Lietuva gali turėti priešlėktuvinę gynybą. Jei panorėtų.

Prieš kažkiek laiko man kaip tai pasitaikė prasmukti į vieną tokią gamyklą įdomią. Žinot, yra tokių gamintojų Lietuvoje, apie kuriuos dauguma pas mus net neįtaria. Vat taip vat ir ši gamykla – daro radarus ir visokias oro valdymo sistemas. Ir beje, labai netgi nevaikiškas. Žodžiu, pasižiūrėjau, kaip atrodo visi virš Lietuvos ir aplink Lietuvą skraidantys lėkuvai – realiame laike, tiesiai iš radaro valdymo punkto. Gerai atrodo, daug skraido.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai - kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai – kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Dar ten visokių dalykų pasižiūrėjau ir prisiklausiau. Žodžiu, įdomu buvo, ale tik dabar kažkaip prisiruošiau parašyti. Ir supratau, kad ne taip paprasta – arba keliais sakiniais, arba labai jau daug bus, arba išvis kratinys. Vadinasi ta gamykla Litak-Tak ir yra viena iš tokių, kuriomis galėtume didžiuotis, tik vat kažkodėl pernelyg mažai tenka apie tai išgirst.

Tai gal keliais sakiniais paskirų faktų apie mūsišką realybę:

  • Lietuva realiai tekontroliuoja vos kokį dešimtadalį ar tai panašų kiekį savo oro erdvės. Žemo aukščio zona (~200m), kur karo atveju vyktų koviniai skrydžiai – beveik nevaldoma, Lietuvoje tėra keli radarai, kurių veikimo spindulys tokiuose aukščiuose labai menkas – kokie gal 20 kilometrų. Prisimenat, kaip prieš kažkiek metų Lietuvoje nukrito atseit nuo kurso nukrypęs Rusijos naikintuvas Su-27? Tai vat, praskrido toli, ir žemai – kaip tik per tas zonas, kurios nestebimos. Tikrino galimybes veikti.
  • Karinė įmonė, kuri gali įrenginėti raketų paleidimo sistemas ir pačias raketas, negali to padaryti, nes paprasčiausiai to neleidžia biurokratija. O neleidžia dėl to, kad neaišku, kodėl. Daug visokių atmazų, kad esą negalima įvežinėti ginkluotės. Kas įdomu – raketų paleidimo įrenginiu pagal biurokratus gali tapti paprastas bėgio ar kanalizacijos vamzdžio gabalas. Ir todėl gaunasi žymiai paprasčiau atidaryti dar vieną gamyklą kur nors Estijoje, nei kažką daryti Lietuvoje. Ai, ir beje, jei jūs kur nors nusipirkote naktinio matymo prietaisą už 100 litų kur nors žaislų parduotuvėje – tai gali būti, kad jūs esate didesnis nusikaltėlis, nei nusipirkęs tikrą pistoletą.
  • Lietuva yra karinių priešlėktuvinės gynybos sistemų eksportuotoja – mūsiškiai radarai stovi įvairiose šalyse (atleiskit, užmiršau jau, kokiose) ir netgi JAV yra naudojami. Tačiau kažkodėl Lietuva nesugeba nusipirkti tokių sistemų pati, nors jos nėra kažkokios labai jau klaikiai brangios.

O bendrai apie įmonę – ji dirba šiais laikais itin išaugusiame segmente – karinių sistemų modernizavimu užsiima. Šaltojo karo laikai kadaise baigėsi, ginkluotės liko begalės, tačiau ta ginkluotė ėmė senti. O visiškai naujos sistemos – klaikiai brangios. Taigi, čia ir atsirado segmentas, kur įvairios pasaulio įmonės atnaujinimus daro – vienos užsiima lėktuvais, kitos – tankais, trečios – laivais, ketvirtos – dar kažkuo. Pagrindiniai atnaujinimai – elektronika, kompiuterizacija, intelektualios sistemos – jų dėka net pusės šimtmečio senumo technika tampa visai tinkama šiuolaikiniam karui.

Litak Tak užsiima oro kontrolės sistemomis – radarai, skrydžių valdymas ir panašiai. Žodžiu, tie reikalai, kurių išties labai reikia Lietuvai.

Maždaug toksai vaizdas matomas kontrolės punkte - viename iš dviejų sunkvežimių, iš kurių sudaryta visa radarinė sistema. Vienas netoli Vilniaus esantis radaras didesniuose aukščiuose (~10-20km) gali matyti viską, kas dedasi visoje Lietuvoje, prakti6kai visą Latviją ir Baltarusiją, gabalą Lenkijos, Kaliningrado srities ir netgi Ukrainos bei Rusijos Pskovo srities. Mažesniuose aukščiuose stebėjimo spindulys krenta, bet keliasdešimt kilometrų atsumu matosi net ir labai žemai skrendantys taikiniai.

Toksai vaizdas matomas kontrolės punkte – viename iš dviejų sunkvežimių, iš kurių sudaryta visa radarinė sistema. Vienas netoli Vilniaus esantis radaras didesniuose aukščiuose (~10-20km) gali matyti viską, kas dedasi visoje Lietuvoje, praktiškai visą Latviją, Kaliningrado sritį ir Baltarusiją, gabalą Lenkijos ir netgi Ukrainos bei Rusijos Pskovo srities. Mažesniuose aukščiuose stebėjimo spindulys krenta, bet keliasdešimt kilometrų atsumu matosi net ir labai žemai skrendantys taikiniai.

Šitas segmentas labai įdomus – daug senos karinės įrangos turi nepaprastai dideles atnaujinimo galimybes. Pvz., radarų siųstuvų galia ir jautrumas dar prieš keliasdešimt metų būdavo pakankamai geri, bet vat valdymo sistemos, signalų filtravimo galimybės ir pan. – lyginant su šiais laikais buvo klaikiūs. Aišku, tie parametrai būdavo klaikūs tik pagal dabartinį NATO supratimą, nes koks ketvirtadalis pasaulio ir dabar tik tokias sistemas ir teturi. Įskaitant ir tą pačią Rusiją, kur tokios sistemos sudaro pagrindinę priešlėktuvinės gynybos sistemų dalį.

Ką padaro Litak-Tak: grubiai tariant, paima seną sistemą, iš jos kokius tris ketvirtadalius išmeta į šiukšlyną, sudeda naujos kartos elektroniką, o tada gaunasi sistema, kuri užima ne kokius 5, o gal tik 2-3 sunkvežimius, o gali belenkiek kartų daugiau, nei senoji. Seno tipo sistemas ar jų komponentus jiems tiekia Ukraina, o atnaujinimas padaromas Lietuvoje. Rezultate – oro kontrolės sistemos, kurios atitinka jau ir vakarietišką modernumo supratimą.

Štai kaip pavyzdys – tiesiog vienas radaras P-180U, dirbantis 140-180MHz diapazone, beje, dėl gana ilgų bangų turintis ir dar porą tokių pliusų, kaip gebėjimas matyti nematomus lėktuvus bei paties radaro nematomumas antiradarinėms raketoms (į raketas neišeina sudėti kryptingų antenų, kurios dirbtų daugiau kaip keliasdešimt cm diapazone – gabaritai neleidžia).

Taigi, pas seną radarą – 4 darbiniai dažniai, o pas atnaujintą – 200, o diapazonas išplėstas gal dvigubai (sename buvo 150-170MHz). Tai reiškia, kad jei kadaise antiradarinėmis priemonėmis gaudavosi užbuginti kokį nors dažnį, tai dabar jau būtų problemos, nes dažnių per daug. O ir persijungimas iš dažnio į dažnį kadaise būdavo elektromechaninis per tuos 4 fiksuotus dažnius, o dabar – su dažnių sintezatoriumi, taip kad automatiškai: atsirado trikdžiai – kitas dažnis, ir taip šokinėjama tokiu greičiu, kad tiesiog nėra galimybių užglušint.

Atsparumas trikdžiams padidintas kardinaliai, ir ne tik dėl dažnių kaitaliojimo – čia ir dinaminis diapazonas pas imtuvą prisideda, ir dar kompiuterinis apdirbimas, kuris išfiltruoja visokias signalines šiukšles, kuriomis senus radarus gaudavosi užkišti. Negana to, anksčiau tas radarinė sistema užimdavo 4 sunkvežimius, o dabar – 2. Iš tų dviejų – vienas yra visas valdymo centras. Na, ir šiaip pagerinimai – porą kartų didesnė skiriamoji geba ir trigubai trumpesnis paleidimo laikas. Ir dar veikimo spindulys išplėstas kokius pusantro karto.

Vienas iš gaminamų daiktų: receiveris (ar kaip jis ten vadinasi), kuris gauna informaciją iš radaro ir gali stovėti belenkur kitur, atvaizduodamas ar dar į kažkur perduodamas viską, ką reikia. Iš išvaizdos - kaip juoda mikrobanginė krosnelė, tik su ekranu durelių vietoje. Su tokiais ir kitokiais daiktais kirtingus radarus galima apjungti į kompleksus, išsidėsčiusius per visą Lietuvą.

Vienas iš gaminamų daiktų: receiveris (ar kaip jis ten vadinasi), kuris gauna informaciją iš radaro ir gali stovėti belenkur kitur, atvaizduodamas ar dar į kažkur perduodamas viską, ką reikia. Iš išvaizdos – kaip juoda mikrobanginė krosnelė, tik su ekranu durelių vietoje. Su tokiais ir kitokiais daiktais skirtingus radarus galima apjungti į kompleksus, išsidėsčiusius per visą Lietuvą.

Didesne dalimi panašūs patobulinimai daromi ir su kitomis sistemomis – išplečiami diapazonai, belenkiek kartų padidinamas darbinių dažnių skaičius, reakcijų greitis, automatikos visokios, valdymas ir taip toliau. Taigi, gaunasi nors ir ne fazinė anteninė gardelė, bet visai pilnavertė sistema, galinti viską matyti.

Beje, aš kažkaip negalvojau, kad apima toksai jausmas – kai ne šiaip kur kompe iš kažkokio interneto, o vat taip, gyvai matai lėktuvus, skraidančius už kelių šimtų kilometrų. Ir viską matai plote, kuris kelis kartus didesnis, nei visa Lietuva – matai ir kas Latvijoje dedasi, ir Lenkijoje, ir kažkur virš Baltijos jūros, ir virš Karaliaučiaus srities, ir virš Baltarusijos.

Taigi vat, šitokios modernizacijos. Litak-Tak daro tokius dalykus ne su viena kokia nors radarine sistema, o su visu komplektu skirtingų – pradedant ankstyvojo įspėjimo sistemomis ir baigiant trumpo nuotolio priešlėktuvine gynyba. Ir su raketomis dar.

Pora sunkvežimių - visa radarinė sistema, metrinis diapazonas. Mato ir nematomus lėktuvus, dėl ilgos bangos mato truputį už horizonto, dėl tos pat ilgos bangos šitokios sistemos nesigauna numušti antiradarinėmis raketomis. Išskleidžiama ir ima dirbti tokia sistema per kokias 10 minučių, ar gal net mažiau.

Pora sunkvežimių – visa radarinė sistema, metrinis diapazonas. Mato ir nematomus lėktuvus, dėl ilgos bangos mato truputį už horizonto, dėl tos pat ilgos bangos šitokios sistemos nesigauna numušti antiradarinėmis raketomis. Išskleidžiama ir ima dirbti tokia sistema per kokias 10 minučių, ar gal net mažiau.

Tik čia toksai klausimas lieka: kaip čia taip gaunasi, kad įmonė, kuri radarus gamina, gali kažkur į Estiją raketas įvežinėti, bet negali to daryti Lietuvoje? Ir kaip čia taip gaunasi, kad kažkokios biurokratinės nesąmonės visą reikalą uždraudžia vien dėl to, kad kažkaip ten uždraudžia ir viskas, dargi taip, kad kaip supratau, net ir kariuomenei problemos dėl to kyla? Ir kaip čia dar taip gaunasi, kad į užsienį tokias sistemas eksportuojam, nes užsieniams reikia, o vat pačiai Lietuvai nereikia, nes ir taip gerai?

Žodžiu, vat tokie reikalai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook140Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

25 thoughts on “Lietuva gali turėti priešlėktuvinę gynybą. Jei panorėtų.

  1. Liepinis

    O, tai čia, tipo, žiurkėnas karinę pramonę reklamuoja. Nu, geras, dar apie skrydžius į mėnulį padiskutuokime!
    Alio, RABINOVIČIAU, gal perkaitai?

    Reply
  2. skirmantas tumelis

    O dėl tos biurokratijos tai čia bendras Lietuvai dalykas.

    Tik kantrūs ir užsispyrę žmonės įveikia visas užkardas. O dar kiti tai išvis nebando net.

    Galgi eskaluoti tas biurokratines problemas iki politikų reikia.

    Reply
    1. As

      Jūsų bendrapartiečiai galėtų bandyti Seime tokias užkardas panaikinti. Kiek pastebėjau, gana dažnai jiems tai pavyksta padaryti. Todėl būtų gerai juos apie tai informuoti.

      Reply
      1. skirmantas tumelis

        Man kažkaip susidaręs įspūdis, jog Lietuvoje labai daug žmonių tiki reguliavimais. Kažkokiu būdu jiems atrodo, kad jeigu reguliavimas neveikia, tai reikia dar labiau reguliuoti.

        Tie žmonės, kurie kalba apie konkurenciją, savireguliacines sistemas ir panašiai dažniausiai bendrauja tarpusavyje. Į jų klubą patekti nesunku, bet reikia pasistengti, t.y. motyvų turėti.

        Tad turime du slenksčius: pro-reguliuotojų triukšmą ir progresyvių liberalų klubo ribą.

        Na, o gal tas dalykas, kad reguliavimą suvokti labai lengva, o savireguliacinėm sistemom reikia įtempti mąstalą.

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Neina paslėpti ar modifikuoti atspindinčių profilių, nes reikalingi gabaritai gaunasi pernelyg dideli.

      Jei banga pvz., 2cm, tai pakanka padaryti kokį nors 1/2 bangos ilgio profilio pakeitimą, kad atsispindėjusios bangos būtų nukreiptos kažkur kitur, o ne atgal į radarą. T.y., 1cm modifikavimai jau gali išspręsti susekimo problemas. Bet jei banga 2m, tai reikalingi konstrukcijos pokyčiai bus metriniai, o to padaryti jau taip paprastai nesigauna.

      Kažkas panašaus ir su dangomis, kurios sugeria radijo bangas -- norint sugerti, reikia, kad sluoksnis būtų kelis kartus didesnis už bangos ilgį. Su centimetrinėmis ar milimetrinėmis bangomis tai bus kokia nors 10-20cm danga, užpildyta kokiais nors piramidinės formos profiliais, padarytais iš medžiagų, turinčių prastą elektrinį laidumą, t.y., tiesiog sugeriančių. Bet metrinėms bangoms tai jau tie profiliai gali gautis namo didumo. Lėktuvo tokiais nepavyksta padengti.

      Reply
    2. skirmantas tumelis

      Todėl, kad ilgesnėms bangoms neveikia skraiduolio paviršiaus iškraipymai (žr. stealthinio lėktuvo išvaizdą) ir sunkiau padaryti sugeriančias medžiagas. Na, o triukšmo generavimą apriboja tas pats fizinis objekto ir jame esančios antenos dydis.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Veikia tie paviršiaus iškraipymai, tik svarbu, kad jie būtų pakankamai didelių gabaritų. Vienintelis nematomas lėktuvas, kurio gabaritai tokie, jog nuo metrinių bangų galėtų kažkiek slėptis -- tai B2 Spirit. Visi kiti -- per maži.

        Reply
        1. Sraigtelis

          O Stealth technologijos esmė ne tame, kad radijo bangų atspindys nukreipiamias ne atgal į radarą, o balažinkur?

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Kad atspindžiai būtų nukreipiami ne atgal, o į kitas puses -- tai tik vienas iš daugelio metodų. Beje, jis neveikia ir prie aukštų dažnių, jei naudojamos sistemos, kur siunčianti antena yra smarkiai nutolusi nuo priimančios, o kai kuriose sistemose tas irgi būna nauodjama.

            Praktikoje gi būna visas komplektas metodų -- ir tos formos, kurių dėka signalas nukreipiamas į kitą pusę, ir sugeriančios signalą dangos, ir neatspindinčios konstukcijos (plastmasės), ir tos konstrukcijos iš piramidinių elementų, kuriose signalas pasiklysta ir sugeriamas. Visko ten prikiša.

            Reply
  3. jautis

    Eilinį sykį kyla jau įkyrėti pradedantis klausimas, ar čia mūsų politinis elitas iš bukumo ir polinkio vogti taip, ar sąmoningai laukia savo grįžtančių šeimininkų ir nori jiems užtikrinti kuo sklandesnį sugrįžimą. Jau 15 metų negaliu pasirinkti galutinio atsakymo -- vos tik atsiranda lyg ir pakankamai faktų rinktis pirmąjį variantą, tuoj paaiškėja kažkas dėl antrojo varianto…

    Reply
    1. Siaubas

      Neieškokit čia plaukuotų rankų. Elementarus valdžiažmogių pragmatiškumas ir tiek.
      Gerą priešlėktuvinę apsauga Lietuvos teritorijai galima būti sukomplektuoti už porą dešimčių milijonų eurų.
      Tai čia yra praktiškai papigiai. Kokie nors vietos gudeliai ir numavičiai be problemų tokiam dalykui susimestų. Jiems būtų ramu, kad niekas negriaus vietos rinkos, o dar kaip bonusas – galėtų gauti pajamų, pardavinėdami priešlėktuvinį draudimą.
      Bet visos privačios iniciatyvos valdžiai yra tikrąja to žodžio prasme – vėžys. Nei vienas valdžiažmogis nenori, kad visuomenė pamatytų, jog absoliučiai viską, ką jie daro, verslas padarys pigiau ir geriau.
      Apskritai valdžiai katastrofos daug labiau apsimoka, nei prevencija.
      Tarkime leistų privačiai įsigyti tą priešlėktuvinę gynybą – nei atkatų, nei kokį giminių sandėliavimo departamentą įsteigsi ir gal dar žmonės į liberalumą įtikės. Kokiam biurokratui reikalinga tokia netvarka?
      Geriau tegu priešiška aviacija ištaško kokį kaimą, o ant kilusios isterijos bangos galima bus galima daugiau paskolų prisirinkti, mokesčius pakelti ir nusipirkti keliasdešimt milijonų kainuojančią priešlėktuvinės gynybos sistemą už kelis šimtus milijonų. O kur dar vieši pirkimai ir naujos biurokratinės pareigybės, sistemos diegimo sklandumo užtikrinimui…

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, yra šitas procesas -- kam pirkti pigiau, jei galima brangiau? O paskui galima skųstis, kad nėra pinigų ir reikia dar daugiau, kad pirkti dar brangiau.

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Yra ir bukumas. Formalistiškai žiūrint (o valdžia linkusi į formalizmus), žaisliniai naktinio matymo prietaisai pakliūna į reguliuojamų tarpą, nes yra naktinio matymo prietaisai. Ir jei gerai atsimenu tuos reguliavimus, tai už kokį nors tikrą kovinį nelegalų pistoletą jūs būsite nubaustas gerokai švelniau, nei už tokį vaikišką žaislą, kurį galit nusipirkti už kokį šimtą litų eilinėje žaislų parduotuvėje.

      Reply
      1. Saulius

        Apribojus orinukų iki tam tikro stiprumo įsigyjimą be leidimo, juokavimas pasklido:
        -„O ragatkėm reikia leidimo“? 😀

        Koks antžeminių priešlėktuvinių sistemų (ne vien radarų, bet ir pačių numušančių raketų) veikimo aukštis?
        BUKai berods iki 11km veikia, o jei aukščiau skrenda, tai belieka tik kelti oro pajėgas numušimui?

        Reply
        1. Tai Paulius

          Iš BUK raketos skrenda stipriai aukščiau, pagal The Telegraph iki 24km.

          Aš tai nesuprantu, kalbat apie priešlėktuvinę gynybą, kuri tegali ką.. geriausiu atveju įspėti, kad atlekia 30 rusų naikintuvų? Ir kas tada? Čia gaunasi panašiai, kaip kaukianti signalizacija mašinoje, bet kol nusileidi iš penkto aukšto, niūchas su tavo mage jau būna seniai dėjęs į kojas.

          Reply
      2. Siaubas

        Į bukumą taip lengvai nenurašyčiau. Visos pasaulio valdžios niekada nemėgo šaunamosios galios privačiose rankose. Ginkluota visuomenė atima iš politikų smurto monopolį ir priedo dar kelia papildomų rizikų – gerai apsiginklavę žmonės yra pajėgūs nuversti valdžią. Valdžiažmogiams to reikia tiek pat, kiek skylės galvoje.
        Griežtesnis ginklų reguliavimas (t.y. reikalavimai registruoti orinukus, dujinius pistoletus, galima kovinio ginklo konfiskacija už viršytą greitį, visiškas valstybinis prekybos koviniais ginklais monopolis ir dirbtinai sukeltos jų kainos, žaislų traktavimas už pavojingus ginklus, teisės aktai, pagal kuriuos ginklu laikytinas ir gerai užsmailintas pieštukas) Lietuvoje prasidėjo ties ~2009 m. Tai buvo pats krizės pikas, kada dar išvis nebuvo aišku, ar mūsų ekonomika pajėgs išplaukti. Visos tie apribojimai nė trupučio nemažėja, dėl ko turiu pagrindo manyti, kad valdžia žino, jog kvepia jau nebe krizėmis ar recesijomis, o ekonominiais kolapsais. Per tokias kataklizmas valdžiažmogiai pradeda siūbuoti degalinėse ir tam dabar yra intensyviai ruošiamasi.
        Visų pirmą apskaitant šaunamuosius ginklus (įskaitant ir mažai pavojingus pneumatinius, dujinius ir šratinius), kad esant laikui, galima būtų juo operatyviai susirinkti. Toliau kriminalizuojant bet kokį žmonių kišenių turinį, kad galima būtų lengviau suvaržyti jų laisvę ir galiausiai – teisinį reguliavimą taikant padoriems žmonėms, kurie atskiria neteisybę ir esant reikalui eitų ginti laisvių, nes tie, kas laiko nelegalius ginklus, tikrai neis kovoti ten už kažką ir labiausiai tikėtina – pirmieji persimestų į valstybinius stribus.
        Dar toks pastebėjimas dėl ateinančios katastrofos – niekas nebeina į valdžią. Prieš kokį dešimtmetį būdavo pilna plačiaakių perspektyvių jaunikaičių, kurie veržte veržėsi į politiką. Labai dažnai tai būdavo valdžiažmogių ir oligarchų atžalos. Dabar kažkur jie pradingo. Netgi kai rinkimuose į EP pasirodė G. Landsbergis, jo senelis kažkiek kritiškai atsiliepė apie tokį karjeros posūkį. Kadrų stoka mano galva irgi rodo valdančios elitos lynų kapojimą, žinant, kad netrukus bus pizdec ir nenorint kišti savo atžalų į tą mėsmalę.
        Čia tiesiog mano sąmokslo teorija, kuri galbūt klaidinga, bet yra ją grindžiančių istorinių tendencijų: nuo pat 19 a. galima stebėti dėsningumą, kuomet politikai pradeda iš populiacijos atiminėti ginklus ir siųsti vaikus į užsienį, neilgai trukus įvyksta nemenki perversmai, o prasidėjus diktatūrai, vienas pirmųjų tokios valdžios žingsnių – galutinai iš visuomenės surinkti ginklus ir kontroliuoti jų judėjimą žiauriausiais metodais.

        Reply
  4. Saulius

    O aš galvojau, kad Polocko gatvėje baltarusai arba ukrainiečiai kelionių agentūrą atidarė tokiu keistu pavadinimu.

    Reply
  5. Linas

    O kokia to litak apyvarta? ar labai jau jie gerai ten uždirba?
    Kokie pagrindiniai radarų gamintojai pasaulyje? Amerikoje tokių daugiausia turbūt? karinė technika ten išvysta gi daugiausiai

    Reply
  6. Egidijus Papečkys

    Džiaugiuosi kiekvienos Lietuvos įmonės sėkme, ypač dirbančios karo pramonės srityje. Bet šį kartą ne viskas taip paprasta. Nežinau, kokios konkrečios biurokratinės kliūtys buvo, yra ar nėra įvežti ir išvežti raketoms -- jeigu tai tiesa, reikia skubiai keisti. Bet kartais tiesa būna su potiesėmis, todėl pasakojimais tikiu bet ne visada pasitikiu 🙂 O didžiausia problema tame, kad skaitant etiketes prie gamintojo produktų įvertinti tikrą padėtį sunku -- čia tik pasikalbėjimų ir pasiskaitymų internete neužtenka.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *