Tag Archives: Michailas Gorbačiovas

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Jeigu Internetas būtų sovietinis

Dažnas sako, kad Internetas* anais laikais neegzistavo ir dėl to čia nėra ko lyginti sovietmečio su šiais laikais. Nebuvo, suprantate, anais laikais kompiuterių, todėl dabar čia vat ir gaunam kažką, o tas kažkas – tai visai ne dėl to, kad sovietmečio nėra, o dėl to, kad tik šiaip koksai tai mokslas.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Aš jums pasakysiu, kaip būtų, jei dabar sovietmetis būtų. Būtų taip, kad būtų blogiau, negu Šiaurės Korėjoje. Blogiau tiesiog dėl to, kad Šiaurės Korėja įsiveža kompiuterius ir mobilius telefonus (išmaniuosius visokius) iš Kinijos, o ir šiaip pasienyje internetu iš Kinijos naudojasi. O vat jei pas mus būtų sovietmetis, tai galiotų pilnavertis embargo, jokio ten Interneto iš pasienių niekas negautų ir būtų taip blogai, kad Šiaurės Korėja atrodytų dar labai padoriai.

Žodžiu, jūs nei neįsivaizduojate, kaip būtų. Jūs verktumėte kamputyje ir galvotumėte, kad visokie pasakojimai apie tai, kad internetu Vakaruose galima naudotis laisvai, žiūrėti pornūškes visokias ir išvis ką nori daryt – tai tiesiog pasakos. Ir juo labiau pasakos tai, kad kiekvienoje šeimoje kompiuterių yra kokie 2-3 ar netgi daugiau, ir jau visai nesąmonė, kad mobilūs telefonai su internetu yra.

Sovietmečiu daugelis laikė pasakomis visokius pasakojimus apie tai, kad kur nors Vakarų Vokietijos parduotuvėse galima nusipirkti 20 rūšių dešros ir tai be jokių eilių, laisvai, be apribojimų ir tą gali padaryti kiekvienas norintis. O kad 50 ar 100 rūšių dešros – nagi tai išvis absurdas kažkoks, juk negali taip būti!

Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, koks būtų Internetas, jei dabar būtų sovietmetis. Tik ne anų laikų sovietmetis, o toksai, koks jis būtų 2015 metais, jei toksai Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs Perestrojkos.

Continue reading

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Sovietmetis: nusikaltėliai ir bomžai

O kaip su nusikalstamumu, ar jo tikrai nebūdavo, kaip kad peza neretas durnius? Nebūdavo valkatų, benamių, girtuoklių, narkomanų? Aišku, kad nebūdavo. Laikraščiuose, TV ir radijuje. Kitur – būdavo, gerokai didesnis, nei dabar.

Continue reading