Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?
Šitas KPŠ – tai ne šiaip sau kokia sovietinė nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą – tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai: auginti degradus-robotukus, kurie neturi asmenybių, o yra tiktai sistemos sraigteliai.
Štai pavyzdžiui, tokia istorija – pakankamai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė buvo patraukta, kai likę mokiniai susitiko su Prezidente.
Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su iškreiptu mąstymu. Jai matyt visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio gavosi šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?
Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.
Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.
Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.
Štai kadaise teko išgirsti, kaip vienoje mokykloje susigalvota organizuoti šventę šeimoms. Tai aišku, idėja graži, ale suprantat gi, negalima ateiti į šventę šeimoms, kur vieno iš tėvų nėra, nes kažkaip nesigauna žaisti kažkokių žaidimų, kur reikia dviejų tėvų. Taigi, šventę anie nusprendė daryti tik tiems, kur ir tėvelis, ir mamytė, o kitiems vaikučiams pasakė, kad jie nepageidaujami.
Ir ką čia pakomentuoti? Taigi irgi viskas aišku: kai mokytojai galvoja ne apie vaikus, o apie tai, kaip pasirodyt kažkam, pliusiukus kažkokius užsidėti ir nieko negalvoti – vat ir rezultatas atitinkamas. O kur priežastis? Ogi labai paprastai – tam tikrų mokytojų galvose. Nes visos šeimos ir visi vaikai turi būti standartiniai.
Čia dar pridėsiu, kad konkrečiai šitas minėtas pseudošeimyninių švenčių atvejis išsisprendė, kai kilo dideli skandalai. Mokykla viską neigė ir aiškino, kad taip nėra (nes vėlgi – nesinori pripažinti problemų, ypač kai jos galvose), bet viską staigiai patvarkė. Nes suprato, kad žmonės juos suės už šitą briedą.
Arba vat dar atvejis, kur išvis neaišku, ką daryt, bet tiesiai į problemos šaknis rodantis: vienoje mokykloje mokytoja pradinukams ima aiškinti, kad negalima sakyti žodžio „aš“. Negalima, nes negalima ir viskas. Ir dar kažkokius vertinimo taškus susigalvoja, o tada vieną vaiką, pasakiusį „aš“, nubaudžia, jam duodama -100 tų savo susigalvotų absurdiškų taškų.
Jūs nesuprantat, kas čia per briedas? Šitas briedas yra iš Antono Makarenkos skleistos pedagoginės sistemos. Tas tipas – tai vienas iš vaikų kolonijų kūrėjų SSRS, o ir sovietinės vaikų atimdinėjimo iš liaudies priešų sistemos ideologas*. Tas pats Antonas Makarenka taip pat buvo ir vienu iš GULAG kūrėjų. Tai vat pagal jį vaiko individualizmas turėjo būti ištrinamas, todėl ir reikėjo šalinti bet kokį „aš“. Kad neatsirastų mąstančios asmenybės, o visi būtų tik kolektyvo dalis. Taip komunizmo idėjos buvo diegiamos jaunąjai kartai.
Taigi, lagerinių laikų stalinistinė sistema vis dar duoda atgarsius dar ir dabar. Suprantat, „aš“ yra draudžiamas. Kad nebūtų jokio ten individualizmo, asmenybių ir kokių nors nuomonių. Žinoma, aš puikiai suprantu, kad čia jau ne mokyklos vadovybė kalta, o tik šiaip kokia tai veikėja, kuri pedagogikos mokėsi gal dar Stalino laikais. Bet jei pasižiūrėsim į priežastis, tai čia yra kombinacija iš dviejų dalykų: bukumo ir sovietizmo. Ir nėra čia ką pridėt.
Arba dar įdomesnis variantas: ar jūs žinote, kad dar ir šiais laikais pradinukams privaloma skaityti ne ką kitą, o Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykius ydų šalyje“? Marazmatinė knyga, kurioje pasakojama, kaip kažkoks giliukas meta normalų gyvenimą ir eina kovot prieš baisiuosius imperialistus-kapitalistus, kurie yra išnaudotojai, o paskui didvyriškai kovoja už kažkokį revoliucinį briedą. Savo sovietūchišku kretiniškumu kažkuo primena visokius berniukus-kibaldžiukus.
Po to, kai sužinojau apie tą Petkevičiaus absurdą, aš jau nenustebčiau, sužinojęs, kad mokyklinėje programoje būtų likęs ir koks nors Petras Cvirka su savo komsomoliškais kliedesiais, ir koks nors Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, kurio „Kalvio Ignoto teisybė“ kadaise gavo Stalino premiją. Stebėtis tuo, kad vienos komunistinės lervos vardu vis dar vadinasi ištisa mokykla, o nupušėliai visokie pasakoja, kad toji buvusi gera, dvasinga ir neprilygstama poetė – čia jau išvis matyt nereiktų.
Visi nagrinėjami atvejai – tai tipiškos Antono Makarenkos kolonijų pedagogikos apraiškos: mokinys privalo atrodyti kaip visi kiti, neturi turėti jokios asmeninės valios ar nuomonės, neturi būti asmenybė, jo šeima turi būti standartiška ir jis turi būti socialistinės lygiavos šalininkas. Kaip sako profesorius Rimvydas Jasinavičius – triušiuko ir papūgėlės hibridas: triušiuko – kad visko bijotų, o papūgėlės – kad kartotų, kas jam sakoma.
Kiek pamąsčius, nelieka klausimo apie tai, iš kur šie sovietiniai kliedesiai: ne šiaip mokytojų galvose jie. Jie atėję iš seniai veikusios sovietinės sistemos. Taip ir turime paveldėjimą – švietimo sistemą, kuri ir formaliais, ir neformaliais metodais toleruoja ir netgi puoselėja sovietinį idiotizmą – savojo „aš“ niveliavimą, kolektyvizmą, komunistinį briedą, pakazūchą, stagnaciją, prisitaikėliškumą ir parazitavimą.
Taip, aš žinau daug pasakojimų apie puikius mokytojus, aš pats esu ne vieną nuostabų pedagogą sutikęs – netgi sovietmečiu. Ir netgi ištisų nuostabių mokyklų matęs. Beje, įdomus paradoksas: prasčiau vertinamos mokyklos neretai yra geresnės, nes turi mažiau pakazūchos ir labiau sprendžia realias problemas. Būna gi visaip – ir geri atvejai pasitaiko, ypač kai žmonės nuoširdžiai stengiasi.
Visgi, esminė problema yra ta, kad kiek tų nuostabių pedagogų ir netgi mokyklų bebūtų, pasižiūrėję į problemas giliau, atrandame, kad ne geri atvejai, o būtent tos nesąmonės išlaiko sistemiškumą. Kitaip tariant – geri atvejai yra tik išskirtinių mokytojų sukurtos išimtys. Išimtys todėl, kad pati sistema vis dar skleidžia kafkišką sovietinę stagnaciją.
———————
Antono Makarenkos kurta vaikų kolonijų sistema prieš II Pasaulinį karą turėjo tokią įdomią funkciją: iš politiškai netinkamų tėvų (liaudies priešų) vaikus atimdavo perauklėjimui, nes tipo šeimos netinkamos ir ideologiškai sugadina vaikus ir išaugina juos netinkamomis, nepataisomomis, morališkai sužalotomis ir su komunistine sistema nesuderinamomis asmenybėmis. Vaikų atimdinėjimo sistema buvo apjungta su visokių pamestinukų, mažamečių nusikaltėlių ir kolonijų tinklu – vaikus išveždavo į kitus miestus, pašalindami bet kokias galimybes išsiaiškinti, kur tėvai, o tėvams – kur vaikai. Vaikams pakeisdavo netgi vardus ir pavardes, kad jų negalėtų rasti. Ta kolonijų sistema ėmė byrėti po II Pasaulinio karo, kai našlaičių perteklius ją ėmė ardyt, o panaikinta buvo jau prie Nikitos Chruščiovo, kai prasidėjo Atšilimas.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Man vaikystėje patiko pasaka „Kaip gaidelis ėjo pono versti“ -- dar viena „svieto lygintojo nuotykių“ knygelė. Tačiau ar nemanot, jog tos lygiavos kažkiek turi likti -- juk tam ir skirtos soc. pašalpos? Žinoma, atsiranda ir tokių, kurie tik parazitauja, naudodamiesi spragomis, bet geriau jau tas spragas naikint, o ne pačias soc. pašalpas.
Įdomu, kiek tos „laisvės, lygybės, brolybės“ turi likti, kad būtų tas aukso viduriukas?
Aukso viduriuko paieškos yra ydingos pačia savo esme, nes ieškomi ne realūs sprendimai, o kažkas visiškai neaiškaus.
Kaip su tomis pašalpomis: aukso viduriukas yra išties viduriukas ne iš aukso, o iš š, nes vieni sako, kad reikia mažinti pašalpas, kiti sako, kad reikia didinti pašalpas.
Išties gi reikia pagalvoti apie tai, kad sprendimas būtų pirmiausiai nukapoti pašalpas, o sutaupytų pinigų sąskaita kardinaliai sumažinti mokesčius mažiausiai uždirbantiems, kad sumažėtų įdarbinimo barjerai.
Tačiau pažiūrėjus į valdžios veiksmus, atrandame kaip tik atvirkščią dalyką: barjerai įdarbinimui didinami, didinant MMA, o negana to, bedarbystės pašalpų sistema tiktai plečiama, sukuriant tų bedarbių įdarbinimą už pašalpas ir taip padarant konkurenciją (t.y., dar papildomus barjerus) įmonėms, kurios galėtų tuos bedarbius įdarbint.
Gaunasi taip, kad bedarbis atsiduria keistoje situacijoje: jei jis įsidarbins, tai turės papildomas išlaidas, susijusias su darbu, o jas atskaičiavus nuo atlyginimo, liks mažiau pinigų, nei pašalpos atveju. T.y., jis bus nubaustas už tai, kad ėmė dirbti.
Vat čia to aukso viduriuko problema -- išties tai ne aukso viduriukas, o spąstai.
sveikas gyvas,
siaip siulau prie kiekvieno rusisko posakio/citatos parasyt lietuviska vertima, nes tikrai labai daug zmoniu nemoka tos kalbos.
Jo, čia gal ir teisybė. Nes išties jau čia ateina žmonės, kurie net ir anūkais man galėtų būti, taigi, tų specifinių žargonizmų negali žinoti.
Prisidėsiu prie „labiakas“ prašymo: norėčiau sužinoti žodžio „pakazūcha“ vertimą. Supratau jo esmę iš straipsnio, bet įdomu ir lietuviškas atitikmuo, jei toks išvis yra.
Nėra tiesioginio lietuviško atitikmens. Todėl ir būdavo šitas žargonizmas sakomas. Pagal prasmę -- pačiais įžūliausiais ir grubiausiais būdais vaizduoti, kad viskas labai gerai, nors realiai yra viskas labai baisiai.
…ir plius tuos baisumus dažniausiai naglai, grubiai slepiant.
Apgavaizda.
Didysai visatos valdove, ne vien mokyklose tokių anachronizmų galima rasti. Įdomių dalykėlių būtų galima iš VU TF studentų išgirst, jų apie vieną tokią Rasą paklausinėjus, kuri yra patarėja vieno aukšto aukšto posto. Aukščiau Lietuvoje nebūna netgi 🙂
Taip, visokių absurdų daug kur yra. Tačiau tie absurdai slypi žmonių galvose. Ir ateina į tas galvas dar vaikystėje. Vat todėl mokyklos yra ypatingai svarbios. O juk dažnai apie tai užmirštam, tiesa?
Tai ir nesiginčyju. Deja, didžioji dalis visuomenės dar buvo sovietinės školos auginta. Ir būtent školos, o ne mokyklos. Kartais rezultatas lig šiol išlenda
Daug dar laiko praeis, kol tai susitvarkys. Bet dėl to reikia rauti sovietūchinius dalykus kaip kokias piktžoles.
TF dėstytojai rokiškį skaito?
Kiek pasimečiau dėl furažkės, nors, matyt, neverta stebėtis -- meška uždeda tokią pačią Mašai šiuolaikiniame rusiškame filmuke:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_detailpage&list=SPXnIohISHNIvsnUNe8RwvhksUSFzdQsiT&v=THMBD3fLO9U#t=254
Pyzdec. Būčiau ir nepagalvojęs, kad jie netgi šiais laikais dar gali kaišioti NKVD/KGB šūdus į multikus vaikams.
Pakazuchos ir kaimietiškos baimės apsijuokti geriausias pavyzdys, nors ir ne iš mokyklos, yra toks: kažkoks Seimo narys, ar šiaip valdininkas, nusprendė, kad šūkiais aprašyti sausio 13 barikadų užrašai (kur prie Seimo stovi kaip memorialas) turėtų būti… paryškinti. Turbūt nereikia sakyti, kad bet koks koregavimas sunaikina tokio daikto autentiškumą. Ir pasamdė žmogų, ir paryškino. O paskui kilo įtarimų, kad tas darbininkas dar ir dadėjo savų užrašų, kurių nebuvo. Paties valdininko aiškinimas buvo toks: kad nebūtų gėda išblukusias barikadas rodyti svečiams iš užsienio. Va taip.
(Šitą komentą įrašiau ir facebooke)
Smegenų trūkumas švieste šviečia.
Pirmus dešimt metų mokiausi mokykloje, kur dirbo mano mama, arba buvo artimai susijusi su darbuotojais. Paskutiniais dviem -- jau visai atskiroje mokykloje, taigi leidau sau truputį pažaisti su ugnimi. Ta mokykla vėliau tapo gimnazija, bet ne tai svarbiausia.
Mokyklos direktorių aplinkiniai žmonės laikė šiaudiniu placeholderiu, o tikra įtaka neva buvo(ir vis dar yra) direktoriaus pavaduotojos rankose. Nejaukiai primena Rusiją Medvedevo prezidentavimo metais.
Tai va, ta pavaduotoja ir pakazūchom užsiiminėdavo tais mėnesiais, kai komisija kažkokia vertino, ar verta iš vidurinės mokyklos jai suteikti gimnazijos statusą ir šiaip mokinius terorizuodavo, o ypač tuos, kuriems pati dėstė matematiką.
Tai su ja aš asmeniškai mažai susidurdavau, nes tipo būdavau pavyzdinis mokinys, mažai pamokų praleisdavau be priežasties, o pas ją dažnai aiškintis eidavo simuliantai ir dvejetukininkai, bet kartais ji ir prie manęs prikibdavo. Tai vienas toks atvejis buvo, kai buvau dar visai naujokas toj mokykloj, tai ji tikrino ar visi valgykloje esantys dėvėjo mokyklinius švarkus. Aš savąjį staigiai nusimoviau ir demonstratyviai prie jos pradėjau vaikščioti. Aišku užkabino, ir iškart sako man -- pas direktorių einam, etc. Aš jai atsakiau klausimu -- švarką pasiimt ar ne? Klasiokai tuo metu švarką paslėpė, o kol jo ieškojau, ji nuėjo. Padariau išvaizdą, kad piso protą tik tam, kad papist, o realiai buvo px.
O antras toks rimtesnis atvejas buvo jau dvyliktoje klasėje, iki egzaminų gal mėnuo. Vėlavau į pirmą pamoką ~5 minutes. Koridoriuje sutikau ją, ir ji sako man -- kodėl vėluoji? Atsakiau „pramiegojau“, o ji man „ak sakai nevėluoji?“. Atsakiau jai, kad jai pasigirdo, ir aš pramiegojau, ir klasiokas kartu ėjęs mane gerai išgirdo. Ji aišku į kalbas nesileido ir toliau piso protą, nepripažindama savo klaidos, nes ji, mat, pavaduotoja, niekada neklysta, tai čia aš ne taip pasakiau, o ne ji ne taip išgirdo.
Bet all in all, tai aš tą mokyklą gerbiau net jei ir buvo pilna tokių šposų, nes mano lietuvių kalbos mokytoja buvo.. na, įdomus žmogus, mano favourite dėl 4 dalykų. Jauna, maždaug 30-ties, tiksliai amžiaus nežinau, taigi sovietmečio įtakos nėra. Tai va, pirma, ji buvo visiška priešingybė tai sistemai, kuri buvo įsigalėjusi. Ne hipsterišku „fuck the system“, kur visiem hipsteriam visokios valdžios yra blogos, bet racionali opozicionierė. Visai ne kaip kairieji per krizę, bet kaip dešinieji dabar. Antra, greičiausiai šios mokytojos iniciatyva dvyliktokų šimtadienio temą iš sovietmečio pakeitė, nes tai rodo nepagarbą šaliai ir t.t. Aš, žinoma, pritariau, nors iš pradžių man tai nerūpėjo, nes buvau gan emociškai dėl to nestabilus nes tas temas keitė gal 4 kartus ir labai vėlavo pasirinkti ir man tai kėlė stresą. Trečia, ji leido man atsiskleisti kaip asmenybei tuo sunku paauglystės laikotarpiu, ko negalėjau padaryti prieš metus, kai beveik viską, ką pasakydavau, tą pačią popietę sužinodavo mama. Ir, finally, ketvirta priežastis buvo tokia, kad kartą, kai vienas literatūros kūrinys man pasirodė nepriimtinas, nes per daug leftistinis briedas, atsisakiau jį skaityt, nes neva manyje diegtų leftistinį brūdą, tai ji, nors ir žiauriai supyko, bet man leido neskaityti(atsiskaityti vistiek vėliau reikėjo :D), o po to susitaikėm.
Tai va, jei vėl būčiau dešimtokas, ir žinočiau, kokie mokytojai ką dėstys, specialiai susirinkčiau pamokas taip, kad būtų kuo daugiau jaunų moterų socialinių dalykų ir kuo daugiau jaunų vyrų tiksliuosiuose, bet iš patirties atrodo, kad niekas nežino, kokius mokytojus gaus.
Šiaip numanau, kad mano atvejis gan vadovėlinis -- under 40 mokytojai -- normalūs žmonės, o vyresni jau vis labiau pažymėti to raudonumo, tik aš gal kiek išsiskiriu iš mokinių tuom, kad dažniausiai su ugnim žaisdavo lūzeriai ir chuliganai, o aš buvau vienu metu ir mokytojų numylėtinis, ir nerdas, ir ant jų varydavau tiesiai šviesiai nuo tada, kai jau galėjau.
Taip, jaunesni mažiau to sovietizmo atsinešę. Vyresni tuo tarpu jau neretai sunkiai pataisomi. Kita vertus, būna išimčių ir tarp vienų, ir tarp kitų -- labai daug kas priklauso nuo asmenybės.
Nepamirškim dar ir to, kad tie, kam dabar 30, patys auklėti gi tose pat sovietinėse mokyklose, tų pačių sovietinių mokytojų.
Neveltui Kafka kvepia… Kiek žinau iš individualaus išsilavinimo, tai sovietinė švietimo sistema -- vokiškosios kopypeistas. Kurioje asmenybei ir individualumui taip pat nebuvo kur slėptis. Einšteinas ir tas į Italiją pabėgo.
Ne visai kopypeistas, bet kilmė susijusi. Paėmė rusiškų gimnazijų modelį, kuris buvo kurtas cariniais laikais, remiantis vokišku modeliu, papildomai dar nubukintu baudžiaviniais fufeliais.
Tada tą gimnazijų modelį sukergė su Jean-Jacques Rousseau kliedesiais apie tai, kad vaikus reikia atimti iš tėvų, kad tėvai neperdavinėtų kokių tai neteisingų sampratų, o paskui dar prikišo kažkokio lagerinio briedo bei svaigimo apie tai, kad mokiniai turi dirbti ir save išlaikyti -- vat taip gavosi sovietinės Antono Makarenkos mokyklos idealas -- nepilnamečių kolonija.
Kurį laiką, ypač prieš II Pasaulinį karą, tasai briedas buvo plečiamas ir vystomas, bet paaiškėjo, kad pilnai tokios lagerinės mokyklų sistemos nepavyksta įgyvendint. Visa laimė.
Dar paskui, berods jau prie Nikitos Chruščiovo, buvo padarytos mokyklų reformos, per kurias bent jau sukarinimo su visokiomis uniformomis bei militaristine atributika buvo daugmaž atsisakyta ir vėl priartėta prie gimnazijų modelio, tačiau šioks toks ideologinis tęsinys visvien liko.
Kad vokiečiai rusų tiek imperijos, tiek sovietų švietimo sistemai įtakos turėjo (ir mūsų tuo pačiu) tai faktas: vokiškos notacijos, vokiški žymėjimai (pvz. fizika A -arbeit, darbas), visai galima kad ir porą senesnių auklėjimo modelių pasiskolino.
Makarenko šarlatanizmu ir jo žala tenusileido Lysenko.
Įdomu, kad apie patį tą Makarenką dar jam gyvam esant išlindo, kad jo paties vadovaujamoje kolonijoje vaikai yra žiauriai mušami ir kankinami, kartu verčiant juos pasakoti, kaip jiems gerai ir koksai tasai Makarenka yra tobulas.
Kai pataikai ant straipsnio apie jį Wiki, tai atrodo, kad minėti jo auklėtiniai vis dar gyvi ir internetu naudotis moka. 😀
„Anton Semenovych Makarenko (Ukrainian: Анто́н Семе́нович Макаре́нко, Russian: Анто́н Семёнович Мака́ренко, *1888 – †1939) was a Russian and Soviet educator and writer, who promoted democratic ideas and principles in educational theory and practice. As one of the founders of Soviet pedagogy, he elaborated the theory and methodology of upbringing in self-governing child collectives and introduced the concept of productive labor into the educational system. Makarenko is often reckoned among the world’s great educators, and his books have been published in many countries.[1]“
http://en.wikipedia.org/wiki/Anton_Makarenko
Jo jo, humanistinė ir demokratinė pedagogika. Kaip Solovkuose. Stalinas, beje, irgi toksai humanistas ir demokratas buvo.
BTW, dėl to „self-governing child collectives“ -- tam buvo ištisos metodikos, kaip vieni vaikai turi auklėt kits, terorizuodami, mušdami ir kankindami, kol tie kiti netaps tinkama kolektyvo dalimi, kuri kuo daugiau dirbtų vardan sovietinės gerovės.
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vytautui-landsbergiui-laiska-rases-ir-25-rublius-siuntes-mindaugas-mikalauskas-nesiruosia-emigruoti-is-lietuvos-56-190047
Čia problema.
O kur čia problema?
Trūksta tik štampo. 🙂
Ponas Ula, jau per antrą postą jūs vaikštot ir komentarus rašot su klaikiai nerišliomis kalbomis apie neaišku ką. O davai aš jus užbaninsiu be priežasties?
Atkreipkit dėmesį į laiško struktūrą, bet į viską plačiau žiūrėkit.
Jūs atkreipkit dėmesį į tai, ką aš jums parašiau. Tiesiog į būtent tai, ką parašiau.
Na, taip ar anaip Froidas miręs.
Na, taip ar anaip, išbaninau jus.
Va ir paradoksas -- gali kurti „tautinę“ mokyklą, siekti su šaknimis išrauti visą sovietizmą, diegti „pilietiškumą, verslumą ir co“, bet matome, kad niekas „iš viršaus į apačią“ neišnyks -- kažkiek gal ir prisidės, bet pedąąągogo buvimas pedąąągogu (o ne pedagogu) tam kiš koją iki paskutinio pedąąągogo.
Sudėtingi dalykai. Potiomkino kaimas.
Kad jūs žinotumėt, kokias kartais isterikas nekurioms senoms lenininėms žaboms sukelia bet kokios užuominos apie verslumą 😀
Čia kai buvau pas mokytojų suvažiavimą tai kalbėjau su viena iš tautinės mokyklos kūrėjų.
Klausiau jos kodėl ekonomika ir verslumas buvo apleisti. Tai sakė, kad tiesiog iš jų pačių neišprusimo. Nebuvo iš ko kopijuoti, nebuvo kas mokėtų. Tiesiog darė, tai ką labiau žinojo.
Bent jau taip supratau.
Skirmantai, taip, pačioje pradžioje buvo tas „tautinės“ mokyklos kūrimas, daugiau noras atsikratyti sovietizmo, tada pradėjo rastis verslumai, pilietiškumai. Manau, Jūsų sutiktos mokytojos paaiškinimas sąžiningas :). O čia Rokiškis, man atrodo, labiau apie tokias pedąąągoges kalba, kurioms nieko jau nepadarysi :).
Na, tai tiesiog buvo mano 2 centai vardan pilnesnio vaizdo.
Bullshit. Esu giliai įsitikinusi, kad viską paaiškinti ‘sovietinis palikimas’ ir tipo, nežinau, einam nuversim statulą yra ne tik infantilu, bet ir pavojinga. Kodėl? Todėl kad ne sovietinis palikimas yra problema, bet egzistuojanti sistema! Mokytojai taip elgesi (kasdieninėje veikloje) ne dėl sovietizmo jų galvoje (*), bet dėl to, kad intitucija palaiko tokį elgesį -- švietimo skyrius daro revizijas, nes vietiniai galios žaidimai; reikia kategorijos, nes alga didesnė. Viskas orientuota į pakazūchą, o ne į aiškius rezultatus, kurie realiai įvertinami. Dar ten ideologija (šiuo metu užsisklendęs patriotizmas pupuliaru) arba religija prisideda ir tada amen. Suvertimas sovietiniam palikimui pavojingas dėl to, kad jaunas žmogus atėjęs į sistemą gali būt paveiktas ta linkme, kad sistema tai gera, čia problema sovietiniam palikime. Tada jis lauks kada šis išgaruos.. ir, o stebukle! Toks momentas neateis, nes sistema išlaiko savo ideologiją ir niekas nesikeičia.
Taigi, atsigręžkime į ateitį ir žiūrėkime į dabartį. Įvertinkime kas negerai ir aiškiai įvardinkime, kad problema yra toks ir toks (lietuviškas) mąstymas, o ne kažkoks mistinis palikimas. Ir tada jį keiskime.
(*) neteigsiu kad jis visiškai išgaravęs, bet jo ir neišgarinsi, nes tie žmonės seni ir iš esmės nepasikeis.
Nu, o apie ką kalba -- taigi, kad sistema, išlikusi iš sovietmečio. Ar kažkaip nerišliai skaitėte, kad tą praleidote? 🙂
Tik vat dėl lietuviško mąstymo -- visiškai jis nieko lietuviško savyje neturi. Degradacija neturi tautybės.
Tas sovietinis palikimas yra ne mistinis -- jis yra sisteminis. Pasikeitė keli simboliai, dingo privalomos uniformos ir didžiausi marksistiniai kliedesiai, o visa kita -- iš esmės liko nepajudinta.
Neneigsiu, kaip ir neneigiau, kad nemenka dalis santvarkos išlikusi sovietinės… Bet jei tik kelių simbolių neliko, tai čia gaunasi, kad Lietuva dabar yra Sovietinė respublika minus atvira komunistinė ideologija, ar kaip?
Liko žmonės, kurie natūralu, taip lengvai nesikeičia. Planinis, bevertis kultūrinis būdas dar tvyro (ko labai lėtai kratosi valst. institucijos). O čia pasikartosiu, bandant juos pakeist visą kaltę ir kritiką suverčiant į sovietinį palikimą yra žalinga ir kontrproduktyvu. Pirmiausia, kas vienam atrodo sovietinis palikimas, kitam yra išsikerojusi posovietinė naujovė, o kur dar nekurie politikai viską suplakantys į vieną. Todėl blogybes reikia aiškiai įvardinti (straipsnyje minėti pavyzdžiai gerai) ir jas spręsti, o ne taisyti „sovietinį palikimą“, kurį bendru atveju apibrėžti yra sunku.
Man, pavyzdžiui, atrodo, kad didesnė problema yra konservatyvus, „tradicinis“, dažnai religingas mąstymas. Tai ne tik suka Lietuvos ateitį nuo vakarų, bet ir neleidžia atsikratyti „tradicijų“.. kurios, o dieve, ir yra sovietinės!
P.S. galima manyti ir tikėtis, kad „jaunimas bus geresnis“, tačiau pakalbėjus su kai kuriais (neapsimesiu, kad imtis didelė), šios iliuzijos bliūkšta.
Paprastai žiūrėkit, nes tamsta irgi tą bandot pasakyti irgi -- tai kad sistema, tai kad žmonės. Išties tai sistema, kuri fiksuojasi galvose, o paskui taip užsifiksavusi, palaiko sistemą.
Ir čia visiškai nesvarbu, kas patiems stagnatoriams atrodo -- esmė yra ne tai, ką jie galvoja, o tai ką mes matome. O tai, ką mes matome -- tai kalimas ir nesiskaitymas su tuo, kad mokinys yra asmenybė, o ne robotukas.
Man atrodo kad plakate pedofilas kuris laiko berniuką
Reiškia pedofilija buvo ir prie ruso
Sovietinis palikimas yra labai rimta problema, bet pagrindinė bėda – tai, kad moderni mokyklos sistema buvo kurta biurokratų ir jos paskirtis yra ne mokinti, o kažką diegti.
Tarkim JAV apie sovietinį paveldą kalbos būti negali, tačiau ten mokytojai yra susibūrę į itin įtakingas profsąjungas, kurios aršiai kovoja su tokiais dalykais, kai bandoma pvz. patikrinti mokytoju žinias arba apriboti mokytojų tenure (nelabai įsivaizduoju lietuviško atitikmens, bet būtų maždaug „akademinė kadencija“, kurios esmė – pradirbai kažkiek metų ir gavai ypatingą statusą, kuris faktiškai garantuoja, kad nebūsi atleistas, kad ir ką bedarytum). Vakaruose yra periodiškai demaskuojamos ištisos mokyklos, kuriose yra falsifikuojami mokinių testavimo rezultatai, o tai dariusiems mokytojams vėliau būna tik pagrūmojama ir kokiam nors komitete atskaitomas moralas.
Kai egzistuoja sistema, kurios esmė – kažką diegti, indoktrinuoti ir kitaip keisti protus tai neturėtų nieko stebinti, kad ji pritraukinės arogantiškus sociopatus, kurie stums lauk visus idėjinius ir kurs kafkines stagnacines sistemas, kur pagrindiniai visko kaltininkai – vaikai.
Pati sistema iš savęs yra supuvusi ir tol, kol ji yra valdžios monopolis, kur viskas iki smulkmenų privalo būti reglamentuota centro, tol ji nesikeis ir bus pasirinkimas tarp mažiau sovietūchos ar daugiau sovietūchos. Tą labai puikiai iliustruoja faktas, kad kolkas niekur nemačiau, kad kažkas klausytų mokinių nuomonės, ne šiaip apklaustų ir ignoruotų ar pabendrautų su kokia nors pakazūchine mokinių organizacija, o išties išklausytų ir atsižvelgtų.
Taip, čia yra geras pointas: ne mokinti, o diegti.
Nu nesusiturėsiu ir dėsiu nuorodą į tą mokytojų susirinkimą: http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/06/08/kita-paradigma-mokyklose/ :
Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”
Tenaisna man susidarė įspūdis, jog ne biurokratai kūrė sistemą o hyper-dvasinga-tautine dvasia persismelkę idėjiniai… nu gerai, biurokratai 😀
Čia verta prisiminti ir Radioshow satyrą nukreiptą į hyper-tautiškumą. Gerai padirbėjo vienok. Ir kaip anksti antrok…
Čia Kaune toks vienas dalykas gal kažkuo panašus į pakazūchas rezgasi… panašus, nes tarsi norima kažkam pasirodyt -- oi, kokie mes patriotiški…
http://kaunas.kasvyksta.lt/2013/12/05/himnas-kauno-mokyklose-bus-giedamas-privaloma-tvarka/
man tai kažkuo panašu į (pvz, bažnytinius) ritualus… bet abejoju, ar ritualai ugdo sąmoningesnę asmenybę…
Jo, vat dar kai politikai pradeda kištis į tai, kas daroma mokyklose, tai tik į blogą. Sovietizmai savo laiku irgi būtent dėl politikų atsirado.
Manyciau,mokykloje reikia pradeti rodyti Simpsonus,po perziuros dar ir pamoka aptarimui kad butu.Tam filmuke kol kas daugiau gyvenimo tiesos,nei Mendelejevo lenteleje.
O dabar mokykla baigineja genijotai,zinantys,kas tai yra sin,cos,tangentai,Niutono desniai bei juodosios skyles,bet nesugebantys susitvarkyti gyvenime su niekingu 3k litu pinigu srautu,uzplustanciu kiekviena menesi.Kadangi juos del to kamuoja permanentinis pizdauskas,genijotai ir sukauja apie pasalpas,kompensacijas,minimumus,ir mosuja savo didingais dviem aukstaisiais,ir reikalauja europiniu algu is valdzios.O karjeros virsune skaito valdiskos kedes trynima.
Kolkas visos zinios,kurias zmones gavo ir tebegauna mokykloj ir yra ta,isgryninta,pakazucha.Kuri sudaro zmogui ispudi,kad zino jis labai daug ir yra proto bokstas.Bet visos tos zinios tik suvaro gyvenima i riestainio skyle…Tada tampa aisku,kad nafik zinojimas,kas tai yra Kuala Lumpuras,jei nezinai,kad nevalna imti melejuona is banko,jei nesugebi apmastyti,kas bus bent po metu…
Tame ir esmė, kad baigia ne žinodami, kas tie sinusai ir Niutono dėsniai, o iškalę visą tai. Nes iškalimas atmintinai -- tai nėra supratimas, o kur nėra supratimo, ten ir žinių išties nėra. Visa tai labai gerai pasimato, jei praėjus keliems metams pabandai paklaust ko nors tokio -- niekas neatsimena.
Ir problemos tiems žmonėms dėl nesupratimo. O paskui būna tokie variantai, kai koks nors vadibininkas, gavęs vadibininko diplomą VU, neskiria pelno nuo išlaidų. Realybė tokia :-/
Nekenčiu sistemos, bet kokios: mokyklos, darbo nuo 8 iki 5, darželio. Baigaiu mokykla, apsidžiaugiau, kad pagaliau išlindau iš sistemos ir dabar vėl joje tūnu, darbe….
Taip, visur, kur žmogus verčiamas nieko nereiškiančiu robotuku, yra katastrofa. Ir ne tik tiems, kas robotukais verčiami, bet ir tiems, kas tokią sistemą palaiko. Japonai tai vadina vienu iš didžiausių švaistymų -- negebėjimu panaudoti žmogaus žinių ir kūrybiškumo.
Tai laikas keisti darbą 🙂
Aš nekenčiu sistemos, mano žmona dabar irgi nekenčia (nors darbo prasme joje ir nebuvo niekada). Dirbam laisvai ir tai yra nuostabu, nes niekada negalim pasakyt, kad „darbe nebuvo ką veikti“ ir t.t. Dirbam visada, kai tik turim tam laiko.
Ir rezultatas nuostabus, kai atsisakai šiknatrynio darbo (kai reik prastumt tas valandas iki darbo pabaigos), tai padarai daug daugiau ir daug greičiau. Ir vis ieškai kaip pagreitinti tam tikrus procesus veikloje.
Džiaugiuosi ir kažkada atradęs Rokiškio blogą, kuris priverčia pasukt galvą apie gyvenimą ir į viską pažiūrėt plačiau.
Grįžtant prie mokyklos, tai buvau gana pavyzdingas mokinys ir šiek tiek nuo „pakazūchos“ nukentėjau, nes tas pavyzdingumas po to „sprogo“ univere, kurį pabaigiau 2 metais vėliau, nei galėjau (nors buvo likęs tik bakalauras ir praktika).
Analizuodamas savo praeitį, tai manau, kad tikrai nukentėjau nuo tos visos sistemos, kuri turi tikslius kažkieno apibrėžimus ir jokios laisvės pažvelgti į viską plačiau. Tas požiūris, kad mokomės pažymiui, egzaminui, įstojimui į univerą ir pan. man yra absurdiškas. Ir prie visko dar negalima daryti jokių klaidų. Nors aš dabar manau, kad mokykla turi būti ta vieta, kur tu gali klysti, eksperimentuoti, bandyti sukurti kažką naujo, atrasti, pažinti.
Man įstrigęs vienas dažnas mano ir bendraklasių klausimas (čia manau visiems jis kyla). KAM MAN TO REIKIA(ĖS) GYVENIME? (kalbant apie kokią matematikos ar fizikos formulę ir t.t.) Ir atsakymas visada toks pats nuobodus -- taigi laikysi egzaminą.
Nesakau, kad viskas yra tik blogai, bet problemų turime ir tos problemos gana globalios, bet tai nėra priežastis sėdėti ir nieko nedaryti.
Kažkada tarp senų rakandų buvom radę mamos pažymių knygelę. Tai joje pažymiai buvo maždaug tokie: 5, 5, 5, …, 5, 1, 1, 1, …., 1, 5, 5, 5, …..
Kaip vėliau ji mums paaiškino, tai ties čia mokytojai jai pradėjo siūlyti stoti į „spalinukus“, o štai ties čia teko tai padaryti, nes būtų palikę toje pačioje klasėje.
O tai, kaip koks Zizekas, jokiu sprendimu nepasiulysit?
Cut the balls?
Baigiau mokyklą prieš kelis metus, tai teko įvairių atvejų matyt.
Labai ryškios šitos tendencijos buvo literatūros pamokose (mokytojai ~70 metų). Teisinga tik viena interpretacija -- jos. Tiesiog turi atsimint ką reikia parašyt ir parašyt „teisingai“. Žodžiu ginčydavausi kas kartą, o rašto darbus parašydavau „kaip reikia“. Tai buvo toks trololo, nes buvo abipusė neapykanta, bet turėjo rašyt gerus pažymius, nes idealogiją tai atitinka. 😀
Kitas atvejis -- fizika. Mokytojai 60+, bet pamokų esmė -- paruošt egzaminui. Tai vienintelis tikslas. Mokymo programa labai intensyvi, bet mokoma tik to, kas reikalaujama pagal programą. Rezultatas -- jos mokiniai visuomet geriausiai išlaiko visoj apskrity. Šiaip ji buvo draugiška, kurie domėjosi fizika, gaudavo papildomų skaitinių, uždavinių, paaiškindavo ir daug plačiau už programos ribų. Įdomus dalykas -- domėjosi įvairiomis mokymosi metodikomis ir jas nuolat taikė, ieškodama geriausių. Organizuodavo papildomas konsultacijas per atostogas, vaišindavo mokinius kava ir sausainiais. Kitaip tariant draugiškai mokė tik to, kas buvo reikalinga, jei norėjai -- galėjai turėt daugiau.
Kitas, sakyčiau kardinaliai priešingas atvejis -- matematika. Mokytojai arti 50. Tvarka buvo geležinė. Po skambučio jai įėjus į kabinetą, visi privalėjo atistot ir laukt kol ji ateis iki savo stalo ir pasakys „prašom sėstis“. Gimnazija turėjo švarkus, dauguma mokytojų neėmė galvon ar juos dėvi ar ne, direktorius tik iš reikalo kartais pasakydavo kokią pastabą, o matematikoj jis buvo privalomas. Neturint švarko -- iš karto pastaba, kandus komentaras ir dar koks nors pasiūlymas po pamokos paliet gėles. Mokiniai paeiliui turėjo valyt lentą. Dažnas atvejis buvo, kai jai atėjus klasėn ir pamačius nenuvalytą lentą, visi turėjo stovėt ir laukt kol tas žioplys(ė) ją nuvalys. Aš jau įsivaizduoju ką jūs galit pasakyt apie tokią tvarką, bet man patiko. Kaip disciplinos mėgėjas džiaugiausi nešvaistomu laiku ir lygiomis sąlygomis visiems. Visi turėjo vienodus šansus gaut gerus pažymius, reikėjo tik netingėt mokytis. Net ir geriausi mokiniai dažnai gaudavo pylos prieš klasę jei ko nors nemokėdavo. Kitaip tariant buvo reikalavimai -- deal with it. Nesugebi -- kentėsi, tavo problemos. Viena jos frazė dar ir dabar išlikus mano galvoj kuria vadovaujuosi: Gyvenime nėra antro šanso, viską reikia daryti gerai iš pirmo karto.
Visus tris dalykus išlaikiau puikiai, tai gal kažkiek veikai rožinių akinių efektas.
Tėvai turi daugiau dalyvauti moksle, va ir viskas. Mūsų vieno vaiko mokytoja va jaunutė tokia dūra, tokia tipiška prasta studentė, daranti, kaip teisingai pastebėjote, „pakazūchą“. Tai elementariai užspaudėm ją -- pradėjom nuolat teirautis kaip vaikui sekasi, kuo galėtume padėti ir pan.
Ir pažanga akivaizdi. Aišku ne taip, kaip pas tikrai puikią mokytoją, bet jau daug geriau.
Beje ir „valdiškos“ / „nevaldiškos“ skirtis yra neteisinga. Ypač pradinėse klasėse yra tik mokytojas. Mokyklos nėra. Jei mokytojas geras, jei gyvena tuo, ką dirba, bus viskas OK. O jei kvailys, kuriam reikia valandas atsėdėti, tai atitinkami ir rezultatai. Ir tiek valdiškose, tiek privačiose yra ir gerų, ir kvailių. Turiu sočiai asmeninių pavyzdžių, bet nesiplėsiu, nes erdvė vieša.
A. Ir dar viena bėda. Mokytojų gyvenimas finansine prasme yra keblus, nebent imtųsi papildomų projektų. Jūs tik pasižiūrėkite, kokia publika mokosi LEU. Ogi arba tikrai idėjiniai (ir juos reikia saugoti, gerbti, mylėti), arba tie, kurie neįstojo kitur.
Dėl atlyginimų -- sistema orientuota į kiekybę. Apmokėjimas yra už valandas, o ne už kokį nors rezultatą (žinių lygį) ar tikslo įgyvendinimą (užtikrinimą). Ir tai ir mokytojų, ir sistemos lygyje.
Rezultatas -- mokiniai pervarginami pamokų kiekiais, jokių pamokų niekas nemažina, o tiktai daugina, kalti reikia neadekvačius dalykus neadekvačiomis apimtimis.
Žodžiu, paskui rezultatas -- mokytojams būna kvankšt, o vaikams būna irgi kvankšt. O tada kokie nors funkcionieriai išlenda ir pradeda aiškinti, kad mokiniai per mažai mokosi ir reikia dar labiau apimtis didinti.
Pakazūcha nėra visiškai sovietinė ar rusiška problema, buvo ji ir anksčiau ir ne tik Rusijoje (nors post-sovietinėje erdvėje ji labai stipriai jaučiasi). Yra daug paprasčiau gyventi, kai yra ŠEIMININKAS, kuriam gali parodyti, kad viskas yra gerai pagal popieriuką ir tada jis daugiau duos, tik, žinoma, nepakankamai, kad išspręsti visas paslėptas ir ne problemas 🙂 Koncentruojamasi į visiškas nesąmones, nes a) taip darė, kai pačius mokytojus mokė ir b) tai yra daug paprasčiau negu bandyti kažką spręsti kur būtų pagerėjimas.
Taip, visokiais variantais pakazūcha būdavo nuo seniausių laikų. Bet būtent sovietmečiu jos mastai ir absurdas pasiekė didžiausias aukštumas -- tiesiog tapo stagnacinės sistemos dalimi.
Kaip kokios Spalio šventės -- visur prikabinėjama milžiniškų transparantų iš pigaus audeklo, kuriais uždangstomi visokie apgriuvę namai -- atrodo gražu, bet realiai tai pastatai griūnantys. Ir visiems nusispjaut.
Anekdotas iš sovietinės armijos apie tai, kaip žolė žaliai būdavo dažoma -- visai ne anekdotas, o kaip tik ta stadija iš realybės, kur jokio sveiko proto nelieka.
zole daze ne vienos valstybes mitologijoje. Nekalbant jau apie http://www.grassbgreen.com/…
Čia ne mitologija, ponuli. Žaliai dažytą žolę pats esu matęs.
Dabar ‘ pakazucha’,manau,vadinama viešųjų ryšių akcijomis.
Dirbau švietimo srityje prie vieno IT projekto ir važinėjau po mokyklas nemažai. Tad iš patirties galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo mokyklos vadovo ir dešinės/kairės rankos (pavaduotojų). Ir nuo jų amžiaus. Ir nuo to, kokį dalyką dėstė kai/jei mokytojavo.
Nes jeigu mokyklos valdžia turi tam tikrą politiką, jai privalo paklusti visi -- juk darbo nenori netekti.
Kitas dalykas -- kiek į mokyklas ateina jaunų mokytojų? T.y. ne sovietais gimusių. O tie kurie ateina -- ar neužgožiami „stogą turinčių“ vyresniųjų?
Šviesi pusė -- esu matęs daug ir nuoširdžiai iniciatyvių žmonių: mokytojų ir pavaduotojų. Tose mokyklose būdavo labai malonu apsilankyti -- laiminga ir dauguma kolektyvo, ir vaikai. Bet, deja, tokių mokyklų būdavo nedaug.
Apibendrinant -- manau, viskas pasikeis su laiku. Su kartų kaita, ir kai naujoji karta ateis MOKYTI, o ne mokytis.
Pats straipsnis yra parasytas marazmatiko, kuris visame kame iziuri sovietini palikima, labai panasu i vytauta lansbergio sapaliones.
Mieli komentuotuojai ir skaitytojai,
Viešoje erdvėje labai lengva skleisti savo išminties perliukus ir svaidytis kritikos strėlėmis, ypač pasislėpus po įvairaus skambumo slapyvardžiais.
Problemos yra, nėra čia pribloškianti nematyta negirdėta naujiena.
Klausimas: ar toks „viešas“ diskutavimas gali turėti kažkokią realią įtaką ir ar nėra tai ta pati Jūsų taip peikiama „pakazūcha“? Palikti komentarą, kurio niekas niekada nesuseks, nes nei savo vardo, nei minimų mokyklų atskleisti gi negalima (tik nesuprantu -- o kodėl gi, jei tai ne melas, o konstruktyvi kritika? -- už tai gi net į teismą Jūsų niekas neturės galimybės paduoti!) -- o gal greičiau: kažkaip nepatogu…? O sąžinė nuraminta, „garsiai“ pasakiau savo nuomonę, prisidėjau prie visuomenės sopulio sprendimo, aš atsakingas pilietinės visuomenės narys. Pliusas. Kompiuterį uždariau ir einu vaiką išleisti į tą užkritikuotą mokyklą.
Man kaip būsimai mamai ramybės neduoda klausimas: o kodėl gi, draugai, nepasidalinate tų blogųjų mokylų vardais??? Tai kaip go man reiks atsirinkti tą gerąją, kai rugsėjo pirmoji bus neužkalnų -- negi reiks ant vaio kailio išmėginti pradedant nuo arčiausios, geriausiai aptariamos, gerus rodiklius demonstruojančios..? Tai kaip žinoti kas kurioje mokykloje tikra o ne „pachazūcha“ jei jūs, brangieji, nesidalinate? Jei ir toliau leidžiate i tas prastąsias savo vaikus? Jei jų „rodikliai“ nemažėja, vaikai jas lanko kaip lankę…? Tai kur iš tiesų ta „pachazūcha“?
Laukiu tikrų, pagrįstų nuomonių už kurias galite „atsakyti“, tikros kritikos, kuri skleidžiama su tikslu ne įžeisti ar apšmeižti, o atskleisti esamą padėtį, padėti ją keisti ir gerinti -- tokių, kuriems nereikia slėptis po slapyvardžiais ir bijoti atskleisti bet kokį tikrinį daiktavardį, kad nebūtų netyčia atsekta iš kur sklinda „blogas kvapas“.
Ponia, tie atvejai man buvo papasakoti ne tam, kad aš sukelčiau papildomas problemas ten besimokantiems vaikams, o tam, kad aš sužinočiau apie tai, kokių būna įdomumų.
Mano tikslas yra panagrinėti problemų priežastis ir mechanizmus. Tą jūs gavote.
Konkrečių mokyklų ir mokytojų vertinimų galite rasti supermamų forume -- pažadu, kad ten rasti galima viską apie viską, nes ten yra beveik visos Lietuvos mamos.
Dėl likusios tamstos pasakojimo dalies su visokiais bajeriais iš serijos „Laukiu tikrų, pagrįstų nuomonių“, „nereikia slėptis po slapyvardžiais“ ir pan. -- neužsiimdinėkit manipuliacijom ir jūs liksit neišbaninta.
Čia garantuotai rašė šlykšti tarybinė tamstamokytoja, nors ir gimusi galbūt jau nepriklausomoj Lietuvoj ir dirbanti visai ne mokytoja. Tas pats bjauriai moralizuojantis tonas, retorinių klausimų perteklius ir nudrožtos metaforos apie kritikos strėles.
Aš suprantu tą amžiną norą nurašyti viską „sovietizmui“, tačiau nesupykite, tai yra bullshit.
Pvz., absurdiškos „pakazūchos“ iki soties galima prisižiūrėti didžiosiose vakarietiškose korporacijose. Nes reiškinys tai ne „grynai sovietinis“, o „grynai žmogiškas“.
O va ieškoti ideologijos vaikiškose knygutėse – reiškinys būtent tikrai sovietinis. „Gilės nuotykius“ vaikystėje skaičiau daugybę kartų, kas kartą sprogdamas iš juoko. Smagi juokinga knyga, o jei ten ir yra kažkokių ideologinių dalykų (gal ir yra, kai paskutinį kartą ją skaičiau mano metai turbūt dar buvo žymimi vienaženkliu skaičiumi, taigi, nepamenu), nei aš juos pastebėjau, nei jie man rūpėjo.
Na,buvo tokios vaikystėje skaitytos knygos ‘Nežiniukas Saulės mieste’,’Nežiniukas Mėnulyje’. Tik vėliau supratau subtilią šių knygelių saulėto socializmo propagandą ir godaus ir niekšiško kapitalizmo kritiką.
Iškilo klausimas, kaip galėjo vadintis dar viena tokia sovietinė knygelė apie taikius sovietinius ateivius su į tankus panašiais traktoriais-laistytuvais? 🙂
Mačiau ją vaikystėje, bet tik tiek iš atminties teiškyla.
Ponuli, aš tikiu, kad tamstai ir rusiškos komedijos yra pačios dvasingiausios, ir apie Petkevičių jūs nieko nežinote, ir sovietinę pakazūchą įsivaizduojate ne kaip sovietinę, o kaip visam pasauliui įprastą.
Ir netgi sugebate nepamatyti ideologijos būtent tokioje knygutėje, kuri yra vienas iš sėkmingiausių lietuviškos vaikams skirtos komunistinės propagandos pavyzdžių -- paviršiuje apipudruotas, tačiau visiškai tipinis revoliucinio naratyvo atvejis.
Suprantu, kad smegenų trūkumas kartais žmonėms trukdo. O ką jūs čionai veikiate mano bloge?
Mano laikais buvo pilna puskvaišių pensionerkų, kurios pildavo dvejetus jei snukis nepatikdavo pvz bjaurybe geografijos mokytoja susirgus vėjaraupiais pripylė dvejetų ir sukniso atestatą (atseit už tai, kad nedalyvauju pamokose). Ir tai dinozaurei niekas nesugebėjo išaiškint, kad galiu visus užkrėst jeigu ateisiu padalyvaut jos pamokose (iki tol iš geografijos turėjau vien 10).
Biologijos mokytoja apie savo auklėjamos klasės šeimas platino įvairius pletkus (ačiū Dievui ne mano auklėtoja, bet mums tekdavo vietoj biologijos „pletkų“ pamoka). Tuo metu dar buvo mada landžiot pas mokinius į namus. Tai viską ta boba išklodavo: kieno tėvai turtingi, kieno ubagai, kieno tėvas užgėrė, o motina persileido. Žodžiu…
Dabar situacija geresnė, bet vos nenualpau kai vaiko mokykloje pamačiau savo vaikystės siaubą -- fizrukę. Tikrą tarybinę sportininkę. Tarpinės lyties būtybę, kuri net ir mirusį priverstų bėgti krosą. O jos mylimiausias kreipinys būdavo „simuliantai“. Dabar apturėjom tik vieną konfliktą. Vaikas pasiskundė, kad jauna (!) darbų mokytoja, nepaisant dedamu pastangų, ją pravardžiuoja tingine ir kt. Ten ta mokytoja dėsto tai, kas buvo vadinama „staliaus“ darbais. Teko susirašinėjant išaiškinti, kad ne visi vaikai gabiai darbuojasi siaurapjūkliu (kokie vaikai, aš pati to siaurapjūklio rankose nelaikius). Bet tai nereiškia, kad galima juos pravardžiuoti. Ir pasiteiravau ar tokiais būdais ji skatina susidomėjimą savo dėstomu dalyku. Mokytoja matyt išsigando, kad kur nors ją priskųsiu, tai atsiprašė raštu. Nu, bet jos elgesys man nesuvokiamas. Nebent tiesiog ji vaikštantis nervų kamuolys ir taikosi išsiliet ant pirmo pasitaikiusio mokinio.
Priežasčių kodėl taip vyksta yra galima rasti šiame straipsnyje ir komentaruose.
Kai vertinamas mokytojas pagal kiekybę, o ne kokybę, tai ir gaunasi tokios nesąmonės: mokytoja stresuoja, nes nespėja pagal programą, o vaikas dar labiau stresuoja ir sukasi baisus uždaras ratas. Ir klausinėja tada mokytojai vienas kitu susirinkimuose kodėl vaikų raštingumas krenta.
Už šį rašinį ir komentarus iki šiol, draugas Rokiški, gaunate -1000 taškų, nes „aš“ pakartojote 10 kartų.
Paulius Rekašius turi -800 (labai stiprus konkurentas), Marius, Tomas, Rūta, Rasa ir ghoul gauna po -100. Kad daugiau nematyčiau.
Taip mokyklose yra problemu kaip ir visose musu gyvenimo srityse .Kiekvienos mokyklos sekme ir vaiko gerove prasideda nuo asmenybiu t,y mokytoju kuriuos mes prisiminsim visa gyvenima.Kadangi vertybes nyksta vis labiau niveliuojasi tai ir asmenybiu tampa vis maziau .Kartais kai prisimename mokykla pries akis iskyla mokytoju paveikslai kaip kuriais is ju bodimes visa savo gyvenima, o apie mokytoju asmenybes pasakojame savo vaikams.Daznai mokyklose palieka vaiku tarpusavio gincus ir patycias spresti patiems vaikams t.y kolektyviniam paaugliu sprendimui ir as galvoju kad tai yra idingas budas kad tai turetu spresti geri mokytojai.