Po to, kai Algimantas Valantinas visgi nusprendė atsistatydinti, galim pažvelgti, kokios rezonansinės bylos vis dar kabo generalinėje prokuratūroje? Ogi tos, apie kurias labiausiai buvo kalbama:
- Medininkų žudynių byla, kuri tęsiasi ir tęsiasi, nepaisant to, kad bylas galima baigti ir už akių
- Vytauto Pociūno byla, kuri du kartus buvo grąžinama įrodymų rinkimui iš teismo, ir teismo sprendimu nurodyta tirti, bet visvien netiriama
- "Rubikono" byla, kuri taip ir kabo metų metus
- "Alitos" privatizavimo byla
- "Darbo partijos" mokesčių slėpimo byla
Kas dar? Kažką praleidau? Greičiausiai, kad taip – rašiau tai, ką atsimenu."Samanėlės" byla buvo tiriama ne generalinėje prokuratūroje, o Šiauliuose, bet informacija, kad bylą dėl didžiulių mokesčių slepimų, susijusią su Algimanto Valantino seserimi ir galimai susijusią su galimomis machinacijomis, statant generalinės prokuratūros pastatą Vilniuje, du kartus galimai nutraukė patsai Algimantas Valantinas. Dabar byla ar tik ne trečią kartą atnaujinta?
Tyrimas dėl galimų CŽV įkalinimo centrų pradėtas tik praėjus kuriam laikui po Seimo komisijos sprendimo, kai kilo triukšmas, kodėl generalinė prokuratūra to tyrimo nepradėjo dar prieš kelis metus, kai kilo pirmos kalbos apie tai.
Užkliuvusi visuomenei pedofilijos byla irgi, atrodo, buvo vilkinama – sprendimų dėl to, kad byla būtų tiriama, nepriėmė Algimantas Valantinas, kuris vienintelis turėjo teisę kelti bylą dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus. Byla Furmanavičiui taip ir nepradėta. Visuomenės pasipiktinimas, kodėl dabar byloje įtariamąja įvardintas Andrius Ūsas, bet neįvardinta Laima Stankūnaitė – irgi natūralus: jei jau Andrius Ūsas įtariamas, tai kaip gaunasi, kad motina neįtariama? Gal ji žino pernelyg daug? Nežinau, bet manau, kad tokie klausimai kyla daugeliui – iš to ir visas triukšmas.
O kaip Kaune? O kas Kaune? Aš išvis neprisimenu, kad Kaune būtų tirta kokia nors rezonansinė byla. Kiek atsimenu, Henrikas Daktaras abu kartus buvo suimtas Vilniaus prokurorų dėka. Čia galim prisiminti, kad dar sovietmečiu, suimant daktarų gaują, viskas buvo itin slaptai organizuota be Kauno prokuratūros ir milicijos žinios – šioji įvardinta, kaip įtariamai parsidavusi. O daškiniai, kurie įsisiautėjo Kaune, kol Henytė sėdėjo kalėjime? Juos išnaikino ne prokuratūra, o tas pats iš kalėjimo paleistas Henrikas Daktaras – ištisą medžioklę surengė. Na gerai, teisybės dėlei pripažinkim – visokius agurkinius, kamuolinius ir panašius Kauno prokuratūra gaudo. Tik ar labai sėkmingai? Kaunas buvo ir liko tuo miestu, kuris daugeliui asocijuojasi su visos Lietuvos nusikalstamumo centru.
O kaip Kauno teisėjai, jei jau tiap gilinamės? Nušautasis teisėjas Jonas Furmanavičius jau buvo pagarsėjęs rezonansinėje byloje: tąkart pora chuliganų peiliais subadė du vaikinukus, vienas iš jų mirė. Bylos nuosprendis nuskambėjo per visos Lietuvos spaudą: dėl žuvusio vaikinuko buvo priimtas "lemtingo dūrio" sprendimas, kad iš keliasdešimt dūrių nužudė vienas, o kiti buvo neesminiai. Kažkokio policininko sūnus tokiu būdu tegavo gal metus kalėjimo, kai jo bendras – gal kokius 15.
Bet man labiau užstrigo kita byla – kai anoks Kauno teisėjas Kęstutis Petkevičius žurnalistui, žinomą kolaborantą Rimvydą Tvarijoną pavadinusiam kolaborantu, skyrė keliasdešimt tūkstančių litų baudą. Už tai, kad kolaborantą pavadino kolaborantu.
O ir šiaip teismų elgesys kelia įdomių minčių. Apie tai, kad teismų sistema ydinga, kad teisėjai daro labai keistas karjeras, kalbama jau daug metų, o čia dar tas pedofilijos skandalas, į kurį Teisėjų Taryba sureaguoja pačiu įdomiausiu būdu: pabando tapti slaptosiomis trojkėmis, kaip kokiais Stalino laikais. Nuostabu?
Tad ar verta stebėtis, kodėl žmonės rengia mitingus? Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė įvardino, kad prokuratūrą kamuoja sisteminės bėdos, apie tas sistemines bėdas kalbama ne pirmus metus, bet ar kas nors keičiasi? Kalbos kol kas lieka tiktai kalbomis.
Anksčiau visuomenė buvo susipriešinusi su gan abstrakčia aukščiausia valdžia – Vyriausybe, Seimu – tais, kuriuos visgi galėjo įtakoti, bent jau per rinkimus. Tačiau dabartinis susipriešinimas atrodo itin baisiu: visuomenė negali pasirinkti teisėsaugos, todėl ją įtakoti gali tik imdamasi drastiškai ryškių veiksmų. Bet teisėsauga – tai tie, kas yra vieninteliai sprendėjai dėl neteisybės. Tad jei eilinis pilietis nemato galimybės teisėtai gauti teisingumą, ar galima pasakyti, kad teisėsingumas yra?
Ir paskutinė asociacija: prieš eilę metų Raseiniuose kilo tikras maištas prieš vietinę teisėsaugą, policija bijojo išeiti į gatvę ir šaukėsi pagalbos iš Vilniaus. Tąsyk miestiečiai tiesiog sukilo prieš visus terorizavusią "meškiukų" gaują – pastaroji turėjo rėmėjų iš policijos. Ir nors pradžioje teisėsauga bandė aiškinti apie nusikalstamus verslininkus, kurie kovoja prieš teisėsaugą, viską nulėmė žmonių aktyvumas, mitingai, patruliavimai gatvėse ir "linčo teismai", per kuriuos pagauti nusikaltėliai buvo perduodami policijai, o pastariesiems paaiškinama, kad ir su jais bus tas pats, jei nusikaltėlius slėps. Galų gale, viskas baigėsi miesto dekriminalizavimu. Gaujos dingo, o teisėsauga ėmė dirbti.
Ar tik ne sušvelnintas Raseinių scenarijus dabar vyksta Kauno ir visos Lietuvos mastais?
