Didžiausia ir visiškai smegenis išsukanti problema kiekvienam verslui, ypač smulkiam – tai suskaičiuoti kokio nors gaminio ar paslaugos savikainą. Nelabai lengvas uždavinys išties, kai pagalvoji apie tai, kad neaišku kiek pagaminsi, neaišku kiek parduosi ir neaišku kiek kokių išlaidų bus. Trumpai tariant, finansų valdymas prasideda.
Ne taip paprasta suprasti tuos finansus jums. Bet aš padėsiu.
Štai čia ir visa esmė, kad savikainos nėra tokios jau paprastos. Kad ir pagal nutylėjimą įvestus nustatymus skaičiuoklėje pasižiūrėkite – prekės kainą turime lygią €10, tačiau dėl €1000 mėnesinių kaštų visa galutinė prekės savikaina (tiksliau, planuotina minimali pardavimo kaina) viršija €100. Tačiau jei parduotume ne 10, o 100 prekių, ta minimali kaina jau sumažėtų kokius 5 kartus (pabandykite patys – nustebsite, kaip ryškiai kainos keičiasi).
Žiūrint rimtai ir prognozuojamai, į realias savikainas turėtų pakliūti tik kintami kaštai (tie, kurie tiesiogiai pakliūna į sąnaudas prekės ar paslaugos gamyboje ir tiesiogiai proporcingi paslaugos ar prekės apimtims). Todėl visos investicijos ir pastovūs kaštai turėtų būti skaičiuojami ne kaip savikainos dalis, o kaip tikslai: tiesiog turime uždirbti tiek, kad padengtume investicijas ir pastovius kaštus. Taip teoriškai turėtų būti skaičiuojama, jeigu gautųsi.
Bet čia ir yra tokia problemėlė, kad tikslai gali būti ir pasiekiami, ir nepasiekiami, o susigrąžinti išleistus pinigus kažkaip reikia. Todėl dažniausiai žmonės, kalbėdami apie savikainą, į ją intuityviai įtraukia ir pastovius kaštus bei investicijas, nes galutiniame rezultate (pvz., parduodant visą verslą), galime perskaičiuoti, kas gavosi.
Kita vertus, nesigilinkime, o tiesiog pažaiskime – šitas kalkuliatorius gali būti smagus kiekvienam, kas šiaip galvoja apie tai, ar verta pradėti verslą. Ir jis labai paprastai leis įsivertinti, kiek reikia dėtis antkainio, kad būtų galima nenueiti į minusą, o išlikti nulyje ar aukščiau.
Žodžiu, pasižiūrėkit, pabandykit ir parašykit man į komentarus atsiliepimų. Jei išties patiks ir pamatysite naudą, gal būt padarysiu kiek rimtesnį įrankį, kuris detaliau skaičiuos.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Aciu, duokit dar!
Kai įvedinėsit skaičius tarkim pusantro euro tai naudokit 1.5, nes 1,5 prilygins 15.
O, šitą reiks pataisyti. Separatoriai angliški, padarysiu lietuviškus kiek paskui.
Jau pakeičiau separatorius į Lietuvai įprastus.
Kažkas man toj skaičiuotėj nesueina… kaip susiskaičiuoja „suminės mėnesio išlaidos (įskaitant PVM)“?
Tiesiog formulės nesurišu. Pvz., kai prekių 10, kintami 10, pastovūs 1000, investicijos 1200 (paėmiau startinius skaičius, kuriuos pamačiau užkrovęs puslapį). O suminiai kažktai 1452. Atėmus kintamų porciją lieka 1352. Iš ko jie? Spėju, kad įtraukiamas nusidėvėjimas, ir tada lieka 1252. Tai išeitų, kad į sąnaudas įtraukiamas ir PVM. Kas ne visada teisinga, nes jei versliukas yra PVM mokėtojas, tai PVM nė jokios ne sąnaudos. Čia šiaip pastaba, dėl įsivaizdavimo, kuris paskui įsišaknija ir trukdo susivokt, kai įmonė išauga ir nori nenori tampi PVM mokėtoju, o vis dar mąstai klaidingomis kategorijomis
Nu, žiūrim:
-- Patovūs kaštai -- 1000
-- Kintami kaštai -- 100
-- Amortizacija -- 100
-- Viso nemokestiniai kaštai (kuriuos reikia dengti pardavimais): 1200
-- PVM nuo atitinkamų pardavimų: 0,21*1200=252
-- Viso išlaidos, įskaitant ir mokestines: 1452
Šiaip, visos nemokestinės išlaidos turi būti dengiamos pajamomis, plius PVM, kuris irgi pakliūna į objektyvius kaštus pagal tai, kad jis yra objektyvios išlaidos ir irgi turi būti dengiamas atitinkamomis pajamomis. PVM neatsiranda iš oro, jis irgi sumokamas iš pajamų, netgi jei tos pajamos yra atitinkamas pardavimų kainos padidinimas. O tai, kad kažkuriais atvejais PVM paskui galima susigrąžinti -- tai jau visai kitas etapas.
Rokiški: pvm nėra sąnaudos, kai įmonė yra PVM mokėtoja (esminė sąlyga). Tą norėjau pasakyt. Vakare galėsiu matematiškai išdėstyti kokiu būdu. (dabar biškį laiko trūksta dėlionei).
Jis įtakoja pinigų srautus +/- 1 mėn. laikotarpyje bet tik tiek.
Žodžiu dėl PVM, kaip ne sąnaudų IR ne pajamų PVM mokėtojams:
Imam supaprastintą pavyzdį „perku-parduodu“ be jokių papildomų išlaidų, tik kintami (kitaip sakant prekės įsigijimo) kaštai. Atsiskaitoma grynais ir iš karto. Įmonė A perka vieną prekę už 10 eur (+PVM), o parduoda už 20 (+PVM).
Tai finansiškai susidėlioja taip:
Perkam iš tiekėjo sumokėdami jam 12,1 eur (10+PVM) ir sumokam tiekėjui tą sumą. TAČIAU mūsų savikaina yra 10, o 2,1 padedamas liaudiškai tariant, kaip VMI skola mums (nežinau, ar čia taip vadinamus dvejybinius įrašus dėliot).
Iškart parduodam ir iš pirkėjo gaunam 24.2 eur. Tačiau mūsų pajamos yra 20, o 4,2 yra mūsų skolą VMI (vėlgi liaudiškai kalbant). T.y. PVM požiūriu mes esam tik tarpininkai tarp savo pirkėjo ir tiekėjo ir VMI.
Pelno ataskaitoje susidėlioja Pajamos: 20; sąnaudos 10; pelnas 10.
Balanse susidėlioja mūsų skola VMI 2,1 (4,2-2,1). Turim kišenėj 24,2 euro, iš kurių kitą mėnesį reiks sumokėt VMI tuos 2,1 eur.
Kita situacija, jei mes ne PVM mokėtojai:
Perkam iš tiekėjo už tuos pačius 12,1. Tik deja, neturim teisės reikalaut iš VMI tų 2,1. Taigi mūsų savikaina 12,1. Tarkim, nustatom pardavimo kainą tą pačią 24,2. Gaunam iš pirkėjo, pajamos 24,2, VMI nieko nesam skolingi.
Mūsų pelno ataskaitoje rezultatas gaunas Pajamos 24,2, sąnaudos 12,1 ir pelnas 12,1.
Čia smulkus verslininkas gauna teisę šiek tiek pakonkuruot kainų lygyje, nes jis gali kainą reguliuot pirkimo PVM sumos intervale ir uždirbt ne mažesnį pelną, kaip didysis. Bet vėlgi, visas šitas smulkiojo privalumas tik tol, kol jis prekiauja su gyventojais irba ne PVM mokėtojais. Nes tik jie kainą vertina, pagal tai, kas parašyta etiketėje (24,2). O PVM mokėtojas šiaip nekreipia dėmesio į PVM‘ą kainoje, nes jį atgauna iš VMI ir žiūri liaudiškai tariant į PVM sąskaitos faktūros eilutę „apmokestinama suma“, t.y. prieš PVM. Todėl jam smulkiojo kaina bus 24,2, o stambiojo tik 20. Taip pat prasideda visokie dalykai, susiję su masto ekonomijomis ir pan.
nežinau, ar ant greitųjų suprantamai išdėsčiau
Labai geras yra tamstos paaiškinimas, bet iš savo pusės aš pridėčiau dar apie kitą pusę reikalo (dėl ko ir atsiranda visas tas supaprastinimas).
Viena vertus, ir ne PVM mokėtojai gali būti priversti mokėti PVM, negana to, tapimas PVM mokėtoju gali būti priverstinis (t.y., tiesiog viršijant tam tikrą importo ribą ar pajamų ribą. Čia vienas niuansas (ir be rimto buhalterio čia kartais nesigaus apsieiti, norint viską suskaičiuoti).
Kita vertus, ir su PVM mokėtojais gaunasi taip, kad pvz., jei imame tik mažą dalį kainos kintamiems kaštams, o didelę dalį pastoviems ir investicijoms -- tada grąžinamo PVM dalis gali būti tokia maža, kad beveik nieko tai nereiškia.
Dar kita vertus, daugelis įmonių savo viduje žiūri į viską paprasčiau -- išlaidas/pajamas skaičiuoja marginaliniu būdu pamėnesiui, einamojo mėnesio PVM traukdami į išlaidas, o ankstesnio mėnesio grąžinimą į atskirą pajamų eilutę, t.y., gaunasi kad realus PVM atgavimas pridėtinės vertės kūrimo procese nesiejamas su PVM mokėjimu.
Bet šiaip čia mes lendam į aukštesnes materijas, nei šiaip orientacinė, bendrą įsivaizdavimą sukurianti skaičiuoklė. Kas kaip ir įdomu, sakyčiau 🙂
patogu! gal excelio formoj būtų?
planuojant pradeti versla reiktu planuoti kad pagaminsi ir parduosi 10000 vnt o ne 1.
Na, čia vat su šituo kalkuliatoriumi tas ryškiai ir pasimato -- daugiau vienetų parduodant, viskas neįtikėtinai keičiasi. Kita vertus, ne patys prekių kiekiai savaime yra esmė, o tiesiog galutinė piniginė išraiška 🙂
„Ivesticijų amortizacijos laikas, mėn.“ -- rekomendacijos kokios yra? Kol garantinis, pvz. 3 metai? Bet garantinis laikotarpis nėra (pageidaujamas?) atsipirkimo laikas.
O mašina -- sumos jau kitokios. Buhalterės „nuvertina“ pagal kažkokias normas. Gal tos normos normaliai apgalvotos, kažkoks % per laikotarpį.
Nėra bendrų rekomendacijų, kurios būtų bendros viskam. Buhalterija paprastai naudoja VMI nustatytus dydžius, tačiau jie nieko bendro neturi su verslo reikalavimais, o yra skirti tiktai tam, kad būtų išvengiama kai kurių specifinių makliavonių. Atitinkamai, praktiniam finansiniam vertinimui tie VMI reikalavimai netinka. Čia labai svarbu atskirti ir nepainioti -- VMI reikalavimai yra mokesčių reikalavimai, o finansų valdymo reikalavimai yra savininko reikalavimai.
Vertinant realistiškai, skirtingiems dalykams tie laikai būna labai skirtingi -- pvz., kokiai nors mašinai galit imti kad ir kokius 5 metus, kuriuos išdalinti pamėnesiui, o pvz., kompiuteriams -- 2 metus, ir juos irgi išdalinti pamėnesiui. Tiesiog skirtingi dalykai čia skirtingai skaičiuosis. Vėlgi tas priklauso nuo krūvos kitų faktorių -- ar norit saugių skaičių, ar norite pademonstruoti akcininkui gražesnę apskaitą, ar norit verslą tiesiog parduoti, ar norite paprasčiausiai su tuo verslu gyventi ir nesigilinti.
Šiaip su nusidėvėjimais (ypač įrengimų), tai reik vadovautis inžinierių ir verslo logika. T.y. kiek +/- pats verslininkas ir apie įrengimus nusimanantys inžinieriai vertina, kad tas įrengimas dirbs normaliai ir bus naudingas (nepainiot su garantija!!! kuri tereiškia nemokamą remontą). Daugumai rimtų įrengimų tokie loginiai tarnavimo metai visiškai atitinka VMI nustatytus apribojimus. Nes, pvz., juokinga matyt, kai „nustatoma“, kad koks bukas naujas presas tarnaus tik 4 metus o po tipo tetiks į šiukšlyną išmest…
Čia atsiranda daugybė niuansų dirbtinai trumpinant nusidėvėjimo laikotarpius: uždidinamos sąnaudos pirmais laikotarpiais ir sumažinamos vėlesniais ir t.t. ir pan. Tam tikrais atvejais tai ydinga.
Čia priklauso nuo daug ko. Ir nuo konkrečios įrangos, ir nuo verslo/investavimo modelio, ir nuo to, ką norima parodyti finansuose. Nėra absoliutinės taisyklės. Ir verslo logika apie tą patį gali būti įvairi.
Kaip pvz., kad ir toks faktorius, kaip įmonės užimama rinkos niša. Tarkim, jei tai mobilus telekomas -- vienu atveju, jei jo rinkos segmentas yra apatinis ir pasyvus, jis gali turėti tarkim 10 metų tarnaujančią įrangą (ir girtis tuo, kad diegia 3G ir visiems siūlo kokius nors neribotus internetus), bet jei jis taiko į viršutinį segmentą (jau visur pristatyti 4G ir pan.), tai ta įranga jau turėtų būti skaičiuojama porą kartų trumpesniam laikui, nors pati įranga naujesnė ir objektyviai lyg ir ilgiau galinti tarnauti. Formaliai žiūrint, panaši įranga, panaši veikla, bet objektyvūs atsipirkimo laikai labai skiriasi.
Arba analogiškai su finansiniais tikslais. Pvz., presas, kuris gali tarnauti 40 metų, gali turėti planuojamą 4 metų atsiperkamumo laiką vien tam, kad būtų aiškūs finansiniai tikslai -- jį per 4 metus atpirkti, t.y., esant mažesniam atsipirkimo lygiui vertinti investiciją kaip nuostolingą, nes sukuriamas nepakankamas per presą einantis pelno srautas (čia kaip tik ir pasimato, kaip investicijos paverčiamos pelno srauto tikslais). Tai, kad likusius 36 metus presas bus nemokamas -- tai joks ne trūkumas ir tai niekaip nereiškia, kad jis bus išmestas 🙂
O VMI nusidėvėjimai kartais būna ne į temą ir jais vadovautis vidiniame planavime nereikia ir negalima, nes jų tikslas -- ne planuoti įmonių finansus, o gaudyti mokestines makliavones. BTW, atsimenu laikus, kai įmonės sandėliukus užkišdavo senais kompais, nes bijodavo išmest, o nurašyt negalėdavo, nes nusidėvėjimo laikotarpiai pagal mokestinius reikalavimus buvo ar tik ne dešimtmečiais (o vienu metu -- išvis netgi prie ilgalaikio turto), kai reale kompus jau po poros metų keisti į naujus reikdavo.
„BTW, atsimenu laikus, kai įmonės sandėliukus užkišdavo senais kompais,“
Kai kur šitai nepasikeitė 😀
Jei bus kita skaičiuoklė, prašymas būtų pridėti kelis amortizacijų laiko laukelius -- tiesiog negali viskam tą patį laikotarpį imti, įrankiams -- mažesnis, sudėtingiems įrenginiams didesnis, bet viskas tam pačiam produktui / paslaugai skaičiuojama.
O auto turbūt galima mesti lizingo kainą į pastovius kaštus + visokie kurai, ir tiek.
Įmonėse galima prie kavutės su buhaltere paprašyti auto išlaidų suvestinių, o privatiems, patentininkams ir pan. yra puikus puslapis, kuriame visą info galima turėti, tik reikia netingėti suvesti. Finale išskaičiuoja km kainą ir pan.
http://www.spritmonitor.de/en/
Tik nesugalvoju, kaip atskirti asmeninį auto sudrožimą nuo darbo (patentų atveju).
O su presu tai įdomiai kartais gaunasi, bardinėse įmonėse -- vadovas (ypač jei akcininkai praspyrė prieš tai buvusį) pamato, kad presas „už dyką“, tai perkelia sąmoningai ar ne į sąmatas, ir visi džiaugiasi laimėtais konkursais. Vienoje įmonėje juokaudavom:
-Laimėjom konkursą, ką dabar daryti?
Ir baigėsi taip kaip turėjo baigtis su „nemokamais presais“.
bardakinėse* -- yra tokių, o kokybės vadybos sertifikatai formalumai, nes konkurse reikia.
O „paprastam žmogui“ iš šitų skaičiavimų išplaukia viena paprasta išvada -- „savikaina“, kokią nuolat bando apriboti populistai-politikai, tiesiog neegzistuoja.
Kintami kaštai prekei -- tik prideda prie galutinio antkainio. Netrūksta % kokio, jei tie kintami kaštai sakykim medžiagos.
Net jei ir yra tiekėjas, jo kaštai į pastovius įrašyti, bet gi ir tiekimas turi uždirbti sau algą ir technikai.
Aš čia norėjau pavarinėti šitą skaičiuoklę su šiek tiek papildomo lankstumo kai kuriuose laukuose, tai išsikrapščiau skaičiavimus į spredšytą. Jeigu dar kam bus naudinga, dalinuosi:
https://docs.google.com/spreadsheets/d/1yyxEwIcODEabo6zfrhLyMzulh4V1TgBGkVny70Dyppc/edit?usp=sharing
Ponas Rokiški, jeigu pasipainios proga, plz užmeskit akį į formules ar ko nesugadinau; elgiasi lyg ir taip pat.