Rokiškis Rabinovičius

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Pradėkim nuo to, kaip norėtume, kad būtų: manau, kad labai paprastai norėtume – kad būtų skaidru (visiems viskas aišku) ir kad pinigai būtų leidžiami taupiai, ir kad policija turėtų tai, ko išties jiems reikia. Gražus noras, ar ne?

Bet štai turime situaciją: policijai, kaip paaiškėja, išties reikia būtent tokių autobusiukų, kokių jie ir norėjo – nes kartais tenka važiuoti per kokį purvyną, miško keliuką ar pievą. Ir todėl reikia visų keturių varomų ratų. Ir kartais, kai vairuotojas važiuoja, jam viena ranka prireikti ir staigiai dar kažką padaryti – pvz., švyturėlius įjungti, ar kokią kitą įrangą. O tai reiškia, kad viena ranka turi būti laisva. Tai reiškia, kad reikia automato. Logiška gi, ar ne?

Bėda tame, kad dauguma žmonių apie tai sužinojo tik po triukšmo. Ir bėda dar ir tame, kad paaiškėjo, jog Lietuvoje mažai tiekėjų, kurie kažką panašaus siūlytų. Pasaulyje gal kiek daugiau, bet Lietuvoje – iš esmės, du. Ar netgi pusantro, kadangi visgi skirtumai gana juntami tarp tų galimų variantų.

Žodžiu, matome, kad situacija kaip ir aiški, bet jei jau kyla problemos, tai reiškia, kad procesas kažkur šlubuoja. Taigi, pažiūrėkim detaliau į proceso reikalavimus (jie išties ir turi nustatinėti procesą) ir problemas, kurias čia matome.

Ko reikia, kad policija galėtų rinktis tai, ko jiems išties reikia? Reikia, kad reikalavimai būtų pagrindžiami aiškia logika. Kur problema? Manyčiau, kad kiekvieną kartą perkant mašiną policijai, pagrindinėti jai nustatomus reikalavimus – tai ir yra problema. Užsiknisi kiekvieną kartą tą patį įrodinėt ir aiškint.

Ko reikia, kad būtų visiems viskas skaidru ir aišku? Ogi aiškaus reikalavimų apibrėžimo, kad visi galai susisietų visiems, kas tik į tai gilinsis. T.y., kad visiems aiškiai matytųsi, kodėl policijai kažko reikia ir kad tas noras tikrai pagrindžiamas. Kur problema? Ogi tame, kad kažkur procesas ne taip veikia, kaip turėtų, todėl galai nesusisieja.

Dabar ko reikia, kad pinigai būtų taupiai leidžiami ir abejonės tuo nekiltų? Ogi paprasto dalykų: tiekėjų pasirinkimo, bent jau potencialaus. Pageidautina, kad net ir ne iš dviejų, o iš, pavyzdžiui, 5. Kur problema? Ogi tame, kad daugumai tiekėjų ir gamintojų užsiimti pavienio mikroautobuso konkursiniais pardavimais – tai visiškas marazmas, niekam neįdomu su ta biurokratine mašina tampytis. Ir jau juo labiau neįdomu tai tiekėjams, kurie kažkur užsienyje.

O dabar prisiminkime tas jau kelis kartus apkalbėtas realiai skirtingas pirkimų rūšis:

• Projektinius (t.y., kaskart skirtingus) pirkimus, kur viską iš anksto žinai – kada, ką ir kokiais kiekiais pirksi
• Nuolatinius pirkimus, kur lyg ir iš anksto žinai, ką pirksi, bet nebūtinai žinai, kada ir kokiais kiekiais
• Nenumatytus pirkimus, kai iš anksto nežinai, ką, kada ir kokiais kiekiais pirksi, bet perki, nes įvyko dizasteris

Į kurią čia jums rūšį pirkimų panašu viskas?

Manau, kad policijai – tai aiškiai nuolatiniai pirkimai: ne pirmą kartą jie perka visokius autobusiukus ir dar ne vieną kartą jie visokius autobusiukus pirks. Ir kažkur savo viduje jie tikrai turi tuos reikalavimus įsivardinę – mažų mažiausiai savo galvose, ir jie tiesiog negali smarkiai iš anksto suprognozuoti, kada būtent pirks ir kokiais konkrečiai kiekiais. Tačiau reikalavimai jiems tokie aiškūs, kad tiesiog natūraliai atrodantys – tuos natūralius reikalavimus jie į pirkimą ir įrašė.

VPT čia aiškiai buvo panašu į projektinius pirkimus: nes suma lyg ir nemaža atrodo, ir kažkaip atrodo, kad reikalavimai nustatyti būtų kažkaip unikaliai, specialiai būtent šiam pirkimui. T.y., akivaizdu, kad vertinant, nebuvo remtasi prielaida apie tai, kad tai pas pirkėją išties yra pagrindžiami visi vidiniai reikalavimai panašiai technikai.

O vat pagal procesą, kaip viskas vyko, kai pirma padaromas sprendimas dėl pirkimo, o paskui jau tenka įrodinėti, kad sprendimas pagrįstas ir išties būtent to reikėjo – tai viskas atrodė taip, lyg čia būtų buvę daryti nenumatyti pirkimai. Ir čia jau panašu, kad matome praktinę realybę.

Dabar pasižiūrėkim, kaip viskas išsisprendžia, jei nustatome procesą taip, kaip nustatomas pasikartojančių (nuolatinių) pirkimų procesas – t.y., pirkimo tvarka pakeičiama taip, kad atitiktų realius policijos poreikius:

• Jei pirkimas nuolatinis (pasikartojantis), tai pakanka vieno pagrindimo, įvedant tą prekių rūšį į prekių (ir jų tiekėjų) sąrašą – ir paskui pirk tą pačią prekių rūšį, jei tik reikia. Kaskart pagrindinėti, kodėl pasirinktas autobusiukas su 4 varančiais ir automatu – tiesiog nereikia, nes viskas jau pagrįsta, traukiant į sąrašą. Žodžiu, vieną kartą bendrai įrašoma, o paskui perkama. T.y., šitai tampa standartiniu pirkimu. Ir perkama tai, ko reikia, be perteklinių įrodinėjimų.
• Jeigu procesas pasidaro aiškus – pagrindimai irgi pasidaro visiškai aiškūs. Tereikia parodyti, kokio kiekio reikia, o visi pagrindimai apie tai, kodėl yra tokie ar anokie reikalavimai – juk yra iš ankstesnio punkto. Žodžiu, viskas pasidaro skaidru, nes visi galai atsekami ir susieina.
• Jei pirkimai yra standartiniai, sudaromos sutartys dėl tiekimo. Ir tiekėjai čia jau dirba ne dėl pavienio autobusiuko, o dėl galimybių dalyvauti tiekime (su keliais kitais tiekėjais), pvz., 2-3 metus. Su visai kitomis tiekimo apimtimis, su visai kitais pinigais. Patikėkit manim, kai tiekėjo suvokiamos sumos išauga dešimtis ar netgi šimtus kartų, tiekėjai ima mąstyti visiškai kitaip. Ir kainos krenta, ir pasiūla auga.

Lyg ir paprasti sprendimai, ar ne? O kas trukdo juos įdiegti? Tik vienas dalykas – čia jau ne pinigų eilutes skaičiuoti reikia, skirstant į mažos ar didelės apimties sumas. Čia sveiku protu reikia remtis.