Tag Archives: kalbajobai

Kaip atskirti kalbajobą

Vakar pas mane į blogą atėjo pusprotis kalbajobas*, kuris su begaliniu pasitikėjimu ėmė skleisti kažkokius kliedesius apie tai, kad negalima vartoti** žodžio „kad“ su bendratimi. Ir dar kažką vograuti apie puskalbę*** ir dar ten kažką. Gerai, kad nepradėjo dar pasakoti, jog į kokią nors kalbos inspekciją kreipsis.

Pasitikėjimas savimi pas tą tipą buvo toks, kad jis net trystelėjo kažką apie tai, kaip „čia tau ne tiuringai su bebidžiais, kad apie kalbą šnekėtum“. Aš jau senokai galvojau, kad tokių daugiau nebepamatysiu, nes paskutinius porą metų visokie kalbiniai puspročiai manęs bijo nelyg kokio pragaro išperos. Aišku, yra toje baimėje pagrįstumo, nes neprotinga eiti į mano blogą ir kažkokius kliedesius rašinėt.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai - jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje - nemirę, nes kitaip - jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai – jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje – nemirę, nes kitaip – jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Bėda su kalbajobais yra labai paprasta: jiems trūksta smegenų. Tiksliau tai netgi ne šiaip bėda, o skiriamasis požymis – kalbajobas yra besmegenis. Protingų kalbajobų elementariai nebūna, nes pati kalbajobystė yra tiesiog nesuderinama su protu. Kaip tik todėl kalbajobai amžinai ima kliedėti visokias nesąmones, o bandant susišnekėti kažką, nieko, ką besakytum, jie negirdi, o tik labai užtikrintai įsivaizduoja, kad jie patys yra kieti, o vat aplinkui juos – vieni durniai. T.y., būna tipiškas Dunning-Kruger efekto atvejis visame gražume.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

IT terminų lietuvinimas, praktinė sėkmės analizė

Pasimaišė man toksai pavyzdėlis – sąrašas neteiktinų kompiuterinių terminų, kuris tiesiog išskirtinis savo būdingumu, ypač gerai atspindintis tuos bandymus, kuriuos kalbainiai darė prieš kokį dešimtmetį (tiesiog tipiškai, tipiškai, aiškiai iš kokių 2000 metų išsaugotas). Labai įdomūs čia ne tik patys kompiuteriniai terminai, bet ir tai, kokius išvis žodžius kalbainiai tuo metu priskyrė kompiuterinei terminijai. Beje, visais atžvilgiais labai panašus savo turiniu, bet daug kartų didesnis – apie tą patį laiką su kalbainių palaiminimu išleistas kompiuterijos terminų žodynas. Tad minėtą sąrašą aš ir panagrinėsiu, kaip tipinį, ryškų ir reprezentatyvų pavyzdį.

Per dešimtį metų vieni naujadarai įsigalėjo, kiti – buvo užmiršti, tad labai įdomu retrospektyviškai pažvelgti, įvertinant, kokias klaidas kalbainiai darė ir kas jiems gavosi, o kas – nesigavo. Ir kodėl. Kaip sakoma – mokytis iš klaidų verta, o dar labiau verta analizuoti klaidų kilmę, priežastis. Buvau pateikęs truputį statistinio naujadarų kūrimo pjūvio, kuris rodo viską apibendrintai, tad verta pažvelgti ir iš kitos – atvejų analizės pusės.

Išsyk sakau, analizuodamas terminų įsigalėjimą, remsiuosi ne spauda (tą daro kalbainiai, pagimdydami eilinį savo demagogijų absurdą – pirma priversti kokį nors žurnalą rašyt nesąmones, o paskui skelbtis, kad tos nesąmonės, esą, prigijo, kaip įrodymą pateikiant medžiagą iš tų pačių išprievartautų leidinių). Remsiuosi tuo, ką girdžiu iš kitų žmonių, ypač – iš suprantančių IT. Jei nesutinkate ir girdite kitokį paplitimą – tai natūralu, IT terminija vis dar nėra stabili. Ir visų pastebėjimus norėtųsi sužinoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter