Tag Archives: Lidžita

Čemodanai ir moralinė pudra

Kas bendro tap čemodano ir kovos už moralę? Tur būt daugelis esate girdėję apie tokį reiškinį, kaip Daningo-Kriugero (Dunning-Kruger) efektas, kai kompetencijos ir elementarių žinių neturintis žmogus, kažko nesusivokdamas, pasijunta superkietu, viską suprantančiu ir tada, toliau nesusivokdamas, pradeda putotis ir kliedėti visaip kaip plūsdamas tą supratimą turinčius tol, kol nesukelia masinio aplinkinių žvengimo (panašiai, kaip amerikietiškoje komedijoje, kai ką nors ištinka netikėta diarėja), nes paaiškėja, kad apsidurnino iki tokio lygio, kad maža nepasirodytų nei jam pačiam.

Jeigu žodį "sovietinis" galima perskatyti kaip "senovinis", tai žodį "sovetskij" juo labiau galim aperskaityti kaip žodį "čemodanas"., es akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Jeigu žodį „sovietinis“ galima perskatyti kaip „senovinis“, tai žodį „sovetskij“ juo labiau galim aperskaityti kaip žodį „čemodanas“, nes akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Ryškus apsidurninimas kai kada baigiasi perėjimu į visišką mirties spiralę – durninimosi kolapsą, kai žmogus, jau ir pats imdamas suprasti, kad atsisėdo į balą, pereina į aklą gynybą ir toliau neigia ir neigia viską iš eilės, nors jau jį ir nosimi į apsidirbimą aplinkiniai baksnoja. Ir taip daro netgi tada, kai jau geriau reiktų slėptis – vietoje to gi susidirbimas toliau demonstruojamas viešai, ginantis savo teisumu ir taip toliau. Nes negalima juk pripažinti, kad padarei tai, kas visiems pasitaiko – leptelėjai absoliučią nesąmonę, nepagalvojęs.

Man labai liūdna, bet mano labai mylima autorė Lidžita (kuri, beje, jau ne pirmą kartą mane užsipuldinėja, ir kuriai ir už šitą Dunning-Kruger sindromą irgi atleisiu, nes visvien ji man patinka, bet štai ji man už šitą straipsnį tai jau tur būt kad neatleis), atsisėdo į balą dėl to, kad elementariai nemokėdama rusų kalbos, pradėjo fantazuoti kažkokius kliedesius apie visuomenės skaidymą ir panašiai, puldama taškytis kažkokiais moraliniais miltukais iš neaiškaus čemodano.

Visa paslaptis čia buvo elementari (todėl ir Dunning-Kruger efektas čia toks išsikirtinai pavyzdinis: rusų kalbos žodį „советский“ perskaitė kaip „cobetckuu“, o tada matyt nusprendė, kad tai matyt koks nors „čemodanas“, o gal dar kas nors, nes tikrai tos kvadratinės raidės negali reiškšti žodžio „sovietinis“. Na, gal dar gali reikšti žodį „senovinis“. Gal netgi „senovinis čemodanas“. Taigi akivaizdu kiekvienam. Bet gal Lidžitai vis dar ne. Bet jau tuoj bus aišku ir jai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dramos trikampiai ir homofobija

Man rodos, kad jau krūvą kartų esu sakęs, kad man gėjai ar ne gėjai – visiškai neįdomu. Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas, kam jis jaučia potraukį. Ką kas nori, tą tas daro ir niekam neturėtų tai būti įdomu, kol tai nekabina kažko kito. Tiesą sakant, čia verta išvis vadovautis tokia taisykle: jei tai gali nebūti tavo reikalas, tai reiškia, kad tai ne tavo reikalas.

Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.

Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.

Visgi gaunasi kažkaip kitaip kartais – homoseksualai tampa kažkieno reikalu. Vat tada ir prasideda kova prieš kokią nors homopropagandą, vaivorykštinį sąmokslą ir taip toliau. Iš kitos pusės irgi gaunasi kova prieš kokius nors homofobus ar panašiai. Taip kažkieno tarpukojo reikalai ir kažkieno tarpukojo reikalais besidomintys tampa kažkokia keistai svarbia tema. Ir nelieka iš to nieko gero – visi tik susipjauna ir niekas nieko nelaimi.

Ponia Lidžita, kuri kaip Aušra Maldeikienė, kelia visiems disonansą, čia ėmė ir eilinį kartą įkalė disonanso vėl – parašė, kad labai baisu, nes Dovydas Pancerovas kažkodėl kreipėsi į Lidl, nes ten dirba Julius Panka, o Julius Panka yra homofobas ir netgi homofobiją skleidžiančius marškinėlius kažkokius platina. Todėl neaišku kokią teisę Julius Panka turi dirbti Lidl ir tegul Lidl čia pasiteisina ir taip toliau, o Dovydas Pancerovas yra blogis.

O paskui dar gavosi kažkoks keistas bardakas, kad ir iki manęs atėjo kokie tai kreipimaisi, kad aš parašyčiau apie viską. Kad aš irgi kažkaip imčiau ir sudalyvaučiau šitame visame bardake.

Huh. Vat čia imkim ir pertraukim viską. Ir pasižiūrėkime iš psichologinės pusės. Čia ryškiausiai viską parodytų Stephen Karpman aprašytas Dramos trikampis*. Tai aš jums parodysiu kas ir kaip ir tada jau gal daugiau manęs į bardakus jau neįtrauksite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nuo dovanėlių prie megakorupcijos

Šitą straipsnį rašiau prieš daugiau kaip du mėnesius, o paskui kažkaip taip gavosi, kad per darbus jis nulindo į gilų stalčių. Politiniai skandalai, kaip žinia, labai staigiai prasideda ir labai staigiai baigiasi. Dabar, spėju, niekas jau nei neatsimins, kas ten vyko. Tačiau visgi pakalbėkim, kad ir ne to konteksto rėmuose, o tiesiog šiaip – apie tai, kas yra kyšiai, kad visiems aišku būtų.

Po to, kai parašiau savo FB apie tai, kad manau jog gerai ir teisinga, kad Rimantė Šalaševičiūtė prisipažino, jog ji yra davusi medikams kyšį, šaršalas kilo toks, kokio aš nei nesitikėjau. Dalis žmonių manimi piktinosi, netgi nepaskaitę daugiau, nei buvo parašyta pirmu prasmę nešančiu sakiniu. Kiti gi – priešingai, lygiai taip pat nepaskaitę, ėmė džiaugtis tuo, kad taip ir turi būti – dovanėlės gydytojams.

Zimbabvėje korupcija yra tokia, kad jiems netgi kokia nors Rusija atrodo kaip tobulai nekorumpuota ir sąžininga šalis. Rusijoje korupcijos tiek daug, kad jiems Lietuva atrodo kaip neįtikėtinai dora valstybė be jokių korupcijos požymių. Lietuvoje korupcijos tiek, kad kokios nors senos Vakarų šalys mums atrodo, kaip tobulybė. Bet ir tose šalyse korupcijos tiek, kad tenykščiai nebūna labai patenkinti. Aišku tik viena: koreliacija tarp skurdo ir korupcijos yra tokia aiški, kad matyt niekam aiškinti neverta. Jei norime gyventi gerai, korupcijos ir kyšių turi nelikti. Visiškai.

Zimbabvėje korupcija yra tokia, kad jiems netgi kokia nors Rusija atrodo kaip tobulai nekorumpuota ir sąžininga šalis. Rusijoje korupcijos tiek daug, kad jiems Lietuva atrodo kaip neįtikėtinai dora valstybė be jokių korupcijos požymių. Lietuvoje korupcijos tiek, kad kokios nors senos Vakarų šalys mums atrodo, kaip tobulybė. Bet ir tose šalyse korupcijos tiek, kad tenykščiai nebūna labai patenkinti. Aišku tik viena: koreliacija tarp skurdo ir korupcijos yra tokia aiški, kad matyt niekam aiškinti neverta. Jei norime gyventi gerai, korupcijos ir kyšių turi nelikti. Visiškai.

Paskui dar ugnies į benziną pilstelėjo Velnio advokatė* ponia Lidžita, kuri kažkaip ėmė ir paskelbė, jog aš perkaitau smegenis, nes dovanėlės nėra kyšiai, o kyšius žmonės neša tik dėl to, kad nori pasijusti morališkai aukščiau kitų. Ar tai kažkaip panašiai. Visai priešingai pareiškė ponia Aušra Maldeikienė, kuri pasakė, kad ji su Rimante Šalaševičiūte ir kad jai pačiai kartą yra tekę mokėti kyšį.

Žodžiu, kadangi vis paskutiniu metu nespėju net į savo Facebook pažiūrėti, tai gaunasi dabar taip, kad aš labai paprastai paaiškinsiu viską apie kyšius visiems laikams, kad daugiau jau klausimų niekada nebekiltų. Tiesiog nuosekliai pažiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Svetimgėda už bankinius iliteratus

Ponai ir ponios, aš jums noriu pasiteisinti, nes mane apėmė svetimgėda. Visas triukšmas bloguose prasidėjo nuo to, kad ponas Nerijus Mačiulis (Swedbank ekonomistas) savo FB pradėjo skleisti tokias kalbas, jog mano svetimgėdos jausmas tapo nevaldomu. Taip, man gėda už tai, ką šneka kiti. Aš noriu pasiteisinti prieš jus, ponai ir ponios, todėl aš jums parašysiu visokių minčių, kurios man kilo.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Žinokite, tai yra klaiku, kai supranti, kad įmonę atstovaujantis žmogus pasakoja, kad įmonė nepajėgi atiduoti pinigų tiems, iš ko tuos pinigus pasiskolina. Ir kad todėl reikia apmokestinti tą pinigų grąžinimą, nes kitaip per brangu grąžinti pinigus. Tai yra visiškas, nesuvokiamas KPŠ.

Spėju, kad ir ponia Lidžita kažkokį panašų jausmą pajuto, ir ponai iš Commonsense irgi. Ir dar daugelis kitų, kurie gal neparašė, bet visvien tą svetimgėdą pajuto. Gal ir kiti dar parašys, nes išties viskas atrodo gėdingai. Mums visiems reikia pasiteisinti. Štai aš ir teisinuosi dabar.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę, t.y., gauna pinigus už pasirodymą - jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą - pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių (nuosavais) dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę (kaip pridėtinę vertę duoda bankui pinigus paskolinęs banko klientas), t.y., gauna pinigus už pasirodymą – jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą – pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Bet čia gal pradėkim ne nuo to, kaip ponas Nerijus Mačiulis sugeba papasakoti, kad bankas, pasiskolinęs iš kliento pinigus, turi išlaidas kad pinigus grąžintų, o todėl tie, kas bankui paskolino, turi už tai susimokėti, nes bankas visokias išlaidas patiria. Pradėkim gal nuo to, ką išvis daro bankai ir kas yra pinigai.

Kad nebūtų gėda už kai kuriuos gyvenime pasitaikančius finansinius iliteratus, kurie galvoja, kad bankai jų pinigus pasaugo, niekaip neuždirba, o už tai ir reikia mokėti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter