Įvairioms supermamoms, kalbančioms, kad sovietmečiu nebuvo GMO, vertėtų sužinoti vieną faktą: būtent genų inžinerija buvo ta sritis, kur SSRS patyliukais ir visai nesigirdama pirmavo visame pasaulyje kone iki pat suirimo. Būtent taip: kai kažkas pasakoja, kad sovietmečiu buvo natūralus maistas ir nebuvo jokio GMO, tai galit tam žmogui į veidą nusijuokt ir pasakyti vieną žodį – „Biopreparat“.
Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Ivanas Mičiurinas.
Su bakteriologinio ginklo kūrimu susiję genų tyrimai Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar Stalinui gyvam besant ir vyko netgi aršiausio Lysenkoizmo siautėjimo metais, kai genetika buvo paskelbta Vakarų propagandiniu išmislu ir uždrausta. Bent jau bakteriologinio ginklo srityje genetiniai tyrimai vyko tokiais mastais, kad šiais laikais jau kyla klausimas, ar negalėjo būti taip, kad tie Trofimo Lysenkos kliedesiai gal net ir tyčia buvo palaikomi, kaip dūmų uždanga. Taip juk niekas nei įtart negalėjo, kas gi vyksta biologinio ginklo kūrimo srityje, nes būtent nuo bakteriologinio ginklo tyrimų Sovietų Sąjungoje ir prasidėjo GMO sklaida. O kurdami biologinius ginklus, sovietai pasiekė labai daug.
Sovietinės bakteriologinių ginklų programos buvo tokios įspūdingos, kad kai į Vakarus pabėgo ir apie tai papasakojo anoks Vladimiras Pasečnikas, tai net žymiausi JAV genetikai kelerius metų abejojo, ar išvis tokie fokusai įmanomi. Paskui, kai duomenis patvirtino vienas iš SSRS bakteriologinės programos veikėjų Kanžatanas Alibekovas (dar žinomas, kaip Ken Alibek) paaiškėjo, kad sovietinė karinė beprotybė viršija bet kokias fantazijas – pvz., kad ir binarinis bakteriologinis ginklas, kur dvi skirtingos lyg ir nekenksmingos bakterijos gamina skirtingus, pavieniui nekenksmingus toksinus, kurių kombinacija jau tampa mirtina žmonėms: tokių bakterijų patogeniškumo beveik neįmanoma identifikuoti, todėl neįmanoma ir nuo to apsisaugoti. Arba dar geresnis variantas – virusai (bakteriofagai), kurie plinta per įprastas žarnyno bakterijas, jas užkrėsdami ir modifikuodami jų genus taip, kad šios imtų gaminti žmogui mirtinus toksinus.
Dar vienas sovietinę fantaziją rodantis projektas – bakterijos, išskiriančios psichotropines medžiagas, tokias, kaip endorfinai. Dar įdomesnis variantas – selektyviniai bakterijų štamai, pažeidžiantys konkrečias žmonių grupes, pvz., turinčius melanino (t.y., juodaodžius), ar turinčius specifinių lytinių hormonų (t.y., specifiškai vyrus ar moteris). O apie tai, kad buvo didinamas įvairių patogeninių bakterijų kenksmingumas ir atsparumas gydymui bet kokiais pasauliui žinomais antibiotikais – tai jau nekalbu, nes tai savaime aišku turėtų būt – Marburgo, Lasos ir Ebolos virusai, maras, Sibiro opa (juodligė), bruceliozė, tuliaremija ir dar bala žino kas buvo tobulinama įvairiausiais būdais. O paraleliai liaudies ūkiui buvo kuriami ir platinami visokie GMO, vakcinos, vitaminai ir pašarų priedai („vitaminno belkovyje dobavki“) – kad Vakarų šalys galvotų, jog čia tik nekalti agronomai kažką daro.
SSRS buvo viena iš kelių pasaulio valstybių, dar Tarpukaryje turėjusių pilnavertę bakteriologinio ginklo programą. Ir toji buvo tokių mastų, kad kai SSRS ėmė kariauti su Japonija, tai paaiškėjo, kad ne tai kad Japonija atsilikusi šioje srityje, bet SSRS yra net ir iš anksto užvakcinavusi visą savo kariuomenę nuo tų bakterijų, kurias Japonija gali panaudoti. Tokiam vakcinavimui reikalingi ir tyrimai, skirti bakterinio ginklo kūrimui. Čia pasidarykite išvadas, nes Japonijos bakteriologinio ginklo programa ilgai laikyta pačia didžiausia, kokios vykdytos anais laikais.
Kiek vėliau, apie kokius 1960 metus, kai paaiškėjo, kad paprastos atrankos būdu pakankamai efektyvių bakterijų štamų sukurti neįmanoma, prasidėjo sovietinės bakteriologinio ginklo programos pokyčiai, kurie ir sukėlė Lysenkoizmo* griūtį: tiesiog prireikė daugybės biologų, kurie gaudytųsi tuomet rastis ėmusioje genų inžinerijoje, o ne tik atrinkinėtų kažkokias atsitiktines (ar tiksliau, jau tais laikais pusiau atsitiktines – dirbtinai sukeltas, tačiau nevaldomas) mutacijas. Suprantate, tiesiog nesigauna slėpti genų teorijos, kai prireikia daugybės genetikų.
Vat tada, apie kokius 1960, ir prasidėjo antros kartos bakteriologinio ginklo programa, jau maždaug 1970 virtusi visasąjunginiu susivienijimu „Biopreparat“, turėjusiu krūvas visokių gamyklų ir institutų (maždaug keliasdešimt tūkstančių mokslininkų ir specialistų), oficialiai užsiimdinėjusių vitaminų, antibiotikų, vakcinų ir šiaip vaistų gamyba, visokiais augalų apsaugos nuo kenkėjų metodais ir panašiomis gėrybėmis, o realiai – tiesiog visokiomis žmogui mirtinomis bakterijomis, jų toksinais ir virusais. Lietuvoje, tarp kitko, irgi buvo su tuo susijusių organizacijų. Pvz., toksai Enzimologijos institutas ne šiaip sau buvo įkurtas.
Tuo metu vyko visa krūva sovietinių bakteriologinio ir cheminio ginklo programų, skirtų įvairiausioms sritims – daugelis jų pavadintos „F“ raide, pvz., „Foliant“ – naujos kartos „Novičok“ tipo cheminiai ginklai, efektyvesni už VX, „Flora“ – augalų naikinimo priemonės, pagal paskirtį panašios į „Agent Orange“, „Fleita“ – psichotropinės medžiagos, „Faktor“ – padidinto virulentiškumo mikroorganizmai, „Ferment“ – visokie genetiškai modifikuoti mikroorganizmai, pasižymintys išskirtinėmis savybėmis. Didelę dalį tų programų vykdė ar jose dalyvavo jau minėtas „Biopreparat“.
Tarp kitko, apie vieną iš „Biopreparat“ susivienijimo gamyklų, buvusią Sverdlovske, aš jau minėjau kartą – ten 1979 įvyko juodligės (Sibiro opos) sporų nuotėkis, sukėlęs mieste epidemiją: oficialiai mirė nuo kelių dešimčių iki šimto žmonių, neoficialiai – gal 20 kartų daugiau. Dar vienas įdomus dalykas su tuo atveju buvo toks: kažkodėl vyrai sirgo ir mirė kelis kartus dažniau, nei moterys, kas vėliau sukėlė įtarimų apie selektyvines infekcijas. Vat čia ir pagalvokim, kokio lygio pasiekimai buvo pas tą tarybinę genų inžineriją, jei čia išties buvo selektyvios bakterijos. Incidentų su visokiais užkratais buvo ir daugiau – bene kurioziškiausiu atveju tapo 1976 bruceliozės epidemija Maskvos aukštojoje partinėje mokykloje prie CK KPSS, kur vėjelis užnešė debesėlį preparato, netyčia paleisto iš visai šalimais buvusio veterinarijos instituto (matyt, kaip įprasta – filtrai ventiliacijoje prakiuro) – maždaug 500 partinių veikėjų staiga susirgo, o 15 iš jų numirė. Kaip rusai sako, „za što barolis, na to i naparolis“.
Ankstyvieji sovietiniai bioinžinerijos metodai dažnai buvo gan primityvūs ir reikalaujantys baisiai daug darbo – pvz., vykdyti genų transmisiją, bombarduojant dviejų rūšių ląstelių mišinį alfa dalelėmis, o paskui darant sėkmingai svetimus genus perėmusių ląstelių dauginimą, atranką, pakartotinį gautų štamų bombardavimą alfa dalelėmis atrinktų genų suvienodinimui ir t.t., bet vėliau atsirado ir pagerintų technologijų – tai ir genų perdavimas per bakteriofagus, ir specialūs fermentai, ir, kaip kai kurie gandai sako, netgi anksčiau, nei Vakaruose atrasta grandininė polimerazinė reakcija.
Bet vat čia ir yra toksai įdomumas: su augalų gemalinėmis ląstelėmis daugelį tų genų inžinerijos metodų taikyti yra lengviau, nei tą patį daryti su kitais organizmais: galima ir įskiepyti augalo ląsteles kitiems augalams, ir jų pridauginti, ir išauginti sėklas. O jau iš sėklos ląstelių išauga ištisas augalas, o tą jau galima palyginti su kitais, padauginti ir taip toliau. Taigi, nors ir nelabai efektyviai, kai kuriuos genų inžinerijos metodus labiau apsimoka atidirbti su augalais, o jau paskui juos pritaikyti bakteriologinio ginklo kūrimui. Gal dėl to dalis karinių laboratorijų užsiimdavo ir bakterijomis, ir augalininkyste.
Aišku, į viešumą tokie tyrimai prasiskverbdavo labai keistais pavidalais – tai ten kokiais nors 1980 į viešumą vėl išlenda Trofimo Lysenkos teorijos apie tai, kaip galima augalų sėklas treniruoti, jas jarovizuojant – šaldant, laikant kažkokiuose druskų tirpaluose ir pan. (puiki legenda, kai tirpalan įpilama kad ir kokio nors dichlordietilsulfido, tiesa?), tai ten kalbos apie didžiausius pasaulyje tarybinius vakcinų kūrimo pasiekimus, apsaugant žmones nuo kažkokių negirdėto retumo afrikietiškų ligų.
Arba va – sovietinis meninis filmas apie GMO naudą. Pavadinimo neatsimenu, ale buvo toks eilinis meninis-propagandinis briedas, maždaug gal kokių 1975 gamybos – apie tai, kaip kažkoks trūdavykas-mokslinikas bandė įsiūti kažkokiems kviečiams ar tai kažkam panašaus kažkokius ankštinių augalų genus, kad tie perimtų kažkokias simbiontines ir taip pat modifikuotas bakterijas iš tų pačių ankštinių augalų. Nes ankštiniai, žinia, atmosferos azotą suriša, t.y., ne tik tręšt jų nereikia, bet nuo jų dar ir dirvožemis gerėja.
Tarp kitko, sovietmečiu genų modifikavimai, jei neklystu, turėjo visai kitą pavadinimą – molekulinis kryžminimas berods. Nes kryžminami organizmai būdavo ne paprastu kryžminimo būdu, o molekuliniame lygyje. Kitaip tariant, modifikuojant DNR. Taip, tas pats genetinis modifikavimas, tiktai kitaip pavadintas.
O atsimenate kas nors ano meto mokslo populiarinimo filmą, kur buvo pasakojama apie tai, kaip tarybiniai mokslininkai molekuliarinės biologijos būdais išveda spalvotą medvilnę, kad dažyt nereiktų? O apie tai, kaip tarybiniai mokslininkai sugalvojo dauginti boružėles, kad tos amarus ėstų, girdėjote? Bet tur būt negirdėjote mitus primenančių pasakojimų apie tai, kaip kažkokiame Stepnogorske, kur tos boružėlės buvę veisiamomis, vienais metais kilo keistų visą augimeniją suėdusių tarakonų antplūdis? Vienaip ar kitaip, iškreiptai ar nelabai, ta informacija apie tyrimus kažkaip prasisunkdavo į liaudį.
Sovietinė GMO programa turėjo daug problemų dėl techninių priemonių – anie gi net padorių centrifugų negalėdavo pasigamint, o Vakarų šalys, įtardamos kažką apie bakterijas, tų centrifugų irgi neparduodavo. Kita vertus, „Biopreparat“ komplekso mastai buvo tokie milžiniški, kad galų gale geri rezultatai gaudavosi tiesiog dėl nesaikingų visos programos apimčių. Aišku, rezultatai pirmiausiai būdavo bakteriologinio ginklo srityje, tačiau kitose, kažkiek susijusiose srityse irgi šis tas gaudavosi.
Taip kad šnekantiems, jog sovietmečiu nebuvo GMO, patarčiau gerai pagalvoti: tai, kad apie tai nebuvo kalbama (nes viskas buvo slapta) – tai nereiškia, kad to nebuvo. Nes buvo, tik primityviau ir vadinama kitaip. Tarybiniai selekcionieriai, suprantate. Dirbantys su visokiais ten radioaktyvumais ir klaikaus nuodingumo chemikalais, bet sukuriantys visai įdomių dalykų. Dažniausiai labai įdomiose ir kažkodėl pakankamai slaptose laboratorijose, netgi kai tos laboratorijos dirbo žemės ūkiui.
Taip, didžiulė dalis bakteriologinio ginklo tyrimų buvo maskuojama įvairiomis žemės ūkio programomis (nors farmacijos pramone – irgi). Kai kurios būdavo netgi tokios, kaip vabzdžių ligos – technologija bakterijoms gaminti taigi beveik ta pati, o tikslas kaip ir taikus – kolorado vabalų tručijimui. Beje, tie bakteriniai preparatai nuo kolorado vabalų pradėti bandyti pačioje sovietmečio pabaigoje. O dabar ar pastebėjote, kad kolorado vabalai, anksčiau bulvęs puolę kaip maras, beveik išnyko?
Tarp kitko, dėl bulvių – buvo dar ir sovietinės GMO bulvės, kurios irgi turėjo būti atsparios kolorado vabalams – tipo molekuliariškai kryžmintos su kažkokiais pomidorais ir dar velniažin, su kuo. Reikalas neprigijo, nes tos atsparios bulvės buvo mažesnio derlingumo ir išskirtinai šlykštaus, muilino skonio.
Kiek nukrypstant nuo temos apie sovietus – Vakarų pasaulyje įvairiais GMO irgi daugiausiai užsiima įmonės, priklausančios kariniam-pramoniniam kompleksui, kūrusiam ir gaminusiam cheminius ir bakteriologinius ginklus. Tarp kitko, ir cheminių ginklų kūrimas bei gamyba dar nuo Tarpukario maskuojami agrochemijos programomis, kaip esą pesticidų tyrimai, juoba kad nuo pesticidų daugelis tų ginklų beveik ir nesiskiria (plg. kad ir visas fosforganikos programas, pradedant vokišku tiofosu bei tabūnu), tad vėlgi, didelio posūkio tose įmonėse kaip ir neįvyko – jos užsiima praktiškai tuo pačiu, kuo ir anksčiau. O gal jūs galvojote, kad tarp žemės ūkio ir karinės pramonės nieko bendro?
Žodžiu, jei bijot GMO (o kad ten, be gerumų, yra ir visokių negražių reikalų, pradedant mirštančiomis bitėmis ir baigiant genų patentavimu ir ūkininkų teroru), tai prisiminkit pirmiausiai sovietmetį, kai apie GMO niekas nešnekėjo, nes niekas tokio žodžio net nežinojo, tačiau tas reikalas jau buvo įsisukęs pilnais tempais. Skirtingai, nei Vakaruose, kur JAV realiai sustabdė bakteriologinio ginklo programą dar 1969 – kaip tik tuo metu, kai buvo imtas kurti sovietinis „Biopreparat“.
—————-
* Lysenkoizmas – tokia istoriškai įsidėmėtina sovietinio pseudomokslo kryptis, kurią išvystė anoks akademikas Trofimas Lysenko, kliedėjęs pusiau lamarkistiniais absurdais apie įgytą paveldimumą ir visokias augalų vystymosi stadijas. Visgi ryškiausiu sovietinės biologijos atstovu tapo toksai Ivanas Mičurinas, užsiimdinėjęs visokiais augalų kryžminimais. Žinot, kaip mirė Mičurino bobutė? Ogi lipo į pušį pasiskinti kriaušių, krito arbūzas ir užmušė.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Sovietų sąjunga griuvo kai man buvo 4 metai, tai visa, ką apie SSRS rašote, yra nauja, įdomu, nepatirta. Net plaukai šiaušiasi pagalvojus, kiek žmonių energijos, išteklių ir ateities potencialo iššvaistyta vien pasirodymui, kad „pas mane didesnis“. Iš kitos pusės, santvarka, visiškai negebėjusi patenkinti visuomenės poreikių, sugebėjo taip išnaudoti mokslinį potencialą, kad pasiekiamai dar dešimtmečiais bus laikomi dabarties-ateities technologijomis, pvz., TOKAMAK, nekalbant apie čia aprašomus. Gaila, kad ne žmonijos labui..
O kalbant apie GMO, tai labai baisu, kad kišimasis į tai, ko tinkamai nesuvoki, ir nesuprognozuosi, gali baigtis liūdnomis pasekmėmis visai rūšiai. Ankstesni SSRS, dabartiniai Monsanto ir kiti eksperimentai veda maisto rinkas prie to, kad liksime priklausomi nuo vienos rūšies generinių produktų, kurie velniažin kokius baltymus sintetina iš savo pakeistų DNR grandinių. Valgai gal ir kviečių duoną, bet iš peklos ištrauktas „derlingumą gerinantis“ genas toje duonoje prigaminęs velniažin kokių baltymų palaipsniui visus tručys, kol atsukti viską atgal gali būti vėlu. O pats paėmęs gi nesužiūrėsi molekuliniu lygmeniu, ką valgai….
Su GMO viskas būtų gerai, jei ne tai, kad pasekmės neretai yra baisiai kompleksinės, netiesioginės ir sunkiai prognozuojamos. Ir užsiima tuo dažniausiai įmonės, kurios jokių skrupulų neturi.
O dėl SSRS -- tam sovietiniam mokslui buvo būdinga kraštutinai gili fragmentacija -- kai pinigai dešimtis metų kišami į labai siauras ir specifines sritis, kitos sritys taip ir lieka atsilikusiomis.
Čia panašiai gaudavosi, lyg kas nors sukurtų mikrobangę krosnelę XIX amžiuje: vien tos krosnelės naudojimui reiktų statytis tegul ir nedidelę, bet elektrinę, o paskui viskas baigtųsi tuo, kad krosnelė sugestų, o elektrinė taptų nereikalinga, nes elektros lempučių taip niekas ir neišrado.
Nors kita vertus, bent jau mums tai tiek gero gavosi iš tų karinių GMO ir visokių biotechnologijų, kad Lietuvoje dabar turime labai konkurencingą pramonės segmentą. Kas, beje, nebūdinga likusiai SSRS erdvei -- dauguma tų karinių biotech institutų tiesiog žlugo.
Siuo klausimu labai idomus rusu tinklapis-forumas,kuriame dalyvauja zmones,buve cheminiuose daliniuose.Vadinasi himbat.ru,kazkada keleta vakaru skaiciau.Plaukai siausesi,kiek musu „mieloji“ komunistine derzava yra pridirbusi sioje srityje.
Taip, tas forumas labai geras ir įdomus. Tik vat aš jums dabar dar labiau pašiaušiu plaukus, kad suprastumėt, kad tenai tik žiedeliai:
1. Dauguma besinaudojančių tuo forumu yra žemesnių laipsnių kariškiai, kurie tarnavo jau po 1990, tik mažesnė dalis yra senesnių, o ir tai dažniausiai labai nesmarkiai senesnių.
2. Kariškiai Rusijoje rizikuoja būti pasodintais už kokį nors karinės paslapties atskleidimą netgi jei pasako kažką, kas skelbta spaudoje (ir ten pat forume galite atrasti ir diskusijų apie tai), todėl krūvas niuansų ten rasite nebent labai miglotomis ir nieko nepatvirtinančiomis užuominomis į tam tikrus autorius.
3. Labai didelė dalis to, kas ten aprašyta, suprantama tik jei žinai krūvą medžiagos, reikalingos kontekstui pagauti.
4. Ten labai mažai yra apie bakteriologinį ginklą, kaip ir apie kitus vėlyvesnio sovietmečio tyrimus.
Bendrai imant, dėl sovietinio bakteriologinio ginklo labai nebloga medžiaga yra iš Ken Alibek, Lev Fiodorov ir dar kelių autorių, plius kažkiek atrandama dar ir pakapsčius po medikų šaltinius, šiokius tokius Vakarų straipsnius, analizavusius Pasečnikovo informaciją ir pan..
Taip pasiskubinta kažką įpublikuoti, kad nepasistengta net pavakavoti bulvarinės rusų žiniasklaidos siūlų… „Molekuliarinė biologija“- made my day! 😀 Rokiški, panašu, kad myži ant kilimo po kojomis, o ne ant kaimyno nasturtų iš ketvirto aukšto, kaip įprasta… 😉
Aš paprastai tamstai pasakysiu: kaip išmokau tuos žodžius sovietmečiu, taip ir rašau. Autentiškai.
O jūs valinkit naxui dabar. Patariu savanoriškai valint, nes kalbonacinių dalbajobų aš čionai netoleruoju.
Apie tas bulves ir Kernagis dainavo: http://www.youtube.com/watch?v=mVN0T799iIg
1:15
Gal tiksliau jomis apie kitką, bet tas irgi susiję.
Mano dede bitininkas. Jau gal 40 metu uzsiima tuo.
30-35 metus sake viskas lyg ir buvo gerai. O dabar kazkodel staiga pradejo mirti bites.
Veikiausiai jos mirdavo ir anksciau, tik tokiais tempais, kad spedavo pasidaugint padoriai.
Bet dabar sake mirsta istisais spieciais, vos ne iki tokio lygio kad pavasari turi visam bitynui naujus spiecius pirkti.
Tai velnias zino, ka cia uzveze. Siaip rapsu labai daug pradejo tam rajone auginti. O rapsai lygtai GMO. Gal del to. O gal ir kitokiu priezasciu esama.
Apie sovietmeti dede dideles nostalgijos neturi, tu visokiu modifikuotu kukuruzu ir javu sake budavo ir tada, bet kazkaip bitems jeigu ir kenkdavo tai minimaliai.
Kalti būtent rapsai. Nes rapsus labai puola žiedgraužis. Ir jis žydėjimo metu purškiamas insekticidais kartais ir keletą kartų. Ir bitėms tas labai atsiliepia.
Čia tiesiog reikia gal reglamentavimo. Kad rapsas nebūtų sėjamas arti senų bitynų, o nauji bitynai nebūtų statomi ten kur daug metų sėjamas rapsas.
Jo, gali būti ir tas variantas su purškimu, jei insekticidai pakankamai nespecifiniai. Sovietiniais laikais irgi bitėms buvo nekas dėl kolūkių laukų purškimo.
Greičiausiai -- tie patys jau daug kur triukšmą sukėlę kenkėjams atsparūs rapsai, nuo kurių žiedadulkių bitės miršta. Lietuvoje jau buvo dėl to skandalų.
Didžioji problema čia net ne bitininkai, o ta, kad jei miršta bitės, tai daugybė įvairiausių augalų negali daugintis, o jau to pasekmės sunkiai prognozuojamos.
Galima tik įsivaizduoti, kas gausis, jei staiga krūvos kitų kultūrų nustos derlių duot dėl to, kad dingo bitės.
Del biciu pamirsot viena dalyka, kad bitininkai prisiveze daug biciu is pietiniu saliu. Jos prinesa dvigubai daugiau medaus negu musiskes, bet jos nemoka ziemoti. Jos nesulaukusios pavasario visa maista isnaudoja ir paprasciausiai is bado ismirsta. Jeigu matot kur daugiau biciu, atkreipkit demesi, kad kai kurios ju yra aiskiai sviesesnes uz kitas.
Dėl kolorado nesutikčiau. Yra jo šiandien visa galybė. Tik tai pasikeitė ir bulvės, pasikeitė ir apsaugos priemonės.
Dabar daugelis auginamų bulvių yra ankstyvos arba labai ankstyvos. Dabar bulviakasis ateina mėnesiu anksčiau. O koloradas daugiausia žalos daro pačioje vasaros pabaigoje. Kai jo būna išsiritusi antra ar trečia karta. Bet jau tada ankstyvos bulvės būna užaugusios ir koloradas daug žalos nepadaro.
O tie kas augina vėlyvas bulves, tai tie jas purškia. Bet kuris net ir pigiausias kontaktinis insekticidas („Karate“, „Decis“ ar pan. ) tuos vabalus sunaikina be didelių problemų.
Žinokit, sakykit, o jūs vadinate tą koloradą galybe pagal kokį kriterijų?
Aš tai tiesiog mačiau kaip senais laikais su koloradu būdavo ten, kur nepurškiama. Ir kaip būna šiais laikais, kur nepurškiama. Visiškai belapiais nuėstais stagarais neprižiūrimi bulvienojai anuomet tapdavo jau apie vasaros vidurį. Tad jokie ten mėnesiu paankstinimai situacijos nepakeistų. O dabar ką tenka matyt -- augalai, kur vienas kitas lapas apgraužtas. Gal tiesiog rečiau tas bulves matau?
Dėl bakterinių preparatų nuo kolorado -- kiek žinau, jie labai geri ir rinkos dalį sudaro visai juntamą (kažkur buvo pasitaikę skaičiai, kad ar ne 10% rinkos?). Ir dėl išsiplečiančios poveikio zonos apsaugo žymiai geriau.
Tuo tarpu chemijos atveju -- per lietų staigiai nusiplauna, po lapais sėdinčių lervų ir kiaušinių nepaveikia, o kas blogiausia -- jei naudojimas bent kiek lokalesnis, nepadeda nuo greito pakartotinio vabalų užėjimo iš gretimų laukų. Nebent chemijos kiekiai baisūs ir purškimai labai dažni.
O ir bendrai, kaip šiems laikams -- kelia man tas cheminio naikinimas abejones -- nesu tikras, ar dėl to kolorado vabalai galėjo išnykt, nes sovietmečiu negailėdavo chemijos tikrai, veikė ta chemija gerai, o visvien veisėsi anie. O dabar pinigus ūkininkai taupo.
Tai ir dabar yra taip, kai užsiveisią tų koloradų vabalų tai lieka tik stagarai. O jei dar kartu ir bulvių maras užeina, tai net ir jų nelieka. Bet jei bulvių veislė labai ankstyva, tai dar spėja jos kažkiek užaugti. Nors aišku didelio derliaus nebūna.
O sovietmečiu būdavo tokių „išradimų“ kaip bendri daržai. T.y. koks nors kolūkis paima kokį 5ha. lauką ir ten pasodina bulves kokiam šimtui žmonių. O po to jie jas visi prisižiūrėdavo atskirai. Tai būdavo taip, kad vieni tuos kolorado vabalus rankomis rinkdavo kas dieną net keliais eidami. O kiti nesirūpindavo visai. Pas vienus bulvės dar žaliuodavo, pas kitus jau būdavo nurudusios. Ir tada ateidavo toks momentas kai tūkstančiai kolorado vabalų iš nurudusių lysvių staiga persikraustydavo į tas kelias vis dar žaliuojančias darbštesnių žmonių lysves. Virkščios tada sunykdavo tiesiog akyse bežiūrint vos per kelias valandas.
Taip pat anais laikas blogas bulvių derlius daugeliui buvo itin skausmingas. Nes bulvių patiekalai, bent jau kaimo gyventojų, buvo pats pats pagrindinis maistas. O dabar jei bulvės neužauga, tai būna: „Ai na ir dzin, šiemet valgysim daugiau ryžių“.
O dėl pesticidų, tai jiems išpurkšti dabar naudojami itin pažangūs purkštukai. Kurie purškia itin smulkią miglą ar net mikro burbuliukus. Todėl net ir kontaktinio veikimo insekticidai duoda išties didelį efektą. Visi kenkėjai aišku neišnyksta, bet likusi dalis dažniausiai nesukelia didelių problemų.
Yra ir brangesni sisteminio veikimo insekticidai, tokie kaip „Actara“. Tai jie išvis kenkėjus naikina 100%. Užtenka kad vabalas pagraužtų kokį lapą ir jam jau kapiec. Ir taip visą mėnesį. Aišku ir pačiam tą mėnesį tų nupurkštų bulvių valgyti irgi nepatartina.
O dėl baterinių preparatų tai aš parodose mačiau juos reklamuojant. Bet niekad neteko Lietuvoje matyti ar girdėti tai naudojant. Faktas yra tas, kad tai yra gerokai brangiau. Ir tai tik tegali naudoti ekologiniai ūkiai parduodantys produkciją brangiau. Tačiau pas mus ekologinių produktų rinkos dar nėra ir tikriausiai greitai nebus. Kad ir kaip būtų liaupsniamas ekologinis ūkininkavimas, skaudi realybė yra ta, kad absoliuti dauguma lietuvių renkasi patį, patį pigiausią produktą, o ne patį ekologiškiausią.
Ir atsakant į paskutinę pastraipą, tai kolorado vabalai neišnyko ir neišnyks. Tiesiog su jais dabar yra susigyventa, dabar tai tiesiog eilinis kenkėjas ir su juo kovojama tik tiek kiek užtenka normaliam derliui gauti. O sovietmečiu koloradas buvo naujas dalykas. Ir jį buvo norima išnaikinti visiškai, todėl ir buvo naudojami patys didžiausi pesticidų kiekiai ir tam buvo ieškoma vis agresyvesnių pesticidų. Kas aišku nepavyko.
Dėl miglos -- sovietinių dūminių šaškių, kurios būdavo, pralenkt neįmanoma. Nors dėl tų šaškių -- jo, žūdavo viskas, vabalų nelikdavo. Žmonės irgi kartais į ligonines pakliūdavo.
Kartu matau, kad čia man ir atsakėt į žemiau esantį pastebėjimą -- visgi systoksai matyt naudojami. Tų sovietmečiu nelabai naudodavo, kiek atsimenu.
Kiek teko kadaise apie juos skaityt -- dėl bukos priežasties jų sovietai neėmė plačiai naudot: kai pesticidus purkšdavo kaip įpratę, tai su systoksu gaudavo mirtinai užnuodytas daržoves.
Bendrai galvoju, kas dar čia galėtų būt pasikeitę -- kartais systoksų tipo pesticidai gal išplito per tą laiką?
Tada ankstyvas bulvių purškimas turėtų nuo kolorado gerai padėt. Tik kad su tais systoksais kitos problemos -- užterštais jie lieka…
na su tuo kolorado vabalu isnykimu tai tikrai perlenkta, Vytax teisingai parase. nepastebejau as tokio dalyko, nors „turiu“ keleta kaimu. jeigu bulves nenupurskiamos, vabalai jas nugrauzia iki stagaru. kita vertus dabar nera problemu nusipirkti nesiojama purkstuva, buteliuka decio ir nupurskalioti savo lauka. tarybiniais laikais seneliai duodavo stiklaini ir reikedavo rankom tuos vabalus nurinkineti.
o siaip idomus pats teiginys „O dabar ar pastebėjote, kad kolorado vabalai, anksčiau bulvęs puolę kaip maras, beveik išnyko?“ -ka jis autoriaus nuomone irodo?
Reiškia visgi tik vietomis jų savaime sumažėjo. O aš jau buvau apsidžiaugęs, kad bakterijos juos visur gerai ištručijo. Gaila.
Apie maistą išvis galite atskirą straipsni rašyti, nes pasakų ir kliedesių ten daugiau nei šventraštyje. Vaisiai ir daržovės buvo tręšiami klaikiausias chemikalais, nesirūpinant jų dozavimu, todėl turėjo tokius nitratų kiekius, kad dabar dabartinėmis supuvusios „rinkos ekonomikos sąlygomis“ juos būtų privaloma išimti iš prekybos. Dešros buvo seniausiai gaminamos iš sojos, mėsos atliekų ir kraujo produktų, o kiekviena bufetava mokėjo iš pašvinkusios silkės padaryti šviežią.
Mes niekada neturėjome tokio saugaus ir sveiko maisto, kokį turime dabar.
Bet vat sugluminote su savo pažiūrom į GMO. GMO iš savęs nėra nei geras nei blogas dalykas. Tai tarsi kirvis, kuriuo galima statyti namus ir kapoti prostitutes.
Dė GMO -- būtent taip ir yra: tai dalykas, kurį galima naudoti įvairiai, kaip kirvį. Klausimas, kur ir kaip tai naudojama ir kas atsakingas.
Problema ta, kad rizikų vertinimai ir pasekmių kontrolė -- vis dar tragiškai silpni. O vat įmonės, kurios GMO užsiima -- visais atžvilgiais stipresnės už bet kokius kontroliuotojus.
Kas atsitinka, kai kirvio savininkui leidžiama daryti bet ką, nes tai kirvis dėl visko kaltas ir jo savininkas už nieką neatsakingas?
Va va, as irgi cia girdejau, kad kazkokios tai naujos modifikuotu rapsu ir siaip augalu veisles mazina biciu populiacija.
Tik va nesusiveda man galai. Ar tai tos bites ten prisirenka kokiu nors nuodingu ziedadulkiu, ir uzsilenkia vietoj? Ar tais parnesa tas nuodingas ziedadulkes i avili ir nutrucija motinele. Ar tiesiog neranda maisto motinelei, ir siaip uzsilenkus is bado visos ismirsta?
Siaip kazka skaiciau, kad i obuolio genofonda iterpia viena zuvies gena, ir del to nustoja obuolys put.
Tai gal ziedadulkese tie genai labai kazkaip pasireiskia ir paveikia tas bites?
Žinot, kur būna įdomumas? O gi ten, kur lyg ir nujaučiam, kur yra problema, bet kažkodėl nėra aiškios informacijos. Taigi, čia vat ir reiktų susimąstyti.
Puikus straipsnis izangai.Verkiant noretusi tesiniu ypac apie psichodelikus ir “genu ginklus“,ne vien apie sovietu pasiekimus,bet ir kitu saliu bandymus.Verta tiketis?
Apie psichodelikus sovietmečiu praktiškai nėra medžiagos niekur ir praktiškai jokios -- didesne dalim gandų lygio viskas.
Dėl genetinio ginklo -- apie šitai išvis niekur nieko beveik nėra, išskyrus kraštutinai neaiškias užuominas apie genų pernešimą žmogui per virulentinių bakterijų plazmides (greičiausiai modifikuotos buboninio maro bakterijos) ir kažkokius raupų tipo virusus.
Susiradau ir pradėjau skaityti Ken Alibek knygą Biohazard. Ten probėgomis užsimenama, kad Vilniuje buvo viena iš geriausių laboratorijų. Taip pat radau tokią išnašą:
Vilnius, Lithuania, Institute of Immunology. Researched and developed enzymes for molecular biology and genetic engineering research. The research was subsequently used to develop genetically altered weapons at other facilities without the knowledge of institute officials.
Lietuvoje buvo maždaug 5-7 organizacijos, kurios tuo užsiimdinėjo. Imunologijos institutas buvo, kiek suprantu, kaip padalinys Taikomosios Enzimologijos instituto. Pas Igor Domaradskij minimas dar ir Onkologijos institutas.
BTW, reikia turėt omeny, kad pats Ken Alibek sako, jog nepaisant to, kad buvo aukščiausioje vadovybėje, jis netgi pilno sąrašo nežinojo tų įstaigų, kurios dirbo „Biopreparat“, o apie veiklos sritis žinojo išvis fragmentiškai -- pagrindinai tik apie tas, kur pats buvo dirbęs.
Vil Mirzajanov, nors ir iš kitos segmento -- „Orgsintez“, ganėtinai daug detalių pateikia apie tuos slaptumo mechanizmus, kurie ten visiškai nesveiki -- ant tiek nenormalūs, kad kyla klausimas, kaip išvis tokioje sistemoje tie mokslininkai kažką sukurt galėjo.
Keista, kad nieko nerandu apie Kaune buvusią laboratoriją/gamyklą. Ten kur prie savanorių McDonald’o.
Taip, aš irgi nieko aiškesnio neradau apie tą gamyklą. Bet kad jau visą pastatą nugriovė, o dar tuo periodu, kai nieko ir nestatydavo -- tai kelia šiokių tokių minčių.
Yra viena tokia specifika su tomis bakteriologinėmis laboratorijomis -- nepaisant anei jokių saugumo ir dezinfekcijos priemonių, visos jos ilgainiui užsiteršia tiek, kad iki galo išdezinfekuoti pasidaro neįmanoma.
Tą labai gerai žino visi, kas bent truputį aiškinosi apie hospitalines infekcijas -- bakterijos ir virusai pralenda į visiškai nepasiekiamus plyšelius, ventiliacijos, kanalizacijos sistemas ir t.t., o paskui jų nepavyksta pilnai išnaikinti netgi dezinfekuojant dujiniu chloru.
Ant kiek lakiai ir staigiai viskas sklinda -- berods, kai „Vektor“ buvo incidentas su Marburgo virusu, apsikrėtė keli darbuotojai, buvę visiškai kitame koridoriaus gale, už pusės šimto metrų toliau, nei tas, per kurį buvo vedamas užsikrėtęs mokslininkas, ir tai nepaisant to, kad visur ultravioletinės lempos, purškiamas vandenilio peroksido aerozolis, ištraukiamoji ventiliacija, o ir patys darbuotojai su apsauginiais drabužiais. Užsikrėtimui pakako kelių sekundžių -- tai visa laimė, kad užkrėstieji gavo tik minimalias dozes ir išsyk pradėti gydyti -- skirtingai nuo to pirmo apsikrėtusio, gavusio viruso dozę tiesiai į kraują, išgyveno.
Taip kad faktiškai vienintelis metodas su tokiais daiktais tvarkytis -- viską ardyt, pilt chlorke ir t.t., o kai tą tenka daryti su ištisu pastatu, tai paprasčiau ir saugiau gali būti išvis nugriaut viską iki galo.
Perskaičiau visą Ken Alibek knygą Biohazard, tai bendras įspūdis -- tiesiog žaviai šiurpu. Žavu, tai kokiais mąstais (tiksliau tonomis) buvo daroma, o šiurpu tai kokiems tikslams visas brudas kuriamas. Tiesa, man liko neaišku bioginklo testavimas su beždžionėmis (anot autoriaus), bet negaliu susilaikyti nepagalvojęs, kad jis buvo testuojamas ir ant žmonių. Gal tiesiog buvo nepatogu apie tai rašyti.
Taip pat smagu rasti info, kad Biopreparato vadovas nepasikeitė nuo senų laikų http://persona.rin.ru/eng/view/f//32817/yuri-kalinin-tihonovich ir kad jam pavyksta gauti netgi piniginę USA paramą http://www.nytimes.com/learning/teachers/featured_articles/20000126wednesday.html seriously, wtf?
Šnekant apie kauno bakterinių preparatų gamyklą, tai nerandu seno forumo, kur buvo šiokios tokios info, todėl tai ką rašau dabar yra VBS žinios. Po dabar jau nugriautu pastatu, buvo/yra slėptuvė/laboratorija. Susprogdinus ir nugriovus antžeminę dalį, požeminė dalis nebuvo liečiama. Vienas iš įėjimų į požeminę dalį buvo ten, kur dabar yra (dar nuo anksčiau) elektros skydinė http://maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#obj=496878;6087115;Pa%C5%BEym%C4%97tas%20ta%C5%A1kas;&xy=496868,6087089&z=1000&lrs=hybrid,stops,zebra
Pravažiuojant pro šoną vienoje vietoje galima pamatyti vandeniu užpiltą šachtą/liftą http://maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#obj=496950;6087226;Pa%C5%BEym%C4%97tas%20ta%C5%A1kas;&xy=496994,6087185&z=1000&lrs=hybrid,stops,zebra
Taip pat VBS, kad anksčiau Rimi norėjo šiame laisvame sklype prie pagrindinės gatvės statyti savo parduotuvę, bet vėliau atsisakė.
Atsakant į Rokiškio mintį, kad nepaisant visų saugumo priemonių, medžiagos vistiek pasklinda aplinkoje, tai žaliakalnio rajone turėtų gyventi ligoti (ar kitaip paveikti preparatų) žmonės. Turiu porą draugų,pragyvenusių visą gyvenimą šalia šios gamyklos, bet kad lyg ir nieko 🙂
Bet koks medžiagų pasklindimas -- tai tikimybė tiesiog. O čia dar klausimas, kiek ten bakterijų galėjo būti žmonėms naikint, o kiek -- kažkokiems visai kitiems dalykams. Kita vertus, chlorkės, reikia manyti, nepagailėta turėjo būt.
Dėl biologinio ginklo bandymų ant žmonių ar beždžionių -- čia sudėtinga tema. Bakterijų atžvilgiu beždžionės bandymams yra tokios pat tinkamos, kaip ir žmonės. Tam tikslui dar Tarpukariu Suchumyje buvo įsteigta didelė beždžionių veisykla. O vat dėl virusų -- beždžionės ten jau daugeliu atvejų netinka, nes virusai pernelyg specifiniai yra. Ir kad tam tikrose stadijose tą virusą pabandydavo ant kokių nors kalinių ar dar ko nors -- čia jau galima numanyti. Kita vertus, įrodymų apie tai nėra.
Vienas toksai bendras niuansas: SSRS buvo labai daug ministerijų (apie pusė šimto, jei ne daugiau), tačiau tarp jų buvo keletas galingųjų, kurių politinė įtaka buvo neįtikėtinai didelė -- tokių, kaip VRM, Sredmašas, Ginybos ministerija ir Minzdravas (Sveikatos apsaugos ministerija). Šitos kontoros turėjo politiniams sprendimams maždaug tokį pat svorį, kaip ir KGB, kartu užsiimdamos ir krūvomis visiškai nešvarių reikalų.
Tai vat Minzdravas buvo faktinis kuratorius tų „Biopreparat“ programų. Matyt tai buvo vienas iš dalykų, dėl kurių ta įtaka taip smarkiai išaugo.
Aišku, buvo ir kitų, gal dar ir svarbesnių faktorių Minzdravo įtakai augti, pvz., politinių priešininkų kaišiojimas į durnynus -- šitą funkciją Minzdravas faktiškai perėmė iš VRM ir KGB dar prie Chruščiovo, tapdamas viena iš trijų organizacijų, užsiimančių politinės opozicijos persekiojimu.
Dar vienas įdomus gandas iš sovietinių laikų -- kad daugelyje cheminio ginklo gamyklų ilgą laiką pavojinguose, tačiau kvalifikaccijos nereikalaujančiuose darbuose būdavo darbinami silpnapročiai, imami iš silpnapročių internatų. Kai jie numirdavo, giminėms būdavo pranešama, kad mirė nuo šiaip kokių nors ligų, pvz., infarkto. Triukšmas dėl to buvo apie kokius 1990, tačiau vėliau nutilo, tad dabar vargu ar jau kažką gautųsi iškast.
Bendrai dėl knygų ir konkrečiai dėl Ken Alibek -- reikia turėt omeny, kur ten pas jį faktai, o kur užsimenama apie tyrimų kryptis. Kaip pvz., kad kariškiai domėjosi galimybėmis panaudoti bakteriologinį ginklą balistinėse tarpžemyninėse raketose, nebūtinai reiškia, kad tokios raketos buvo apginkluotos. Kita vertus, apie kai kuriuos kitus tyrimus jis beveik neužsimena, pvz., kaip apie tai, kad vienas iš uždarų miestų, priklausiusių Biopreparat, oficialiai užsiiminėjo miškininkyste, o realiai -- galima tik spėliot, kuo.
Ai, beje, jei rusiškai skaitot, tai labai verta dar Igor Domaradskij autobiografiją paskaityt, nors ji, lyginant su Alibekovo knyga, yra ganėtinai nuobodi (nors gal ir ne tokia nuobodi, kaip chemiko Mirzajanovo). Igor Domaradskij -- irgi vienas iš Biopreparat veikėjų, tik kad mokslinio pobūdžio, o ne administratorius. Ir labai įdomu palygint, kaip pasakoja abudu lyg ir apie tą patį, bet visai skirtingais pjūviais, ir vienas ant kito irgi lengvai užvažiuodami.
Igor Domaradskij autobiografija yra ir angliskai -- http://www.amazon.com/Biowarrior-Inside-Russian-Biological-Machine/dp/159102093X/ref=sr_1_1?s=books&ie=UTF8&qid=1373952051&sr=1-1
USA rėmė exCCCP’o karinio mokslo specus tame tarpe ir dėl labai paprastos priežasties: kad neparsiduotų negeroms valstybėms/organizacijoms. Kontrteroristinė kova, kaip daba pasakytų. Mes tau pinigėlių, o tu neskleisk savo žinių kur nereikia. Meduolis tsakant. Na o botagėlis aišku irgi egzistuoja, bent jau numatomas visados.
Nepaisant to, parsidavinėjo. Greitai po SSRS žlugimo buvo skandalų, kai cheminio ginklo prekursorius visai nelegaliai sugebėjo Artimųjų Rytų valstybėms pardavinėti, kartu su visa technologija.
Pasitaikė kartą skaityt kažkokio Rusijos Chimpromo veikėjo ilgą ir pilstantį iš tuščio į kiaurą pasisakymą apie tai, koksai yra melagis ir išdavikas Bil Mirzajanov (chemikas, paskelbęs, kad SSRS/Rusija kuria ir gamina naujų kartų cheminius ginklus nepaisant pasirašomų tarptautinių sutarčių). Bet pagrindinė mintis, kuri to pasisakymo gale išlindo, buvo buka: taigi pasirodo išdavikas ir melagis tasai Mirzajanovas esąs todėl, kad dėl jo buvo identifikuoti ir sučiupti kažkokie rusų chemikai Irake.
Trumpai tariant, kaip sakant, be komentarų.
Mat kaip, Irake… O kiek kairiuoliško klyksmo dėl intervencijos Irakan buvo… Vat kaip mozaikos dėliojas.
http://ww1.sinaimg.cn/mw690/464eb0dfjw1e6ncmmzxsqj20b40ert9r.jpg
Pingback: Bakteriologinis ginklas Lietuvoje « Rokiškis