Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?
Šitas KPŠ – tai ne šiaip sau kokia sovietinė nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą – tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai: auginti degradus-robotukus, kurie neturi asmenybių, o yra tiktai sistemos sraigteliai.
Štai pavyzdžiui, tokia istorija – pakankamai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė buvo patraukta, kai likę mokiniai susitiko su Prezidente.
Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su iškreiptu mąstymu. Jai matyt visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio gavosi šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?
Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.
Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.
Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.
Continue reading →
