finansai

Tag Archives: finansai

Apie tai, ar verta stovėti eilėje. Tikroji kaina.

Po to, kai atsidarė Lidl ir pirmomis dienomis kilo daug eilių, atsirado labai daug patyčių iš tose eilėse stovėjusių, esą „eikit geriau dirbti ir daugiau uždirbti“. Čia aš jums paskaičiuosiu aproksimaciją apie uždarbio/sutaupymo ekvivalentinius lygius. Kad pasidarytų aišku, kiek jūs turite uždirbti, kad šitaip aiškintumėte.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai - tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėa tik kintamų kaštų tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai – tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes laiko-materijos konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėra tik kintamų kaštų vykdymo tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums išsyk suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pradėkim nuo paprasto dalyko – jei jau daugiau dirbti, tai tarkim, pora valandų daugiau, nei įprasta. Sakykim, 10 valandų, kad skaičiuoti būtų paprasčiau. Ir 20 dienų per mėnesį, kad visgi savaitgaliai liktų gyvenimo džiaugsmui. Sutinkate, kad tai bus daugiau darbo? Jei taip, tai judėkim toliau.

Žmogus atsistoja į eilę prie Lidl. Stovi ten, paskui nueina ir apsiperka, sakykim, už 50 eurų, nusipirkdamas prekių tiek, kiek kitur nusipirktų už 100 eurų. Sugaišta tam valandą. Na, netgi taip sakykime – sugaištų paprastoje parduotuvėje valandą, o Lidlui išeikvoja netgi dvi valandas – taip gauname valandą sueikvoto laiko. Sutinkate, kad tai bus realu? Jei taip, tai judam toliau.

Valanda ir sutaupyti 50 eurų – tai ekvivalentas 50 eurų uždarbiui per valandą. 10 valandų per dieną – tai 500 eurų. Per 20 darbo dienų gautųsi 10000 (dešimt tūkstančių) eurų. Tai yra realus uždarbio ekvivalentas, paskaičiavus jį mėnesiui.

Ponai ir ponios. Tie, kurie stovėjo tose eilėse prie Lidl, savo finansinį srautą tuo metu pasididino iki tokio lygio, kuris atitinka 10 tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą. Pasididino, žinoma, ribotu lygiu (tik už valandą), bet visvien labai riebiai.

Žinau, kad tarp mano blogo skaitytojų yra žmonių, kurie panašias sumas uždirba per dieną ar kelias, bet tie žmonės labai gerai žino apie šituos dalykus, tad šitas paaiškinimas ne jiems, o tiems, kurie sėdi ofisuose ir aria nuo skambučio iki skambučio.

Dabar eikite savais keliais ir pamąstykite apie gyvenimo prasmę bei apie tai, kad visgi reikia mokėti skaičiuoti finansus. Ir apie tai, kad tegul ir intuityviai, tie paprasti eilėse stovintys žmonės finansų valdyme susigaudo kardinaliai geriau už kokį nors eilinį vadibybininką, baigusį VU ekonomikos fakultetą.

Čia jums buvo straipsnis iš finansų ir ekonomikos pradmenų. Geros jums dienos.

Apie Maximas, VP Grupę, mokesčius ir TB metodologiją

Tegul mane ponas Andrius Užkalnis ir vėl išvadins socialistu, bet aš manau, kad gerai, kai visi drožia VP Market, drožia Maxima grupę, visą Vilniaus Prekybą, VP devintuką ar tai dešimtuką ir taip toliau*, ir spaudžia, ir taip toliau. Nes kompanija čia labai didelė, ir todėl labai gerai, kad jie negali įsijausti ir leisti sau ką nori. Turi būti visiems vienodos sąlygos ir visi turi vienodai galėti, o ne taip, kad yra viena superkompanija, o visiems kitiems telieka susitaikyti ir prisitaikyti, nes jie ne Maxima.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani šunys. O vat katiniukai... Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani dobermanai. O vat katiniukai… Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Todėl Maxima grupė ar VP Market (atleiskit, kad painiojuosi pavadinimuose) ir turi būti 10 kartų labiau stebima ir prižiūrima, negu bet kurie kiti. Ir dėl to labai gerai, kai kažkas susidomi ir pertikrina visus jų mokesčius, pasiremia prielaida apie tai, kad mokesčių kažkur prapuolė tiek, kiek pusė to tinklo gauna pajamų per metus ir taip toliau. Tokių superkompanijų atžvilgiu išties ir turi galioti kaltumo prezumpcija: esi toks galingas, kad pirmiausiai esi dėl visko kaltas, o tada jau įrodinėk, kad taip nėra. Tai yra teisinga ir gerai.

Aš labai džiaugiuosi, kad dabar visas tas VP Market bus visaip kapstomas ir prižiūrimas labiau, juoba kad ir Prezidentė skėlė, jog paklibinti juos reikia. Tai yra gerai. Nesvarbu, kaip ten su tais mokesčiais (apie tai išties visas straipsnis), bet džiaugiuosi, kad juos pakrapštys, kad jie neatsipalaiduotų.

Prielaida yra paprasta: Maxima yra nenormaliai didelė, pajėgi ir galinga. Tiksliau, visas tas milžiniškas konglomeratas yra toksai. Iš esmės, kažkas tokio, kas jau pagal savo struktūrą po truputį artėja link japoniškų keiretsu – tetrūksta dar tik to, kad įsigytų kokį nors banką ir draudimo kompaniją, išaugtų dar kokius 10 ar 100 kartų – ir jau bus galingesni už Lietuvą, kaip valstybę. Ir jie dar išaugs tiek kartų, nes jau krūvą metų Lietuvoje jie nelabai tesiplečia, nes jau seniai nėra kur augti – viskas vystoma užsienyje. Ir jie auga.

Vat čia ir yra toksai kabliukas, kur atsiranda klausimai apie tai, kada įmanoma slėpti mokesčius, o kada neįmanoma jau vien dėl vidinių verslo priežasčių. Aš prieš vos ne dešimtmetį rašiau jau kažką vienam labai geram žurnalui („Verslo Klasė“) apie tai, kodėl mokesčius mokėti labai verta ir kaip daryti, kad verslas augtų, kai jis jau didelis. Bet čia dar kartą užkabinsiu, kiek kitaip, nes čia labai gera proga.

Tik pirmiausiai, jei jau apie mokesčių slėpimą ir tai, kas su tuo lengva, o kas sunku – tai reikia panagrinėti viską iš esmės, giliai – kaip tai įtakoja verslą ir kur ten kokios nemokestinės pasekmės. Nes iš mokesčių pusės jau ponai iš Common Sense kabina šį bei tą, o aš jums apie giluminius procesus papasakosiu.

Continue reading →

Savikainų skaičiuoklė

Didžiausia ir visiškai smegenis išsukanti problema kiekvienam verslui, ypač smulkiam – tai suskaičiuoti kokio nors gaminio ar paslaugos savikainą. Nelabai lengvas uždavinys išties, kai pagalvoji apie tai, kad neaišku kiek pagaminsi, neaišku kiek parduosi ir neaišku kiek kokių išlaidų bus. Trumpai tariant, finansų valdymas prasideda.

Ne taip paprasta suprasti tuos finansus jums. Bet aš padėsiu.

Štai čia ir visa esmė, kad savikainos nėra tokios jau paprastos. Kad ir pagal nutylėjimą įvestus nustatymus skaičiuoklėje pasižiūrėkite – prekės kainą turime lygią €10, tačiau dėl €1000 mėnesinių kaštų visa galutinė prekės savikaina (tiksliau, planuotina minimali pardavimo kaina) viršija €100. Tačiau jei parduotume ne 10, o 100 prekių, ta minimali kaina jau sumažėtų kokius 5 kartus (pabandykite patys – nustebsite, kaip ryškiai kainos keičiasi).

Žiūrint rimtai ir prognozuojamai, į realias savikainas turėtų pakliūti tik kintami kaštai (tie, kurie tiesiogiai pakliūna į sąnaudas prekės ar paslaugos gamyboje ir tiesiogiai proporcingi paslaugos ar prekės apimtims). Todėl visos investicijos ir pastovūs kaštai turėtų būti skaičiuojami ne kaip savikainos dalis, o kaip tikslai: tiesiog turime uždirbti tiek, kad padengtume investicijas ir pastovius kaštus. Taip teoriškai turėtų būti skaičiuojama, jeigu gautųsi.

Bet čia ir yra tokia problemėlė, kad tikslai gali būti ir pasiekiami, ir nepasiekiami, o susigrąžinti išleistus pinigus kažkaip reikia. Todėl dažniausiai žmonės, kalbėdami apie savikainą, į ją intuityviai įtraukia ir pastovius kaštus bei investicijas, nes galutiniame rezultate (pvz., parduodant visą verslą), galime perskaičiuoti, kas gavosi.

Kita vertus, nesigilinkime, o tiesiog pažaiskime – šitas kalkuliatorius gali būti smagus kiekvienam, kas šiaip galvoja apie tai, ar verta pradėti verslą. Ir jis labai paprastai leis įsivertinti, kiek reikia dėtis antkainio, kad būtų galima nenueiti į minusą, o išlikti nulyje ar aukščiau.

Žodžiu, pasižiūrėkit, pabandykit ir parašykit man į komentarus atsiliepimų. Jei išties patiks ir pamatysite naudą, gal būt padarysiu kiek rimtesnį įrankį, kuris detaliau skaičiuos.

Finansų uždavinys

Pagalvojau, kad gal ir žinote, bet visvien bus smagu apie buhalterinę apskaitą uždavinukas. Kadaise jau esu davęs uždavinį apie balansų skaičiavimą, o čia vat – irgi apie balansus, bet klausimas, ar bent jau klasifikuoti ir atskirti mokate, kur išlaidos, o kur pajamos? 🙂

Tai mažas manęs garbinimo altorėlis, ant kurio kukliais pokeliais man visi neša ir aukoja savo nykias santaupas.

Taigi, tarkim labai hipotetiškai (nes išties aš niekam nieko neskolinu), pasiskolinate jūs iš manęs 10 eurų, nutariate nueitį į parduotuvę, saldainių nusipirkti. Pasiimate porą dėžučių saldainių po 1 eurą, atsistojate į eilę prie kasos – žiū, ogi pinigų neturit. Ale tokia laimė, kad prie kasos kitas pažįstamas, kuris ima ir paskolina jums dar 5 eurus.

Po viso šito jūs susitinkate mane ir grąžinate man 3 jums likusius eurus, taigi, liekate skoloje man dar 7 eurus. Ir dar tam savo pažįstamam liekate skoloje 5 eurus. Taigi, turite 12 eurų skolos. Ir dvi dėžutes saldainių po 1 eurą. Iš viso gaunasi 14 eurų. O skolinotės iš viso 15 eurų, ar ne?

Taigi, dabar išanalizuokite man čia šitą prisiskolinančių veikėjų logiką, kodėl jie neteisingai skaičiuoja ir kur čia šuva pakastas. Balansų skaičiavimą pritaikykit 🙂

Truputį apie nacių režimo finansus

Kartais būna, kad kas nors pradeda pasakoti visokius niekus apie tai, kaip esą Adolfas Hitleris pakėlė Vokietijos ekonomiką. Čia išties nėra ką kalbėt, nes ekonomika ten buvo patvarkyta iki nacių, o jau prie nacių buvo per labai trumpą laiką tiesiog nudrožta iki visiško kolapso. Naciams juk ne šiaip sau prireikė konclagerių su daugybe darbo jėgos. Ir ne šiaip sau prireikė masinio žydų turto nacionalizavimo.

Oranienburg koncentracijos stovyklos pinigai, Vokietija, 1933-1939

Išleistus pinigus tenka padengti turtu, nes kitaip jie nuvertėja. Didžiausias turtas - tai žmonių gyvybės. Jomis naciai ir dengė savo valiutą. Čia matote vienos iš pirmų koncentracijos stovyklų vidinius pinigus - Oranienburgo lagerio 50 pfeningų (lagergeld - tai lagerio banknotas).

Per kelerius Adolfo Hitlerio valdymo metus Vokietija link kolapso nuėjo panašiai, kaip į kolapsą nueina loterijoje išlošęs varguolis, kuris staiga pasijunta turtingu, ima švaistytis pinigais į visas puses, o paskui, aptikęs kad loterijos pinigai baigėsi, supranta, kad gyventi kaip anksčiau, nebegalės. Ir tada jis ima vogti žmonos santaupas, prisiima greitų kreditų, įkeičia butą, o galų gale užsiima apiplėšimais. Tai, kaip nacių Vokietija švaistėsi pinigais – seniai žinoma. Tuos švaistymus prisimindami, daugelis dabar vaizduojasi, kad tie švaistymai buvo turtėjimo rezultatas. Ne. Tai buvo idiotizmo rezultatas.