Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook1Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

39 thoughts on “Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

  1. skirtumas

    Aik tu šikt!!
    Už „simptomatiškas“ ir už tai kad bandei išprievartauti man protą!!!
    Nors va šitas straipsnis tai įdomus. Filmas -- nerealus.
    O šikt siunčiu (ta kitąja prasme), nes visi tavo išvardinti simboliai man naujiena. Visa tai kas tame filmuke -- man irgi naujiena. T.y. kad sovietmečiu buvo pisamas protas ir demagogija visokia ir kad buvo rokenrolas uždraustas aš žinojau, bet vat apie tokį lygį ir metodus… Amerikiečiai sako „devil is in the details“. O aš kaip tik tų details’ų ir nežinojau.
    Esu iš tos kartos, kuriems sovietmetis nerodė jokių blogų pusių, o nepriklausomybė buvo įdomus siurprizas (man buvo tada 11 metų), nors kaip vėliau paaiškėjo tai ir mano seneliai buvo ištremti, tremtyje beje ir susipažino (abu lietuviai), tėvas mano gimė irgi tremtyje… Nu žodžiu viskas buvo slepiama ir paslėpta tiesiog meistriškai. Ai tiesa kaime, pamenu, buvau radęs pyplys būdamas vyčio herbą medinį -- labai įdomus jis man pasirodęs, bet klausimus mano, apie jį, pamenu, visi tiesiog užignoravę buvo ir nieko konkretaus nesakė.
    Taigi… megstukai, elniai -- ženklai, kurių nebuvo įmanoma man pastebėti, bet išaiškinimas labai geras! Apie patį čiūčią svarsčiau tik pačios Amerikos kontekste.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Aik tu šikt!!
      Taigi sakiau berods, kad ieškok kitų ženklų 🙂 Viską galima atrasti, o čiūčia -- pakankamai ryškus ženklas, kad pagal ją galima būtų pastebėti ir likusius ženklus iš sistemos, kartu su visa sistema -- tiesiog reikia paieškoti, kokiai gi sistemai tas ženklas priklauso, o ne kapstytis jame viename 🙂
      O dėl Lietuvos nepriklausomybės slėpimo, netgi šeimoje -- gana būdingas tiems laikams reikalas. Nes būdavo, kad net šeimos nariai įskųsdavo, o vaikai tai juolab kur nereikia prasišnekėdavo. Aš tau dar ne tokių bajerių papasakočiau, kai kurie iš jų žostkai paskui išvirsdavo 🙂

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Aik tu šikt!!
          Nu, tai gavai ženklą, ieškai kitų 😀
          Vat pvz., duotų tau kas nors frazę „Liberte, Egalite, Fraternite“ ir paklaustų, kur stovi mergelė su vėliava -- negi neatrastum atsakymo, kad ant lavonų krūvos? 😀

          Reply
          1. skirtumas

            Re: Aik tu šikt!!
            Nu bet šitame „liberte, Egalite, Fraternite“ + mergaitėje su vėliava konteksto yra man žinomo. O apie stileivas aš tik vakar sužinojau.

            Reply
              1. skirtumas

                Re: Aik tu šikt!!
                a bbž. O gal ji man stovėtų ant šieno kupetos savo trusikus ant pagalio užsimovus? Negali žinot…

                Reply
  2. maumaz

    Megztukai su elniais susiję su kažkokiu amerikietišku filmu, svarbius stiliagoms. Dabar nerandu staigiai, kur skaičiau, bet kai skaitinėjau apie stiliagas -- tikrai ten buvo.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jei neklystu, visa krūvelė ten filmų buvo, kur vyrukai su megztiniais, ant kurių elniai bėga. Įdomu būtent tas, kad amerikonams nieko nereiškiantis raštas sovietuose pavirto į gan specifišką simbolį, savaime reiškiantį priklausomybę kažkokiems neformalams.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Pakapsčiau truputį, panašu, kad šaltinis elniams -- „Девушка моей мечты“, filmas, susuktas nacistinėje Vokietijoje prieš pat karą, ir kaip trofėjinis rodytas SSRS kino teatruose, kur momentaliai tapo kultiniu.
      Taip pat elninis megztinis sufigūravo ir tame pačiame „Sun Valley Serenade“, tiesa, ar pastarasis SSRS kino teatruose buvo rodomas -- negaliu garantuot.

      Reply
      1. kreivarankis

        Tą filmą t.y. „Mano svajonių mergina“ žiūrėdavo Štirlicas eidamas į konspiracinius susitikimus. Jis to filmo nekęsdavo, bet ką padarysi. Čia nejuokauju aš -- jei kada žiūrėsit „17 pavasario akimirkų“, tai atkreipkit dėmesį 🙂

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Matyt, kad todėl ir nekęsdavo, kad nacių kurtas ir su visokiom stiliagom 😀 Bet šiaip tai čia geras 😀

          Reply
            1. kreivarankis

              nu, šiaip jau būtent čia yra pirmoji dalis:
              http://www.youtube.com/watch?v=644t32K10ss
              žiūrėti nuo 9-os minutės t.y. paskutinę minutę, o po to -- linkas įmestas nkstesniam mano komentare ir pirmos trys jo minutės, kaip minėjau. Na šiaip jau ten visos serijos sužymėtos, tai nesunkiai atsirinksi.
              Interpretacijų konfliktas, gal greičiau persipynimas.

              Reply
              1. kreivarankis

                17 pavasario akimirkų mano itin mėgstamas filmas. Tuo tarpu to kito nesu matęs. Šiaip dar yra vieta, kur Štirlicas važiuoja su tuo pastorium ir klausosi Edit Piaf per radiją. Pastorius sako: kaip tai baisu, o Štirlicas sako: ne, pastoriau, patikėkite, po kiek laiko apie šią dainininkę kalbės visas pasaulis. Šiaip jau visą filmą Štirlicas demonstruoja ne tik drąsą, blaivų protą ir geležinius nervus, bet ir išpuoselėtą skonį. Todėl jo požiūris į „Dievuška mojej miečty“ tikrai vertas dėmesio.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Ar atkreipei dėmesį, kad tame kontekste ir naciams, ir komiams vienodai pasibjaurėjimą kelia visoks džiazas? Režimai daug artimesni vienas kitam, nei atrodytų pagal kurio nors iš jų požiūrį, tačiau tokie panašūs 🙂

                  Reply
  3. nemunas

    Kaip tik aną savaitę peržiūrėjau filmą „Stiliagi“. Liūdniausia, kad dirbdamas su žmonėm, matau kaip rudimentą likusį jų smegenyse, mąstymą, panašų į komsomolo veikėjų iš to filmo. nepabėgom mes dar nuo sovietizmo.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Aš tai nemačiau to filmo, bet ir nežinau, ar pažiūrėsiu, truputį laiko trūksta 🙂 O sovietizmas labai gajus. Bet… Žinai, palyginus su tuo, kas buvo, visgi pokyčiai neįtikėtinai į gerą.

      Reply
      1. skirtumas

        Tiesą sakant aš va ką tik baigiu žiūrėti, tai ten ir rentgeno plokštelės, ir stiliagi. Tik briedžių kol kas nebuvo… 😉 Šiaip labai fainas miuziklas. Nemačiau dar geresnio rusiško tiesą sakant… Tikrai labai fainas.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Miuziklai, tiesą sakant, man šlykštūs 😀 Dar galvojau, kad gal reikia pažiūrėt, bet dabar jau tikrai nežiūrėsiu 😀

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Organų galit pasižiūrėt ir porno puslapiuose, tad vargu, ar nuo to filmas bent kiek geresnis. Kita vertus, pažiūrėjau filmuką -- atrodo, labai neblogai sulipdyti ir nufilmuoti įvairių grupių įvairūs gabalai. Gal ir nieko.

              Reply
        1. rokiskis Post author

          Nu va, Ibicusai, dabar aš tau pagal vieną šitą komentarą galiu visą tavo diagnozę surašyt: kaip tik apie SSRS byrėjimo metus buvai vaikas, normaliai nesuvokiantis aplinkos, tačiau kažkokių fragmentiškų prisiminimų išliko, todėl turi įsivaizdavimą, esą pats kažką matei. Realiai remiesi tėvų strdankėmis, kurie sovietmečiu gyveno gerai (statau 50 proc. ant tėvo-karininko), o po SSRS subyrėjimo patyrė ir finansines, ir, ypač, moralines bėdas.
          Todėl ir tavo įsivaizdavimas yra paremtas išimtinai tavo postsovietine patirtimi (t.y., totalitarizmo, kaip realybės įsivaizduoti tu tiesiog negali, tau tai atrodo, lyg neįmanomybė, kuri negali egzistuoti, nes nu negali juk taip būt, tiesa?), ir kartu požiūris į esamą realybę yra neigiamas, nes paremtas vaikiška atmintimi apie tai, kad prie Lietuvos pasidarė blogiau.
          Galiu tave pradžiuginti nebent tuo, kad panašiai sulaužytų žmonių yra daugybė, tu ne vienas, tu ne unikalus. Kita vertus, kadangi ginčytis su neurotiniais kompleksais yra beprasmiška, tai nepyk, bet ginčo nebus 🙂

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Na, jei jau suklydau, tai dabar tu gali pasijusti ypatinga išimtimi, į postsovokinių neurotikų tarpą pakliuvusia visai ypatingais keliais 😀
              Manau, kad daugelis išklausytų tavo istoriją apie tai, kaip tu ėmei svaigti apie gražųjį sovietmetį, kita vertus, nepažadu, kad nepradės iš tavęs tyčiotis. Netgi dėl savęs to nepažadu 😀

              Reply
              1. skirtumas

                Permečiau akimis porą ibicvs’iaus straipsnių ir panašu, kad klysti tik tiek, kad per gerai galvojai apie tąją personą. Ans yra kur kas blogesnis… Be to gal net blogas ruskis.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Jis protingas, netgi kaip reikalas protingas ir, kiek jaučiasi, pakankamai doras žmogus. Tik jis turi vieną gliuką, kuris jam kelia problemas -- sovietmetį mato ideologinius akinius ir nekenčia lietuvių, todėl nuolat kuria visokius briedus. Ir negali sustot ar pats pažvelgt į reikalą kritiškai. Jei ne tai, tai viskas su juo būtų ok.

                  Reply
  4. Pingback: O juk Lietuvoej irgi buvo psichodelinis rokas « Rokiškis

  5. Pingback: Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *