Tag Archives: Facebook

Įvykiai Turkijoje

Manęs prašė, tai aš ir rašau apie Turkiją. Gana trumpai ir negiliai. Štai pabandė įvykti ten perversmas. Išties tai nieko tokio. Aišku, atrodo kad pora šimtų žmonių žuvo, koks tūkstantis sužeista – tai yra nemažai, bet kita vertus, kaip kariniam valstybės perversmui su visais susirėmimais ir taip toliau – tai dar nedidelis kiekis.

Mustafa Kemal Ataturk - tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje - tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.

Mustafa Kemal Ataturk – tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje – tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.

Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.

Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją. Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kremliaus įtakos paternai

Kai 2013 metais aptikau organizuotas kremlinų grupes, Facebook tinkle užsiimančias propagandos skleidimu, jų veiklos mastai man pasirodė tiek neįtikėtinais ir kryptingais, kad aš kelias savaites tikrinausi su įvairiausiais pažįstamais ekspertais, ar tikrai taip gali būti. Visi, kam papasakodavau ir parodydavau, būdavo ištikti lengvo šoko ir sakė, kad taip ir yra.

Lietuvoje to beveik nesimato, tačiau pačioje Rusijoje propagandos mastai tokie, kad tenykščiai bepročiai jau rimtai kalba apie tai, kad jau reikia rengti branduolinį karą, nušluoti visą Europą, atkurti SSRS ir taip toliau. Ir prie viso to dar pripaišo religinius motyvus.

Lietuvoje to beveik nesimato, tačiau pačioje Rusijoje propagandos mastai tokie, kad tenykščiai bepročiai jau rimtai kalba apie tai, kad jau reikia rengti branduolinį karą, nušluoti visą Europą, atkurti SSRS ir taip toliau. Ir prie viso to dar pripaišo religinius motyvus.

Aš ieškojau vis naujų ir naujų Facebook grupių, kur tik būtų kokių nors keistenybių, į visas jas stojau ir stebėjau, kas vyksta. Informacijos pobūdį, žmones, kurie dalyvauja, o ir išvis tiesiog tai, kaip kokia nors žinutė atsikartoja per dešimtis lyg ir niekuo nesusijusių grupių bei žmonių.

Man buvo labai sunku patikėti, kad antivalstybinės propagandos mastai yra tokie dideli ir kad viskas taip smarkiai įsisukę – atvirai propagandinių grupių bei puslapių buvo dešimtys, o į jas įtrauktų žmonių skaičiai siekė dešimtis tūkstančių, jei ne daugiau. Tai atrodė per daug baisiai – būtent todėl aš ir tikrinausi su specifinių sričių ekspertais. Tiesiog tam, kad įsitikinčiau, kad čia ne aš durnas, o realybė išties tokia.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Jeigu Internetas būtų sovietinis

Dažnas sako, kad Internetas* anais laikais neegzistavo ir dėl to čia nėra ko lyginti sovietmečio su šiais laikais. Nebuvo, suprantate, anais laikais kompiuterių, todėl dabar čia vat ir gaunam kažką, o tas kažkas – tai visai ne dėl to, kad sovietmečio nėra, o dėl to, kad tik šiaip koksai tai mokslas.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Aš jums pasakysiu, kaip būtų, jei dabar sovietmetis būtų. Būtų taip, kad būtų blogiau, negu Šiaurės Korėjoje. Blogiau tiesiog dėl to, kad Šiaurės Korėja įsiveža kompiuterius ir mobilius telefonus (išmaniuosius visokius) iš Kinijos, o ir šiaip pasienyje internetu iš Kinijos naudojasi. O vat jei pas mus būtų sovietmetis, tai galiotų pilnavertis embargo, jokio ten Interneto iš pasienių niekas negautų ir būtų taip blogai, kad Šiaurės Korėja atrodytų dar labai padoriai.

Žodžiu, jūs nei neįsivaizduojate, kaip būtų. Jūs verktumėte kamputyje ir galvotumėte, kad visokie pasakojimai apie tai, kad internetu Vakaruose galima naudotis laisvai, žiūrėti pornūškes visokias ir išvis ką nori daryt – tai tiesiog pasakos. Ir juo labiau pasakos tai, kad kiekvienoje šeimoje kompiuterių yra kokie 2-3 ar netgi daugiau, ir jau visai nesąmonė, kad mobilūs telefonai su internetu yra.

Sovietmečiu daugelis laikė pasakomis visokius pasakojimus apie tai, kad kur nors Vakarų Vokietijos parduotuvėse galima nusipirkti 20 rūšių dešros ir tai be jokių eilių, laisvai, be apribojimų ir tą gali padaryti kiekvienas norintis. O kad 50 ar 100 rūšių dešros – nagi tai išvis absurdas kažkoks, juk negali taip būti!

Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, koks būtų Internetas, jei dabar būtų sovietmetis. Tik ne anų laikų sovietmetis, o toksai, koks jis būtų 2015 metais, jei toksai Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs Perestrojkos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Google stagnacija jau prasideda

Aš jau spėjau užmiršti, ką norėjau čia parašyti prieš pusantrų metų, kai pamačiau pirmus fyntus, kuriuos ėmė išdarinėti Google – parašiau pavadinimą, o straipsnis taip ir liko kaboti tuščias, kaip priminimas. Paskui dar kelis kartus norėjau parašyti, bet vis užmiršdavau, ką anksčiau norėjęs buvau, tai taip ir liko kaboti tuščias daiktas, kaip priminimas. Ale šiandien parašysiu, nes atrodo, kad Google Reader uždarymas labai daugelį sunervinęs bus. Ir daugelis užduoda klausimą: kur migruoti?

Daugelis vartotojų pyksta ir nesupranta, kodėl čia Google uždarinėja tokias paslaugas, bet pirma imkim ir įvardinkim pagrindinį, svarbiausią faktą: Google žino, kad vartotojai pyksta. Ir uždarydami, jie puikiai žinojo, kad pyks. Ir jiems giliai monopenisualu*, ką jūs galvojate ir sakote, nes dėjo jie. Jie yra dideli ir jie gali sau leisti daug. Ir po kiek laiko dėl to jiems ateis liūdnos dienos.

Tiesą sakant, aš to Google Reader nenaudoju, todėl man turėtų būti nei šilta, nei šalta, tačiau šitas žingsnis yra didelis, negana to, jis yra labai gerai atitinkantis tą paterną, kurį pastebėjau. Ir tai visai ne kokie nors vartotojų poslinkiai ar koks nors Google senų paslaugų atmirdinėjimas, apie kurį šneka patys Google veikėjai. Ir tai nėra šiaip kažkoksai paprastas taupymas, kaip kažkas norėtų pavaizduoti, nes viskas yra truputį įdomiau.

Google čiulpia

Google dabar jau yra tokia kompanija, kuri daro, ką nori. Ji yra tokia didelė, kad tiesiog dėjo ant visų. Jei nusprendžia - jie ką nors nusiperka. Jei nusprendžia - uždaro. Ir niekur jūs nedingsit. Todėl jiems yra giliai monopenisualu, ką jūs galvojate apie Google Reader uždarymą.

Paternas paprastas: Google uždarinėja viską, kur tik yra galimybių integruoti ką nors su kuo nors. Aišku, išskyrus paties Google produktus.

Jau anksčiau, kai Google paskelbė apie krūvos kitų paslaugų uždarymus, pvz., Google Translate apribojimus, kad jo negalėtų naudoti pašalinės įmonės, čia jau buvo pradžia. Keistas dalykas buvo ir tai, kad Google vis žadėjo, bet taip ir nepadarė jokių priemonių, kad būtų galima automatais kažką parašyti į Google Plus. Paskui dar nutarė uždaryti Shopping Search API. Tai labai suprantama: kai esi vienintelis, galintis naudoti savo API, tai esi vienintelis, galintis kurti integruotus produktus. Todėl būtent pirmieji veiksmai, nuo ko prieš metus ar du viskas prasidėjo – tai ir buvo masiniai Google paslaugų API uždarinėjimai.

Šiaip jau šitai yra senas fokusas – kadaise Microsoft, būdami vieninteliais, kas žino Windows API, tapo vieninteliais, galinčiais kurti darbingas ofiso programas, o konkurentai su visokiais Word Perfect ir panašiais daiktais tiesiog paduso, nepaisant nei mažesnių kainų, nei didesnio funkcionalumo. Tokie metodai išties nėra konkurenciniai: veikiama ne per tai, kad vartotojas gautų daugiau, o tik per tai, kad yra kokios nors sąlygos, kurių neturi konkurentai. Gaunasi panašiai, lyg turėdamas katilinę, visus verstum pirkti bulves, nes kas nepirks – tiems šildymą atjungsi.

Neseniai mane sunervino kitas reikalas: Google labai įdomiai ėmė keisti paveiksliukų paiešką: gal šioji dar ne pas visus pasikeitė, tačiau nauji pokyčiai, kur užvedus ant paveiksliuko, neatsiranda po juo buvę linkai „more sizes“ ir „similar“, o paspaudus paveiksliuką, atsidaro ne paveiksliuko puslapis, o per pusę lango atsiranda kažkokia peržiūra – tai irgi simptomas: vietoje realaus funkcionalumo dabar jau kišami kažkokie dizainerių prikurti išgražinti fufeliai, kuriais naudotis tik nepatogiau. Spėkit, kas turi darytis įmonėje, kad vardan išvaizdos, būtų žalojamas produkto funkcionalumas?

Keista buvo ir to paties Google Plus evoliucija: pradžioje startavęs, kaip puikus, labai prognozuojamas socialinis tinklas, kuriame visada žinai, ką iš kokio rato matysi, dabar šitas daiktas naudoja kažkokius klaikius, dar baisesnius, nei Facebook algoritmus, pagal kuriuos visiškai neprognozuojamai ir labai prastai pats nusprendžia, ką tau rodyti, o ko nerodyti. Rezultatas – stebuklingais būdais tiesiog nepamatai kažkokių postų, kokius norėjai pamatyti. Keista buvo ir su kitkuo: pačioje pradžioje Google Plus buvo galima skaityti per RSS. Kur ir kodėl tokios galimybės dingo – irgi neaišku. Tiksliau, aišku – taigi kur tik RSS, ten ir integravimai. Jiems juk nereikia, kad kažkas Google+ skaitytų per RSS.

Tuo pat metu patys Google savo produktų integraciją daro per visur, kur gali. Youtube integruojama su Google+, Blogger – taip pat. Perdarinėjamas Google Calendar ima elgtis nevaldomai – kokie nors pridūrkai dabar gali prirašinėti jums visokių įvykių, kuriuose dalyvausite. Ir visa ta nelabai sveiko aktyvumo integracija daroma, uždarinėjat senas paslaugas.

Taip, čia yra labai aiškių pokyčių simptomai: kadaise buvusi kompanija, orientuota į vartotojus, Google perėjo į plato fazę, kur vyksta tipiški stagnuoti pradėjusioms korporacijoms būdingi pokyčiai. Pradedami naudoti Total Cost Cutting (TCC) metodai**, produktus ima reguliuoti marketinginiai svaigalai, matantys tik išvaizdą, bet ne vidurius, vykdoma unifikacija ir apjunginėjimas bet kokia kaina, kapojama viskas, kur tik kažkas kitas iš tavo produktų galėtų uždirbti (nes jei kažkas uždirba – tai matyt, kad vagia, ar ne?), statomos užtvaros visokiems konkurentams, o tuo tarpu klientai tiesiog užmirštami.

Google Reader uždarymas yra būtent toks simptomas: šis produktas yra aiškiai integracinis, jo vartotojai pinigus neša neaišku, kaip (išties tai aišku – per paieškos sistemos taiklumo padidinimą, ir labiausiai patyrusių, ekspertinių vartotojų įtaką, bet patiems Google veikėjams tai dzin, nes jie jaučiasi labai dideli), šitas produktas puikiai dirba su visais Google konkurentais, negana to, jis dirba su RSS.

Taip, vienas požymis, kuris bene bendriausias viskam, ką Google naikino per paskutinius metus – RSS palaikymas. Nes RSS leidžia integruoti pačius įvairiausius puslapius, net ir tarpusavy konkuruojančių įmonių. Ir Google būtent tą galimybę integruoti po truputį visur naikina. Dabar, jei norite RSS, turėsite migruoti į Google Blogspot (aka Blogger), kuris jau suintegruotas su Google Plus – nes jei jau skaitote RSS, tai skaitote blogus, o jei jau skaitote blogus, tai turite skaityti tiktai Google blogus. Ai, žinoma, kad taip – Blogger yra vienitnelė platforma, kuri automatais moka postinti į Google Plus.

Visur dabar daroma konsolidacija – visi akauntai apjungiami, viskas metama krūvon. Po truputį vartotojai stumiami link to, kad arba jie turės būti su Google, arba jie turės būti su Google, nes pasirinkimo jie neturi gauti.

Kova ne vardan vartotojo, o prieš konkurentus, vartotojų prievartavimas, TCC, ir taip toliau – tai tipinis stagnuoti ėmusios įmonės simptomas. Panašu, kad jie jau pametė kryptį. „Don’t do evil“ – jau irgi liko praeityje: ši įmonė jau nesidrovi kelti į pirmą vietą savo pačių Google+ įrašų, net jei tie neverti netgi išvis pakliūt į paieškos rezultatus.

Taip, Google vis dar yra visiški internetų valdovai***, bet jei mes gražiai nuspręsime, tai jie nudus greičiau. O dabar belieka paieškoti viskam alternatyvų – Google Reader, Gmail, Google Maps žemėlapiams, o svarbiausia – paieškai. Bet… O kur?

 

 

————-

* Žodį „monopenisualu“ labai gražiai Lietuvoje išplatino ponas Grumlinas. Jei kam nors neaišku, ką jis reiškia, tai išverčiu: tai reiškia „vienabybiška“. Tai yra vertinys iš maskvėnų kalbos į romėnų kalbą, kuris specialiai padarytas taip, kad visokie marginaliniai pseudointeligentai nesuprastų.

** Total Cost Cutting – labai populiarus tarp didesnės patirties neturinčių vadovų metodas – karpyti lėšas visur, kur tik nėra labai akivaizdaus ir tiesioginio uždarbio mechanizmo. Kartais, kai kompanijoje yra chaosas, o švaistymai yra pasiekę klaikius mastus, TCC padeda labai staigiai pagerinti finansinę padėtį ir padidinti įmonės efektyvumą bei fokusaciją. Bet daug dažniau (tur būt, kokiais 9 atvejais iš 10) TCC pats savaime tampa degradacijos priežastimi: nukarpoma ne tai, kas reikia, tad padėtis ima prastėti, o tada jau bandoma dar labiau karpyti viską, kas papuola. Bendru atveju TCC dažniausiai tampa požymiu, kad vadovavimu užsiėmė kažkas, kas nesigaudo pačios įmonės procesuose ir klientų poreikiuose.

*** Tiems naivuoliams, kurie įsivaizduoja, kad Facebook pralenkė Google, verta pasiaiškinti realybę: Google.com stovi pirmoje vietoje pagal lankomumą. Iš top-3 lankomiausių pasaulyje domenų 2 priklauso Google. Iš 25 pasaulyje labiausiai lankomų – Google priklauso 7. Goolge+ socialinis tinklas, kaip sako gandai, jau turi virš pusės milijardo vartotojų ir vis dar auga nesustodamas. Normalesnių Google paieškos konkurentų – iki šiol nėra. Internetinių video paslaugų rinkoje – Google (Youtube) dominuoja visiškai be konkurencijos. Elektroninis paštas – vėlgi Gmail. Žemėlapiai – ir vėl Google. Jie įlindę visur, kur tik įmanoma. Ir dar jie dar lenda į jūsų telefonus (Android) bei kompiuterius (Chrome).

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter