Kaip atskirti kalbajobą

Vakar pas mane į blogą atėjo pusprotis kalbajobas*, kuris su begaliniu pasitikėjimu ėmė skleisti kažkokius kliedesius apie tai, kad negalima vartoti** žodžio „kad“ su bendratimi. Ir dar kažką vograuti apie puskalbę*** ir dar ten kažką. Gerai, kad nepradėjo dar pasakoti, jog į kokią nors kalbos inspekciją kreipsis.

Pasitikėjimas savimi pas tą tipą buvo toks, kad jis net trystelėjo kažką apie tai, kaip „čia tau ne tiuringai su bebidžiais, kad apie kalbą šnekėtum“. Aš jau senokai galvojau, kad tokių daugiau nebepamatysiu, nes paskutinius porą metų visokie kalbiniai puspročiai manęs bijo nelyg kokio pragaro išperos. Aišku, yra toje baimėje pagrįstumo, nes neprotinga eiti į mano blogą ir kažkokius kliedesius rašinėt.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai - jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje - nemirę, nes kitaip - jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai – jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje – nemirę, nes kitaip – jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Bėda su kalbajobais yra labai paprasta: jiems trūksta smegenų. Tiksliau tai netgi ne šiaip bėda, o skiriamasis požymis – kalbajobas yra besmegenis. Protingų kalbajobų elementariai nebūna, nes pati kalbajobystė yra tiesiog nesuderinama su protu. Kaip tik todėl kalbajobai amžinai ima kliedėti visokias nesąmones, o bandant susišnekėti kažką, nieko, ką besakytum, jie negirdi, o tik labai užtikrintai įsivaizduoja, kad jie patys yra kieti, o vat aplinkui juos – vieni durniai. T.y., būna tipiškas Dunning-Kruger efekto atvejis visame gražume.

Visgi šitas atvejis buvo neeilinis, o kvalifikuotai dogmatinis, gal netgi institucinis. Ir tasai durnas kalbajobas sugebėjo leptelėti komentare dar ir apie modalumą. Suprantate, kalbajobas lepteli, kad kažkas nesupranta modalumo, teigdamas, esą negalima, jog su „kad“ būtų bendratis. Štai čia viskas ir atsiskleidžia.

Ponai ir ponios, kuo skiriasi bendratis nuo tariamosios nuosakos? Ogi semantika, o jei tiksliau – pragmatiniu aspektu, o jei dar tiksliau – būtent tuo pačiu modalumu (santykiu su komunikuojančiu asmeniu). Žodžiai „daryčiau“ ir „daryti“ skiriasi tuo, kad vienu atveju yra numatomas numanomo asmens veikimas, kas suponuoja galimumą, o kitu atveju paliekamas tiktai pats darymo abstraktas, atmetant kieno nors veiksnumą.

Kad kalbajobas mąstytų apie prasmę – tai nėra įmanoma. Bet kad mąstyti apie prasmę – tai yra įmanoma. Ar pagaunate skirtumus tarp šių sakinių? Skirtumas yra abstrakcijoje. Ir kalbajobai daro ne šiaip kažką, o tiesiog neigia abstraktų mąstymą, šitaip suponuodami, esą kalba tėra refleksų rinkinys.

Pati kalbainiškoji paradigma numato tik reflektyvų vogravimą pagal taisykles, tačiau neigia bet kokį analitinį procesą ar kūrybą. Prasmės toje paradigmoje nerasta, užtat yra tų pačių kalbainių taisyklės, paverstos dogmomis. Refleksai vietoje mąstymo. Taip ir atsiranda tasai klasikinis kalbainiškas prasmės neigimas, ją pakeičiant į reikšmę – mąstymas taip pakeičiamas į refleksą.

Taip, ponai ir ponios, kalbajobai ne šiaip sau painiojasi, kur reikšmė, o kur prasmė. Ir ne šiaip sau jie siunta ant visų, kas tik bent kažką pasako apie semiotiką ar išvis kokias nors teksto struktūras. Jie elementariai nemąsto. Ir atskirsite juos pagal kalbinius kliedesius.

 

———

* Puikų žodį „kalbajobai“ sugalvojo ponas Algis Ramanauskas-Greitai. Ilgokai aš buvau švelnus ir vis sakydavau „kalbainiai“. Visgi, paskutiniu metu turiu pripažinti, kad žodis „kalbajobas“ yra panašiai kaip žodis „dalbajobas“, todėl bent jau sunkesniems atvejams yra ne tik puikiai tinkamas, bet ir neprilygstamai tikslus.

** Vartoti žodžius, lyg „Moment“ klijus – taip moko kalbajobai. Dar jie moko, kad reikia skalbti miltelius, o taip pat, kad žodis „durnius“ esąs nevartotinu. Pastarasis dalykas itin iliustratyvus, nes jie žino, kad ne šiaip sau jie taip būna vadinami.

*** Žodis „puskalbė“ yra indikacinis, pagal jį kalbajobus galima atskirti taip pat lengvai, kaip vatnikus galima atskirti pagal frazę „fašistinė chunta“.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook128Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

16 thoughts on “Kaip atskirti kalbajobą

  1. Dainius

    Bet kad mąstyti apie prasmę – tai yra įmanoma.
    Imho čia „kad“ yra tiesiog excessive wording. Nei kenkia, nei padeda.

    Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Nesijaudinkite dėl jo, jis nebesilankys čia daugiau. Tie tipažai, aiškinantys visokius briedus iš serijos „čia jums ne kokia matematinė logika, čia lietuvių kalba, o jūs net kirčiuoti taisyklingai nemokate“ -- jie visada būna tokie drąsūs tiktai tol, kol nesusivokia kur pakliuvę. Bet vos tik jie susivokia, tai dingsta, nes supranta jog ginčų apie jų marginalinius kliedesius nebus. Bus tik jų dekonstravimas. Ir dekonstravimas čia paprastas, nes jie yra buki.

          Reply
  2. Sliobenas

    Kalbajobas -- tai kaip sužiedėjęs meduolis, užsilikęs spintelės kampe. Tokio kietumo, kad tinka nebent kaimynų langui išdaužt. Apie lietuvius ir abstraktų mąstymą: kodėl pas mus nėra geros fantastikos? Nes lietuvis gyvena muziejuje. Kam jam žvaigždėti toliai? Jam reikia senų bulvonų, apdulkėjusių vyžų ir nuoširdaus seilėjimosi apie žaliąjį Lietuvos kaimą, kuriame geltonkasės su rūtų vainikėliais, liaunos kaip liepos, iš lankų tempia po kibirą pieno abiejose rankose. Jis tuo tiki. Nesvarbu, kad geltonkasė vainikėlį prarado šieno kupetoj po gegužinės, yra gerokai apvali (kitaip kibirų nepaneštų) ir nualinta nesibaigiančių darbų. Svarbu mitas ir idilė. Negali lietuvis gyventi XXI a. su kompu. Marš prie žagrės ir kalavarto. Ir kalba turi būti pritaikyta žagrei ir kalavartui (šis žodis, beje, yra totaliai nevartotinas 😀 ).

    Reply
  3. Jonas Povilas N

    Yra teigiančių,kad būtinai reikia vartoti žodį stipris,o ne stiprumas, judris,o ne judrumas. Bet tada reikėtų sakyti klampis,o ne klampumas,šviesis,o ne šviesumas. Greitis,plotis,aukštis,ilgis jau įprasti,bet nematau nieko blogo vartoti žodžius greitumas,platumas,aukštumas,ilgumas. Dirbtinio vienodinimo prasmę ,manau,žino tik patys vienodintojai.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Galima sakyti, kaip nori. Šviesis ar tai ryškis -- berods vienetas kažkoksai iš astronomijos, žvaigždžių klasifikavime naudojamas. Bet šiaip -- kaip nori, taip ir sakai. O kad kalbajobai kažkokie susigalvoja kažką vienodinti -- nu tai jų problemos tegul tai būna. Ir tegul jie su savo problemomis save pačius ir dūchina.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *