Rokiškis Rabinovičius

Man rodos, kad jau krūvą kartų esu sakęs, kad man gėjai ar ne gėjai – visiškai neįdomu. Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas, kam jis jaučia potraukį. Ką kas nori, tą tas daro ir niekam neturėtų tai būti įdomu, kol tai nekabina kažko kito. Tiesą sakant, čia verta išvis vadovautis tokia taisykle: jei tai gali nebūti tavo reikalas, tai reiškia, kad tai ne tavo reikalas.

Visgi gaunasi kažkaip kitaip kartais – homoseksualai tampa kažkieno reikalu. Vat tada ir prasideda kova prieš kokią nors homopropagandą, vaivorykštinį sąmokslą ir taip toliau. Iš kitos pusės irgi gaunasi kova prieš kokius nors homofobus ar panašiai. Taip kažkieno tarpukojo reikalai ir kažkieno tarpukojo reikalais besidomintys tampa kažkokia keistai svarbia tema. Ir nelieka iš to nieko gero – visi tik susipjauna ir niekas nieko nelaimi.

Ponia Lidžita, kuri kaip Aušra Maldeikienė, kelia visiems disonansą, čia ėmė ir eilinį kartą įkalė disonanso vėl – parašė, kad labai baisu, nes Dovydas Pancerovas kažkodėl kreipėsi į Lidl, nes ten dirba Julius Panka, o Julius Panka yra homofobas ir netgi homofobiją skleidžiančius marškinėlius kažkokius platina. Todėl neaišku kokią teisę Julius Panka turi dirbti Lidl ir tegul Lidl čia pasiteisina ir taip toliau, o Dovydas Pancerovas yra blogis.

O paskui dar gavosi kažkoks keistas bardakas, kad ir iki manęs atėjo kokie tai kreipimaisi, kad aš parašyčiau apie viską. Kad aš irgi kažkaip imčiau ir sudalyvaučiau šitame visame bardake.

Huh. Vat čia imkim ir pertraukim viską. Ir pasižiūrėkime iš psichologinės pusės. Čia ryškiausiai viską parodytų Stephen Karpman aprašytas Dramos trikampis*. Tai aš jums parodysiu kas ir kaip ir tada jau gal daugiau manęs į bardakus jau neįtrauksite.

Stephen Karpman Dramos trikampis

Labai trumpai kalbant, Dramos trikampis – tai tiesiog schema, pagal kurią vyksta neurotiniai santykiai. Trikampyje yra trys rolės: Auka, Persekiotojas ir Gelbėtojas. Auka yra bejėgė, jaučiasi nieko neverta ir tiki, kad negali nieko padaryti. Persekiotojas jaučiasi nuskriaustas ir susidoroja su auka (būdinga, kad Persekiotojas pats save identifikuoja kaip auką). Gelbėtojas jaučiasi nereikalingas, todėl nori aukotis dėl aukos ir ją ginti, net jei pats yra už auką silpnesnis.

Drama šitame trikampyje prasideda tada, kai dvi roles turintys aktoriai ima ir tas roles pasikeičia. Pvz., Gelbėtojas tampa Auka, o buvusi Auka tampa Persekiotoju. Paties Stephen Karpman žodžiais – jei nėra rolių pasikeitimo, tai nėra ir dramos. O Eric Berne pastebėjimu – išties viskas sukasi aplink Auką: jei jos nebūtų, tai nebūtų ir paties trikampio (išties visos trys rolės – tai skirtingi Aukos aspektai).

Beje, reikia turėti omeny, kad visos šitos rolės yra kardinaliai blogos. Auka išties nėra skriaudžiama – ji pati sau susikuria bejėgiškumą. Gelbėtojas išties nieko negelbsti, o tik atima iš aukos galimybę būti stipria. Persekiotojas, kuris jaučiasi puolamas – išties tik susidoroja su tais, kurie jam nekelia realaus pavojaus.

Dar, beje, jei jau į psichologiją lendam, neužmirškime ir dar vienos taisyklės (irgi Karpman sugalvotos) – visur yra bent 10% visko. Visose baimėse yra bent 10% pagrįstumo (įskaitant ir homofobiją), visuose samprotavimuose yra bent 10% nepagrįstumo (įskaitant ir šį mano straipsnį), ir taip toliau, ir taip toliau. Kai kažkas žaidžia Dramos trikampį, tame irgi yra bent 10% racionalumo. Žodžiu, niekada neabsoliutinkim. Ir net neabsoliutindami, leiskime sau absoliutinti 10%.

Homofobija ir Dramos trikampis

Taigi, grįžtant prie homofobijos – kas išvis ji yra? Tai yra tiesiog fobija, iracionali baimė. Homoseksualų baimė, bet bendras atvejis – tai tiesiog baimė. Kažko baimė – tame ir yra fobijų esmė. Ta kažko baimė yra paremta tuo, kad yra (ar kažkada buvo, bet jau net ir išsitrynė iš atminties) kažkoks persekiotojas – to ir yra bijoma. Homofobijos atveju persekiotoju tampa kokie nors homoseksualai, tolerastai ar dar kažkas – jų veiksmai yra suvokiami kaip smurtiniai, keliantys persekiojamam asmeniui baimę.

Kai yra persekiojimas ir baimė, tai reiškia, kad persekiojamasis jaučiasi auka. Auka – tai išties yra rolė Karpmano Dramos trikampyje. Ji gali būti arba bejėgė, arba bandyti tokia nebūti, išvengti tapimo auka. Jei išvengiama tapimo auka, bet pasiliekama trikampyje, tampama arba Gelbėtoju, arba Persekiotoju. Gelbėtojas bando gelbėti kažką, pats aukodamasis, nes jaučiasi nereikalingu (išties jis irgi yra auka). Persekiotojas bando su kažkuo susidoroti, nes jaučiasi skriaudžiamu (taip, jis irgi yra auka).

Taigi, dabar pasižiūrėkimį homofobus: jie ima ir pamato jiems baimę keliantį dalyką – gėjai ruošiasi rengti paradą. Kokia yra natūraliai neurotinė (t.y., neracionali) reakcija? Ogi kuo smarkiau peršokti į kažkokią iš tų neurotinių rolių – arba pasijusti bejėge Auka, arba besiaukojančiu Gelbėtoju (pvz., visos Lietuvos), arba pabandyti kovoti, ir taip tapti Persekiotoju.

Aišku, tautininkai aukomis būti nesiruošia, gelbėjimo čia irgi pernelyg neprisigalvosi, bet pakovoti reikia. Štai taip ir atsiranda marškinėliai su užrašais apie tai, kad jie homofobai. Turime Persekiotoją.

Jei jau matome, kad atsirado viena rolė, tai kas yra kitoje rolėje? Aišku, kad Auka. Šiuo atveju tai yra homoseksualai ar šiaip kažkas, kas nori kokiame tai parade dalyvauti. Atkreipkite, beje, dėmesį, kad jie šiame žaidime yra pakankamai pasyvūs, kad net nedarytų kokių nors veiksmų. Tai, beje, irgi būdinga Aukai – nors paprastai aplink ją viskas sukasi, ji yra bejėgė.

Taigi, tada jei jau turime dvi roles, tai pirminė dispozicija aiški. O dabar staiga tik bac ir į sceną įžengia Dovydas Pancerovas. Jis pamato Persekiotoją ir Auką. Ir žinoma, kad gerų intencijų vedamas, tampa Gelbėtoju (trikampyje būti, neužimant kažkurios rolės, nėra įmanoma). Ir tada ima pasiaukojančiai kovoti už homoseksualų teises. Bet kadangi išgelbėti homoseksualų nesigauna (irgi nieko įdomaus – čia panašiai, kaip tautininkams gaunasi gelbėti Lietuvą), tai aišku, kad Dovydas Pancerovas staiga tampa Persekiotoju. Ir tada imasi veksmų, kaip sukovoti su Juliumi Panka.

Tad jau įvyksta staigus rolių apsikeitimas: tautininkams trikampyje atitenka Aukos rolė, o Dovydas Pancerovas tampa Persekiotoju. Ir jei jau įvyko rolių pasikeitimas – tai reiškia, kad gavosi ir drama. Ir kadangi drama, tai ji sukelia marias emocijų visiems stebintiems, o tada į ją jau įsijungia ir kiti žaidėjai.

Čia, beje, pastebėkim vieną ypatingai ryškų dalyką, kuris rodo, kiek smarkiai neteisingas yra toksai santykis: homofobija yra baimė. Baimė, kuri yra persekiojama (kreipimasis į Lidl vadovybę). Baimę šalinti, kuriant dar didesnę baimę – tai yra absoliučiai absurdas. Ta baimė kaip tik dar labiau auga. Ir bent minimalus racionalumas čia sako tik vieną: kai persekiojamu besijaučiantys žmonės yra persekiojami už tai, kad jie jaučiasi persekiojamais, tai jie tik dar labiau nuo to jaučiasi persekiojamais. Ir jei iš Aukos rolės tokie žmonės išeina į Persekiotojo rolę, tai jie dar labiau išeis į Persekiotojo rolę.

Pabandykite suprasti: bandymas kovoti su homofobija, persekiojant homofobus, yra kaip tik homofobiją sustiprinantis, t.y., iracionalus žingsnis. Kaip tik iracionalumas ir yra esminis neurotinio žaidimo požymis.

O paskui, kai atsiranda nauja auka (dabar jau tautininkai), į žaidimą įsijungia dar nauji tuntai žmonių – vieni gina Julių Panką, kiti gina gėjus, treti gina Dovydą Pancerovą. Oh wait, gina Dovydą Pancerovą? Reiškia jau ir jis tampa Auka, o jį persekioja. Ir oh, wait – jau šitai tampa nauju įrodymu pačiam Dovydui Pancerovui (ir kitiems kovotojams prieš homofobiją), kad visokie homofobai kelia didelį pavojų.

Beje, giliau pakapstę, galime atrasti gana panašų trikampį ir voskiuose gėjų paraduose, ir išvis daugybėje visokių socialinių reiškinių. Visuomenė paprastai būna pakankamai neurotiška. Lietuva, patyrusi daug visokių klaikybių, to neurotiškumo turi begales. Atitinkamai ir dramos sukasi greitai bei intensyviai.

Dramos trikampis – žaidimas, kur nėra laiminčių

Taip, ten kur Dramos trikampis, ten būna labai daug visokio bardako, kuriame labai sunku susigaudyti. Įsivelia vis daugiau ir daugiau žaidėjų, kurie gauna roles ir nei nepajunta kaip patys ima pergyventi dramas. Ir tos rolės tik sukasi, tik keičiasi ir viskas taip intensyviai, kad atrodo, jog pasaulis grius.

Ponai ir ponios. Žinote, kas čia yra ypatingai neteisingo toje dramoje, kurią čia nagrinėjau? Nereikia būti nei aukomis, nei gelbėtojais, nei persekiotojais. Visos tos trys rolės yra klaikios (net jei kažkuriuo momentu ir atrodo, kad kažkur už kažkurią geresnė). Tokie žaidimai nėra nei bendravimas, nei diskusija, nei analizė. Tai yra tiesiog kova, kuri atima iš žaidėjų viską. Šituose žaidimuose nebūna laiminčių – pralaimi visi. Visi, kas tik dalyvauja.

Išvengti Dramos trikampio labai sunku. Jis įtraukia visus, ką tiktai gali. Paskatos, dėl kurių žmonės įsijungia į šituos žaidimus – dažnai pačios nuoširdžiausios, tikros, protingos ir geros. Tačiau pats žadimas visa savo esme yra neurotinis – jis staiga įsisuka, staiga suintensyvėja ir pagreitėja tiek, kad jo suvaldyti pasidaro neįmanoma. Ir tada aukomis tampa visi.

Ponai ir ponios. Imkite truputį racionalumo iš manęs:

• Jei esate homoseksualai ar susiję ir jaučiatės pereskiojamais – tiesiog žinokite, kad jūs esate pakankamai stiprūs, kad nereiktų jokių gynėjų. Ir nereikia kreipti dėmesio į persekiotojus, nes jie irgi išties negali nieko padaryti.
• Jei esate homofobai ir jaučiatės persekiojamais – tai tiesiog žinokite, kad nekelia jokio ten pavojaus tie gėjai ar lesbietės. Jie turi savo reikalų ir bėdų pakankamai daug, kad jiems labiausiai norėtųsi paprasčiausios ramybės.
• Jei norite galbėti Lietuvą ir pasaulį nuo homofobų, pagalvokite, ar patys jaučiatės saugiai ir stabiliai. Gal tiesiog save aukojate ir paprasčiausiai norite pabūti kankiniais?
• Jei norite gelbėti Lietuvą ir pasaulį nuo homoseksualų, irgi pagalvokite, ar patys jaučiatės saugiai ir stabiliai. Gal irgi save aukojate?
• Jei norisi persekioti kažką, nes kažkas atrodo keliantis pavojų, pagalvokite, ar patys nesijaučiate aukomis. Kai jautiesi saugiai, neprireikia kariauti karų.

Ponai ir ponios, racionalus mąstymas leidžia nežaisti visokių dramų. Neurotinėse dramose nėra laiminčių – ten būna tik pralaimėtojai. Jei norite būti laimėtojais, nereikia žaisti žaidimų. WTF yra kovoti dėl kažko, kam kas kaip tarpukojyje? Ir išvis, WTF čia kažkokios dramos?

 

———-

* Stephen Karpman – vienas iš žymiausių šių laikų psichoterapeutų, Eric Berne mokinys. Prieš kelias dešimtis metų sukūrė esminį transakcinės analizės papildymą – bendrą schemą, per kurią gali būti nagrinėjami visi žaidimai (čia toks transakcinėje analizėje nagrinėjamas neteisingų interakcijų tipas). Prie to nagus prikišo ir pats transakcinės analizės tėvas – Eric Berne, kuris tą Dramos trikampį pavadino Karpmano trikampiu.