Tag Archives: VPT

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading

Apie tai, kaip reikia valdyti pirkimus

Susitikau aš prieš keletą dienų su ponia Diana Vilyte – čia po to, kai užvažiavau ant Viešųjų pirkimų tarnybos už kažką. Berods už tai, kad kelionės dabar perkamos, renkantis kokius nors bilietus pagal tiekėjo gaunamą maržą, o ir už kitus dalykus. Taip jau būna – aš pirma užvažiuoju, o paskui tada kiti aiškinasi ir stengiasi man papasakoti. Nes taip jau ir turi būti.

Niekada nebūna paprastų lengvų sprendimų, nors ir atrodo, kad viskas lengva. Bet visus sunkumus įmanoma įveikti. Išvažiuoji pasivažinėti dviračiu – pasirodo, kad yra kliūtys. Bet vat tam, kad išvažiuotum dviračiu, reikia bent jau dviratį pasiimti. Ir jei nori valdyti pirkimus, tai reikia turėti bent jau rodiklius. Nes kitaip ir liks kalbos apie tai, kad viskas labai sudėtinga.

Gerai, čia jums buvo įžanga. O dabar apie tai, kas buvo realiai susitikime – ir kas gero, ir kas blogo. Aš jums to gal taip paprastai neatskleisiu išsyk, todėl turėsite perskaityti nemažai teksto. Kad nebūtų mažai. Ir vėlgi tai nebus saldus tekstas tiems, kas užsiima viešaisiais pirkimais. Nes pas mus valstybėje su tuo problemos didelės ir tvarkyti viską reikia kardinaliai. Čia jau atleiskit, bet tai mano pinigai, nes visi valstybės pinigai yra manęs pinigai. Ir aš čia priekabus.

Jei rimčiau, tai duosiu truputį per daug, kaip vienam straipsniui. Pradedant pirkimų procesine sąveika ir baigiant kontrolės matricomis. Bet kas susigaudo pirkimų organizavime, susigaudys. Paskui, jei norėsis, padetalizuosim dar.

Bet kuriuo atveju, generalinis principas visuose pirkimuose turi būti vienas: mes turime žinoti, kad perkame tai, ko reikia. Tai turi būti pagrindžiama ir aišku.

Continue reading

Viešieji pirkimai

Kadaise labai labai seniai man teko susidurti su tokia situacija, kai įmonė perka krūvas visokios įrangos, bet tuos pirkimus darosi kiekvienas skyrius atskirai. Nes kiekvienas skyrius susigalvoja pats, ko jam reikia, ieškosi kur nusipirkti pigiau ir geriau. Tiesiog visi stengiasi. Vieni protingiau nusiperka, kiti ne taip jau protingai – visaip būna.

Žinote, kaip buityje pasireikštų viešųjų pirkimų dizasteris? Jei nežinote, tai įsivaizduokite, kad jus suėmė baisi tryda (kartais, deja, visiems pasitaiko), o dėl to nenumatytai padidėjo tualetinio popieriaus sąnaudos, o todėl jis netikėtai baigėsi. Ir dabar jums reikia pildyti krūvą popierių konkursui, kuris vadinasi „Vardenio Pavardenio užpakalinės angos valymo medžiagų pirkimo 2017 metams papildyom konkursas“, o paskui, po mėnesio, kai tas konkursas baigsis, jūs gausite kaltinimus dėl to, kad savo trydos nesusiplanavote iš anksto, todėl teisės tai daryti neturėjote. Štai taip veikia viešųjų pirkimų principai.

Problema toje įmonėje buvo labai paprasta: kadangi visi pirkosi viską kaip papuola, ten viskas buvo skirtinga ir viskas buvo nesuvaldoma. Įsivaizduokite, kad yra 100 darbuotojų ir kokie 80 skirtingų modelių kompiuterių, kuriuos gamino kokie 15 skirtingų gamintojų. Visiems matėsi, kad bardakas, bet visi nenorėjo su tais pirkimais nieko tvarkyti, nes atrodė, kad visvien nieko nesigaus.

Continue reading

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading