Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Skirtingai nuo kitų durnumo rūšių, kalbinis durnumas yra su grįžtamuoju ryšiu – jų bukumas sukelia dar didesnį bukumą, nes pakeičia žodžių prasmes bukesnėmis, niveliuotomis, pratrintomis, iškastruotomis ir nunulintomis. Bukesnės žodžių prasmės juos dar labiau nubukina, todėl jie, mąstydami tais nudurnintais žodžiais, paskui ima skleisti dar bukesnes nesąmones. O jau su tomis, atitinkamai, gali durnėti dar labiau.

Kalbainiai tai daro su savo kalba, kuria (kaip instrumentu) jie mąsto. Taigi, dėl savo bukumo, jie atbukina save dar labiau ir pereina į visiškai neįtikėtiną kliedesingo durnumo lygmenį. Save sustiprinantis procesas.

Ar žinote, kodėl aš apie tai rašau? Ogi man pasitaikė suvisai jau unikalus pavyzdys – kaip jie naudoja žodį „diskursas“. Ir aš supratau, kas vyksta jų galvose.

Aš jau esu daug kartų kartojęs apie vieną ryškų kalbainystės požymį – jie neskiria, kur žodžio prasmė, o kur žodžio reikšmė. Jie lygiai taip pat neskiria, kur yra naratyvas, o kur diskursas. Jie neskiria ir to, kur diskursas, o kur paradigma. Jie neskiria netgi naratyvo ir paradigmos*. Neskiria jie kartais netgi ženklo nuo reikšmės.

Žinote, kaip jie įsivaizduoja diskursą? Ogi kaip padriką rinkinį žodžių, susietą su kokiais nors tą žodžių rinkinį vartojančiais asmenimis, išrinktais pagal kokį nors išorinį požymį. Pvz., „internetinis diskursas“ – pagal juos tai būtų internetuose belenkaip pasitaikantys žodžiai, visokie žargonizmai, etc.. T.y., pagal kalbainius diskursu tampa viskas, kas yra Facebook, ir visai nesvarbu kad ten sklaidosi ir kokia nors Matrica Lietuvoje, ir legendinis Andrius Užkalnis, ir Nida Vasiliauskaitė, ir Rasa Juknevičienė, ir kokie nors veganai, ir begalės supermamų, ir dar kažkas.

Kalbainiškuoju požiūriu – visa tai yra diskursas, nes jie taip supranta. Kažkokie žodžiai, kažkoks Facebook – štai jums ir diskursas. Diskursas – tai tiesiog kalba, kaip nesusijusių, tačiau vartojamų žodžių rinkinys.

Ne, jie nekalba apie metadiskursą (apie tai nei nesitikėkit). Jie kalba apie diskursą, kaip tiesiog apie žodžių rinkinį (plg. „ne namas, kuriame gyvena žmonės, o cheminių medžiagų krūva, paanalizuokime jų cheminę sudėtį“). Kažkokie Facebook naudojami (pagal kalbainius – vartojami) žodžiai – tai štai jums ir diskursas. Ir viso diskurso analizė – tai pasižiūrėti, kokios tenai svetimybės ar kokie žodžiai populiaresni – tai yra diskurso tyrimas pagal kalbajobus.

Kalbainiškuoju supratimu prasmė ir reikšmė nesiskiria. Prasmės išties nėra, nes prasmė tėra žodžių vartosena vulgariausiu, statistiniu („duobėtose gatvėse vairuotojai dažniau sako žodį „šūdas“„) apibrėžimu. Reikšmė gi yra tai, kas išvis neaišku kas, bet siejasi su kažkuo, ką žodis gali reikšti (ką reiškia „reikšti“ – kalbainiai suvokia irgi nebent statistiniu požiūriu, bet ne adresavimo prasme). Tokia niveliacija, persimaišiusi su neigimu ir totalia profanacija, atima iš kalbainių bet kokią galimybę suvokti kalbą, kaip mąstymo įrankį (plg. su Tiuringo mašina, ir kalbine rekursija ne kalbainiškuoju, o struktūraliu (prasmė/reikšmės saviadresacijos per ženklą) požiūriu), o naratyvą – kaip diskurso atspindį. Apie pačius diskursus, o juolab apie paradigmas išvis nebelieka ką šnekėti.

Kalbainiškas suvokimas susitraukia iki to, kad prasmė neigiama netgi taisyklėmis – pvz., esą negalima sakyti žodžio „kad“ su bendratimi. Negalia, nes kodėl? Ogi negalima, nes neaišku kodėl. Tokių konstrukcijų prasmę kalbainiškos smegenys tiesiog atsisako suprasti (nes adresacijos nerealizuojančios formos jiems pernelyg didelis abstraktas) ir tik ima vapėti apie tai, kad „kas bus, jeigu leisime, taigi visi ims taip šnekėti“.

Panašūs idiotizmai dar ryškiau šviečia, kai užkabiname kokių nors žodžių prasmes – „skalbiamieji milteliai“, nes suprantate, juk negali milteliai skalbti, nes jie gi ne žmogus. Santykis tarp veiksmo siuntėjo (miltelių) ir gavėjo (skalbinių) jiems nesuprantamas. Lieka tiktai silpnaprotiškas, maginio tipo suvokimas – „milteliai gi daiktas, jie negali skalbti“. Vietoje prasmių kalbainiškose galvose teturime bukas asociacijas.

Tas pat pastebėtina netgi ir žodžių naudojime – kalbajobai įnirtingai kala, kad žodžiai glai būti tik vartojami, o ne naudojami. Tokiu būdu neigiamas pats žodžių ženkliškumas, nes žodis kalbainišku supratimu tėra kaip spjaudalas, kuris išspjautas ir tokiu būdu suvartotas. Ženklinė (būtent ta pastovioji) bet kokių sąvokų dalis nuneigiama, o kalbainystė nukrenta į visišką suvokimo absurdą: prasminiai laukai neegzistuoja, ryšiai telieka formalūs (iš esmės, sintaksinio pobūdžio), o ženklai virsta į vartojamąją medžiagą. Iš visos semantikos telieka žodžio sąsaja su tuo, apie ką jis buvo pavartotas – lyg tai būtų spjaudalas, kuris užspjautas ant tuo žodžiu žymimo daikto.

Kalbainiškosios paradigmos esmė, kurią pamatome, yra tiesiog durnumą generuojanti: atmetama viskas, kas turi prasmę, struktūralumą ar bet ką, kas tik leistų kalbėti apie mąstymo procesus kalboje. Kitaip tariant, nuneigiama, atbukinama ir sunaikinama iki visiško negalėjimo. Tokioje paradigmoje jau ne diskursas yra kuriamas, o atvirkščiai – kabainiškoji paradigma yra kolapsuojanti nuo prasmę neigiančio diskurso, kuris siaurina ir siaurina paradigmos (diskursą generuojančios struktūros) ribas. Gaunasi tiesiog prasminė mirties spiralė, kuri kolapsuoja į kažkokį nulį. Į visišką mastymo erdvės priešingybę.

Aš jums pasakysiu, koksai yra kalbainių diskursas: tai yra tiesiog prasmės, mąstymo ir suvokimo kolapsas, pats to kolapsavimo vyksmas. Juodoji skylė, nuo savo pačios traukos išsiverčianti pati į save, išsikreipianti ir užsidaranti savo pačios susitraukimo procese, atsiskirianti nuo realybės.

Su kalbainiškuoju diskursu negali būti diskusijos, ji iš principo yra neįmanoma. Kolapsas yra negrįžtamas, nes jis traukiasi pats į save, o bet koks jo pamaitinimas prasmėmis, kolapsą tik dar pagreitina.

 

———-

* Vienas ryškus idėjinis kalbajobystės draugovininkas kartą taškėsi verbalinėmis putomis, aiškindamas, kad negalima sakyti „paradigma“, nes tai lietuvių kalbos darkymas, o yra lietuviškas tautinis žodis „visuma“ arba kitas žodis – „pavyzdys“, tai šie žodžiai esą ir reiškia tai. Šitoksai kalbainiškas bukumas yra visiškai tipinis (pagal prasmę – tai tiesiog vulgarusis „nesuprantu, todėl esu teisus“), tad nenustebkit, jei po kiek laiko žodį „paradigma“ kokia nors įstaiga įtrauks į kokius nors neteiktinų svetimybių sąrašus.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook80Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

32 thoughts on “Idiotinės kalbainijos diskursas

  1. asdauskas

    Visiska teisybe, isskyrus apie kad+bendrati. Apie zodziu naudojima, skalbiamuosius -- super, daugiau norisi net.

    Reply
      1. betkoks

        Bet kokią formą, ir abstrakčią ir ne, įmanoma suprasti tik konkrečiai. Tik kai dalyką supaprastini iki konkretumo, tik tada jį ir supranti. Jei kam atrodo, kad jis geba suvokti abstrakciją abstrakčiai, tai gali liudyti nebent apie suvokėjo ypatingą emocinį santykį su aptariamu klausimu, kuris kitaip dar vadinamas indukuotąja psichoze 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Uhu, kalbą suprasti konkrečiai, kitaip tariant -- reflektyviai. Maždaug kaip papūga -- esant tam tikroms sąlygoms, sakyti tam tikrą žodį. Nes prie kitų sąlygų tas žodis netinka. Ai, ir jo, abstraktus mąstymas nesąmonė. Atitinkamai ir kompiuteriai neegzistuoja, o yra tiktai psichozė, nes Tiuringo darbai tėra kliedesys. Žinoma.

          Reply
      1. betkoks

        Todėl, kad tokiu būdu „kad“ atsistoja veiksnio (daiktavardžio) vietoje. Pvz:
        1) Tam bakui užpildyti preireikė 50 l kuro. 2) Tam, kad užpildyti baką, prireikė 50 l kuro.
        Antruoju atveju lyg ir kalbama apie daikto „kad“ užpildymą, tačiau sakinys nesąmoningas. Nebent manytume, kad dėl trumpumo jame po „kad“ praleistas žodis „galėtum (-čiau, -tų)“.

        Reply
          1. Rokiškis Rabinovičius Post author

            Problema ta, kad kai kurie to nesuvokia, todėl netgi pavyzdžius pateikdami, sugeba suplakti veikiamąją formą (būtąjį laiką -- „prireikė“) su neveikiamąja forma (bendratimi). O paskui patys su tuo kovoja. Elementarios semantikos nesuvokimas, virstantis maginiu mąstymu.

            Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Taip, jūs sukuriate nesąmoningą sakinį, o paskui su tuo kovojate, nei nesuprasdamas, kad ne „kad“ su bendratimi sukuria prasminę klaidą, o bendratis su būtuoju sukuria prasminę klaidą. Semantika yra sunki sritis, tiesa? 😀

          Reply
        2. FishFinger

          „Antruoju atveju lyg ir kalbama apie daikto „kad“ užpildymą, tačiau sakinys nesąmoningas.“

          Bet niekas šito sakinio taip neinterpretuoja. Jeigu taisyklės negali paaiškinti 100% teisingai suprasto ir nekeisto sakinio, tai laikas atnaujinti taisykles. Galbūt „tam“ antrajam sakiny yra visiškai skirtingas žodis nei „tam“ pirmajam, nors jų forma identiška.

          Reply
  2. Sliobenas

    Skalbiamieji milteliai -- tai išvis idiotizmo viršūnė. Skalbiamieji marškiniai, ar skalbiamosios kojinės -- ką tatai reiškia? O gi tai, kad daiktas skalbiamas. Va tas, kuris ne spintoj kabo, o duotuoju momentu skalbiaškėje sukasi. O skalbiamieji milteliai, sekant mūsų kalbos logika, yra milteliai, KURIUOS skalbiu. Dovanokite durnam drykonui už klausimą, tai kam juos reikia skalbti? Parduotuvėje supurvino? Skalbimo milteliai -- tatai jau viskas aišku. Milteliai, skirti skalbimui. Šūdeliakai, o prasmės skiriasi kardinaliai. Susidaro įspūdis, kad kalbainiai agulniai šizofrenija serga (aš čia perkeltine prasme, jei ką).

    Reply
    1. A.

      Šiaip kojinės ar marškiniai, jei šiuo metu -- skalbiami, o ne skalbiamieji.

      Nors asmeniškai irgi nesuvokiu kuo ne(į)tinka jiems „skalbimo mileliai“. =)

      Reply
      1. Saulius

        Pasirodo, įtinka:

        Kurį terminą vartoti: „siuvamoji mašina“ ar „siuvimo mašina“?

        Abu terminai teikiami „Aiškinamajame tekstilės terminų žodyne“ (Kaunas, 2001; Terminų banke), pirmenybė teikiama terminui siuvimo mašinà (angl. sewing machine), siuvinio detalių sujungimo dygsniais ir peltakiais mašina.

        Kaip tradicinis terminas siuvimo mašina teikiamas ir knygelėje „Kalbos patarimai. Sintaksė: linksnių vartojimas“ (Vilnius, 2003, p. 33).

        (http://konsultacijos.vlkk.lt/lit/99474)

        Neįtinka „skalbiantieji milteliai“, „siuvančioji mašina“.

        Reply
    1. A.

      Čia gali būti ir taip, ir taip. 😀 Žiūrint ką tuo pasakyti nori.
      Dainuojamieji, nes juos dainuoti gali.
      Dainos, nes priklauso dainai. 😉

      Reply
  3. entdx

    Mano nustebino faktas, kad nemažai tikrai gerų lingvistų yra programuotojai. PERL kūrėjas Larry Wall su žmona praleido Afrikos genčių tyrinėjimui nemažai laiko. Matyt kalboje kažkokie akivaizdūs dėsningumai ir logika visgi yra, ko kalbainiai nesupranta, jiems tai magija kažkokia.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Modernioji lingvistika išvis yra susidariusi, persiklojant naujoms matematinėms teorijoms su struktūralizmu. Bertrand Russell lindo į kalbą, išgrynindamas prasmės, reikšmės ir ženklo trejybę -- kad su mažesniu kiekiu sąvokų nesigauna apibrėžti kalbos (ko savo laiku visgi nesuprato Ludwig Wittgenstein). Alan Turing sukūrė ne ką kitą, o pirmą formalią ir griežtą metakalbą (plg. su tuo, kad gyvosios kalbos atitinka metakalbos kriterijus) -- tai ta pati Tiuringo mašina.

      Algirdas Julius Greimas savo laiku irgi ne šiaip sau įvardino diskursą, kaip programą, kuri vykdoma ir kuri tam tikrais būdais generuoja naratyvą.

      Lietuviška kalbainystės tradicija yra paremta savęs priešstata bet kokiai loginei analizei -- savo laiku mūsų kalbainiai visai atvirai skelbdavo, kad pvz., Noam Chomsky generatyvinė gramatika lietuvių kalbai netinkama ir nepritaikoma, nes esą lietuvių kalboje kažkaip nėra logikos, taikant logiką ji negali būti nagrinėjama (!!!).

      BTW, dėl pastarojo lietuvių kalbos menamo nelogiškumo -- štai jums visas lietuvių kalbos nelogiškumas, kur primityvus subsetas be problemų leidžia realizuoti Tiuringo mašiną (tik joks kalbainis nesupras, ką tai išties reiškia) -- http://burgzt.brigin.lt/dibilai/

      Reply
      1. As

        Mano nuomone tai programavimas apskritai iš esmės yra kalbos naudojimas ir kartais kalbos kūrimas. Dar giliau lendant kalba susijusi su logika, o logika priklauso nuo kalbos. Dėl to lingvistikos ir programavimo ryšys atrodo labai natūralus.

        O dar turėčiau klausimą ne į temą, ar sintetinių kalbų naudotojams yra lengviau programuoti nei analitinių, nes visos programavimo kalbos atrodo sintetinės?

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Visos programavimo kalbos yra greičiau analitinės, o ne sintetinės. Čia kalbiniu požiūriu. O skirtumai, kam lengviau -- jie susidaro dėl to, kad tam programavimo kalbos gaunasi artimesnės vienoms ar kitoms gyvosioms kalboms. Aišku, dalis to artimumo yra susiję su istorinėmis priežastimis (pvz., kad kompiuteriai buvo iš esmės sukurti ir išvystyti JAV), bet dalis priežasčių yra ir tame, kiek lengva tam tikros gyvosios kalbos subsetą realizuoti ant Tiuringo mašinos.

          Analitinės kalbos gabalą (kaip pvz., anglų kalbos) perkelti į mašiną yra kardinaliai lengviau, nes yra aiškios taisyklės. Rezultate atsiranda netgi tokios kalbos, kaip COBOL, kuria parašytą tekstą gali suprasti netgi žmogus, kuris su kompiuteriu nėra dirbęs. Ir atvirkščiai, gana nesunku realizuoti ir programą (to pavyzdys -- klasikinis Eliza botas), kuri leistų analizuoti natūralią žmogaus kalbą.

          Lietuvių kalba yra sintetinė, tad kažką tokio padaryti žymiai sunkiau. Pakanka banalaus fakto, kad pilnavertė lietuvių kalbos gramatika (tokia, kuri leistų parsinti tekstą automatiniu būdu į leksemas) griežtai žiūrint tiesiog neegzistuoja (skaidymą tenka daryti, remiantis žodynais, o ne apibrėžiama sakinio struktūra). Atitinkamai, nesigauna nei sukurti normalaus parserio (kaip išskaidyti sakinį „mumakas mumuoja mumlius“?), nei sukurti pakankamai padoraus programavimui skirto subseto, kurį būtų lengva suprasti natūralios kalbos nešiotojui.

          O jei žiūrėsim iš formalios pusės -- bet kuri gyvoji kalba, (išskyrus gal tik Piraha kalbą) realizuoja metateoriją ir gali būti naudojama kaip metakalba. Tai reiškia, realizuoja Tiuringo mašiną, t.y., yra programavimo kalba. Iš to seka ir atvirkščias teiginys -- tam tikrą gyvosios kalbos subsetą (kartais gal būt su papildomomis taisyklėmis) galima realizuoti ir mašininiu būdu.

          Reply
  4. El. Vovere

    Aš tai labai nehumanitariška miško gyventoja. Kai savęs paklausiu -- kodėl, nagi kodėl netgi žodžiai „humanitarinis“ ar „filologija“ man kelia tokį siaubą ir atmetimą ?
    O gal todėl, kad naujoji LR švietimo ministrė yra tipinė mano lietuvių kalbos mokytoja ? Išvaizda, kalbėjimo maniera, požiūris į kitus, intonacijos…. tik tokias lituanistes man yra tekę sutikt, pamačius naują kandidatę net lengvas šiurpas nuėjo… Tiesa, dėl lituanisčių -- buvo viena išimtis, kuri labai mėgo žygius ir filosofuot su mokinių tėvais po antro ar trečio butelio vyno… Matyt nieko mūsų neišmokė, bet ją atsimenu kaip gyvą ir šiltą žmogų.

    Taip pagalvojus …o kiek žmonių lygiai taip pat traumuoti analogiškų matematikos mokytojų…. ??? Jie dabar ima greituosius kreditus, nes taip ir neišmoko skaičiuot… kiek sudaužytų likimų ir prarastų gyvenimų.
    Man dar labai nuskilo, kad nepasisekė su lituanistėmis -- jau yra išrastas spellingas, turiu visus šansus neapsijuokt. Būtų liūdniau, jei būčiau turėjus tokią matematikę….

    Reply
  5. A.

    Pamąstymui -- jei kalbame apie kalbą, kaip mąstymo priemonę, tuomet normalu, kad ji turi būti plastiška, gyva ir griežtai nenormuojama. Tokia ir yra šnekamoji.

    Bet jei į kalbą pažvelgiame kaip į tautos paveldą, galime suprasti, kodėl yra taisyklės, stengiamasi neįtraukti, tarkim, rusų kilmės žodžių/frazių darybos.

    Reply
  6. Saulius

    Dar vienas pavyzdys, kai keikiantieji nesuprantamus kalbainius įsivaizduoja, jog stengiasi laikytis jų nustatytų taisyklių. Nugirdo, kad „būti laimingais“ negerai, ir sugeneravo tokią konstrukciją:
    „stovykloje 6–11 metų vaikai bus mokomi būti laimingiems“.
    Aiškiai kadaise negirdėjo laidelės, kur Antanas Smetona elementariai išaiškino, jog dvejybinių linksnių konstrukcijoje būdvardis turi būti derinamas su esamu ar numanomu daiktavardžiu. Taigi čia turi būti: „vaikai bus mokomi būti laimingi“. Beje tame portale tai jau pataisyta, nors kitoje vietoje tebekyšo „kaip išmokti būti laimingu“. Va čia jau reikia to „kaip (man, tau, jam) išmokti būti laimingam“.
    Tokiems taisyklių taikytojams norisi pasakyti: „kalbininkai ne visada tokie kvaili, kaip jūs atrodot“.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Ponas, jūs čia atėjot teisint kalbainių, remdamasis argumentu „kalbainiai nekalti, kad visus dapisa savo kliedesiais, nes tie dapistieji kliedesių nesugeba laikytis“?

      Reply
  7. Šiaip

    Žinoma, iš didelio rašto, semiotikai…. Tiek to. Tik panorau patikslinti akivizdžias Rabinovičiaus nesąmones dėl „kad+bendratis“ – blogiausia, kai girdima, kad zvanija kažkurioje bažnyčioje, bet nesusigaudoma kurioje – sutrikęs gebėjimas nustatyti garso šaltinį. „Abstrakčiąja prasme“, kaip sako autorius, ši konstrukcija iš tiesų vartojama: „Kad gerti, tai gerti!“ Normaliuose sakiniuose yra paprasčiausia VERTIMO klaida – kai žmonės iš tiesų nebemoka rusų kalbos, nors ir vaidina atvirkščiai. Kuo skiriasi pasakymai „Что бы взять книгу…“ ir „Что взять книгу…“? Antrasis sakinys beprasmis, klaidingas, todėl visiškai teisėtai kyla klausimas kas tas бы? Vartodami pirmojo sakinio atitikmenį lietuviškai „Kad paimti knygą…“ neįdedame to бы, nes nežinome, kam to reikia ir kaip tai reiškiama lietuviškai, todėl gauname lygiai tokią pačią nesąmonę, kaip ir „Что взять книгу…“, kurią interpretuoti pajėgūs tik semiotikai savamoksliai. O iš tiesų бы čia reiškia tariamąją nuosaką. Lietuviškai tariamoji nuosaka reiškiama ne pagalbiniais žodžiais, o veiksmažodžio formomis – paimtų, paimčiau ir t.t., todėl praleisti ar numanyti čia nieko neišeina. Tiek tos problemos. Puskalbės arba tarmių atstovai, žinoma, susikuria savo kodus ir gali savaip intepretuoti bet ką, bet bendrinėje kalboje yra būtent taip.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Ponas, jūs čia ir darote esminę, tačiau tipiškai kalbainišką klaidą: pirmiausiai suvedate prasmių lauką (kas suponuoja daugybiškumą) į vieną taisyklę (nematomai padarydamas prielaidą, esą viena prasmė gali būti apiebrėžiama tik viena forma), o paskui užmirštate prasmę ir imate kalbėti apie tą vienintelę formą (per taisyklę), kaip apie konkrečią prasmę, neigdamas bet kokį kitą santykį, nei santykis tarp tamstos duotąjame apibrėžime apibrėžtas.

      Tai yra loginių lolų klasika -- „visos karvės yra galvijai, vadinasi visi galvijai yra karvės“. Negana to, čia yra tuo pačiu ir kita klasika -- kai pats oponentas sukuria kažkokį aiškinimą (tamstos tas „čto by“) ir tada su juo ginčijasi -- taip vadinama šiaudinė baidyklė. Ir nenuostabu, kaip naiviai tamsta pasimovėte, nes pats kompleksinis ir struktūraliomis klaidomis pagrįstas pasimovimo pobūdis rodo, kad taip vaikiškai pasimauti jūs sugebate ne atsitiktinai.

      Trumpai tariant, jūsų nuojauta ir nepatyrimas jus apgavo -- pasakodamas kalbainystes, išvengti susidorojimo jūs čia neturite šansų ir neturėsite niekada.

      BTW, aibių teorijos klaida -- labai simptomatinė, plg. su tipiškai kalbainišku negebėjimu atskirti prasmę nuo reikšmės.

      BTW-2, smagu, kad čia atėjote, nes seniai jau kalbainiai bijo čia užsukti ir ką nors rašyti. Galvojau, kad jau neliko nepasimokiusių.

      Reply
      1. Cijunas

        Ar galėtumėt paprastai, kaip kaimo bobutei, paaiškinti, kodėl šis kalbainis prirašė šūdo anot Tamstos? Nesugalvoju skirtingų prasmių šiam vartojimui, kad gėčiau užginčyti šitą taisyklę.
        Gal čia man į kraują įaugę, nes „kad“ su bendratimi vartojimą mokytojai man draudė dar sovietiniais laikais (apie 1987 metus). Tai man kaip ir natūraliai gaunasi ta tariamoji nuosaka tarp „kad“ ir bendraties.

        Reply
        1. Šiaip

          Kaip matai – negalėtų. O juokingiausia, kad negalėjimo priežastis ir yra būtent nesuvokimas, kuo gi skiriasi asmenuojamosios formos nuo nekaitomos ir neturinčios nei modalumo, nei aspektualumo bendraties. Čia tau ne Tiuringas su Babidžu 🙂

          Reply
          1. Rokiškis Rabinovičius Post author

            Kaip matau, tamsta dabar kalbate apie modalumą, nors nesuvokiate semantinio skirtumo tarp tariamosios nuosakos ir bendraties. Nuostabu.

            Jūs gal apsispręskit, nes jums gaunasi dabar panašiai, kaip „nesu rasistas, bet nekenčiu negrų“ -- „nesuprantu, ką reiškia bendratis su kad, bet apie modalumus leptelėsiu“.

            Reply
  8. Žilvinas

    Labai lėkštas savimi nepasitikinčio ir silpno žmogaus bandymas pasirodyti ne durnu. Bet deje labai nevykęs. Kalba nelogiška, nerišli netiksli. Akivaizdus sqvokų nesuprsatimas. Matomas infantiliškas neigimas to ko nesupranta. Na vienu žodžiu apgailėtinas stripsnis

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *