Rokiškis Rabinovičius

Aš aišku suprantu, kad kartais norisi padrožti valdžią ir visaip kaip iš jos išsityčioti. Nors mane jau užveikė tyčiojimasis iš valdžios, nes tai beviltiška. Ir visokių įstaigų darbas yra beviltiškas. Visur griobana tragedija aplinkui ir tiesiog atleidus visus valdininkus iš darbo, tvarkos ir laimės valstybėje padaugėtų netgi nepaisant to, kad atsirastų chaosas. Nes ta stagnacija yra katastrofiška ir nepataisoma tiek, kad netgi kur nors Siera Leonėje, kur siaučia Ebola, žmonės laimės kartais gauna galgi daugiau. Nors tenai irgi pilna durnių, nes durnių pilna visur.

Čia tam, kad neatsipalaiduotumėt, ponai ir ponios, aš jums pirmiausiai sakau apie blogį. Nes naujienos atrodo geros ir teisingos – pagaliau toje absurdo byloje dėl menamo menamai slaptos pažymos paviešinimo atsirado aiškumas, apie kurį sakiau jau seniai – nieko išties nebuvo paviešinta, nes viskas ir taip buvo žinoma visiems, o negana to, dar ir neaišku, ar išvis koksai paviešinimas buvo, nes jokių požymių iš tikro nėra, nes visą tokį paviešinimą koks nors moksleivis sukurti nei kiek ne blogiau, nei bet kas kitas.

Nes viskas akivaizdu taip, kad nėra apie ką kalbėti. Tokios paslaptys, kurios žinomos visiems – tai ne paslaptys. Ir kalbėjimas apie jas – tai ne jokios ne paslaptys ar kokių nors paslapčių paviešinimai. Ir bet kas belenką gali kalbėti, o jei kažkas bando tai įslaptinti – šitai yra absurdas. Ir tą absurdą reikėjo pamatyti visiems, ir jis buvo pademonstruotas taip kaip reikia, kad visiems viskas pasidarytų aišku.

Žinoma, aš suprantu ir visiškai gerai žinau, kad atsiras visokių aiškintojų, kad koksai prokuroras padarė ne viską, nes esą jis ten ką nors tyčia darė taip, kad bylą prakištų ir visus įrodymus padarė taip, kad jie nieko neįrodytų, o tik viską nuneigtų. Nes prokurorai, suprantate, dirba valdžiai ir viską slepia ir tyčia daro taip, kad teismai įrodymus gautų taip, kad nieko nenuspręstų. Ir teismai aišku irgi visi tokie. Ir taip toliau. Sąmokslas visur, įrodymai bado akis.

Aš suprantu, kad tokiems prisigalvojantiems glušpetriams nors kuolą ant galvos tašyk. Byloje viskas aišku kaip ant delno ir nėra jokių požymių, bet yra matriciniai apglušėliai, kurie prisiuosto chemtreilų ir prisirūko binto, o paskui garina actą, galvodami, kad kas nors gali kažką ten įtakoti ir suprantate, tai kas visiems yra žinoma – tai juk yra slapta.

Taip, prokuroras padarė viską, kad iš to briedo, kurį prisigalvojo neaišku kas, pasimatytų kaip yra išties. Kad visa ta medžiaga apie menamus paslapčių atskleidimus sužibėtų kaip šlapimo lašelis ant krūmo saulėtekyje. Nes viskas būtent taip ir yra – visa tai šyvos kumelės briedas, o ne kokios nors paslaptys ir jų atskleidinėjimai. Taigi, tą ir pamatėme iš teismo sprendimo.

Taip, teisme tas pasimatė kuo aiškiausiai – nėra jokios paslapties ir net nėra kokių nors aiškių kokio nors išviešinimo požymių, nes to nėra. Ir kai atsiranda aiškiai pateikiami faktai, pasimato, kad tie faktai tėra šlamštas, nes tik tokie faktai ir yra. Ir atitinkamas ir teismo sprendimas: Daiva Ulbinaitė nepadarė jokio nusikaltimo, nes jokio realaus fakto ir kokių nors atskleidimų realybėje tiesiog nėra ir viskas, nes realybė yra paprasta ir aiški visiems, kas turi smegenų, o neaiški tik tiems, kam išvis niekas neaišku, nes kai kuriems niekada niekas nebūna aišku, nes jie tiesiog negeba ko nors suprasti.

Po galais, jei aš sugalvočiau paskelbti, kad Rusija varo propagandą prieš Lietuvą ir parodyčiau faktus, atspausdintus raidėmis ant popieriaus, o kažkas parašytų, kad aš parodžiau slaptą pažymą, o paskui kažkas pasakytų, kad aš išviešinau paslaptį, tai čia būtų kas? Paslapties išviešinimas? Ne, ponai ir ponios, aiškinu kaip bukiems: čia būtų ne paslapties išviešinimas. Čia būtų ne daugiau paslapties išviešinimas nei tada, jei kas nors paskelbtų, kad aš parašiau apie dramblius iš Mėnulio ir tai reiškia, kad aš esu nelegalus iš Mėnulio imigravęs dramblys.

Kokiu būdu gali būti valstybės paslaptimi tai, kas yra vieša ir visiems aišku? Ir kokiu būdu gali būti kokiu nors valstybės paslapties paviešinimu tai, kas yra žinoma visiems? Gal čia jums koks sovietmetis, kai KGB bandydavo tampyti žmones už tai, kad pvz., paskelbė apie diedovščiną sovietinėje armijoje, nes suprantate, tai valstybės paslaptis, kuri kelia pavojų saugumui. Kalba apie visiems žinomą realybę, supranate, kelia pavojų valstybės saugumui.

Taip, jei jau viskas užsisuka tokiais būdais ir kokios nors įstaigos sugalvoja valstybės paslaptį ten, kur šios nėra, o paskui už tą paslapties nebuvimą sugalvoja daryti kažkokį tyrimą, tai prokuratūrai tenka tą daryti. O kai viskas pavirsta į skandalus, tai tenka daryti iki galo, nes pabandyk nedaryti – išlįs visokie iš pakampių ir pradės rėkti, kad reikia garinti actą, nes prokuratūra dangsto kažką. Procesas. Kafka. Biurokratija. Stagnacija. Negali nevykti, nes pradėtas ir turi vykti.

Bet galų gale gavome tai, ką matėme nuo pradžių: viskas subliūško kaip visiškas absurdas. Galit kaltinti prokuratūrą, jei norite. Ir teismą galit kaltinti. Dar galit kaltinti ir Vyriausybę, Prezidentūrą, ir Jungtines Tautas, ir NASA, ir Pasaulinę jūrų kiaulyčių veisimo organizaciją, ir iliuminačius, nes viskas yra sąmokslas. Ir dar binto parūkykite, actą pagarinkite. Iš folgos kepurėlę susilankstykite ir ant galvos užsidėkite, jei jums kartais nepatinka, nes gal jums tai padės.

O aš jums pasakysiu taip: bylą tyręs prokuroras yra šaunuolis, nes absurdiškoje byloje leido pamatyti kas ir kaip, ir parodė visiems kad visa šita istorija yra tiesiog šyvos kumelės briedas, nors aišku čia kaip jums pasakius, atrodo gana juokingai viskas. Galim jį užjausti, nes situacija, kai tenka atstovauti kokį tai absurdą, turėjo būti kebli ir juokinga, netgi gal juokingai apgailėtina, ir aš panašioje situacijoje nenorėčiau būti. Ir teismas yra šaunuoliai, nes absurdiškoje byloje padarė teisingą sprendimą, nors ir juos galiu užjausti, kad tokiais dalykais tenka užsiimti. Lietuvoje teisingumas yra ir nieko čia nepridirbsi su visokiais kliedesiais, nors ir tenka juos nagrinėti.

Išties visas procesas labai paprastas – viena kontora paskelbia paslaptimi informaciją, kuri aiški kiekvienam, kas žiniasklaidą seka, tada kažkas apie tą patį parašo, tada suprantate, paslaptis. Reikia tirti, kaip kažkas sužinojo griobaną esą paslaptį, kuri kiekvienam kaimo alkoholikui žinoma. O tada prasideda tyrimai, o tada tą perduoda prokuratūrai ir teismams, ir tenka tuo užsiimdinėti, nes valstybės paslapčių išviešinimas (šitoje vietoje išcenzūravau keiksmažodį, atleiskit). Taip, Kafka.

Ir paskui dar tenka iki galo daryti viską, kad kiekvienam durniui pasidarytų aišku, kas ir kaip. Visokiuose teismuose pakartotinai nagrinėti, viską įrodinėti ir taip toliau. Nes absurdiškas procesas užsisuka taip, kad suprantat, kažkas sugalvojo kad pvz., Rokiškis Rabinovičius esąs dramblys, nelegaliai atskridęs iš Mėnulio, todėl reikia teismuose tą įrodyti, o jei nepavyks, tai įrodyti dar, nes jei nedarysi to, tai visi galvos, kad dramblys iš Mėnulio nelegaliai vežioja kontrabanda nelegalius meteoritinius chemtreilus.

Ir aš jums pasakysiu paprastai: žinokit, jei kažkur koks nors laikraštis paskelbs, kad aš esu nelegaliai atskridęs dramblys iš Mėnulio, tai tikrai atsiras tuntai durnių, kurie tuo patikės. Ir jei skandalas įsisuks, tai gali ir procesai teismuose prasidėti, kur manęs reikalaus įrodyti, kad aš ne dramblys ir ne iš Mėnulio. Ir kokie nors piketai prieš nelegalių dramblių iš Mėnulio imigraciją į Lietuvą. Ir kokios nors bobelkos ir bobelkinai stovės su piketuose su plakatais, ant kurių bus užrašai „Sustabdikime Lietuvos genocida, kurį vykdo Mėnūlio dramblei“, „Dramblis – žmonias nu žudys“, „Kas įvežo drambli iš Mėnulio? Ats. valdže“, „Prokūrorai slepia Mėnulio dramblius, kas atsakis už nusikaltymą?“, „Teisingumas tik drambliam o kenčia paprastas žmogus“ ir taip toliau.

Neišpasakytas durnių kiekis yra dar didesnė problema, nei visokių įstaigų stagnacija. Nes kiekvienas durnius negana to, kad daro visokias nesąmones, dar ir augina stagnaciją ir kitus durnius. Ir užsiimdinėja menamų valstybės paslapčių kūryba. O paskui visi užsikrauna darbais, kaip ištirti ir pamatyti, ar koks nors išviešinimas buvo ir ar kas nors kaltas.

Aš iki šiol atsimenu, kaip man pirmą kartą kažkoks durnius pareiškė, kad aš jį diskriminuoju jo žemesnio intelekto pagrindu ir kad jis kreipsis į prokuratūrą ir teismą, kad mane nubaustų už kažką. Suprantate, tolerancija turi būti ir negalima naudotis savo intelektu taip, kad koks nors durnius pasijustų turintis silpnesnį protą. Nes koks nors durnius, pamatęs ką nors protingesnį, pasijus įskaudintas. Todėl, suprantate, reikia toleruoti visokius kliedesius. O paskui tokių durnių ėmė rastis vis daugiau.

Bet tolerancijos nebus. Durniai yra visuomenės yda, dėl jų kyla visas blogis. Ir iš tų durnių kyla stagnacija.