Tag Archives: iso-9001

Ryšium su ISO sertifikavimo nepriklausomumo reikalavimų vertinimu

Kadangi užsižiebė šioks toks triukšmas dėl ISO sertifikavimo įmonės TUV Uolektis bei jos galimai įtariamų sąsajų su konsulatacine įmone Uolektis, tai parašysiu truputį komentarų iš reikalų, susijusių su ISO sertifikacijomis. Mano asmeninė nuomonė čia labai paprasta, tačiau kadangi pagal galimybę noriu būti nešališkas kolegų blogerių atžvilgiu, savo nuomonę paremsiu atitinkamais kriterijais, susijusiais su standartų reikalavimais.

Visi sertifikavimo ir auditavimo reikalavimai yra apibrėžiami standartais (visų pirma reiktų žiūrėti į ISO-17021 ir ISO-19011) ir jie yra pakankamai aiškūs ir detalūs, kad kiekvienas pats galėtų pasakyti, kas per reikalas yra ir kur čia kam nors gali kilti abejonės. Todėl pateiksiu ir atitinkamus standartų reikalavimus, kad kiekvienas galėtų susidaryti savo nuomonę.

Noriu tik pabrėžti, kad reikalas nėra nereikšmingas: ISO sertifikavimo mechanizmai yra viena iš prasmingiausių nevalstybinio reguliavimo priemonių. Įmonės, kurios atitinka vienų ar kitų ISO standartų reikalavimus, geba veikti gerai, todėl valstybinės priežiūros joms reikia mažiau, o negana to – verslo partneriai jomis gali pasitikėti daug labiau. Tačiau kai į sertifikavimus įlenda negeros praktikos, sertifikatai praranda prasmę ir vertę.

Lietuvoje ISO-9001 ir panašūs sertifikavimai yra gerokai nuvertėję, daugelio laikomi tiesiog popieriukais, kurie nieko nereiškia. Taip atsitinka dėl vienos priežasties: jei kažkurios sertifikuojančios įstaigos išduoda tuos sertifikatus, kai realios atitikties standarto reikalavimams nėra, tai žmonės ir supranta paprastai, kad popierius tėra popierius. Dėl to paskui labai kenčia ir Lietuvos įmonės, kuriomis nepasitiki užsienio partneriai, ir dėl to jau visai šaliai blogiau.

Totalinė biurokratija

ISO sertifikavimas kartais ima panašėti į kažkokias nesąmoningas procedūras, kur reikia atlikti ir susimokėti už tai, kad gautum popierių, niekaip nesisiejantį su veikla. Tai nėra gerai ir šitai reikia taisyti.

Kai kokia nors firma turi draugišką (pvz., per nuosavybę susijusią, dukterinę ar tuos pačius darbuotojus turinčią) įmonę ir toje draugystėje pirmoji konsultuoja, o antroji sertifikuoja – tai gali būti labai konkreti neatitiktis audituojančių ir sertifikuojančių organizacijų reikalavimams. Kadangi ISO standartai reikalauja ne formalaus teisinio, o pagrindžiamo ir neformalaus požiūrio, su kuriuo būtų pateikiami pozityvūs atitikties įrodymai, klausimas čia nėra teisinis, kaip gal būt kažkam gali pasirodyti irba gal būt kažkam gali norėtis pavaizduoti.

Vertinant atitiktį standartams, reiktų remtis imperatyvu, nurodančiu, kad vertinamasis turi parodyti, o tikrintojas – gauti įrodymus, kad atitiktis standartų reikalavimams yra. Remtis prielaida, kad atitiktis yra pagal nutylėjimą – negalima, nes pati standartizacijos esmė yra susijusi su reikalavimu pateikti įrodymą, kad atitiktis yra.

Kadangi klausimas čia kyla dėl atitikties ISO-17021 standarto reikalavimams bei ISO-19011 standarto gairėms, minėtasis klausimas yra nagrinėtinas, preziumuojant, kad kilus bet kokioms abejonėms, vertinamasis turėtų pademonstruoti, kad jis atitinka tuos reikalavimus, o bet kokios abejonės, kylančios vertinančiai pusei, turi būti išsklaidomos faktais ir įrodymais, kurie pozityviai pademonstruotų atitiktį reikalavimams, įvardinamiems standarte. Nesant atitinkamų faktų ir įrodymų, turėtų būti konstatuojama, kad atitiktis atitinkamu atveju nėra pademonstruota, atitinkamai, įrodymų dėl jos nėra.

Todėl, remiantis imperatyvu dėl atitikties įrodymo, nesant atitikčių įrodymų ar galimas neatitiktis paneigiančių įrodymų, atitikties negalime patvirtinti. Kitaip tariant, negana to, kad turi būti demonstruojama atitiktis atitinkamų standartų reikalavimams, būtent abejones kelianti pusė turi pademonstruoti, kad tos abejonės nėra teisingos arba kad yra imamasi priemonių, kurios užtikrintų, kad atitiktis realizuojama kitais būdais.

Kalbant visai trumpai, nagrinėjant atitiktį standarto reikalavimams, preziumuojama, kad atitikties nėra ir pagal visus atitikties reikalaujančius standarto punktus turėtų būti tikrinama, ar yra įrodymai, kad atitiktis yra. Štai tą ir pasižiūrėkime.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija

Dantų skausmas

Jei jums skauda dantis, tai greičiausiai nemirsite, bet argi tai neužknisa taip, kad gyvent neįmanoma daros? Taip ir su visokiom mažesnėm vadybos ligom: gal ir nemirsit, bet ir valgyt gerai negalėsite, badauti teks ir vis bus galvoj ne darbas, o visoks šlamštas.

Kartą rašiau jau apie mirtinas įmonių ligas, bet Edward Deming išskyrė dar vieną kategoriją blogų reiškinių, besikartojančių daugybėje įmonių – tai tiesiog kliūtys. Skirtingai nuo mirtinų vadybos ligų, kliūtys neatveda įmonės į bankrotą (nors labai pagreitina kelią į žlugimą), jos nėra tokios tragiškos, tačiau jos tipiškos, velniškai tipiškos. Išties tų tipinių kliūčių yra dešimtys, o gal ir šimtai, tačiau Edvardas Demingas įvardino 4 didesnes, o paskui pridėjo dar 4 truputį menkesnes, gal kiek mažiau aiškias šaknis turinčias, gal kiek labiau simptomines. Tarp kitko, daug kuo tos kliūtys primena Tim Woods demoną, tačiau yra kiek bendresnės, abstraktesnės. Ir jos tokios paplitusios, kad tai daugeliui atrodo, nelyg norma.

Žinot, kiek aš esu kartų girdėjęs pasakymus iš serijos „mūsų bėdos yra kitokios, čia tos metodologijos nepritaikomos, nes jos vakarietiškos, jie kitomis sąlygomis gyvena, čia gamybai, o paslaugų taip suvaldyti neįmanoma, ir ką tos jūsų metodologijos padės, pas mus yra objektyvios priežastys„?

Aš panašias kalbas girdėjau jau tiek kartų, kad aš tiek žmonių nepažįstu, kiek kartų esu tai girdėjęs. Ir kiekvienas, kam tenka tvarkyti vadybinius procesus kitose įmonėse, yra girdėjęs tokius aiškinimus begalę kartų. Tai kaip anekdotas, kuris niekam nejuokingas.

Aš jums čia pat dabar galiu pavardinti, kokios pas jus įmonėje bėdos: viršininkai nesupranta, kaip darbuotojai užsiknisa darbe, o darbuotojai durniai ir nieko nedaro, kol viršininkai kraustosi dėl jų iš proto, neturėdami laiko dėl idiotiškų nesąmonių, tiekėjai tiekia nekokybišką fufelį ir nelaiku, o pirkėjai yra idiotai, nesuprantantys, kam skirtos prekės ar paslaugos, kurias jie perka, todėl kabinėjasi dėl niekų, akcininkai negalvoja apie ateitį ir neinvestuoja ten, kur reikia, konkurentai spaudžia, dirba geriau ir vagia klientus (vagiai!!!), pačioje įmonėje nerasi, kas už ką atsakingas, neaišku, kur dingsta įmonės pinigai, viršininkas rėkia nesuprasi, kodėl, darbai vėluoja ar išvis užmirštami dėl nesuprantamų priežasčių, vieni darbuotojai užversti darbu tiek, kad fiziškai nespėja, net sėdėdami viršvalandžius, o kiti mala šūdą, tuo tarpu pardavėjai vietoje to, kad pardavinėtų, geria kavutes ir žada klientams debesis, kurių jie niekad negaus, o paskui jums skambina įsiutę pirkėjai ir plūsta, kad jūsų prekės ar paslaugos yra šūdas, o jūs esate niekam tikusi įmonė ir taip toliau, ir niekas to bardako negali sutvarkyti. Totalinis chaosas. Daug pažįstamų simptomų čia pamatėte?

Aš galiu užgarantuoti jums, ir aš užgarantuoju, kad dauguma įmonių Lietuvoje gyvena taip, lyg dauguma šitų pavardintų bėdų būtų net ne bėdos, o kažkokia nepataisoma realybė – „tai objektyvūs dalykai, to neįmanoma išvengti“ (viena iš tipinių frazių). Įmonėse darbuotojai ir net savininkai taip pripranta prie šito chaoso, kad net ima jo nematyti – jis tampa įprastu, natūraliu, net nepastebimu. Ir kai į tai žiūrima, kaip į neišvengiamą dalyką – tada nieko ir nedaroma. Su tuo susitaikoma. Kam kažką keisti, jei neįmanoma to pakeisti? Kam kovoti su chaosu, jei neįmanoma pasidaryti tvarkos?

Todėl čia jums duosiu pamąstymui truputį mažesnių kliūčių kategoriją, kurią išskyrė Edvardas Demingas. Tai nėra vadybos ligos, su kuriomis kovoti labai sunku – tai tiesiog TQM (Total Quality Management) kasdienybė. Tai tiesiog kliūtys, kurias peržengusi, įmonės vadovybė ima judėti priekin. Ir jas reikia peržengti. Ir beje, ne vieną kartą, o nuolat, nes šios kliūtys linkusios rastis lyg iš niekur.

Tiesiog pagalvokit, paieškokite pas save šių kliūčių, pakeiskit požiūrį į savo veiklą, o po kiek laiko pamatysit, kad reikalai ėmė gerėti. Aš jums tai irgi galiu užgarantuoti. Todėl čia ir paskaitykite dabar apie 4 mažesnes blogas bėdas ir 4 bėdų simptomatikas – tos žinios jums padės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nuorodėlė. Tik vadybos specialistams

Jei esate vadybos specialistas, ITIL, Balanced Scorecard, ISO-9000 žinovas, auditorius ar tiesiog vadovas – prisijunkite.

LinkedIn – tai socialinis tinklas, orientuotas į profesinius ryšius, turintis LABAI daug specialistų bei vadovų iš Lietuvos, o itSM grupė – skirta būtent tiems, kas gilinasi į metodologijas bei verslo procesų optimizavimą ir automatizavimą.

Žodžiu, sukurkime įtakos grupę 🙂

http://www.linkedin.com/e/gis/41950/1FC14255559C

Pastabėlė: LinkedIn tinkle visi deda TIKRUS savo duomenis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter