Rokiškis Rabinovičius

Kažkaip jau taip gaunasi, kad per tuos įvykius Ukrainoje visiškai užsiverčiau ir blogas kuriam laikui liko faktiškai neprižiūrimas. Vargu, ar galima kažko kito tikėtis – jau kai prasidėjo tie Maidano įvykiai naktimis su neįtikėtinai intensyviu naujienų srautu, tai visas tas aktyvumas ir persikėlė pas mane į Facebook. O paskui jau ir Krymo okupacija, ir dar kiti reikalai. Beje, čia jums ta proga noriu pristatyti naują ir labai gražų projektą – Laisvoji Ukraina, kurį sukūrė tokia ULLL – aktyvių Ukrainos rėmėjų grupė.

Taigi, o dabar grįžkim prie reikalų – karo grėsmės. Ir pasižiūrėkime labai vadybiškai, paprastai ir sistemiškai, kas gi čia turėtų vykti ir kam reiktų ruoštis, nes apie reikalus užmirštam, o jie gi vyksta ir vyks. Aišku, kai kurių tų dalykų visai nesinorėtų, bet būkime realistais. Ir neužmirškime, kad iš svetimų klaidų mokytis yra kardinaliai pigiau ir lengviau, negu iš savų. O apie tai ir yra visa vadyba – apie tai, kaip išvengti klaidų, pasimokant iš kitų patirties.

Taigi, vadyboje yra trys (ir labai labai savo esme skirtingos) rūšys blogų dalykų – incidentai, problemos ir dizasteriai (katastrofos). Tačiau gaunasi kažkaip taip, kad jei apie galimus incidentus kažkas kalba, apie problemas irgi tarpais kažkas pasakoma, tai iki šiol dar nieko negirdėjau apie tai, kaip būtų valdomos galimos katastrofos. Na, aš čia neturiu omeny visokio žurnalistinio briedo – jie katastrofomis vadina ką papuola. Žinote tą – „agonijos neslėpė Eglė“?

Ai, taip, pirmiausiai, kad nebūtų bereikalingų ginčų, duodu aiškų apibrėžimą jums, kurį išmokite kaip kokią mantrą, nes tai jums ir versle labai labai padės:

• Incidentas – tai tiesiog įvykis, kuris įvyko ir padarė kažkam nemalonumų. Nesvarbu, kokio didumo tie nemalonumai – esmė yra ta, kad įvykis įvyko. Ir padarė kažkokių neigiamų reikalų. Jei kažkas neįvyko arba tiesioginių ir realiai esančių neigiamų pasekmių nėra – tai ne incidentas. Incidentas gali būti ir labai labai didelis, bet tai visvien incidentas.
• Problema – tai vieno ar kelių jau įvykusių ar netgi dar neįvykusių (tačiau neabejotinų) incidentų priežastis. Problema savaime gal būt netgi nėra kažkas žalingo (tiesioginių neigiamų efektų nėra), tačiau dėl jos kyla arba gali kilti incidentai. Problema dažnai gali būti nematoma, bet ją išsprendus, kažkokie incidentai jau nekyla.
• Katastrofa arba dizasteris – tai toksai įvykis, dėl kurio pasidaro neįmanoma išvis kažką daryti, t.y., visą organizacijos veiklą ištinka kolapsas. Katastrofa gali būti dėl incidentų, o incidentai – dėl katastrofų (t.y., šios gali suveikti kaip problemos), negana to, tas pats įvykis ir incidento, ir katastrofos požiūriu gali būti tas pats. Skirtumas čia paprastas: incidento atveju sutrinka kažkokia veikla, bet apie visos sistemos griūtį mes nekalbam. Katastrofos atveju sugriūna organizacinė sistema, o dėl to tampa neįmanomu ir incidentų sprendimas, ir išvis kokia nors veikla.

Labai svarbu suvokti skirtumus: incidentas – jau vykstantis įvykis, kur yra kažkas blogo. Problema – ne įvykis, o tik priežastis, dėl kurios blogi įvykiai vyksta. Katastrofa – tai organizacinės sistemos griūtis.

Pažiūrėkime į pavyzdį: jei mašina numušė žmogų gatvėje – tai incidentas. Jei sankryžoje ir mašinoms, ir skersai einantiems pėstiesiems tuo pat metu gali užsidegti žalia šviesa – tai savo esme ne incidentas, o problema: tiesiogiai lyg ir nieko blogo nėra, tačiau suprantame, kad dėl to mašinos numušinėja pėsčiuosius, t.y., kyla incidentai. Jei netikėtai sužlugo šviesoforus aptarnaujanti įmonė – tai mums nei incidentas, nei problema, tačiau suprantame, kad padėtis katastrofiška: niekas tų šviesoforų neprižiūrės, problemų nespręs ir viskas čia kolapsuos, nes nustojo veikti pati organizacinė sistema.

Šviesoforai gali kurį laiką veikti ir be juos tvarkančios įmonės, bet patys suprantate, kas po kiek laiko bus.

Ar pagaunate skirtumą? Žinau, kad pradžioje jis būna sunkiai suprantamas, bet jį suvokti būtina, nes tiktai taip įmanoma kažką suvaldyti. Perskaitykite kelis kartus, pakartokite tai ir jeigu pagausite vidinę tokio skirstymo logiką, jūsų vadybiniai skilsai paaugs krūva balų.

O dabar, jei jau kelis kartus pakartojote, tai apžvelgsime kai kuriuos niuansus, susijusius su valstybės masto incidentais, problemomis ir dizasteriais. Ir ypač pažiūrėsime į tęstinumo valdymą.

Visi kalba apie tai, ką darysime, jei bus incidentas

Kas yra incidentas tarptautiniais, t.y., visos valstybės mastais?  Aišku, baisiausiu atveju – tai karas. Švelnesniu – valstybės perversmas, dar švelnesniu – koks nors prekybos karas, ekonominė blokada, antivalstybinė propaganda, riaušės ar dar kažkas tokio panašaus ir nemalonaus.

Incidentų valdymo procesas visada turi du tikslus: viena vertus – kuo greičiau incidentą išspręsti, jei jau jis kilo, o antra vertus – kiek įmanoma sumažinti jau vykstančių pasekmių mastą. Pasiruošimas incidentams į tai ir susiveda – mums svarbu ir kad tie incidentai būtų išspręsti labai staigiai, ir kad jų poveikio mastas būtų kuo mažesnis. Jei tuo rūpinamės iš anksto (pasiruošiame kažkokius rezervus, tiekimo alternatyvas, incidentų sprendimo metodus ir t.t.), tai galime visą reikalą supaprastinti ir pagerinti.

Pažiūrėkim tiesiog pavyzdžiais:

• Jei užsienio valstybė įsiveržia į Lietuvą – tai bene didžiausias įmanomas incidentas – karas. Akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenės tikslas tokiu atveju – kuo labiau pristabdyti priešo pajėgas, išlaikyti placdarmą NATO greito reagavimo pajėgoms išsilaipinti (t.y., minimizuoti incidento mastus) ir paskui bendromis pajėgomis kuo greičiau išvaryti priešus lauk (kuo greičiau incidentą išspręsti).
• Kokie nors neramumai ar riaušės – kiek mažesnio masto incidentas. Jo sprendimui turi būti kiek kitokios pajėgos – VRM daliniai, specialios paskirties padaliniai, esant reikalui – operatyviai uždaromi pasienio punktai (prisiminkim Rusijos turistus Ukrainoje), gal dar kažkokie kiti veiksmai. Tikslas – kuo mažiau aukų, kuo mažiau nuostolių ir vėlgi, kuo greičiau užgesę neramumai.
• Ekonominė blokada – pvz., jei kokia nors didžioji kaimynė užblokuotų dujas, incidentas būtų skausmingas, tačiau jį galima išspręsti, naudojant Būtingės terminalą mazutui importuoti, būsimą dujų terminalą ir t.t..
• Karo ir antivalstybinė propaganda – pvz., visokie putinistiniai fufeliai, kuriuos fantazuoja koks nors Kiseliovas ir skleidžia visokie Rusijos TV kanalai. Kadangi karo propaganda nėra žiniasklaida ir žodžio laisvė (prisiminkim LR Konstituciją), tai šitą irgi reikia staigiai užraukinėti.

Aš tiesiog nenoriu pernelyg gilintis į tuos galimus incidentų variantus ir pavyzdžius, nes labai jau jų daug (manau, kad jūs šimteriopai čia tų pavyzdžių galite pateikti patys), bet noriu atkreipti dėmesį į kelis praktinius dalykus:

1. Mes prisinagrinėjame daugybę incidentų variantų, bet neretai užmirštame, kad kalbant apie incidentus, esmė yra ne tame, ar incidentas bus, ar nebus, o tame, kiek gerai mes esame pasiruošę bet kokių įmanomų incidentų sprendimui.
2. Mes daug galime kalbėti apie incidentus, tačiau būtinai turime atsiminti esminį bet kokio incidentų valdymo tikslą (o tą dažniausiai užmirštam): incidento atveju turi būti daroma viskas, kad kiek įmanoma greičiau būtų atkurta normali situacija. Sprendimo greitis – tai lemiamas faktorius. Pirma sprendžiame incidentą, o paskui jau aiškinamės gilumines priežastis, kaltuosius ir t.t..
3. Mes labai dažnai imame painioti incidentus su problemomis. Kad incidentų nebūtų, problemos turi būti sprendžiamos, tačiau problemų esmė – kad jos nežinamos. Tai reiškia, kad visų problemų iš anksto neišspręsime. Tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau incidentų bus. Tai reiškia, kad turime būti pasiruošę incidentų sprendimui. Būtent incidentų.

Ponai ir ponios. Labai prašau jūsų vieno dalyko: kai kalbate apie incidentus (galimą karą, perversmą, neramumus, riaušes, ekonominę blokadą ar dar kažką tokio), būtinai skirkite problemas nuo incidentų. Kai incidentas įvyko – pats blogiausias elgesio variantas yra nespręsti incidento, o aiškintis kažkokias gilias jo priežastis. Nes tada užtrunkama belenkiek, o incidentas per tą laiką gali išaugti į katastrofą.

Kalbant vaizdžiai: jei nusikaltėlis bando nužudyti žmogų, pirma tą nusikaltėlį nušaukite, o jau paskui aiškinkitės priežastis, dėl kurių jisai tapo kažkokiu nusikaltėliu ir kodėl jis norėjo ką nors nužudyti. Nes jeigu aiškinsitės priežastis, nusikaltėlis ir žmogų nužudys, ir jus dar spės užpulti. Kai incidentas kilo, turi būti sprendžiamas būtent pats incidentas.

Problemų sprendimas turi vykti paraleliai, tačiau netrukdant incidentams: jei nuolat iš kažkur ėmė lįsti nusikaltėliai, kurie bando žudyti žmones, tai incidentų sprendėjai turi tuos nusikaltėlius spręsti paprastuoju būdu. O ieškoti skylės, iš kurios tie nusikaltėliai lenda turi visai kita, problemų sprendimo grupė. Suvelti šių procesų negalima, nes neveiks nei vienas, nei kitas.

Kalbant praktiškai: jei putinistų propagandiniai TV kanalai skleidžia Lietuvoje karo propagandą ir bando sukelti kažką negero, tai sprendžiant incidentą, nėra čia ko gilintis į tai, kodėl tie kanalai įsigalėjo Lietuvoje, kodėl kažkodėl nėra lietuviškos TV rusų kalba ir panašiai. Reikia spręsti incidentą, o jei jo staigiai išspręsti nesigauna – tai reiškia, kad incidentų sprendimo procesas yra tiesiog neįgalus.

Sprendžiant tokį incidentą, reikia tiesiog atjungti atitinkamų TV stočių transliaciją, o kur neatsijungia iš principo – pastatyti slopinimo stotis, o jei yra tuos kanalus Lietuvoje platinančių ir organizuojančių įmonių, kurios priešinasi ar netgi tiesiog pačios nesiima aktyvių veiksmų – tai jų vadovus staigiai suimti ir pasodinti ir tada atjungti. Jei nėra už ką pasodinti – tai pirma visvien pasodinti, o jau paskui sugalvoti už ką pasodinti ir tada atjungti. Jei nepakanka pasodinti vadovus, o kaip atjungti neaišku – galima pasodinti visus darbuotojus, o įrangą netyčia sugadinti kratos metu. Tikslas – maksimaliai greitai užbaigti incidentą ir atkurti normalią situaciją.

Vos visa karo propaganda nutraukiama, incidentas išspręstas. Viskas.

Vertinimo kriterijus incidentams yra labai paprastas – per kiek laiko jis išspręstas, skaičiuojant nuo realios incidento pradžios. Jei putinistinė propaganda atjungiama tą pačią dieną, kai tik pradėjo sklisti – viskas tvarkoje, jei nutraukiama per valandą – išvis puiku. Tačiau jei ta propaganda tęsiasi savaites ar netgi mėnesius, kaip kad dabar – galime drąsiai tarti, kad incidentai išvis nesprendžiami.

Incidentai Ukrainoje

Kaip gerą pavyzdį verta prisiminti Berkut veiksmus Ukrainoje: dėl jų Maidanas tiktai augo ir didėjo. Pradžioje buvo tik menkas incidentėlis (būrelis piketavusių studentų su gėlytėmis ir gitaromis), tačiau ilgainiui viskas pavirto į Viktoro Janukovyčiaus režimo žlugimą: pradžioje Berkut išdaužė studentus, paskui surengė masinį ko papuola daužymą Bankovskaja gatvėje, paskui vėl krūvą kartų bandė viską išvaikyti, paskui prasidėjo žmonių šaudymai ir grobimai, paskui bandymai traiškyti žmones šarvuočiais ir sprogdinti granatomis, galų gale – snaiperiai, o visai pabaigoje – režimo krachas.

Akivaizdu, kad Janukovyčiaus režimui vietoje incidento minimizavimo ir sprendimo gavosi kažkas visiškai priešingo. Pasigilinę, galime atrasti paprastą tiesą: ir pradinio incidento, ir vėlesnių įvykių priežastimi buvo ne protestuotojai, o pats Janukovyčiaus režimas. Objektyviai pažvelgus iš to režimo pusės, reiktų pasakyti, kad incidentų valdymas buvo netgi ne nulinis, o neigiamas – bandymai incidentus slopinti virsdavo incidentų auginimu.

Pusantro tūkstančio sužeistų, apie šimtą žuvusių, apie pusantro šimto dingusių be žinios – galima užtikrintai sakyti, kad išties tikrasis incidentas buvo ne Maidanas, o tiktai Janukovyčiaus režimo bandymas susidoroti su žmonėmis.

Sprendžiant incidentus, svarbu neužmiršti vieno paprasto dalyko: maksimaliai intensyvus incidento sprendimas nebūtinai reiškia maksimaliai greitą incidento sprendimą. Incidentas išsprendžiamas tiktai tada, kai sutvarkomas realus sutrikimas, kuris ne visada yra matomas tiesiogiai. Belenko darymas – tai nėra incidento sprendimas. Asilai iš Berkut ir tas pats Janušesku to akivaizdžiai nesuprato: realus sutrikimas buvo būtent režimo smurtas prieš žmones. Jį didindami, jie negalėjo išspręsti incidento, o tiktai jį gilino.

Vėlgi, jei atsimenate Maidano įvykius, tai gal pamenate, kaip į vieną kritiškai svarbų netoli Euromaidano vietos buvusį pastatą (Ukrainos namus) įsiveržė kažkoksai specialiųjų pajėgų būrys ir tą pastatą užėmė? Minia jį apsupo, specnazas ėmė priešintis, užsibarikadavo, ilgai ten sėdėjo ir jau atrodė, kad iškrapštyti jų iš ten nepavyks, o jei nepavyks – kritiniame taške atsiras Janušesku daliniai, jie paskui gaus dar pastiprinimų gaus ir placdarmą mitingo vaikymui, ir pozicijas snaiperiams, ir negana to, visiškai galės uždaryti galimybes žmonėms pakliūti į mitingą. Žodžiu, situacija buvo labai bloga.

Tačiau po kiek laiko tie tipai labai staiga ir visiškai besąlygiškai išsinešdino. Žinote, kodėl? Tiesiog pas žmones atsirado vadų, kurie žinojo, kaip sprendžiami incidentai. Jie tiems Janušesku smogikams tiesiog pasakė: turit tiek ir tiek minučių, o paskui sudeginame jus su visu pastatu. Kad abejonių neliktų, ėmė tenai nešti kanistrus su benzinu. Ir incidentas staiga išsisprendė. O jei būtų neišsisprendęs nuo pasakymo, būtų išspręstas visvien. Tuo pačiu pasakytu būdu.

Tame etape jau visiems buvo aišku, kad Janušesku nesirinks priemonių ir visvien rengs žudynes – taigi, demonstrantams visvien jau nebuvo ką prarasti (tą parodė vėlesni įvykiai). Taigi, kardinalus sprendimas čia buvo teisingas.

Taip, tai yra incidentų sprendimas – maksimaliai greitai, maksimaliai efektyviai ir nesigilinant į visokias ten dvasines skaudasopes, bet taip, kad nekiltų dar neigiamesnių konsekvencijų. Reikia suprasti, kodėl ir kaip tie incidentai kyla. O vat kai pabandome gilintis – timptelime už virvutės ir labai nesunkiai pereiname į visai kitą bėdų rūšį.

Problemos turi būti sprendžiamos atskirai

Vat apie problemų valdymą pasakysiu atskirai ir daug mažiau. Žinote, tai viena iš nedaugelio procesų sričių, kur nesigauna turėti patikimų rodiklių – juk užsiimame dalykais, kurie yra nežinomi, t.y., tokie, kurių negalime kažkaip objektyviai vertinti.

Akivaizdu yra viena: jei problemų mažai, tai ir incidentų mažai. O jei problemos nesprendžiamos, tai ir incidentų pilna. Taigi, spręsdami problemas, visada žiūrėkime į incidentus – priešingai, nei spręsdami incidentus, kur į problemas žiūrėti negalima. Pagalvokite apie paprastą dalyką: jei kilo incidentas, vadinasi, kažkur yra ir jo priežastis, t.y., problema. Kita vertus, neužmirškime, kad kartais problemas galima (ir būtina) spręsti anksčiau, nei kils incidentas.

Problemos būna sudėtingos. Pvz., jei užduosime klausimą, kodėl pas mus atsiranda visokie kaikariai, tai vat ir turėsime tokį atvejį, kur matosi problema: sėdi verslininkas, kuris gauna 45 milijonus valdiško finansavimo, sumoka juokingus mokesčių kiekius, suka biznius kažkur Rusijoje ir paskui dergia Lietuvą ir negana to dar aiškina, kad išvis reikia kariuomenės atsisakyti, o tepasilikti kažkokius dalinius neramumams malšinti, t.y., matyt kažkokį Berkuto analogą. Vat taip ir gauname incidentą, pasireiškiantį žiniasklaidoje.

Jei užduosim klausimą, kodėl taip atsitinka – tai pirmas rekalas matyt bus tai, kad nekurie veikėjai įsivaizduoja, kad jų verslo nuostolius turi dengti valstybė, t.y., jie įsivaizduoja, kad jie patys turi remti Rusiją, kad galėtų ten sukti biznį, o kad galėtų sukti ten biznį, juos turi remti Lietuva ir ES. Galime suprasti, kad šitai bent iš dalies atsiranda dėl to, kad Lietuva savo ir ES lėšomis tokiems veikėjams sumoka 45 milijonus. Pripratę prie tokių malonumų, jie tikisi, kad Lietuva turi jų nuostolius kompensuoti ir lįsti agresoriaus subinėn. Galime numanyti, kad jei kokie nors kaikariai turėtų pasirinkimą – ar lįsti toliau Rusijos subinėn, ar gauti baudžiaką už antivalstybinę veiklą, 45 milijonų pasisavinimą ir dar ką nors, tai tokie kaikariai matyt elgtųsi kiek kitaip.

Taigi, galime numanyti, kad skirstant valdiškas lėšas, visgi neatsižvelgiama į galimas grėsmes valstybei, nėra užtikrinami mechanizmai, kurie leistų prispausti nekatriems veikėjams kiaušus ir išvis negalvojama apie nieką. Vat čia yra problema. Ir kai ji yra, tai ir kyla incidentai.

Bendrai imant, problemomis pas mus turėtų užsiimdinėti saugumiečiai. Ar jie užsiiminėja problemomis? Man rodos, kad jie surenka kažką iš žiniasklaidos ir paskelbia savo ataskaitose. Arba kokią nors paauglę paverčia į čečėnų teroristę ir paskui tampo po visokius teismus. Taigi, turime dar vieną problemą.

Taip, problemų sprendimas yra sudėtingas. Ir kartais paaiškėja, kad už vienos problemos slepiasi kita problema. O kartais būna taip, kad netgi neaišku, kur tos problemos išvis ieškoti. O dar kartais būna taip, kad netgi neaišku, kur ir ko ieškoti. Tam reikia atskiro proceso, bet jei jis yra, incidentų būna daug mažiau, jie būna daug mažesni ir sprendžiami žymiai greičiau.

Vienas dalykas, kurį būtinai reikia įsisąmoninti visokiems politikieriams ir šiaip egzperdams: kad ir kokias problemas jūs spręstumėte, nekiškite savo problemų prie incidentų. Nes jei jūs incidentus suplakate su problemomis, tai trukdote spręsti incidentus. O jei trukdote spręsti incidentus, tai reiškia, kad jūs patys tampate incidentu – veiklos trikdžiu. Tai reiškia, kad jūs turite būti išspręsti maksimaliai greitu ir efektyviu būdu.

Problemų valdymas į incidentų valdymą gali būti įtraukiamas tik vienu būdu: atradus, kad incidentai labai rimti, galima paraleliai imtis ir maksimaliai greito atitinkamų problemų sprendimo. Taip galima incidentus greičiau nuslopinti, o ir problemų ekspertai gali padėti spręsti incidentus – bet tik su sąlyga, kad incidentų sprendimas nebus suplaktas su problemų reikalais.

Kaip matote, viskas čia jau yra gan su niuansais.

O dabar – apie katastrofas ir tęstinumą

Taigi, o dabar jau pakalbėkime apie realias katastrofas. Įsivaizduokime, kad kyla karas. Ar tai katastrofa? Iš principo, nebūtinai. Jei taip sistemiškai pažiūrėsime – tai karas yra didelio masto incidentas. O katastrofa – tai jau situacija, kai kyla klausimas apie mūsų veiklos (t.y., visos organizacijos, valstybės) tęstinumą.

Karas gali tęstis gana ilgai – dienas, savaites ir mėnesius, o kartais – ir dar ilgiau. Štai pavyzdžiui, Gruzija jau porą dešimtmečių gyvena karo sąlygomis – Rusija nuo jos atplėšė Abchaziją ir Pietų Osetiją. Ir kad ir kaip tai baisiai atrodytų, visos Gruzijos mastais tai nėra katastrofa. Valstybės tęstinumas išlaikytas, valdžia veikia, žmonės gyvena, kariuomenė laikosi ir taip toliau. Izraelis nuolatinio karo sąlygomis gyvena dar seniau – daugiau kaip pusę šimtmečio. Ir visvien išgyvena. Taigi, incidentas, žinote. Deja, būna ir tokių, sunkiai išsprendžiamų ir ilgai besitęsiančių.

Reali katastrofa kyla tada, kai organizacijos veikla pažeidžiama tiek, kad tenka kažką daryti bent jau tam, kad organizacija kad ir kažkokiu sumažintu, apribotu pavidalu, bet bent jau išliktų. Valstybė – tai irgi organizacija, tiesiog didelė. Vat čia ir įvardinkime: kai bus klausimas, ką daryti, kad Lietuva bent jau kokiu nors sumažintu pavidalu išliktų – štai tada ir bus katastrofa.

Iš vadybinės praktikos pasakysiu taip: 80% organizacijų, kurios katastrofai ruošiasi taip, lyg ta katastrofa būtų visiškai neišvengiama, sugeba atsilaikyti ir išlikti. Tuo tarpu 80% organizacijų, kurios katastrofoms ruošiasi silpniau ar išvis nesiruošia, ištikus katastrofai, sužlunga taip, kad niekada jau neatsistato.

Tipinis verslo modelis, kurį verta panagrinėti – IT paslaugos: jei įmonė turi serverius, kuriuose saugo visą savo informaciją (pvz., buhalteriją ir CRM) ir per tuos serverius dirba, ją gali ištikti katastrofa – serverių gedimas. Organizacijos, kurios turi visiškai savalaikes atsargines duomenų kopijas ir atsarginius duomenų centrus, sugeba atlaikyti serverių gedimą. Organizacijos, kurios tuo nesirūpina ar taupo pinigus – subankrutuoja, praėjus kuriam laikui po didelio masto duomenų praradimo, netgi jei kuriam laikui ir pavyksta atstatyti veiklą.

Čia aš jums pasakysiu vieną dalyką, kaip nemokamą reklamą: naudokitės tokių įmonių, kaip BDC, Hostex ir pan. paslaugomis – jie žino, kaip pasiruošti tokiems katastrofiniams atvejams ir ITIL jiems nėra tuščias žodis (kokius fokusus rodo BDC – mačiau, tai yra puiku). Už tai verta sumokėti kelis kartus didesnius pinigus, nei už įprastines paslaugas. Ir jeigu jūs manęs nepaklausysit, tai ateis laikas, kai verksit ir inkšit, supratę, kad reikėjo išleisti daugiau pinigų.

Buitinis katastrofos pavyzdys galėtų būti paprastesnis: įsivaizduokite, kad turite namus. Jie sudegė. Ką darysite? Pabandykite sau labai rimtai atsakyti, tik be visokių išvedžiojimų apie tai, kad nesudegs ar dar ten kokių nors bla-bla-bla.

Aš jums paprastai pasakysiu: jei sudegs namai, joksai draudimas čia jūsų neišgelbės. Žmonės, kurie neturi daug daug visokių artimų giminių (tėvų, vaikų, brolių ir seserų) bei didelių finansinių atsargų, kurios leistų pasiimti metų-dviejų trukmės atostogas, po didelio gaisro dažnai pakliūna į tokią blogėjančią situaciją, kuri maždaug po metų-dviejų baigiasi gatvėje. Taip – sudegė namai, tapai bomžu. Norite išvengti tokios situacijos – turėkite kokį nors variantą būstui, kur galėtumėte gyventi. Ir dar pinigų tiek, kad gyventi taip galėtumėte kelis metus.

Kai imame nagrinėti tokius dalykus, kaip katastrofos, vėl kyla noras suplakti viską su incidentais ir problemomis. Pažiūrėkime paprastai: spręsdami problemas, sumažiname ir incidentų, ir katastrofų riziką. Spręsdami katastrofų klausimus, tikrai sumažinsime ir problemų kiekius, o atitinkamai – ir incidentų tikimybes. Tačiau tai – skirtingi dalykai. Katastrofa – tai situacija, kur daugiau jau nėra ką daryti. Gyvenimas žlugo ir reikia viską kurti iš naujo.

Kai klausimas apie tęstinumo užtikrinimą, mes nenagrinėjame to, kaip sumažinti gaisro tikimybę ar kaip greičiau užgesinti gaisrą – mes nagrinėjame būtent tą variantą, kai gaisras kils ir mūsų namai sudegs. Ar pagaunate esmę?

Lietuvos tęstinumas 1940-1990

Kažkada, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, kilo būtent toksai – tęstinumo klausimas. Valstybė nutrūko. Vat šitai ir gavosi katastrofa. Įsivaizduokime, ką gi daryti visai valstybei, jei ji ėmė ir buvo sunaikinta?

Čia pirmiausiai apsibrėžkime kelis kriterijus tęstinumo valdymui:

• Jei jau įvyko katastrofa, tai supraskime, kad apie pilną sistemos atstatymą negali būti nei kalbos – ji sugriuvo netgi turint pilnus resursus, o po katastrofos mes turime tiktai dalį. Todėl išsyk kalbėkime apie tai, kad reikia apsibrėžti minimalų, saikingą rinkinį veiklų, kurios turi būti išsaugotos būtinai, o visas kitas veiklas – tiesiog atmeskime ir jų net nenagrinėkime.
• Katastrofa reiškia, kad užsilenkė mūsų sistema – t.y., organizacija. Savo ruožtu, tai reiškia, kad viskas, kas yra sistemos įprasta dalis, neišliko. O tai reiškia, kad išliko tik tai, kas nebuvo įprasta sistemos dalis. Taip, mes turime kalbėti apie paralelinę struktūrą, kuri bent kažkiek dubliuotų valstybę.
• Ta paralelinė struktūra turi būti atspari toms bėdoms, kurios sukėlė katastrofą, o kartu ir pakankamai pajėgi, kad pati galėtų imti atstatinėti mūsų turimą sistemą, t.y., valstybę.

Taip, ponai ir ponios, jūs teisingai supratote: kalba eina apie vyriausybę tremtyje.

Beje, gal jūs to ir nežinote, bet 1939 metais, augant karo grėsmei, keli Lietuvos ambasadoriai parašė memorandumą Antanui Smetonai, kuriuo numatė ir vyriausybę tremtyje, ir jos formavimo priemones, ir finansavimą okupacijos atveju, ir pasiuntinybių darbą. Tik dėl to, kad juntama dalis tų priemonių buvo įgyvendintos, Lietuvos ambasados sugebėjo veikti užsienyje ir po sovietinės okupacijos. Liko atstovybės JAV, Londone, prie Šventojo Sosto, Prancūzijoje. Kai kur Lietuvos pasiuntinybių veikla buvo įvairiai apribota (pvz., JAV esutiko skirti naujų diplomatų), kai kur – prarastos patalpos (kaip Prancūzijoje), bet veikla išliko ir vienaip ar kitaip buvo pripažįstama.

Taip, jūs teisingai supratote: svarbiausių Vakarų valstybių požiūriu Lietuva niekur nebuvo dingusi ir veikė kaip veikusi. Nes buvo bent jau kažkiek pasiruošusi katastrofai. Taigi, kai katastrofa įvyko, suveikė tęstinumo planas.

Okupacijos metu Lietuvai šios ambasados davė neįtikėtiną naudą – dešimtis metų mes gaudavome informaciją iš užsienio, dešimtis metų pasaulyje buvo keliamas klausimas apie Molotovo-Ribentropo paktą, o atsikuriant Lietuvai, mes gavome daugybę diplomatinės pagalbos ir galimybių greitai sustiprėti.

Beje, čia verta pagalvoti ir dar apie vieną dalyką: valstybės tęstinumo priemonės ne tik išlaiko kai kurias valstybės struktūras ir leidžia valstybei greičiau atsikurti. Tos tęstinumo priemonės dar ir labai atgraso galimą agresorių nuo veiksmų – juk netgi po visiškos aneksijos jam pasiliks labai didelė bėda, kurios jis niekaip negalės išspręsti.

Kai kurie specifiniai tęstinumo organizavimo klausimai

Čia pasižiūrėkime į paprastus klausimus visai paprastai. Taip, tie klausimai išties sudėtingi, o ir sunku juos užkabinti visus, bet pagalvokime, nes išlenda visokių visokių niuansų.

• Kaip turėtų būti formuojama vyriausybė tremtyje, kokiose šalyse ji turėtų bazuotis, ar yra užtikrinimo priemonės tam? Kaip užtikrinamos skirtingų valdžios veiklų tęstinumas, bent jau formaliai? Kokios tam yra procedūros, kokie žmonės tam skiriami, kaip užtikrinama, kad tai suveiks?
  • Kritinis momentas: visos priemonės turi būti tokios, kad okupantas iš principo negalėtų užblokuoti tokios vyriausybės jokiomis priemonėmis. Dėl gerai apgalvotų aneksijos priemonių (pseudovyriausybės sukūrimo) SSRS sugebėjo užblokuoti Lietuvos vyriausybės sudarymą tremtyje: ši galėjo atsirasti tik prezidento teikimu, o Antanas Smetona buvo gudriai pakeistas į Antaną Merkį, o pastarasis – į Justą Paleckį. Tokių blokavimo galimybių neturi likti – procedūros turi būti nesustabdomos netgi tuo atveju, jei visa Lietuvos valdžia tyčia to norėtų.
  • Kiek mažiau kritinis, tačiau irgi esminis momentas: kaip užtikrinti vyriausybės tremtyje darbą ir tęstinumą, jei okupacija tęsis dešimtis metų?
  • O kas bus, jei staiga apsigalvos ta šalis, kurioje yra vyriausybė tremtyje? Arba ką daryti, jei tą vyriausybę kažkas sunaikins teroristiniais metodais? Kaip užtikrinti naujos vyriausybės sukūrimą, jei viena bus eliminuota?
• Kaip būtų užtikrinamas ilgalaikis vyriausybės tremtyje ir ambasadų finansavimas? Taip, gerais norais toli nenuvažiuosi, o čia pakankamai nemažos lėšos turėtų būti numatytos.
  • JAV buvusi Lietuvos atstovybė turėjo labai didelių bėdų, kai baigėsi pinigai. Visa laimė, kad Latvija buvo pasiruošusi didesnes lėšų atsargas ir sutiko paskolinti – jei ne mūsų kaimynai, tęstinumo JAV nebūtų buvę.
  • Kaip būtų užtikrinamas atstovybių veikimas ir finansavimas tose šalyse, kurios perduotų turtą okupantui, tačiau laikytųsi pasyvios dalinio nepripažinimo politikos, kaip kad Prancūzija? Tam išties reikia organizacijos, kuri turėtų atskirus finansų rezervus, teisiškai nepriklausančius Lietuvos valstybei, t.y., nepasiekiamus okupantui.
  • Kaip būtų užtikrinamas finansavimas ten, kur išvis neliktų diplomatinį statusą turinčių atstovybių, tačiau būtina būtų išlaikyti bent jau kažkokią veiklą, sąsajas su kitų šalių valdžia, ryšių priemones, etc.?
• Kiek ir kokiose šalyse esančios ambasados dalyvaus Lietuvos tęstinumo užtikrinime? Akivaizdu, kad vienos ar dviejų valstybių – per mažai, nes veikla gaunasi labai jau nesisteminga. Tęstinumas turi būti pakankamai platus, kad priešas turėtų kuo keblesnes problemas, o Lietuva – kuo geresnes galimybes veikti. Dėl kelių šalių abejoti čia gal ir neverta, bet pagalvoti lieka daug apie ką:
  • JAV – čia be abejonės yra taškas, kuris svarbus ir nekeliantis abejonių, ko gero kaip tik ta vieta, aplink kurią viskas turėtų suktis. Lietuvių ten daug, palaikymo daug – svarbu, kad būtų ir tęstinumą, ir koordinavimą užtikrinantys procesai.
  • Didžioji Britanija – aišku, kad irgi svarbi, nors ten ir reikia užtikrinti alternatyvų finansavimą – anie mūsų aukso atsargas berods sugebėję buvo praganyt. Tai Lietuvai kritiškai svarbi šalis.
  • Prancūzija – irgi neabejotinai svarbi, bet ten reiktų būtinai pasirūpinti nepriklausomu finansavimu, nes tie praganė išvis viską. Bet nepaisant to, išlaikė mūsų diplomatams diplomatų statusą – tai buvo velniškai daug.
  • Italija ir Vatikanas – pirmoji praganė Lietuvos ambasadą Rusijai, o antrasis buvo pačiu aktyviausiu ir nuosekliausiu Lietuvos Nepriklausomybės rėmėju nuo pat okupacijos pradžios – anksčiau už bet ką kitą.
  • Kaip su Šveicarija? Jinai Lietuvos atstovybę uždarė 1946, t.y., visgi juntamą laiką uždelsė pripažinti SSRS veiksmus. O ten gi kaip tik pats tas pasaulio diplomatinis centras, kur bent jau neformalią veiklą išlaikyti būtina, tiesa?
  • Kaip su Pietų Afrikos respublika, kur kaip tik nuostabaus įdomumo taškas, kuriame kažkodėl atstovybės išvis neturime?
  • Kaip su Lotynų Amerikos šalimis – berods Venesueloje Lietuvos diplomatai atidarė naują atstovybę netgi prieš Kovo 11, t.y., sugebėjo išplėsti veiklą nepaisant okupacijos? Čia labai geras laukas veiklai, ypač prisimenant kai kuriuos to žemyno niuansus.
  • Kaip su tokiu žaidimu, kad okupantas paprastai gauna vis naujus priešus, o tai reiškia, kad naujas ambasadas galima atidaryti netgi po okupacijos, tegul ir ribotam laikui? Vargu ar verta abejoti, kad Pietų Vietnamas mielai būtų sutikęs atidaryti Lietuvos atstovybę kokiais 1964. Svarbu suprasti, kad laikui einant, atstovybės skirtingose šalyse užsidarinės, todėl turi būti ir aktyvus naujų atstovybių atidarinėjimo procesas.
• Kokios veiklos turi būti realiai užtikrinamos ir aktyvios – ar tik diplomatinė, ar ir kažkurios kitos? Kaip su informacine veikla? Kaip su karine veikla? Kaip su teisėsauga? Šie klausimai išties yra labai labai įdomūs, pvz.:
  • Išlaikius prokuratūros tęstinumą, okupacijos atveju visus kolaborantus galima įtraukti į tarptautinius paieškomų nusikaltėlių sąrašus?
  • Išlaikius netgi labai minimalų kariuomenės tęstinumą, matyt lieka galimybės reikalauti bet kuriems kombatantams (partizanams) karo belaisvių statuso?
  • Išlaikius valstybės informacinių tarnybų ir veiklų tęstinumą, lieka galimybės sistemingai skleisti pasauliui su Lietuva susijusią informaciją, išlaikyti radijo dažnius, .lt domenų registraciją ir pan.?
  • O kaip su pačiu pačiu įdomiausiu reikalu – žvalgyba? Jūs įsivaizduojate, kokie puikūs gali atsirasti išlošimai (ir finansiniai – taip pat) dėl įdomaus diplomatinio statuso bei specifinių bendradarbiavimo galimybių?
• Kaip būtų užtikrinamas veikimas tokiais atvejais, kai kita šalis laikosi neplėtimo nuostatų, kaip JAV, kuri naujų diplomatų nepripažindavo, tačiau laikė pripažįstamais senus? Šitas JAV pavyzdys labai įdomus: norint užtikrinti tęstinumą, ambasadose turi būti labai jauno amžiaus diplomatų, kurie po okupacijos sugebėtų išgyventi daugiau, kaip 60 metų.
  • Verta pagalvoti apie tai, kad tęstinumą užtikrinančiose ambasadose visada būtų po keletą diplomatų, kuriems vos 20 metų (t.y., kokių nors studenčiokų). O dar geriau – būtent tokių jaunų diplomačių moterų, nes jos ilgiau gyvena.
• Kaip būtų užtikrinamas saugus ir nenutraukiamas skirtingų Lietuvos ambasadų, vyriausybės tremtyje ir kai kurių kitų organizacijų ryšys? Čia reikia turėti omeny, kad per keliasdešimt metų visokios šifravimo technologijos gali nepaprastai smarkiai pasikeisti (ir į blogą pusę – taip pat), o saugumą užtikrinti visvien reiks. Taip, aš kalbu apie procedūras ir priemones inkapsuliuojamiems rankinio šifravimo metodams.
• Galų gale, kaip su tokiu reikalu, kaip valstybės atstatymas: atsikūrus šaliai, visa vyriausybė tremtyje turi turėti aiškius kriterijus valstybės teisėtumo pripažinimui, ir turi būti užtikrintos priemonės, kurios pripažintų visos vyriausybės tremtyje veiklos teisėtumą ir tęstinumą. Taip, ponai, tas irgi turi būti apgalvota.

Kaip matote, čia visa ir nemenka krūvelė klausimų. Ir nesunku suprasti, kad tų klausimų išties žymiai žymiai daugiau. Apie juos reikia labai rimtai pagalvoti. Ir jeigu apie juos gerai pagalvosime, tai Lietuva gali tapti žymiai sprangesniu kąsniu bet kokiam agresoriui.

Ir dar apie Ukrainą

Dabar dar vienas dalykas pamąstymui – jei jau pradėjome nuo Ukrainos: labai daug kas analizuoja Vladimiro Putino veiksmus, tačiau Rusijos pareiškimus apie esą nelegitimią Ukrainos valdžią ir kokį tai esą teisėtą prezidentą atmeta kaip akivaizdžią propagandą.

Taip, propagandos tame yra, tačiau yra ir vienas niuansas: Rusija akivaizdžiai ir rėmė Viktorą Janukovyčių (dar žinomą, kaip Janušesku), ir kaip paaiškėjo – vis reikalavo, kad jis susidorotų su Maidanu, ir netgi tiekė jam snaiperius, kad tie žmones šaudytų. Kitaip tariant, aktyviai ir nesąmoningai dalyvavo incidentų sprendime. Kaip matėme, tie sprendimo metodai buvo tokie, dėl kurių viskas ir užsisuko, o Rusija prarado didžiausią savo agentą, o kartu – ir visą Ukrainą.

Neadekvatūs Rusijos veiksmai rodo, kad jie irgi nesigaudė situacijoje – negebėjo nei identifikuoti, kur yra incidentai, nei kur yra realios problemos. Tačiau nuvertus Janukovyčių jie ir vėl padarė klaidą: nesugebėjo įvertinti situacijos ir nutarė, kad Ukrainą ištiko visiškai nepataisomas kolapsas, t.y., visiška katastrofa, kuriai esant, galima daryti ką tiktai nori.

Reikia pasakyti, kad beprasidedančio kolapso požymių tenai buvo ir jie iki šiol matomi – kurį laiką gana neveiksnia buvo tapusi teisėsauga, o kariuomenė iki šiol dar negeba susimobilizuoti, jos vadovybė netgi dabar elgiasi panašiau į kažkokį bejėgį skudurą. Kita vertus, tai dar nėra katastrofa, o tiktai didelė didelė problema, dėl kurios kyla daug daug incidentų.

Vladimiro Putino surengta Krymo aneksija, o kartu ir Sergejaus Lavrovo retorika rodo, kad jie Ukrainą bent jau pradžioje išties vertino kaip realiai kolapsavusią šalį, t.y., tokią, kur organizacinė struktūra suirusi. Ir tai buvo didelė klaida. Viena iš daugelio Rusijos padarytų didelių klaidų. Dėl to jie jau dabar pradėjo kentėti – krentantys indeksai, į duobę skriejantis rublis, visiškai pasikeitusi Ukrainos visuomenės nuomonė, aiškiai besisukanti ES pozicija, vienareikšmiai JAV veiksmai – visa tai yra požymis, kad apie vadybą Rusijos režimas neišmano absoliučiai.

Taip, ponai ir ponios, paskutinių kelių mėnesių įvykiai Ukrainoje – tai tiesiog Rusijos ir jos nuversto statytinio negebėjimas atskirti, kur yra incidentai, kur yra problemos, o kur yra katastrofos. Galite pabandyti įsivaizduoti, kokia šitų klaidų kaina.

Ponai ir ponios, mokykimės iš svetimų klaidų. Mokykimės.