Rokiškis Rabinovičius

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Atsiradus pseudomokslui, jis ima elgtis labai keistai – kaip kokia mokslinė neurozė: viskas, kas jam prieštaraujama, būna neigiama, būna aiškinama, kad čia kažkokių negeranorių ar nemokšų sąmokslas, o tuo tarpu visos paties pseudomokslo nesąmonės būna patvirtinamos tų, kas tik stengiasi tam pseudomokslui įtikti. Kadangi nesąmonės patvirtinamos, o realybė atmetama, pseudomokslan įsisukę veikėjai ilgainiui vis labiau įtiki savo teisumu.

Pseudomokslas, gavęs valstybės paramą, sugeba tapti ištisa doktrina, ideologija, kuri būna diegiama visur, kur tik įmanoma, o visi kas tik tos doktrinos neatitinka, būna kokiais nors būdais baudžiami. Visas mokslas išstumiamas ir lieka tik pseudomoksliniai kliedesiai, kuriems nebūna jokios konkurencijos.

SSRS pseudomokslines teorijas kūrė ir į valstybinę doktriną vertė nemažai veikėjų – pvz., biologijoje kliedsius į doktriną pavertė toks Trofimas Lysenka (genetika – tai esą pseudomokslas), psichiatrijoje buvo vangiąją šizofreniją išradęs Aleksandras Snežnevskis (pagal jį absoliučiai kiekvienas galėjo būti paskelbtas šizofreniku), o kalbos moksluose buvo toksai Nikolajus Maras su savo teorijomis, kad kalba išsivystė iš darbinių šūksnių.

Problema su kalba yra ta, kad kalba visgi yra ne tik savaiminis reiškinys, bet ir įrankis, kurį keičiant, gaunasi ir kiti reiškiniai, ir negana to, tai mūsų pačių kuriamas ir keičiamas dalykas.

Su kalba viskas gaunasi labai panašiai, kaip ekonomikoje: kiekviena nauja teorija, kuri kažką gali paaiškinti, sukelia ir naujus pokyčius, dėl kurių ji ilgainiui tampa netinkama, negalinčia nei paaiškinti, nei išspręsti savo pačios sukeltų problemų. Kaip pvz., John Maynard Keynes teorijos padėjo išspręsti tokias lėtines krizes, kaip Didžioji depresija, bet ilgainiui sukūrė ir naujus mechanizmus burbulams rastis.

Kalbos mokslai dar Josifo Stalino laikais buvo prijungti prie komunistinės ideologijos reikalų. Čia tiesiog kaip iš George Orwell 1984: jei žmonės negali turėti kalboje, jie negali ir mąstyti kažkurių dalykų, o jau juo labiau negali kalbėtis apie tai, ko nereikia. Beje, būtent todėl SSRS veikusi cenzūra – Glavlit, sovietmečio pabaigoje vaizdavo, kad jie tiesiog už kalbos kultūrą ir panašius reikalus kovoja.

Lietuvos atveju viskas buvo dar komplikuočiau: reikia prisiminti, kad XIXa. lietuvių kalba buvo uždrausta (lotyniški rašmenys, daugeliu atvejų ir išvis kalbėjimas lietuviškai) ir tik atgimstant lietuvių tautai, atsirado ir naujas poreikis kažkaip atkurti tai, kas buvo naikinama. Čia buvo Jono Jablonskio kalbos apjungimo idėja – kad daugelis tarmių (lietuvių tarmės faktiškai nutolusios viena nuo kitos tiek, kiek kitur – atskiros kalbos) rastų kažką bendro.

Jonas Jablonskis pasirinko pagrindu tą šnekėjimą, kuris buvo įprastesnis apie Marijampolę – gal jis nebuvo pats vidutiniškiausias, bet labai artimas Mažojoje Lietuvoje spausdinamų knygų kalbai – t.y., vienintelei rašytinei kalbai, kuri anuomet egzistavo. Ir žinoma, norint išplatinti tokią bendrą kalbą, reikėjo ir idėjinių pastangų. Tai nebuvo aprašomasis mokslas, tai kažkuo priminė tai, ką darė Ludwik Zamenhof su savo esperanto – beje, Veisiejuose gyvendamas, pastarasis šią kalbą ir sukūrė.

Kiek nukrypstant, Ludwik Zamenhof objektyviai buvo mokslininkas, tačiau jis sukūrė kalbą, kur galų gale atsirado netgi ir natyvinių (nuo gimimo) kalbėtojų. Kitaip tariant, esperanto netgi tapo gyvąja kalba (panašu, kad dabar yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių, kuriems esperanto yra gimtoji kalba). Ir ši kalba vystosi natūraliai, ir svarbiausia čia žinote kas? Kalbos idėjų augintojai būtent natūralų, vaikų gaunamą esperanto kalbėjimą laiko tuo esminiu elementu, kuris šiai kalbai suteikia gyvybę – vaikų išmokimai čia jau ima reguliuoti esperanto taisykles, nes būtent vaikai sugeba atrinkti ir išauginti natūraliąsias, gilumines formas. Tokiu būdu būtent realybe paremtas esperanto norminimas tampa tuo dalyku, kuris nors ir niekam niekad nebuvo bent kiek privalomas, bet padeda susikalbėti visiems, o kalbą paversti logiška, universalia ir švaria.

Aš čia Ludwik Zamenhof ir jo esperanto pateikiu kaip kontrastą lietuviškąjam preskriptyvizmui: vienu atveju yra sveikas esperanto protas bei realybės pripažinimas, kuris šiai kalbai vystytis leidžia, ir todėl ši kalba auga štai jau šimtą metų, o kitu atveju – kažkokia institucionalizuota kalbą žudanti doktrina, kuri imituoja kalbos auginimą, bet realiai užsiima ir kalbos konservavimu, ir jos iškraipymu, ir tiesiog natūralių kalbos vartotojų (ypač vaikų) dusinimu.

Kadaise Jonas Jablonskis sugebėjo padaryti tai, kas buvo beveik neįmanoma – jau Tarpukaryje lietuvių kalba gavo bendrą pavidalą, t.y., tokį, kuriuo žmonės ir šneka, ir rašo, ir vieni kitus gali suprasti visur. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti – labai greitai (išties vos per kokius 20 metų) atsirado bendra, rašytinė, nusistovėjusi, intuityviai suprantama nacionalinė kalba. Įvykis įvyko.

Deja, štai tada ir užėjo sovietmetis* su stalininėmis idėjomis. Ir tada prasidėjo keistas maišymasis iš ideologijos apie kalbos keitimą ir priverstinį reguliavimą, visokių minčųi apie lietuvių kalbą ir kartu dar nenuslopusios, tačiau kalbainiškose galvose jau suirusios Jono Jablonskio idėjos apie kalbos bendrumus. Ėmė kurtis kažkokia keista, eklektiška pseudomokslinė teorija, pagal kurią visus žmones reikia reguliuoti, nes visi yra beraščiai, nemokantys lietuviškai kalbėti.

Turint omeny, kad kartu su sovietmečiu užėjo ir rusifikacija (prisiminti verta, kaip lietuviškus užrašus visoje Lietuvoje naikino ir rusų kalbą diegė Valerijus Cazarovas ir Nikolajus Dybenka), ideologizuota, komunistines idėjas ir menamą mokslą atstovaujanti kalbainių šutvė natūraliai galėjo įsivaizduoti, kad jie netgi užsiima lietuvių kalbos saugojimu, organizuoja pasipriešinimą rusinimui. Ir aišku, daugelis tokį įsivaizdavimą ir priimdavo – nes nebuvo rinktis išvis iš nieko.

Tačiau viskas pasikeitė kartu su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe: lietuvių kalba vėl pasidarė valstybine (iki tol ją vis labiau išstumdavo rusų kalba), viskas tiesiog ėmė stotis į savo vietas. Tik vat ideologizuoti kalbainiai čia sugebėjo įsiterpti, per senas baimes įsivalstybinti ir institucionalizuotis. T.y., jie gavo tokias teises, kokių neturėjo išvis niekad: ir būti įgaliotais daryti sprendimus bei bausti, ir kartu būti nei už nieką neatsakingais. Ir negana to, vaizduoti mokslą. Nelabai aišku, kokį mokslą, bet išties gi koks skirtumas, kai gali remtis doktrina, kuri realų mokslą tiesiog neigia.

Kalbos mokslas yra daug platesnis, nei įsivaizduoja institucinio pseudomokslo atstovai: daugelis jų nei nenujaučia, kad visa IT yra paremta ne kuo kitu, o kalba (matematine metateorija ir matematine metakalba – tai yra ir procesoriai (interpretatoriai), ir įvairios programavimo kalbos). Kai naudojatės kompiuteriu, labai sunku suvokti, kad savo esme – tai tiesiog kalbinis įrenginys, kuris interpretuoja, vykdo ir transliuoja įvairiomis programavimo kalbomis (įskaitant ir mašinines) parašytus tekstus.

Pseudomoksle vietoje to laikomasi primityvaus, visiškai suvulgarinto požiūrio – esą kalba nėra mąstymo įrankis, esą tai tik kažkoks komunikacinis protokolas, neturintis jokio savarankiškumo. Iš esmės, tokį požiūrį išgirdęs, bet koks daugiau patirties turintis programuotojas galėtų tik pažvengti. Pažvengti iš kalbainių galėtų ir Jonas Jablonskis, dar anuomet rašęs, kad būtent natūralios kalbos neigimas yra blogis:

„Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama“.

Čia pastebėkim, kad pats Jonas Jablonskis labai natūraliai kalba, naudodamas šiuo metu kalbainių kategoriškai draudžiamas formas: „gramatika, pastatyta ant raštų“. Čia visiškai natūrali semantika, kur matosi visa sistemų hierarchija: gramatika ant rašytinės (t.y., leistinos, bet ne natūralios) kalbos, kaip kontrastas gramatikai, pastatytai ant natūralios kalbos.

Dabartiniai kalbainiai ima pezėti, esą tokios konstrukcijos neleistinos, nes esą rusiškos (!!!). Suvokimai esą rusiški ir sąvokos esą rusiškos. T.y., mąstymas, kažkokios sąvokos esą rusiškos ir nelietuviškos.

Natūralu, kad toks sąvokinis marazmas atsiranda tik kaip doktrinos institucionalizavimo pasekmė: dešimtis metų biurokratinėse sultyse viskas verda, pūva, kol gaunasi biurokratiniai marazmai iš kitų biurokratinių marazmų, tuo tarpu natūralus supratimas ne tik užmirštamas, bet pradedamas netgi persekioti.

Prisiminus George Orwell 1984, čia galim pastebėti dar kai ką: „kalba, pastatyta ant biurokratinių reguliavimų“ – tai yra kalbainiškojo supratimo esmė. Tačiau uždraudžiant tokią formą („tas ant to“), yra uždraudžiama ir kalbėti apie pačią klaidingą kalbainystės esmę. Tokiu būdu naujakalbė tampa įrankiu neigti faktus: jei pasakome, kad kalbainiai kalbą kuria ant reguliavimais prikurtų nesąmonių, jie kontrargumentuoja ne apie esmę, o direktyviai teigdami, esą tokia pasakymo forma negalima, todėl ir neteisinga. Trumpai tariant, pseudomokslinė ideologija visame gražume.

Man bene ryškiausiai ideologinį bukumą nusako kalbainystės santykis su logika: kokie loginiai argumentai kalbainių dažnai būna atmetami, pasiremiant vapalionėmis apie tai, kad lietuvių kalba ir logika nesuderinamos (!!!). Ir natūralu – logikos kalbainystėje nėra, o kadangi ji kalbainystei prieštarauja, tai turi būti eliminuojama.

Čia jau padarykime paskutinį nuokrypį: logikoje iš esmės galime suvesti viską į tris loginius veiksmus: IR, ARBA, IRBA. Operacija „IR“ reiškia, kad jei sriuba lėkštėje IR turime šaukštą, tai galime siurbą valgyti. Operacija „ARBA“ reiškia, kad jei mes turime sriubą, mes galime ją valgyti ARBA nevalgyti, tačiau negalime jos valgyti IR nevalgyti tuo pat metu. Operacija „IRBA“ reiškia, kad mes galime valgyti sriubą IRBA kepsnį – t.y., galime valgyti vieną ar kitą pasirinktinai, o jei norime – tai ir abu.

Lietuvių kalboje, kurią nustato kalbainiai, žodžio „irba“ nėra. Nes negali būti. Tuo tarpu žodis „arba“ yra nors ir 90% loginį „ARBA“ atitinkantis pagal vartoseną, tačiau sakoma, kad esą norint pasakyti vienareikšmiškai, reikia panaudoti visiškai atskirą gramatinę formą – „arba tas, arba tas“. Beje, taip pat nevienareikšmiškumą kalbainiai palieka ir su „IR“, kur paliekama kokie 10% „IRBA“ semantikos, vienareikšmiškai įvardinti siūlant per „ir tas, ir tas“. Absurdiškumu šitai primena kažkokį bandymą naudoti prefiksinę notaciją („IR“ ar „ARBA“ iškelta prieš kintamuosius), permaišytą su infiksine („IR“ ar „ARBA“ yra tarp kintamųjų), nes išties savo esme tai panašiai ir gaunasi.

Kaip matome, kalbainystė čia tuo ir skiriasi nuo bandymo kurti ir vystyti kalbą: vietoje realybės faktų pripažinimo, vietoje prisitaikymo prie poreikių, vietoje logikos – kišami kažkokie biurokratiškose galvose kadaise išrasti absurdai, kurie pateikiami kaip esą mokslas, o vietoje argumentų pradedama dangstytis cypsmais apie tai, kad jei neklausysi biurokratų, tai žlugs ir visa lietuvių kalba, ir išvis visa kalba. Tokiu būdu kalbainiams gaunasi, kad logika yra nesuderinama su lietuvių kalbos ir išvis lietuvių tautos išlikimu.

Galų gale marazmatiškas institucionalizavimas pasiekia tokį lygį, kad kalbainiai nutaria sukurti ir naują nusikaltimų rūšį – „lietubių kalbos išniekinimą“, kurį 2013 metais netgi pabando prastumti į Baudžiamąjį kodeksą (127 straipsnio projektas):

„Tas, kas grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-10-21 d., 2009-11-06 d. sprendimus, Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 14, 19, 23 bei kitus straipsnius ir Lietuvos Respublikos teritorijoje greta valstybinės kalbos neteisėtai įveda kitų kalbų funkcionavimą, kraipo seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų kultūros paveldą – autentiškus vietovardžius, vardus, pavardes, gatvių pavadinimus ir 1.1. arba viešai pasityčioja iš Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos bei konstitucinių valstybinės kalbos pagrindų ir juos griauna, baudžiamas viešaisiais darbais, bauda arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis, darbinės ar profesinės veiklos srityje, pagal BK 42-45 str. nusikaltusiems asmenims atimamos viešosios teisės ir teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.“

Suprantate, kai doktrina pasiekia tą lygį, kur dėl nesąmonių ima byrėti, doktrinos kūrėjams prireikia ir priemonių, kad galėtų persekioti visus su ta doktrina nesutinkančius. Gal netgi sodinti į kalėjimus – vien už tai, kad kalbi taip, kaip nori, nesutinki su kalbainystėmis ir paprasčiausiai nori būti savimi ir mąstyti logiškai, o ne kalbainiškai.

Anksčiau ar vėliau visoms ideologijoms ateina galas. Mes turime savo kalbą, kuria šnekame, kuria rašome, kuria mąstome. Kalbą, kuri yra mūsų, o ne institucionalizuotų ideologų nuosavybė. Kalbą, kuri gali būti tiriama mokslo, o ne reguliuojama kalbainiškų marazmų. Ir viskas. Taip paprastai.

 

———–

 

* Yra žmonių, kurie sako, kad reikia nesakyti žodžio „sovietmetis“ ne todėl, kad ne sovietai, o todėl, kad teisingiau būtų sakyti „okupacija“. Čia reikia labai gerai suprasti, kad okupacija – tai istorinis periodas, tačiau tai nerodo viso to ideologinio košmaro, kuris tuo periodu buvo. Okupacijos būna įvairios, kartais jos būna ir iš labai pragmatinių priežasčių. Tačiau sovietmetis buvo periodas, kurio poveikio esmė buvo ne šiaip karinė, o visiškai totalitarinė – ir ekonominė, ir politinė, ir idėjinė, persmelkianti visiškai kasdienį kiekvieno žmogaus gyvenimą. Šiuo atžvilgiu reikia suprasti, kad sovietmetis, kaip moks maras ar badmetis, paveikė visus, visose gyvenimo srityse. Tai žodis, kuris žiauresnis už žodį „okupacija“.