Tag Archives: pirkimai

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie tai, kaip reikia valdyti pirkimus

Susitikau aš prieš keletą dienų su ponia Diana Vilyte – čia po to, kai užvažiavau ant Viešųjų pirkimų tarnybos už kažką. Berods už tai, kad kelionės dabar perkamos, renkantis kokius nors bilietus pagal tiekėjo gaunamą maržą, o ir už kitus dalykus. Taip jau būna – aš pirma užvažiuoju, o paskui tada kiti aiškinasi ir stengiasi man papasakoti. Nes taip jau ir turi būti.

Niekada nebūna paprastų lengvų sprendimų, nors ir atrodo, kad viskas lengva. Bet visus sunkumus įmanoma įveikti. Išvažiuoji pasivažinėti dviračiu – pasirodo, kad yra kliūtys. Bet vat tam, kad išvažiuotum dviračiu, reikia bent jau dviratį pasiimti. Ir jei nori valdyti pirkimus, tai reikia turėti bent jau rodiklius. Nes kitaip ir liks kalbos apie tai, kad viskas labai sudėtinga.

Gerai, čia jums buvo įžanga. O dabar apie tai, kas buvo realiai susitikime – ir kas gero, ir kas blogo. Aš jums to gal taip paprastai neatskleisiu išsyk, todėl turėsite perskaityti nemažai teksto. Kad nebūtų mažai. Ir vėlgi tai nebus saldus tekstas tiems, kas užsiima viešaisiais pirkimais. Nes pas mus valstybėje su tuo problemos didelės ir tvarkyti viską reikia kardinaliai. Čia jau atleiskit, bet tai mano pinigai, nes visi valstybės pinigai yra manęs pinigai. Ir aš čia priekabus.

Jei rimčiau, tai duosiu truputį per daug, kaip vienam straipsniui. Pradedant pirkimų procesine sąveika ir baigiant kontrolės matricomis. Bet kas susigaudo pirkimų organizavime, susigaudys. Paskui, jei norėsis, padetalizuosim dar.

Bet kuriuo atveju, generalinis principas visuose pirkimuose turi būti vienas: mes turime žinoti, kad perkame tai, ko reikia. Tai turi būti pagrindžiama ir aišku.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Trys pirkimų rūšys

Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.

Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.

Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:

  • tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
  • tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
  • tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti

Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter