Dažnas sako, kad Internetas* anais laikais neegzistavo ir dėl to čia nėra ko lyginti sovietmečio su šiais laikais. Nebuvo, suprantate, anais laikais kompiuterių, todėl dabar čia vat ir gaunam kažką, o tas kažkas – tai visai ne dėl to, kad sovietmečio nėra, o dėl to, kad tik šiaip koksai tai mokslas.
Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.
Aš jums pasakysiu, kaip būtų, jei dabar sovietmetis būtų. Būtų taip, kad būtų blogiau, negu Šiaurės Korėjoje. Blogiau tiesiog dėl to, kad Šiaurės Korėja įsiveža kompiuterius ir mobilius telefonus (išmaniuosius visokius) iš Kinijos, o ir šiaip pasienyje internetu iš Kinijos naudojasi. O vat jei pas mus būtų sovietmetis, tai galiotų pilnavertis embargo, jokio ten Interneto iš pasienių niekas negautų ir būtų taip blogai, kad Šiaurės Korėja atrodytų dar labai padoriai.
Žodžiu, jūs nei neįsivaizduojate, kaip būtų. Jūs verktumėte kamputyje ir galvotumėte, kad visokie pasakojimai apie tai, kad internetu Vakaruose galima naudotis laisvai, žiūrėti pornūškes visokias ir išvis ką nori daryt – tai tiesiog pasakos. Ir juo labiau pasakos tai, kad kiekvienoje šeimoje kompiuterių yra kokie 2-3 ar netgi daugiau, ir jau visai nesąmonė, kad mobilūs telefonai su internetu yra.
Sovietmečiu daugelis laikė pasakomis visokius pasakojimus apie tai, kad kur nors Vakarų Vokietijos parduotuvėse galima nusipirkti 20 rūšių dešros ir tai be jokių eilių, laisvai, be apribojimų ir tą gali padaryti kiekvienas norintis. O kad 50 ar 100 rūšių dešros – nagi tai išvis absurdas kažkoks, juk negali taip būti!
Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, koks būtų Internetas, jei dabar būtų sovietmetis. Tik ne anų laikų sovietmetis, o toksai, koks jis būtų 2015 metais, jei toksai Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs Perestrojkos.
1989 metais SSRS kažkokioje liaudies ūkio pasiekimų parodoje pademonstravo didžiausią savo tobulybę – nevykusį ir tragišką IBM PC kloną – kompiuterį „Iskra 1030.11“. Iki tol iš savų dalių sovietams pavykdavo IBM PC klonus padaryti tiktai taip, kad gaudavosi kompiuteris, didumo sulyg kokiu nors šaldytuvu. Mažesni gaudavosi tada, kai pagrindinės detalės būdavo tesiog visokiais neaiškiais būdais nuperkamos iš Vakarų šalių.
Iskra buvo pirmas sovietinis IBM PC analogas, sukurtas praėjus 8 metams po to, kai IBM ėmė gaminti savo IBM PC. Tasai sovietinis analogas buvo baisus. Ir aš jį buvau kažkokiais būdais gavęs. Ir aš jį bandžiau kaip nors bent jau išbandyti. Ir tai buvo baisu. Aš nežinau, kaip jums nupasakoti tą daiktą.
Pradėkim nuo to, kad jis normaliai teįsijungė vos kelis kartus. Ir pakibdavo, vos įsijungęs. Operacinės sistema ten buvo kažkoks neaiškus priešistorinio DOS klonas, pavadintas A-DOS. Ir tas daiktas pakibdavo ir pakibdavo, ir pakibdavo. Ir jame buvo sovietinis Intel i8086 procesoriaus klonas КР1810ВМ86, kurį berods tokia Vilniuje buvusi mikroschemų gamykla Venta kūrė (tiksliau, klonavo), bet gaminamas jis buvo kažkur Rusijoje. Bet tai nesvarbu.
Tas kompiuteris, kai būdavo įjungtas, kaukdavo. Įsivaizduokit, kad kaukia dulkių siurblys, tik dar kažkiek kartų garsiau – esant šalia kompiuterio, reikia rėkti, nes kitaip nesusikalbi. Ir ventiliatoriai iš to kompiuterio orą pūsdavo taip, kad nuo stalo skraidydavo popieriai. Ten buvo du ventiliatoriai – vieno tokio pakaktų ištisai nedidelei patalpai vėdinti. Ir jūs negalvokit, kad aš čia kaip nors perdedu ar juokauju – tokius pačius ventiliatorius kartais naudodavo ir sovietinėse viešojo maitinimo įstaigose, ištraukiamąjai ventiliacijai. Tai tokiose maitinimo įsitagose (liaudyje vadintose vimdyklomis) ventiliacijos neužtekdavo, todėl nuolat smirdėdavo. O tame kompiuteryje „Iskra“ tokie ventiliatoriai buvo du, nes vieno irgi neužtekdavo.
Ir tas kompiuteris buvo tobulas sovietinės pramonės pasiekimas. Jo klaviatūra svėrė kelis kilogramus, klaviškai buvo katastrofiškai blogi, be jokio spaudimo pojūčio, bet stringantys. Ir raidės ant tų plastmasinių klavišų būdavo rankomis išdegintos kažkokiu degintuvu ar tai lituokliu. Raides mygtukuose išdegindavo kaliniai.
Ir dar, tas kompiuteris turėjo kompiuterinę pelę. Aš nežinau, kaip jums nupasakoti, kaip atrodė tas daiktas, bet jis svėrė gal kokį kilogramą. Ir buvo prijungtas tokio storumo laidu, kad ant stalo nepasilikdavo taip, kaip padėtas – įlinkęs laidas vos paleistą pelę nustumdavo į šoną, lyg kokia spyruoklė. Tas pelės laidas buvo beveik tokio storio, kaip mano mažasis pirštas. Ar ta pelė išvis veikė, aš nežinau, nes tas kompiuteris pakibdavo anksčiau, nei pavykdavo kažką aiškesnio su juo padaryti.
O dabar įsivaizduokite, ponai ir ponios, kad dėl sovietinės pramonės archaiškumo, šitas neįsivaizduojamo baisumo daiktas buvo realiai gaminamas iki pat 1993 metų. Vakarų pasaulyje tuo metu jau seniausiai visur buvo Windows, aš jau nekalbu apie Apple Macintosh, kurie išleisti dar 1984. Ir jei SSRS nebūtų sugriuvusi, ir mūsų nebūtų užplūdę visokie vakarietiški ir kinietiški kompiuteriai, tai tokios iskros būtų gaminamos dar ir dabar.
Tobuliausias 2015 metų sovietinis kompiuteris būtų maždaug tokių skaičiavimo galių, kokia būdavo įprasta vakarietiškiems kompiuteriams, gamintiems apie kokius 1985 – būtent tais laikais gamintus procesorius sovietinė pramonė sugebėjo savomis, bent dalinai sovietinėmis technologijomis, klonuoti jau gerokai po SSRS suirimo. Ir tai tik mikroskopinėmis bandomosiomis partijomis, kažkur netoli nuo Maskvos esančioje Angstrem gamykloje. Na, gerai, gal būt iki 2015 jie būtų sugebėję nuklonuoti kokį nors i486. Tiek jau to. Tarkim, kad būtų sugebėję. Nors nieko tokio jie nebūtų sugebėję, tiesą sakant. Maksimumas jiems būtų kokio nors i28086 serijinė gamyba.
Tai vat dabar įsivaizduokite pirmą sovietinių internetų naudojimo ypatybę – kad jokių laptopų tiesiog nėra. Ir internetus galite skaityti tik stacionarioje darbo vietoje, kurioje kompiuteris kaukia taip, kad į ausis reikia įsikišti ausų kamštukus. Ir toksai kompiuteris kimba ir išvis yra baisus kaip iš nežinau iš kur. Matėte kur nors šiukšlyne kokį nors supuvusį „Zaporožietį“? Tai vat įsivaizduokite, kad girti kaimiečiai to supuvusio zapuko bagažinę atkapotų kirviais, įkištų į ten 10 dulkių siurblių ir kalkuliatorių, o tada jūs su tuo daiktu bandytumėte eiti į internetus.
Ir dar, tokiame kompiuteryje būtų kokių nors atsilikėliškų Windows 1.0 klonas. Aš jums galiu pasakyti, kaip tie internetai atrodytų. Jie atrodytų baisiau, nei atrodydavo, naudojant pirmą Interneto naršyklę – tokią „Mosaic“, kurios jūs neprisimenate, nes tais laikais, kai šita naršyklė buvo, greičiausiai dar buvote kompiuterių nematę, o gal netgi ir negimę. Jei kompiuteryje turite kokį nors Linux, tai ten bus tokia naršyklė „Lynx“. Pasileiskite ją ir pamatysite kažką panašaus. Taip, tekstiniame režime, be paveiksliukų.
Vakarų šalių embargas, nustatytas Sovietų Sąjungai, būtų lemiantis dalykas – dėl jo ir bet kokie, net seniausi kompiuteriai vis dar būtų klaikus deficitas, ir jų kiekiai būtų nepaprastai maži. Įsivaizduokite, koks Interneto ir kompiuterių paplitimas Lietuvoje buvo apie 2000 – mikroskopinis. Tai vat dabar įsivaizduokite panašų kompiuterųi ir Interneto paplitimą, bet dar papildomu dešimtmečiu atsiliekantį technologiškai. Taip, ta pati Iskra būtų technologinis bottom-line.
Ir negalvokit, kad aš juokauju – 1968 SSRS pradėtas gaminti kompiuteris BESM buvo gaminamas iki 1987 metų. Beveik du dešimtmečius. 1989 pradėta gaminti Iskra be ypatingų modifikacijų irgi būtų buvusi gaminama tiek pat ilgai – iki kokių 2008. O greičiausiai dar gerokai ilgiau.
Tai čia apie techninę dalį. O štai dabar įsivaizduokime organizacinę – ogi štai taip:
- Norintys gauti teisę darbui su internetu, turėtų gauti įstaigos kurioje dirba, leidimą ir būtų prižiūrimi atitinkamos įstaigos atitinkamo skyriaus, kurio toje įstaigoje kaip ir nėra, bet visi žino, kad tas skyrius yra ir jis išties yra ne kas kita, o KGB padalinys. Žodžiu, tokia pati priežiūra, kaip ir tiems atvejams, kai kalba eidavo apie kopijavimo aparatus. Jie ne šiaip sau būdavo už specialių apšarvuotų durų esančiose patalpose, į kurias pašalinių neleisdavo.
- Internetą namuose galėtų turėti tik asmenys, gavę specialų leidimą iš valdžios. Faktiškai tik labai specialūs asmenys, gavę labai jau specialius leidimus. Nesitikėkite, kad jūs galėtumėte tokiais asmenimis būti. Cenzūra, žinote. Negalima tarybiniams piliečiams skaityti netinkamų dalykų.
- Negana to, visas sovietinis internetas būtų tiktai sovietinis. Jokio išėjimo į užsienius jame nebūtų. Norite išėjimo į užsienius – eikite į kokią įstaigą, kur pagal parašą iš specialių terminalų, prie kurių gali prieiti tik KGB leidimus gavę asmenys, galėtumėte paskaityti tai, ką praleido specialūs KGB filtrai. Faktiškai, tai tebūtų Vakarų šalių kompartijų portalai, Varšuvos pakto šalių internetai ir panašus šlamštas.
- Mokslininkams, kurie per internetus norėtų gauti kokią nors vakarietišką mokslinę informaciją, reiktų naudotis tokios informacijos gavimo procedūra, per kurią jie turėtų parašyti popierinį užsakymą su užrašyta internetine nuoroda kokiam nors ryšių su užsieniu skyriui, o paskui po pusės metų, gavus kokių nors organų leidimą, iš tos nuorodos gauta informacija būtų atspausdinta ant popieriaus ir tiems mokslininkams perduota.
- Koks dar Google, koks dar Facebook? Būtų jums „Jedinaja poiskovaja sistema meždusetevyh dokumentov“ ir „Jedinyj rejestr polzovatelej meždusetevovo dostupa“. Arba kažkas panašaus.
O dabar pridėkim prie to tai, kad visos šitos apsaugos priemonės niekaip nepadėtų ir visas nelegalus samizdatas puikiausiai būtų platinamas paprastais kompiuteriniais diskeliais. O kompiuterastai visokiose įstaigose tiems patiems mokslininkams už degtinės butelį organizuotų tų pačių mokslinių straipsnių atspausdinimą ne per pusmetį, o per pusvalandį.
Populiariausia prekė visokiuose 2015 metų nelegaliuose sovietiniuose turgeliuose (talkučkėse) būtų flopikai (taip, lankstūs magnetiniai diskeliai, o ne kompaktai), kuriuose būtų įrašyta kelios dešimtys prastos kokybės pornografinių nuotraukų.
O dabar pasižiūrėkit į savo kompiuterį ar smartfoną ir palyginkit. Ir jei jums atrodo, kad na iš principo negali būti taip baisiai ir neįmanomai blogai, kaip aš jums aprašiau, tai žinokit, kad jums daugiau mažiau gaunasi palyginti, nes jūs jau pasibaisėjote ir negalite patikėti. Negalite patikėti, nes numanote, kad išties viskas būtų dar baisiau.
———–
* Internetas yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios raidės. Kalbainiai to nežino ir dėl to visada reikalauja jį rašyti iš mažosios. Tai aš jus informuoju, kad Internetas – tai yra tasai megatinklas, kuris susidarė iš krūvos kitų didelių kompiuterinių tinklų, kurie irgi tikrinius pavadinimus turėjo. O štai kalbainystė, kaip fenomenas, atsirado iš sovietinės nomenklatūros, kai labiausiai nevykę filologai užsiėmė ne kalbos mokslais, o kompartijos užduočių įgyvendinimu kalbos baruose.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Kompai gal kiek per daug egzotika. Užtenka palyginti telikus. Metų neprisimenu, bet tai galėtų būti 1985-1990m Kai dar daugelis eidavo patrankyti lempinių telikų, o trankuti juos reikdavo, nes kadrai pradėdavo bėgti, ar potencus pasukinėti, ai dar įtampos stabilizatoriaus reikdavo, nes esant stabilesnei įtampai telikai stabiliau rodydavo, mažiau nuplaukdavo kadrai, tai jau kai kas turėjo Šilelius su distanciniu- varlyte. Toks jungiklis su ilgu laidu iki teliko, Na tipo šūstrai, bet po kiek laiko vistiek pajabienė būdavo -- peršokdavo kelis kanalus ir t.t. Gal šitie Šileliai vėliau, nepamu.
Bet esmė ta, kad kol vieni trankydavo 400W (lyg tokio galingumo transformatorius spalvotuose būdavo) lempinius „telikus“, teko pas vienus matyti su distanciniu teliką. Tikru normaliu distanciniu, ne laidine varlyte. Nors buvau vaikas, man tada padarė įspūdį toks stebuklas. Tik retas dalykas būdavo telikai iš vakarų, tik vieną ir esu matęs tais laikais.
Skirtumas tarp to paties periodo sovietinės ir japoniškos elektronikos būdavo toks, kad lyginti nesigauna. Tiesiog nesigauna. Nes nu tiesiog nesigauna ir viskas. Čia panašiai, kaip lyginti moskvičių ir BMW. Ir nesvarbu, kad kažkurs ten moskvičius buvo daromas, kreivai-šleivai klonuojant kažkurį iš BMW modelių -- nu nesigauna jų lyginti tiesiog žmogiškai. Nes tai skirtingi pasauliai tiesiog.
pamenu tėvas iš Minsko atvežė belekaip po blatu sukombinuotą Horizont su japonišku kineskopu. tada susirinko visokie draugai ir ginčijosi ar tikrai kineskopas japoniškas :). tipo du balti taškučiai ant viršutinės kineskopo dalies tai rodo. bet ginčas baigėsi tuo, kad visiškai naujam telikui teko atsukti gaubtą (nulaužti specialią garantinę plombą!) ir koks buvo džiaugsmas, kai ant kineskopo kitos pusės buvo aptiktas lipdukas TOSHIBA….
Taip, dalis telikų būdavo su japoniškais kineskopais. Nes sovietiniai amžinai turėdavo bėdą vis -- kažkas ten su tais elektronų spinduliais nesusifokusuodavo ir spalvotom dėmėm eidavo, kiek besistengtum reguliuoti. Negana to, vaizdas būdavo blankokas.
Bet tai ką ten japoniški -- kažkada sovietmečio pabaigoje berods Rigas Radiotechnika ėmė gaminti magelius su kinietiška mechanika ir tuo labai didžiavosi, nes ta kinietiška mechanika buvo žymiai lengvesnė ir nemaiganti juostos, lyginant su sovietine. Žodžiu, kaip čia pasakius.
Dėl tų spalvotų dėmių būdavo kažkokie „išmagnetintojai“, kurį įjugus reikėdavo vedžioti po ekraną ir jis tas spalvotas dėmes kažkiek panaikindavo.
Kažkiek jo, iš dalies panaikindavo. Kuriam laikui.
vaz2107 tik prieš 3 metus nustojo gaminti -- 30 metų štampavo 🙂 Ir ką, dostoinaja mašyna, vienas pažįstamas rytų ukrainietis sako. Aš nesuprantu, ant kokių vaistų jie ten pasodinti.
Na, pas mus Lietuvoje irgi dar yra žmonių, kurie sovietmečiu pagal paskyrą kokį nors „Moskvič“ nusipirko ir iki šiol laiko garaže, tik per šventes kur nors pas gimines išvažiuodami. Ir džiaugiasi, kad gera mašina -- štai jau kokius nors 20 tūkstančių nuvažiavo, o remontuoti tereikia kartą-du per metus.
Kiek teko domėtis rusai savo procesorių (MultiClet) gamyboje jau įsisavino 180nm technologiją, kas atitinka Pentium 3.
Ne įsisavino, o nusipirko nusenusias linijas iš Vakarų su visomis technologijomis. Tiesiog šiuo metu, skirtingai nei sovietmečiu, nėra tokių technologijų pardavimo apribojimų. O anais laikais jie aišku irgi dalį technologijų pirkdavo, dalį vogdavo, bet visvien dalį tekdavo kurti patiems. Atitinkamai, atsilikimas buvo sunkiai suvokiamų mastų ir vis didėjo ir didėjo, žvėriškais tempais.
180 ir 90 nm nupirkta iš STMicroelectronics, 65 nm -- iš AMD, bet panašu, kad 65nm taip ir nesugebėjo normaliai paleist.
Be to, labai įdomiai atrodo dabartinis gyrimasis procesoriais Elbrus ir Baikal: senesni Elbrus modeliai -- tai tiesiog OpenSPARC; O pats naujausias „analogų neturintis“ Elbrus procesorius gaminamas (ir kas galėtų pagalvot 🙂 TMSC gamykloje Taivanyje; Baikalas -- nupirktas standartinis ARM branduolys (ir iš viso, panašu, kad tų veikiančių Baikalų yra tik keletas vienetų).
Ištaisau savo klaidą -- rusiškas Baikal procesorius -- MIPS branduolys (ir irgi gaminamas Taivanyje 🙂 ).
šiaip tai egzistavo milžiniška institucija kažkaip „vneštorgas“, kurios esminė paskirtis buvo per visokias Bulgarijas, o rimtesnius dalykus per Kiprą (taip, taip -- Kiprą!) ir Švediją pirkti visokias Vakaruose užbanintas sovietams technologijas. aišku, Vakarų firmos irgi mielai apeidavo baną ir parduodavo ką reikia už pasakišką kainą. kitas dalykas, kad tai ne P. Korėja, todėl tos technologijos buvo paprasčiausiai supisamos atvežus jas. arba nupirkdavo ne tą ką reikia ir t.t.
įdomiausia, kad net Suomijai (tipo SSSR draugui!) galiojo tos pačios Vakarų sankcijos kaip sovietams, todėl suomiai viską pirkdavo iš Švedijos. o Jugoslavijai negaliojo 🙂 D
Taip, labai nemaža dalis kompų buvo gaminama su mikroschemomis iš Vakarų. Dalis -- su mikroschemomis iš VDR (ten geriau kopijuodavo). Kaip pvz., ZX Spectrum klonai vis eidavo arba su VDR klonuotomis Z80 mikroschemomis, arba netgi su vakarietiškomis, kurias įveždavo gana didelėmis partijomis iš Vakarų išvis neaiškiais keliais.
Mama mano dirbo su kompais -spintomis Lietuvos geležinkeliuose. Mhm tas kambarys „dūgzdavo“ labai garsiai.
Keletas techninių komentarų (netikslumų):
Buvo laikai, kai mokiausi Elektromechanikos technikume (po to Elektronikos technikume, dar po to Aukštesniojoje Elektronikos mokykloje, o dabar Vilniaus kolegija). Tos mokyklos direktorius -- G.Bražiūnas -- jau tada labai rūpinosi kompiuterizavimu. Manau, kad 1988 (kai įstojau) tai buvo labiausiai kompiuterizuotas technikumas visoje Lietuvoje:
ten buvo SM-1600 klasė (kas nežino: kelios didelės spintos už stiklo (kompiuteris) ir terminalai (monitorius ir klaviatūra) klasėje)
dar buvo BK-0010 klasė sujungta į tinklą ir programas buvo galima užkrauti iš DVK-2 (kuris buvo pas mokytoją ant stalo)
dar buvo klasė su Robotron-1715
Jau 1989 technikumas įsigijo pirmą AT kompiuterį su MS-DOS’u. Tai buvo super žvėris: i80286, 16MHz, 1Mb RAM, 40 Mb HDD, spalvotas EGA ekranas (16 spavų); ir dar platų Epson printerį (9-adatų). jei teisingai pamenu, viso to kaina tuo metu buvo apie 40000 rubliu (taip taip -- mano stipendija 30 rublių, o kompas 40 tūkstančių)
Dar per porą metų technikumas įsigijo 2 XT kompiuterius (i8088, 640Kb RAM, 20Mb HDD)
Taigi pirmas komentaras -- gal dėl prasidėjusios perestroikos, bet vis dėl to buvo galima importuoti kompiuterius.
Per visuotinį gyventojų surašymą naudotus kompiuterius direktorius sugebėjo perimti į technikumą t.y. 2 kompiuteriai ES-1840 -- XT klonai (be HDD, su monochrominiais CGA monitoriais (grafinis ekranas, 4 spalvos t.y. 4 pilki atspalviai)). Ant tų kompų visai sėkmingai sukosi MS-DOS’as -- ir gana stabiliai -- praktiškai visi žaidimai veikė (išskyrus tuo, kurių video netraukdavo)
Antras komentaras -- turėjo sovietai ir kokybiškiau klonuotų kompų (negu Iskra).
Berods apie 1990 pradžią technikumą pasiekė 5 ar 7 Iskra-1030. Taip -- ūžė. Taip -- A-DOS. Jie turėjo grafinius ekranus (CGA) tiesa realiai rodydavo tik 2 spalvas (arba juoda arba žalia) -- akys skaudėdavo. Turėjo ir 5Mb HDD. Su A-DOS’u bedirbo beveik jokios normalios programos. Bet pasidulkinę kažkiek laiko mes sugebėjom pakurti MS-DOS’ą ir tada reikalai pagerėjo. Rimtesni žaidimai aišku nepasileisdavo, bet… Man besimokant paskutiniam kurse ant Iskrų net buvo paleistas DBase (dabar jau versijos nepamenu). Ir DBase’as dirbo. Ir stabiliai. Dirbant su DBase net ir pelę buvo galima naudoti. Pelės mygtukus reikėdavo spausti stipriai (labai) ir niekada nežinojai ar normaliai nusispaus; važinėjimo tikslumas buvo (kaip čia švelniau pasakius) prastas. Turbūt dėl to Iskrų pelės dažniausiai ramiai sėdėdavo už kompiuterio su susuktu laidu, kad ant stalo nesimaišytų.
Kai geresni kompai būdavo užimti, sėdėdavau ir prie Iskrų. Geriau negu visai be kompiuterio…
Trečias komentaras -- taip Iskros buvo baisios, bet, pakeitus operacinę sistemą į MS-DOS’ą, jos dirbo (nu kažkaip gi dirbo…)
Ir paskutinis (pagrindinis) komentaras -- Interneto NEBŪTŲ. Apie Internetą gal žinotų kokie nors pripažinti mokslininkai ir aukšto rango partiniai veikėjai. Paprasta liaudis net nežinotų ką tas žodis reiškia. O kai nežinai, kas tai yra, tai tau nereikia nei googlo, nei facebooko (kaip Šiaurės Korėjoj).
Taip, kompiuterius leisdavo importuoti dėl Perestrojkos -- dalis apribojimų senesnėms technologijoms buvo panaikinti. BTW, 1989 metai -- tai jau tada, kai pasirodė i486 procesoriai. Importavusi kompų dalis ir kompus surinkinėjusi Baltic Amadeus įkurta dar 1988 -- anie buvo ar tai pirma, ar tai antra SSRS įmonė, kuri tai darė.
Dėl Šiaurės Korėjos -- ten jie žino, kas yra Internetas. Prieš kelerius metus ten buvo didelių skandalų, kai paaiškėjo, kad ten esančios ambasados duoda atvirą WiFi -- tiesiog korėjiečiai, padirbėję Kinijoje, parsiveždavo išmaniakus, o paskui per tą WiFi jungdavosi. Analogiškai ir rajonuose, kurie prie Kinijos -- per mobilų ryšį pasijungia prie Interneto.
BTW-2, SSRS buvo tam tikras kaip ir Interneto analogas daromas, valdiškas ir labai ribotas bei primityvus. Net neatsimenu, kaip vadinosi, bet buvo neaiškiais protokolais dirbantys (tiksliau, bandantys dirbti) duomenų tinklai tarp kelių aukštųjų mokyklų ir gamyklų.
Dėl BK-0010 -- http://www.pipedija.com/index.php/Vilnius_Basic
Dar vienas BTW -- Lietuva maždaug paskutinį sovietmečio dešimtmetį pirmavo per visą SSRS ir pagal kompiuterių skaičių žmogui, ir pagal programuotojų dalį tarp gyventojų, ir buvo nepaprastai kompiuterizuota, lyginant su kitomis respublikomis.
Dėl kokybiškiau už iskras klonuotų PC analogų -- su užsieninėmis detalėmis būdavo, ir gaminami būdavo kartu su VDR ir Bulgarija, kurios dalį tiekimo darydavo. Grynai patys nesugebėdavo normaliau padaryti.
Na ruskiai prieš kokį mėnesį ar porą išleidp tokį reikala kaip „Эльбрус-4C“.
Kaipo lėtesnis už tai ką siūlo Intel savo High-End’e bet ale ne taip jau baisiai.
Kadangi jo architektūra kitokia (artimesnė Intelio Itanium’ui nei x86) -- nevisai galima juos palygint (t.y. apple-to-apple). O ir šiaip kadangi kaži ar pasieks vakarus (nelabai kam tas daiktas reikalingas už ruskyno ribų) -- kažin ar kas nors kada padarys rimtesnį palyginimą.
Palyginti galima, jei tik kas nors norėtų lygint (nors aišku, RISC su CISC lyginti -- ne visiškai tiesiogiai gaunasi, čia tas pats, kaip ir Intel su ARM lyginti), gamybos technologijos (as yra svarbiausia) -- tiesiog importuotos iš užsienio (jau kelintą kartą įsiveža senas linijas, kurios pasidaro jau per primityvios Vakarų gamintojams), o pati architektūra yra originali tiek, kad paremta kiek pavystytais anksčiau ten jau kažkiek gamintais perpus licenciniais Sparc procesorių klonais (tikrai ne Itanium). O visi kiti jų skleidžiami makaronai -- didelis propagandinis triukšmas.
BTW, paradoksas, ale kažkurie ten sovietmečiu kurti Elbrus buvo visai netgi įdomi architektūra (tik kad kol pavyko pirmus kelis paleist, jie spėjo pasenti tiek, kad tapo niekam netinkamais) -- kraštutinis CISC atvejis, su aparatine duomenų tipizacija, darbas tik su steku ir kiti panašūs fokusai. Sako, kol surinkdavo ir paleisdavo tokį pavienį Elbrus, tai kone dešimtmetį trukdavo. T.y., padarydavo ant popieriaus, o kol pagamindavo -- tai ir pasendavo.
O tai, kas dabar su tais naujais Elbrus -- tai bendra tik pavadinimas ir absurdiškumas. Išties man tai panašu į kažkokį pusiau pamišusių mokslininkų ir pusiau korupcionierių vykdomą bardaką -- užsiimti sau smagiais dalykais ir tuo pačiu išvogti belenkiek pinigų iš valdžios, nes tipo labai svarbu.
Na čia ko gero pagrinde politinis/ideologinis reikalas. Panašiai kaip kiniečiai koki tai „home-grown“ CPU. Arba kiš ten i kokius tai karinius daiktus, kur nenori priklausyt nuo vakarietisku technologiju, arba šiaip „žė ką mes pagamyjom, kaip mes nepriklausami nuo vakaru“.
Nesutikciau tikrai, kad naudotumes flopikais ir atsilikimas butu toks didelis, nes sioje situacijoje butu padeje kinieciai. Kompiuteriai 80’ais paciuose vakaruose dar buvo retenybe ir kainavo daug. Elbrus platforma yra kuriama butent gynybos ir vyriausybinem reikmem, o ne paprastiesiems vartotojams. Amerikieciai yra prideje „back door“ programinje ir aparaturineje irangoje, todel vienintelis budas apsisaugoti yra kurti savo platforma.
Rusijos menama draugystė su Kinija -- naujų laikų mitas. Ir jokios ten tarpusavio pagalbos nebūtų. Istoriją truputį pakapstykit ir atrasit, kokie santykiai buvo tarp Kinijos ir SSRS. O čia dar pridėkit, kad Kinija IT srityje pati yra atsilikusi belenkiek ir dirba su tomis technologijomis, kurias gauna iš Vakarų.
Dėl kompiuterių kainavimo ir paplitimo -- 1982 ZX Spectrum kainavo 125 svarus. 1982 Commodore 64 kainavo 595 dolerius. Panašiai buvo ir su visokiais Atari 400, Atari 800 ir t.t.. Ir tai buvo tiesiog masinė buitinė technika, į 9 dešimtmečio pabaigą pasidariusi visai įprasta -- kiekvienas iš tokių kompiuterių modelių buvo gaminamas milijonais, o skaičiuojant ir klonus -- dešimtimis milijonų. Suminiai per 1980-1990 pagamintų buitinių (vien buitinių, neskaičiuojant verslui parduotų) kompiuterių kiekiai Vakaruose gautųsi šimtamilijoniniai. Žodžiu, po kompiuterį kas antruose namuose. Tai tiek apie menamas retenybes ir tai, kad kainavo labai daug.
Dėl visokių gynybos ir vyriausybės reikmių -- rusiškos propagandos bulšitas tai. Gynybos ir vyriausybės reikmėms kada reikia, tai daroma taip kad išties dirbtų, o ne kad būtų neaišku koks su niekuo nesuderinamas ir nežinomo darbingumo ir nepanaudojamumo daiktas. Kaip tik SSRS čia gali būti pavyzdžiu tų valdiškų reikmių -- ir iš įvežtinių detalių darydavo, ir klonuodavo vakarietiškas sistemas. Faktiškai visas IT buvo tiesiog klonai su didžiuliu atsilikimu -- Agat (Apple II), BK-0010 (micro PDP-11), Iskra (IBM PC), Santaka (ZX Spectrum), ES EVM (IBM 360/370) ir taip toliau. Netgi tie sovietiniai ir kaip ir originalesni Elbrus superkompiuteriai buvo Burroughs pamėgdžiojimai, daryti atsiliekant kokiu dešimtmečiu. O kai daroma kažkokia neaiški nesąmonė, išdarkant kažkokias senas Sparc architektūras -- tai čia toks ir būdas apsisaugoti.
Realioms reikmėms pas juos Angstrem gamykla porą dešimtmečių bandė vis paleist į gamybą vėlesnių Intel architektūrų klonus, tik vis nelabai sėkmingai -- tai atsilikimas pernelyg didelis (iki gal kokių 1995 vis bandė paleisti gamybon i80386 analogą), tai šiaip nesigauna išvis.
Žodžiu mažiau žiūrėkit to briedo, kurį jie apie tuos savo fufelius rašinėja. Get real: iki pat SSRS griuvimo ir netgi kurį laiką po to nemažai įstaigų vis dar naudojo perfokortas ir perfojuostas. Vakaruose tuo metu jau ėmė rastis CD-ROM.
Nenuostabu kad rusam perfokortos nostalgiją sukelia, tiek metų benaudojus jas vis negali pamiršt, nors ir deda į tuos case amerikietiškus iphone.
Niekas ir nesigincija, kad elbrus atsilieka gerus 10 metu, nes rusai viska kopijuodavo nuo a iki z, o unikaliu gaminiu budavo vienetai. ZX spectrum ir panasaus tipo kompiuteriai buvo primityvus, o IBM PC kainos prasidedavo nuo 1500$, apple 2 nuo 2400$, o pavertus siuolaikiniais pinigais butu ~2.5 karto daugiau. Kinu pagalba butu pagrista tiesioginiais mainais -- jiems ginkluotes, o jie elektronikos.
Ponas, jūs bent miglotai įsivaizduojate, ką parašėte -- „SSRS į Kiniją tiektų ginkluotę, o Kinija jiems elektroniką“ -- čia panašiai, kaip parašytumėt, kad Šiaurės Korėja į Pietų Korėją tiektų urano rūdą, o Pietų Korėja mainais duotų elektroniką Šiaurės Korėjai. Arba kad Izraelis tiektų ginklus Sirijai, o Sirija mainais į Izraelį tiektų naftą. Jūs bent kiek orientuojatės tarptautinių santykių istorijoje?
Rokiški, ponai Žiurkėne. Kiek jums metų, kad net santvarką atsimenat? Aš tik atsimenu savitarnos parduotuvės, kur po pienų nuolat telkšodavo balos, nučiupinėtus batonus ir didelės eilės prie kokio nors elementaraus sūrio arba „tušonkės“. O santvarkos, visokių prašymo teikimų, popierių pasirašymo-man jau išbandyti neteko.
Sauliau. Tokį teliką su distancinių ant laido ir mes turėjom 🙂 Bet sugedo laaabai greit. Tėvas paskui paliko du atvirus laidukus, kuriuos sujungi ir kanalai persijungia :D. (nebuvo tėtis pretenzingas technikos meistras)
Apie sovietinę mikroelektronikos pramonę:
Intelas 1982 metais procesoriųgamyboj pradėjo naudot 1,5um technologiją -- tai 386 ir ankstyvi 486 procesoriaus modeliai. Tuo tarpu sovietinė pramonė iki Sąjungos žlugimo nesugebėjo sukurt nuosavos 1,5um technologijos -- todėl paskutinis nukopijuotas procesorius buvo 286 (ir tai tik po 1990 metų, kai jau praktiškai niekam nebuvo reikalingas).
Be to, sovietinėj mikroelektronikoj dėka rusiško pochujizmo ir technologinių reikalavimų nesilaikymo (įvykdyt planą betkokia kaina) buvo milžiniškas broko kiekis -- 3um ir net 6um technologija gaminamų mikroschemų brokas viršijo 80%, kai to metu vakaruose jis siekė maksimum 30%. Šiaip tai tais laikais mes žimojom, kad sugedus kokiam nors prietaisui, pirmiausia reikia žiūrėt, ar nėra azerbaidžanietiškų (Azon gamyklos, su tokiu specifiniu pialos su garu logotipu :)), gruziniškų (Mion gamyklos) mikroschemų ir armėniškų kondensatorių -- jei tik tokius pamatei, keisk iškart normaliom detalėm.
Ir ne tik broko -- berods kažkurioj Leningrado elektronikos gamykloj buvo aptiktas pogrindinis galvanikos cechas, kur vogtu mikroschemom skirtu auksu dengdavo juvelyrinius dirbinius.
O kur dar visokie nelaimingi atsitikimai -- mikroelektronikoj naudojama labai daug nuodingų junginių -- arsinai, fosfinai, boranai, silanai, fluoro junginiai.
Vilniuje Venta berods pasiekdavo apie 40% naudingą išeigą mažesnės integracijos mikroschemoms. Rusijoje (Angstrem) 20% aukštai integracijai (tiems patiems procesoriams) nepasiekdavo niekad, būdavo keletas procentų, neretai vos 1-2 veikiančios mikroschemos iš blyno. Dėl to jiems ir nesigaudavo vis pereiti į gamybą partijomis, didesnėmis, nei bandomosios. Priežastys būdavo idiotiškos -- pvz., toje pačioje Ventoje neleisdavo į cechus nieko, pas ką sloga, pleiskanos ar kokia nors alergija. Rusijoje tai skaitėsi ne liga, o pravaikštos. Na, atitinkamai ir broko išeigos gaudavosi tokios, kad maža nepasirodydavo.
Kitas dalykas, kad ta pati Venta (ją čia vis miniu, nes buvo SSRS lyderiai technologijose) turėjo per mažai linijų, kad viską gamintų. Kažką ten darė berods iš tų KM1800 ar kokių ten serijų, bet procesorius tai atrodo nebent bandomosiomis partijomis irgi. Šiaip jie labiau užsiimdavo klonavimo darbais -- kaip iš kur nors nuvogtos mikroschemos išsiaiškinti ir atkurti matricas gamybai.
O dėl viso to puslaidininkių gamybos nuodingumo -- tai jo. Šlykšti gamyba, ypač sovietmečiu, kai ant valymo įrenginių visi padėję. Per kilometrą nuo gamyklos oras būdavo užterštas.
Savo paauglystei ir aš turėjau kompiuterį, bet jau nepriklausomybei atėjus. Tokį atskirą procesorių, dėžute tokia 20x20cm, pajungdavai prie juostinio magnetofono ir teliko, įdėdavai kasetę ir įrašinėjau žaidimus. Jeigu paprastas, mažiukas žaidimukas, tai įrašinėji kokias 3-4 minutės, jeigu jau kažkas rimtesnio, tai jau 8-10 minučių. Ir labai retai kada pasikraudavo iš pirmo karto. Reikėdavo įrašyti gal 3-4 kartus, kol žaidimas pagaliau įsirašydavo. Paskui klasiokai manę pamokino, kad reik mago galvutę pareguliuoti, ten atsukti arba stipriau prisukti varžtelius, nes ne visi žaidimai suprasdavo, kad juos nori pakrauti…. Tai taip ir kankindavausi kokia pusvalandį-valandą prie vieno žaidimo, kad galėtum pažaisti.
beje buvau vaikinų tarpe populiari , kol tokį kompą turėjau 😀 Labai pas mane į svečius brovėsi 😀
Šiaip vat galvoju… Manau, kad jūs turėjot būti tobula 🙂
Na ok, paskaitėm straipsnį, išvados aiškios -- kuo daugiau reguliavimų, draudimų, monopolijos, t. y. kuo mažiau konkurencijos ir verslininkų prisispardymo sau subinėn, kad tik daugiau klientų pritraukti, tuo viskas blogiau. Viskas šiuo atveju nesuabsoliutinta.
O dėl šiandienos -- daugiau laisvės, šuolis įvyko. Bet man vis tokia mintis šmėžuoja, kad ir darbartinė santvarka trukdo dar daugiau iššokti žmonijai. Paimkim patentus. Kažkas kažką išrado, užpatentavo. Na ir sistema gina užpatentavusį. Suprantama, išradėjau nori pinigų. Na ok, kodėl gi negali būti tai licenzijavimo principu ar dar koks mechanizmas, kuris nedraustų naudotis kitimes išradimu, tuo pačiu ir pajamos išradėjui kurį laiką.
Be to, kai kas išreiškė mintį, kad patentai yra blogis dar dėl vieno dalyko -- patentuose surašai visą info, ir žiūrėk jau kinai kepa gaminius -- info ant lėkštutės 😀
Kitas dalykas -- visko draudimo sistema. Na norint kažkuo užsiimti, turi nuimti draudimus -- gauti leidimus, licenzijas ir pan. Ne vien fiziniam asmeniui apsikarstyti privalai krūva pažymėjimų, bet ir įmonei. Tačiau nėra optiono:
Va produktas/ paslauga be sertifikatų, norit pirkit norit. Tai yra nėra optiono rinktis ne vien pardavėjui, kuris vystytų toliau norėdamas daugiau klientų, bet ir pirkėjui daugiau pasirinkimo. Žaliųjų lobizmas prastūmė produktus į atskiras lentynas su kitokiom kainom. Žinoma, ne žemesnėmis. Bet Petras, norėdamas kažką parduoti, tiesiog taip negali. Turi pilnai dalyvauti Kafkos procese. Laisvė tskanat 🙂
Irgi reiktų atleisti stabdžius ir primažinti ar iš vis panaikinti mus ginančius nuo mūsų pačių, už dirbančių kuriantį darbą pinigus, saugiklius 🙂
Alia jei gerai pamenu mokykloj kompiuteriu klasej buvo tokie BK 0010 Kazkas tipo Bytovoj Komputer 0010. Tai ten netgi kazkoki zaidima pasileisdavom. Turejo but kokie gal 1990-i metai. Klaviatura tokia buvo lyg ir koks spalvotas popierius ant virsaus , paspaudus klavisa pypteldavo. Juokinga prisimint.
Jo, buvo tokie, Elektronika BK-0010, klasėse būdavo tinkle su vienu, mokytojui skirtu DVK kompiuteriu. Jie buvo kardinaliai primityvesni už PC (ar tuos pačius Iskra), iš esmės savo architektūra ir viduriais klonuoti nuo DEC LSI-11 (mikroprocesorinė PDP-11), kurtos dar 1975 metais, tik kad kažkiek suprimityvinant.
Šiaip, BK-0010 buvo pats masiškiausias ir bendrai tai dar ir labiausiai vykęs iš SSRS gamintų kompiuterių, maždaug nuo 1984 gamintas serijiniu būdu. Iki SSRS subyrėjimo netoli 100 tūkstančių tokių kompiuterių pagamino, ko gero. Kiekius, beje, verta palyginti kad ir su kokiu nors Commodore 64, kuris Vakaruose buvo gaminamas panašiais laikais, buvo gan panašaus pajėgumo ir kurio buvo pagaminta apie 17 milijonų.
Chmmm,galvoju,kaip butu tais laikais koks iPad atrodes.Ant jo pajegumu turbut butu dirbe Baikonuras,Pleseckas ir koks 10 sovietiniu Naucno-Isledovatelkij-institut’u.
Na, tiems baikonūrams tiek pajėgumų nebūtų reikėję, o ir kai kurie uždaviniai gana specifiniai. Bet aš jums galiu nupasakoti, kaip būtų atrodęs iPad analogas, jei būtų pagamintas sovietinėje gamykloje.
Įsivaizduokite daiktą, kuris turėtų trečdaliu mažesnį ekraną negu pas iPad, tačiau pusantro karto didesnius gabaritus, būtų 5cm storio, svertų 6 kilogramus ir iš vieno pakrovimo dirbtų apie 20 minučių. Ekrano rezoliucija būtų kokie 160x240 ir kokios 4 ar 8 spalvos. Plastmasinės dalys skilinėtų savaime, o tarpai tarp plastmasių būtų tokie, kad kone pirštą galima būtų įkišti. Tokio sovietino tapšninuko šonuose būtų mygtukai, kurių dalis neveiktų, o dalis veiktų. Mygtukų eiga būtų apie pusė centimetro. Kokios nors video/foto kameros tame daikte nebūtų arba būtų kokia nors, kurios rezoliucija būtų dar prastesnė, negu ekrano. Visas tas daiktas būtų gaminamas dviejų spalvų -- žalios ir rudos. Jo maitinimui iš elektros būtų skirtas dar du kilogramus sveriantis maitinimo blokas, kuris, įjungtas į elektrą, garsiai ūžtų. Jokio WiFi ar ko nors panašaus ten būtų nenumatyta, nes nereikia.
Ir dabar primeskit, kad tai, kaip aš nupasakojau, būtų ne perdedant, o realiai. Ir negana to, tas daiktas būtų siaubingas deficitas, kurį žmonės galėtų gauti tik per didžiausią blatą.
Zinot,as kazka panasaus irgi savo vizijose maciau.Tas kazkas vadintusi ПВА-Perenosnoi vicislitelnij aparat ir savo dizainu primintu ta vaikiska zaidimu aparaciuka,kur vilkas gaude kiausinius.Ir kuris garantuotai buvo kazkokio vakarietisko kopija,gaminta toj jusu minetoj Angstrem arteleje.O kad butu perenosnoi,galima butu jame naudoti kokias 8 apsimyzancias po poros menesiu Sirijaus baterijas,todel kontaktai viduje budu nurudije.
Taip, man mintis apie batareikes ir nupuvusius kontaktus irgi buvo atėjusi. Tai būtų tada 8 tos storos baterijos. Ir iš jų dirbtų kokias 20 minučių 😀
O dėl to žaidimo su vilku ir kiaušiniais -- jo, vieno iš pigių japoniškų žaidimų klonas. Tik gamintas ne Angstrem, o kažkur kitur. Angstrem mikroschemas gamino ir gamina, tiesiog svarbiausia SSRS mikroschemų gamykla buvo, ar tik ne vienintelė, kuri išliko iki šių laikų.
Pingback: Dar apie sovietinius kompiuterius | Rokiškis Rabinovičius
1995 mokiaus Panevezio Juozo Balcikonio gimnazijoj, kuri tuo metu buvo laikoma 3 mokykla Lietuvoj, po licejaus ir KTUG.
Ir ka gi, informatikos kabinete stovejo tie patys 1989-uju „iskra“ kompai. Mokytoka pristate juos kaip kazkokius stebuklus ten. Deja, uzmirso pamineti, kad mano turguj pirktas „zilitongas“ turejo turbut didesnius techninius parametrus 😉
Siaip nieks ten labai nestrigo, reikia pasakyti. Ir zaidimas buvo -- kazkoks pikselinis visciukas strikinejantis laiptais. Ir turbo pascal ant ju mokinomes programeles rasyt. Matyt kazkas ten buvo paturbinta, bent jau operacine sistema nebebuvo sovietine. Buvo DOS ir buvo Nortono langai. Uzdavo irgi ne taip garsiai, tik kaip vienas siurblys 🙂
Verta pamineti, kad mokyklos mokiniai skindavo prizus tarptautinese informatikos olimpiadose, for some reason 🙂
Tai vat visgi klausimas, ar tikrai ten buvo Iskra, ar gal visgi kokie nors DVK, ar kokių nors mišrių „sborkių“ ES EVM (kurias irgi neretai iskromis pavadindavo), Robotron ar dar kažkas tokio. Mokykloms iskros nebūdavo tiekiamos, jos buvo skirtos tik visokioms didelėms organizacijoms, skaičiavimų centrams ir panašiai.
Nors kita vertus, jei jau ankstyvas posovietinis periodas, tai ką gali žinot, visaip pasitaikydavo. Galėjo net ir tikros iskros būti, tik tokiu atveju kažkurių vėlesnių modifikacijų :-/
Na rusiskai as tada skaityt jau mokejau, o ant kompo tikrai buvo iskra parasyta.
Reiškia, visgi vėlesnio tiekimo, kažkurie iš vėlesnių Iskra modelių, pradėtų gaminti jau byrant SSRS. Žodžiu, „sborkės“, gamintos iš vakarietiškų detalių -- atitinkamai, ir strigti neturėjo, ir turėjo būti pakankamai tylios.
Praėjusio tūkstantmečio pabaigoj savo kaime, kur gyvenau, Internetą gauti buvo sunkoka. Netgi ant testinio Bitės GPRS kurį laiką sėdėjau, nes tai buvo šioks toks išsigelbėjimas.
Ir vieną dieną kažkuris iš šeimos narių vemtelėjo, kad va, jeigu nebūtų SSRS subyrėjusi, tai Internetas, kaip ir laidinis telefonas, būtų prieinamas visiems ir kainuotų mažai.
Kaip niežtėjo kumščius vožtelėti už tokį tamsuolišką briedą… būtumėm turėję, jo. Kėgėbėsietą.
Jie matyt užmiršo, kad laidinio telefono pajungimo reikdavo laukti eilėje keletą metų. Ir tai tik su sąlyga, kad išvis tame rajone, kur pajungiama, yra laisvų linijų. O kitu atveju -- ir išvis nepajungdavo.
:tuomet Ventoje dirbusi mergina pasakojo, kad jos lygtai kas 3 metus pasirašo neturėti lytinių ir kitokių tirli-pirli santykių.
Galėjo būti, kad ir kaip keistai tai dabar atrodytų. Labai specifinis, griežto režimo objektas tai buvo, darbuotojams KGB ir partiniai organai nustatydavo labai visokius durnus reikalavimus.
kazkaip sudomino ta ventos gamykla. Ir siaip, lietuvoje buvo labai daug specialiuju technologiju gamyklu skirtu visai sovietu sajungai. Butu be galo idomu sulaukt is Rokiskio straipsnio apie konkreciai tas gamyklas. Ar kazka praleidau jau?
Gana sunku su tomis gamyklomis -- informacija didesne dalimi būdavo slapta iki tokio lygio, kad tos gamyklos išvis kaip neegzistuojančios gaudavosi. Venta gi buvo ypatingas atvejis -- tenai jei kur kas su savo mašina stabteldavo šalimais, tai išsyk vyrukai pilkais kostiumais prieidavo ir paprašydavo dokumentus pateikti ir pasiaiškinti, ką čia veikia. Žodžiu, režimas.
Radau ir dar viena gana įdomų straipsnį apie senąsias gamyklas: http://sovietcase.eu/lt/wp-content/uploads/2012/02/S.-Grybauskas.pdf
Na yra sukurtas puslapis, skirtas skaičiavimo technikos gamybinio susivienijimo SIGMA istorijai:
http://www.sigma-vsmg-skb.org/
Na taip, Venta buvo rimta. Dar 1991 metais visus dokumentus is ten isgabeno su BTR’u ir karine apsauga. Besidomint apie sia gamykla patiko vienas faktas: kai state pacia gamykla, ji buvo ramioj vietoj, toli nuo miesto. Besipleciant miestui, Venta atsidure salia judriu miesto gatviu, kur jau mikroschemu elementu gamybai (iki 1,5 mikrometro) trukde net transporto sukelta dirvos vibracija.
Vat apie tą transporto sukeliamą vibraciją -- čia, žinokit, nebūčiau tuo labai tikras. Pasiteisinimų dėl nekokybės visokių prigalvoti galima ir prigalvodavo aišku -- „ne mes kalti, o mašinos, kurios aplinkui važinėja„. Realybė gi buvo tokia, kad pagrindinis brokas ėjo dėl banalios ir visam pasauliui gerai žinomos klasikinės puslaidininkių gamybos problemos -- nepakankamos švaros cechuose.
Fainas straipsnis. Fainas portalas. Aš tik BK2 prisimenu. Per informatiką Utenos 5 vidurinėj. Po metų kitoj vidurinėj atsirado Windows. Tai kai apie juos klausėmės, jautėmės, kaip nukeliavę į kitą pasaulį.
Fain cia viskas… Net nostalgija uzpuole. Idomu buvo tais laikais 🙂 Savotiskai. As pirma PC pradejau susirinkineti 93 -- 386 4 Mb RAM, no HDD 🙂 viskas sukosi virtualiame diske, Net zaidima Retaliator paleidau. SUjungem su bendradarbiu laidais COM portus -- tinkla padarem kad kartu pazaisti 🙂 RYsininkai praskambino linija su generatorium ieskodami laisvu poru -- COM portas sudege zaidimai baigesi 🙂 Kilo klausimas -- ar nebutume naudoje kazko panasaus i FIDO jei nebutu interneto? Ot budavo 🙂 Prisiskambini laidiniu telefonu i node pasiimi paketa , issiarhyvuoji, perskaitai, parasai atsakymus skelbimu lentoje ar kur kitur, vel skambini issiunti paketa ir vel lauki kitos dienos kai visi perskaitys ir atliks tokius pacius veiksmus 🙂 Ir zinot ka? Jei prisidarysi nesamoniu, izeidinesi ka nors -- gali ir atvaziuoti i namus ! visi pazystami gi, pagal rekomendacijas:) Budavo ir meetai zinoma FIDO nariu. Idomumo delei -- gal iki siol yra kas dar naudojate FIDO?
Aciu,
Kalbejau ape FIDO neta -- cia nuoroda apie ka kalbejau https://en.wikipedia.org/wiki/FidoNet
o laptopas buvo sovietmeciu buvo http://www.leningrad.su/museum/show_calc.php?n=297
Čia jau ne sovietmetis, o 1992 metai. Išties Toshiba T1100 PLUS klonas (pastarasis -- 1986 metai), greičiausiai gamintas dar ir naudojant užsienines dalis.
Naudojo savo dalis. Turbut. http://www.leningrad.su/museum/35/mc1504-f.jpg mikroshemos ir kondensatoriai sovietiniai. Sis vienetas pagaminntas 1992. Bet gaminti pradejo nuo 1990 01 taigi, dar sovietu sajunga. Jame nebuvo akumuliatoriaus, bet nieko keisto nes visuose laptopuose pasaulyje tada dar ju nebuvo, su jais pradejo nuo 1993 japonijoje. tai va, jeigu internetas butu sovietinis, sedetumete parke ant suoliuko, su laptopu, nuo svorio traiskanciu kelius, pasijunges elektra nuo apsvietimo stulpo, ir telefono laida, nes internetas butu tik per telekoma ir skaitytumete kokia pazangi salis sovietu sajunga, sugebejo pagaminti pirmaji televizoriu su nuotolinio valdymo pulteliu be laido 2015 metais 🙂
Beje, tai nebuvo PLUS versijos klonas, vikipedija raso klaidingai. Plus versijoje buvo galima pasijungti COM pele ir LPT spausdintuva. Nors tiksliai nezinia sis irgi tas jungtis turejo, tik jokia pele neveike, o suderinamas spausdintuvas taip ir liko breziniuose… Beje turiu Jums klausima, ka manote apie tamstos aprasyma pipedijoje? http://www.pipedija.com/index.php/Roki%C5%A1kis_Rabinovi%C4%8Dius
Macintosh portable (pirmas makas su baterija) -- 1989 metai. Pirmas šiaip su baterija -- Epson HX-20 iš 1981 metų, tik kad labai jau nykus. Sharp PC-5000 -- 1983 metai, PC suderinamas. Kiek anksčiau buvo dar Grid Compass (1982 metai), bet jis buvo be baterijų.
O dėl klonavimo -- nu tai jei savo dalis naudojo, tai nesutilpo matyt į pilnai gražų kloną, tai ir paprastino. Gavosi nedadirbtas daiktas be kažkurių dalykų. Reiškia, kad ta pati istorija, kaip su Iskra.
Tai matyt klaidingai buvo parasyta, suklydau su ta baterija. Bet visvien aisku viena: sovietai nesugebejo pagaminti jokio gero, kokybisko daikto. Ir masino, ir televizoriai kurie mego smugius kad veiktu, ir keseciu grotuvai, kurie supjaustydvo juostas ir kompiuteriai, kurie uze kaip 500w galingumo dulkiu siurblys, ir masinos kur jei neisukdavo varzto, gaamintojai ji paprasciausiai sukaldavo buvo sudas visiskas. Parasyk daugiau apie sovietines nesekmes, labai idomus tavo straipsniai paskaityti 🙂 Vienintelis ziurkenas Tamsta esate kurio blogus idomu skaityti.
dar dadesiu apie technika. visa sovietine buvo sudas. tikrai. siunte sunis i kosmosa-25% zuvo kildami, 25% erdveje, 25% leisdamiesi(nemokejo siuti geru parasiutu, plysdavo viduri, kapsule suduzdavo. like 25% per antra savo skydi.
vienas draugas turejo tokia https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/1/1a/C2_91167016_1.jpg 1979 metu. ir pravaziavo apie 1.5milijono pacio variklio nekeite. pardave 2010 beveik nebuvo rudziu, pardave kaip antikvarine.
tu paciu metu moskvich 2140 po 100tukst reikedavo keisti gilzes, indeklus. buvo net keliu rusiu: 1,2.3remontu ir remontiniai. po to variklio bloka visa reikedavo keisti. bet tiek nedatraukdavo. surudydavo viskas. nusipirkus nauja masina rusiska is gamyklos pirma reikedavo varyti kad issmaluotu ir suremontuotu. atsiprasau uz nerisluma ir rasyma be lietuvisku rasmenu. 🙂