoju didzioji dalis imoniu rengia lengvai audituojama sistema, nes ju tikslas yra sertifikatas. O turetu ruosti „lengvai naudojama“ sistema, nes tikslas turetu buti kokybes kontrole. Taip pat interesu konfliktas tarp imones kuri moka pinigus sertifikuojanciai imonei. Is patirties -- uzburtas ratas, nes auditorius suinteresuotas finansiskai islaikyti klienta, todel turi privalo ziureti pro pirstus nes imones niekas neipareigoja pasisamdyti kita auditoriu. Todel apgailetina kokybes valdymo sistema yra praleidziama kaip atitinkanti standarta, management’as galvoja kad viskas gerai nes turim sertifikata ir auditorius patenkintas nes turi klienta.

            Tikriausiai istorija susijusi su siuo straipsniu daug gilesne, taciau teiginys kad ISO nebeturi svorio koki turejo pradzioje -- visiskai sutinku..

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Reikalavimai sertifikavimui nėra formalūs. T.y., auditorius visada gali patikrinti ir įsitikinti, ar valdomumas yra. Čia nėra jokių varnelių, kurias galima tiesiog imti ir užsidėti. Kita vertus, jei jau įmonė atitinka ISO-9001 reikalavimus realiai, galima pasakyti, kad visgi valdomumas yra.

              Pagal ISO-9001 reikalavimus nebūtinai turi būti popierinis procesas su krūvom dokumentų ir įrašų -- daugeliu atvejų pakanka, kad procesas būtų organizuojamas taip, kad būtų valdomas. Auditoriaus tikslas -- surasti įrodymus dėl to valdomumo.

              Dėl to, kad yra tam tikras konfliktas dėl to, kad sertifikuojanti įmonė moka sertifikuojančiai -- taip, tas yra.

              Dėl tų problemų, kad sistemos gali būti lengvai audituojamos ir lengvai naudojamos, o viena su kitu nesutampa -- taip, irgi yra toksai faktorius.

              Bet gilesnė yra kita bėda -- ISO standarte nėra žiūrima į tai, kad viena iš esminių sąlygų vykdant įsipareigojimus -- tai įmonės konkurencingumas, kitaip tariant, finansinė padėtis. Ir vat čia jau būna išties kartais bėdų: įmonė gal ir turi kokį ten ISO, gal ir atitinka, bet vat prispaudžia finansiniai niuansai…

              Žodžiu, išties viskas nėra paprasta.

              Reply
            2. Ona

              čia jau požiūrio į darbą klausimas -- kaip ne kuriems daktarams svarbu tik varnelę padėti, taip ir tokių auditorių yra… kuriuo atveju didesnė rizika -- įvertinkit patys… tik nereikėtų absoliutinti, nes tikrai yra įmonių, kurioms reikia ne tik sertifikato, tikrai yra auditorių, kurie mato visumą ir nepasitenkina tik paukštuko padėjimu… ši pusė ir kelia sertifikavimo vertę…

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Čia yra vienas iš Demingo įvardintų dalykų -- ilgalaikiai tikslai vs. trumpalaikiai. Išorinis auditas gali duoti įmonei labai didelę vertę ir pati įmonė, jei stengiasi pagerinti savo veiklą, gali būti netgi labai suinteresuota, kad auditas parodytų jai kuo daugiau.

                Audito įmonei irgi yra interesas reikalauti atitikties rimtai, jei ji nori, kad jos klientų daugėtų dėl to, kad pirkėjai ima labiau vertinti jos sertifikatus dėl patikimumo.

                Vienok niuansai būna įvairūs.

                Reply
  3. Ona

    kadangi čia visi rimtai, tai ir aš ta pačia gaida… savo patikimumą ir nepriklausomumą sertifikavimo įstaiga (SĮ) turi/gali įrodyti tik pateikdama akreditavimo pažymėjimą (AP), kurį gauna tik įvertinus ir periodiškai tikrinama ar tai vietinio ar tai tarptautinio akreditacijos biuro (AB) pagal tarptautinius reikalavimus (tuos pačius ISO 17021)… jei tokio AP ta SĮ neturi, tai jos išduotą sertifikatą galit pasikalbinti WC, jei nieko įdomesnio pasikabinti neišeina:)… kitas klausimas -- jei AB ir SĮ „sėdi“ po tos pačios ministerijos stogu, ar kyla abejonių dėl AP išdavimo tai SĮ nepriklausomumo?… atsakykit, protingieji kurmiai…

    Reply
  4. Ona

    o schema tokia:
    Biudžetinės įstaigos prie Ūkio ministerijos:
    -- Lietuvos Nacionalinis Akreditacijos Biuras (LNAB)
    -- Lietuvos standartizacijos departamentas, kuris yra įkūręs VšĮ LST-Sert

    Negi ūkminas leistų LNAB’ui neduoti akreditacijos LST-Sert’ui?… ir kaip šiuo atveju su interesų konflikto situacijų valdymu ir nepriklausomumu?… o jei dar toliau -- ar taip užtikrinamos vienodos veikimo sąlygos visiems sertifikavimo verslo dalyviams ir skatinama konkurencija?…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai čia kiek kertasi su idėja, kad reguliavimų leidėjai turėtų būti kuo labiau atsiejami su reguliavimų kontroliuotojais.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *