Tag Archives: Biopreparat

„Fermentas“ versus „Ferment“

Indraja Šalaviejūtė – mokslo sluoksniuose gerai žinoma tyrinėtoja, taikanti genų inžineriją savo darbe. Ji man dabar suteikė realiai didelę garbę paskelbti jos straipsnį mano bloge, ir tokia garbė žiurkėnams pasitaiko nedažnai. Ir dėl to aš čia noriu pridėti kad ir nereikšmingą ir neprasmingą, bet ir savo įžangą. Kad būtų dar daugiau visko.

Indrajos straipsnis yra apie labai paslaptingas, sunkiai atsekamas vienos iš sėkmingiausių, realiai nuostabiausių Lietuvos įmonių ištakas.

Aš tą institutą prisimenu visiškai kitokiais kontekstais, ir tie konktekstai susiję visai ne su tomis temomis, kurios čia kabinamos. Visų pirma, tame institute buvo viena iš pirmų ir pačių galingiausių Sąjūdžio grupių. Sklandė gandai, kad kai kurie iš tų mokslininkų buvo tokie drąsūs, kad atviru tekstu siuntinėdavo KGB darbuotojus ant X, Y ir dar kažkokio simbolio, o tie kagebistai palenkdavo galvas ir būtent ten, kur pasiųsti, ten ir nueidavo, nes žinodavo, kad nieko tiems mokslininkams negali padaryti.

Buvo toksai vienas specifinis, gal ne visada patikimas, bet šį tą sakantis požymis – eglutės. Kažkodėl jas itin dažnai ir noriai sodindavo prie padidinto slaptumo ir svarbos institutų ir gamyklų. Gal kad nekalčiau atrodytų. Nuotraukoje jau galite pamatyti, kokio masto buvo tasai institutas, nes suprantama, kad matosi tiktai fragmentas – išties tai bene ilgiausias pastatas visame Vilniuje.

Sklandė gandai, kad būtent tie mokslininkai sukūrė ir gamina gyvybės eliksyrą, kurį vartoja patys aukščiausi SSRS šulai. Ir nors tas gyvybės eliksyras nepadaro žmonių nemirtingais, jis sugeba netgi beviltiškų karšenų gyvenimą pratęsti dešimtmečiu ar dviem. Leonidas Brežnevas esą gyvenęs būtent dėl to, kad vartojo kažkokius toje įmonėje sukurtus interferono prepratus, todėl gyvu buvo netgi tada, kai jo veidą išmušusios lavondėmės buvo įžiūrimos jau netgi TV ekrane, netgi nepaisant storo sluoksnio grimo, kuriuo tas lavondėmes TV darbuotojai bandydavo užmaskuoti. Būtent dėl to jokie KGB veikėjai nedrįso šių mokslininkų judinti.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad išties tai tie eliksyrai gal ir nelabai pratęsdavo gyvenimo, bet kažkurie tyrimai išties bandymuose pristabdydavo vėžį ar kažkurias kitas ligas. Visgi svarbiausia to instituto veikla buvo kiek kitokia. Tokia, kad netgi instituto vadovai nelabai žinojo, kam jie išties yra skirti. Nujautė tiktai, kad užsiima kažkuo labai ypatingu ir nelabai aiškiu, apie ką jiems patiems geriau per daug nežinoti. Juoba kad matyt visi buvo girdėję keistų gandų apie dar kelias Lietuvoje veikusias panašaus paslaptingumo, kad ir mažesnes įstaigas.

Nuo tų laikų praėjo jau keli dešimtmečiai, tačiau Lietuvoje mažai kas tyrinėjo tas istorijas. O jos įdomios. Nuo tų istorijų prasidėjo viena iš moklso sričių, kur Lietuva dabar yra viena iš pajėgiausių valstybių pasaulyje – biotechnologijos. Ir jei kadaise apie gyvybės eliksyrus buvo tiktai gandai, dabar mūsų mokslininkų darbai išties padeda išgydyti milijonus žmonių.

Taigi, jūsų dėmesiui tikros mokslininės (dirbančios genų inžinerijoje) straipsnis apie lietuviškų biotechnologijų istoriją.

Nuotraukos – Indrajos Šalaviejūtės. Prierašai po nuotraukomis – mano.

Indraja Šalaviejūtė

„Fermentas“ versus „Ferment“

Kai 1990 metais plačiame poledyniniame Vokės slėnyje už Aukštųjų Panerių stūksantis institutas pasirinko vardą „Fermentas“, veikėjai Maskvoje galėjo šoktelti ant kėdės. 1975 m. Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ [1]. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių [2]. 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai [3]. Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“ [2].

1990-aisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos „Fermentas“ turėjo nuosavų tikslų, siekių ir rūpesčių, nebeturinčių nieko bendro su yrančios Sąjungos „Biopreparato“ įsibėgėjančiomis bėdomis. Aukštos kokybės molekulinius įrankius genų inžinerijai kuriančio instituto laukė iššūkis: išeiti į Vakarų rinką ir išsilaikyti bei dar geriau įsitvirtinti pasauliniame moksle. Šiame kelyje bet kokios sąsajos ir asociacijos su sovietiniu palikimu buvo tiktai kliūtis [4]. Todėl nekeista, jog kruopščiai aprašytose Lietuvos – aukštųjų biotechnologijų šalies ištakų istorijose [1, 4] vardijami įvykiai ir pavadinimai, tačiau maža platesnio konteksto. Tuo tarpu intriguojančiuose asmeniškuose [3] ar tiriamuosiuose [2] pasakojimuose apie sovietinę biologinio ginklo programą minimi ir Vilnius, ir Lietuva. Keturiasdešimt penkerių ar trisdešimties metų praeitis yra istorija, nebe įvaizdis. Tikra sėkmės istorija ryškiau nutapytame fone išsiskirs dar geriau. Tad ką galime rasti, perskaitę ir sulyginę prieinamus tekstus?

Continue reading →

Bakteriologinis ginklas Lietuvoje

Vat čia jums senai kabantis ir matyt taip ir liksiantis nepabaigtu straipsnis. Nes tema tokia, kad spėlionių daugiau, nei faktų, o faktai – daugiau gandų lygio, nei kaip nors patikrinami ir netgi vargiai kaip nors sistematizuojami. Primeskit: bakteriologinio ginklo temos sovietmečiu buvo tokios įslaptintos, kad netgi tie, kas tiesiogiai su tuo dirbo, paprastai nieko nei neįtardavo.

Žodžiu, kažkas kažkur buvo, kažkas kažką girdėjo, tarpkais apie visokias biotechnologijas užuominų ir paminėjimų galima rasti – bet kur kas ir ką – visiškai neaišku. Būtent todėl išsyk sakau: skaitykite kaip truputį atrinktus ir su faktais permaišytus, tačiau gandus. Atskiru straipsniu šiuos gandus atskyriau nuo kitų visokių gandų apie sovietmetį, nes bakteriologinio ginklo tema daug platesnė, nei kitos – o kartu ir anksčiau mano kabinta.

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais...

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais…

Kai kurie gandai senais laikais sakė, kad Lietuvoje nebuvo nei tiriamos, nei kuriamos bakterijos, kurios žudytų žmones (nors tuo užsiimdinėjo ir galimai dar ir dabar užsiima ne taip toli esantis Baltarusijos Epidemiologijos ir Mikrobiologijos institutas), o tik buvo kuriamos kai kurios metodikos tų bakterijų auginimui ir tobulinimui. Kita vertus, čia irgi gandai – kad esą nekuriama buvo: kai neaišku, kas kuriama ir kokiomis apimtimis, tai ir lieka tik neaiškumai.

Iš senų laikų kai kurie atsimena apie bakterijas, kurios itin efektyviai galėtų naikinti visus naftos produktus, pradedant benzinu, dyzelinu bei tepalais ir baigiant netgi plastmasėmis ir guma. Tikslas – tiesiog supūdyti kurą vakarietiškiems tankams ir lėktuvams, o jei gaunasi – tai ir jų pačių kai kurias dalis supūdyt.

Kiek tie Lietuvoje vykdyti tyrimai buvo sėkmingi, o ir kokioje dalyje iš SSSR biologinio karo programų Lietuva dalyvavo – neaišku iki šiol, nes visa, kas buvo slapta, taip ir liko slapta, nes konkretūs faktai apie karinius reikalus, niekad nebuvo skelbiami, tad lieka tik spėlioti. Kita vertus, senas faktas, kad vienu iš tų tyrimų rezultatų tapo bakteriniai preparatai, kažkiek pasiteisinę, naikinant naftos užterštumą.

Kur tiksliai tos bakterijos buvo gaminamos – irgi neaišku (Kaune ar Kėdainiuose?), bet aišku tiek, kad su pusėtinais rezultatais jomis bandyta naikinti mazutą po Globe Asimi katastrofos – sako, smirdėdavo reikalas kaip reikiant, o dirbdavo žmonės su pilna apsauga -specialiais kostiumais ir dujokaukėmis, kaip skafandrais apsirengę. Ir tai nepaisant aiškinimų, kad niekuo tai žmonėms nepavojinga. Kurį laiką ir vėliau tos bakterijos buvo siūlomos užsienio rinkoms, irgi kovai su naftos produktų išsiliejimais. Gal ir dabar siūlomi tie biopreparatai iš Lietuvos – taip ar anaip, bent jau teoriškai turėtų būti neblogas dalykas.

Kai kurie kiti tyrimai buvę gerokai pavojingesni – susiję su specialios paskirties vakcinomis. Kaip žinia, bet kuris bakteriologinis ginklas gali tiek pat gerai išnaikinti ir savą kariuomenę, tad reikia turėti vakcinų, kurios padėtų ir nuo kovinių štamų. Kaip sako gandas, kai kurios tokios vakcinos bent jau vienu metu buvo gaminamos, o gal net ir kuriamos Lietuvoje – kažkur netoli Kauno buvusi kokia tai Biopreparat laboratorija su nuosavu gyvulių ūkiu, skirtu visokiems serumams gaminti, tik vat neaišku, ar nuo žmonių ligų, ar nuo galvijų. Beje, klausimas, ar nebuvo tenai kuriami ir kokie nors bakteriologiniai ginklai, skirti galvijų naikinimui – tai irgi svarbi biologinio karo sritis (ar žinote, kodėl tokį siaubą žemės ūkiui varo koks nors afrikinis kiaulių maras ar snukio ir nagų liga?).

Dar kai kurie kiti iš tyrimų buvo daug labiau komplikuoti, labai moksliniai ir mažiau susiję su tiesioginiais bakteriologinio ginklo reikalais, tačiau būtent Biopreparat sistemai skirti – esu kartą minėjęs, kad GMO tyrimai ir taikymas SSRS prasidėjo anksčiau, nei Vakaruose. Štai tais moksliniais tyrimais remiantis, Rusijos gilumoje buvo kuriami ir bandomi patys naujausi, visiškai nenormalūs bakterijų štamai (matyt, pagrindinai programa „Faktor“) – kaip tik tie, kur dar ir dabar atrodo kaip fantastika: visokie virusų ir bakterijų hibridai (taip, jūs teisingai supratote, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absurdas), užkrečiamieji vėžiukai, autoimunines reakcijas (ūminę sklerozę) sukeliantys legionelės štamai ir panašiai.

Continue reading →

Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.

Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo - dėl šiluminio šoko.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.

Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.

Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.

Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.

Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.

Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.

Continue reading →

Apie GMO, bakteriologinį ginklą ir SSRS

Įvairioms supermamoms, kalbančioms, kad sovietmečiu nebuvo GMO, vertėtų sužinoti vieną faktą: būtent genų inžinerija buvo ta sritis, kur SSRS patyliukais ir visai nesigirdama pirmavo visame pasaulyje kone iki pat suirimo. Būtent taip: kai kažkas pasakoja, kad sovietmečiu buvo natūralus maistas ir nebuvo jokio GMO, tai galit tam žmogui į veidą nusijuokt ir pasakyti vieną žodį – „Biopreparat“.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Mičiurinas.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Ivanas Mičiurinas.

Su bakteriologinio ginklo kūrimu susiję genų tyrimai Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar Stalinui gyvam besant ir vyko netgi aršiausio Lysenkoizmo siautėjimo metais, kai genetika buvo paskelbta Vakarų propagandiniu išmislu ir uždrausta. Bent jau bakteriologinio ginklo srityje genetiniai tyrimai vyko tokiais mastais, kad šiais laikais jau kyla klausimas, ar negalėjo būti taip, kad tie Trofimo Lysenkos kliedesiai gal net ir tyčia buvo palaikomi, kaip dūmų uždanga. Taip juk niekas nei įtart negalėjo, kas gi vyksta biologinio ginklo kūrimo srityje, nes būtent nuo bakteriologinio ginklo tyrimų Sovietų Sąjungoje ir prasidėjo GMO sklaida. O kurdami biologinius ginklus, sovietai pasiekė labai daug.

Sovietinės bakteriologinių ginklų programos buvo tokios įspūdingos, kad kai į Vakarus pabėgo ir apie tai papasakojo anoks Vladimiras Pasečnikas, tai net žymiausi JAV genetikai kelerius metų abejojo, ar išvis tokie fokusai įmanomi. Paskui, kai duomenis patvirtino vienas iš SSRS bakteriologinės programos veikėjų Kanžatanas Alibekovas (dar žinomas, kaip Ken Alibek) paaiškėjo, kad sovietinė karinė beprotybė viršija bet kokias fantazijas – pvz., kad ir binarinis bakteriologinis ginklas, kur dvi skirtingos lyg ir nekenksmingos bakterijos gamina skirtingus, pavieniui nekenksmingus toksinus, kurių kombinacija jau tampa mirtina žmonėms: tokių bakterijų patogeniškumo beveik neįmanoma identifikuoti, todėl neįmanoma ir nuo to apsisaugoti. Arba dar geresnis variantas – virusai (bakteriofagai), kurie plinta per įprastas žarnyno bakterijas, jas užkrėsdami ir modifikuodami jų genus taip, kad šios imtų gaminti žmogui mirtinus toksinus.

Continue reading →