Tag Archives: cheminis ginklas

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl cheminės atakos Sirijoje. Kas kaltas?

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Khan Sheikhoun, Idlib, Sirija. Tėvas su dviem dukrytėmis, nužudytomis cheminės atakos metu.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cheminis ginklas Baltijos jūroje

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko. Arba žmogus numiršta nuo cheminių nudegimų, išdegintų plaučių ir t.t..

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką

Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.

Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.

Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.

Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis apie cheminį ginklą Sirijoje

Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos – bus ir visiškai bazinių dalykų, nes kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka „cheminis ginklas“ kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje - 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje padariniai.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje – 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje rezultatas.

Pirmiausiai pradėkim nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti – tai cheminis. Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925 Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau nepaisant milžiniškų turėtų atsargų cheminio ginklo nenaudojo II Pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygišku.

Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia įsisavinti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.y., tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu. Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalinant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter